Svečias
2013-01-09

Vieta, kur iš berniukų vyrus padaro

Teksto autorius – kariūnas ateitininkas Juozas Šutas. Ansčiau čia talpinom interviu su juo.

Liepos 30d. Guminės timpos, 6 vienetai. Tai paskutiniai daiktai, kuriuos spėju nusipirkti „Armijai ir civiliams“ tą rytą. Nė nenutuokdamas, kam jų bei krepšio kitokios mantos tiksliai reikės, važiuoju bundančio Vilniaus gatvėmis Antakalnio link. Arčiau tos vietos, apie kurią daug gali prisiklausyti. Bet vis tiek: netiki blogais, tačiau nepasikliauni ir gerais žodžiais. Tiesiog žinai, kad tavo patirtis bus tavoji bei vienintelė. Mintys kaip vesterniški šieno kamuoliai dykynėje nugena viena kitą. Laukimas baigiasi, durys atsidaro. Prieš akis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.

Aukštų pečių ir antpečių dėdės su tetom, jų veido išraiškos skirtingos: ramutėliai šypso, samprotauja, antakius kyloja, dėbtelna įtarimu, žinojimu ir perspėti mėgina. Išvada viena – jūs išvažiuojate šiandien.

***

Atėjo vakaras, o kartu ir laikas kelionei. Neįtikėtinas kalnas išduotų daiktų, kuprinė su tuzinu dirželių ir dar daugiau nesuprantamų jų paskirčių. Iš pradžių manta, o pabaigoj veidai susėdo senutėlio zilo kėbule, kaip šiltnamis iš viršaus apjuostame metaliniu karkasu. Tik čia jau ne skaidri plėvelė, o tamsus brezentas, pro kurio skyles skverbėsi šaltas vėjas. Judėjome Mokomojo pulko link.

Riksmais mus pasitiko šios vasaros alma mater, kur pedagogika turi kitokią reikšmę nei kitur. Žinių įgavimo principas paprastas – jeigu neatėjo per galvą, ateis per rankas ir kojas. Štai taip mokėmės rikiuotės, žygiavimo, medicinos pagrindų, Po pirmųjų dviejų savaičių kareivinėse, išsikėlėme gyventi į šalia jų pasistatytas palapines. Išmokę valdyti savo muškietas, leidom kulipkas į popierinius taikinius. Į šaudyklą žygiuodavom su kuprinėm. Iki tol mūsų uniformos buvo švarutėlės, o batai nepriekaištingai nublizginti: galėjome į valias girtis savo jėga. Kai ėmė kepinti saulė, link žemės lenkti 30kg svorio kuprinė ir puspenkto kilogramo (be šovinių) sveriantis ginklas, bėgo prakaitas, kurį užkandom dulkėm, supratome, kad išvaizda ir jėga yra niekas. Uniformą gali lengvai išsipurvinti, o jėgos baigiasi. Valia yra viskas.

Priešpaskutinis etapas buvo stovyklos iškėlimas į poligoną. Dvi savaitės taktinių elementų, kurie kariui yra lyg duona. Tikros duonos irgi netrūko. Kariai valgo skaniai ir sočiai, tačiau dažnai maiste įsimaišydavo pats blogiausias prieskonis – laiko trūkumas. Bendrąja prasme, laikas bėgo daug greičiau, nei pradžioje, o kuo mažiau jo likdavo, tuo mažiau rūpėdavo. Pirmoji nakvynė po atviru dangumi miške, miegas žiedinėje gynyboje (būrys suformuoja ratą, įsikuria vietas miegui, naktį budi poromis), kontaktas su „priešu“, belaisvio ir nukautojo apieškojimas, orientavimasis nepažįstamoje vietovėje dieną ir naktį, kilometrai nubristi upeliu, apkasai, ryšių pagrindai. Tai būtina kiekvieno kario patirtis bei žinios.

Sukauptą patirtį turėjome pademonstruoti per baigiamąsias bazinio kario kurso (taip vadinosi šis išbandymų metas) pratybas, kurias vadinome tripariu. Tai trijų parų trukmės orientacinis žygis, kurio stotelės – testavimo punktai. Nueitas kelias – bent 72km, o kai kas sukorė ir apie 90km, priklausomai nuo orientavimosi sugebėjimų.

Dieną: pasiruošimas – žygis – testas – žygis – testas.

Naktį: pirmąją žygiavom, antrąją budėjom  po lyg iš laistytuvo pylusiu lietum, na, o trečiąją…

Trečioji naktis pareikalavo pamiršti save, nuovargį, nepaliaujantį kristi lietų, tačiau prisiminti, kad  7 savaites greta individualių įgūdžių mokėmės būti ir komanda. Tokia, kuri įveikia užduotis kartu, nes vienas lauke yra nulis. Vienai nakčiai tapome specialiųjų operacijų pajėgų kariais, o jie vykdo pačias nutrūktgalviškiausias užduotis… Gavę kurso baigimo pažymėjimus išvažiavome namo. Vėl įsitaisėm Ziluose. Yra posakis: duok kariūnui atspirties tašką ir jis užmigs. Važiuodamas miegojau, o galvą pasidėjau (pati nukrito) kažkam ant kerzų…

***

Ar kariuomenė yra ta vieta, kur iš berniukų vyrus padaro? Ir taip ir ne. Vyriškumo išmokstama šeimoje, o kariuomenėje jau reikia parodyti tai, ką išmokai. Kai kurių savybių kariuomenė negali įskiepyti, tačiau gali padėti jas tobulinti. Taip yra ir su vyriškumu.

„Jūs esate vienas kumštis, jūsų pagrindinis principas – vienodumas“. Dažnai girdėjau tokius žodžius ir kaskart klausdavau savęs: ar galiu, ar noriu būti tame kumštyje? O koks tas kumštis? Šioje vietoje atsidūstu. Daugiau nei pusę kurso laiko aš būčiau mielai užsidengęs ausis, nes keiksmažodžiai liejosi laisvai ir gausiai. Žmonių, kitokių nei dauguma, menkinimas, neapykanta net neturint tam priežasties lydėjo beveik iki kurso pabaigos. Šaudyti ir sprogdinti, dažnam tik tiek tereikia iki laimės, nors to netaikau visiems. Beveik bet kuris geras žmogus nenorėtų susitapatinti su aprašytuoju kumščiu. Laimei, vienodumas mirtinai reikalingas ir įmanomas tik vykdant komandas. Tiesa, net ir pačius skirtingiausius žmones gali vienyti meilė Tėvynei, kuri įrodoma darbais. Bet vargu ar tėvų šaliai reikia, kad nors ir mylėdamas ją, kasdien dirbtum tokį darbą, kurio pats nemyli. Ko gi šiandien vertas pasakymas „mano nekenčiamas darbas – Tėvynės labui“? Užuojautos. Nes jai reikia tavo meilės. Kas gerai vykdo savo pareigas, tas ir myli Tėvynę.

-
Nuotrauka priklauso United States Marine Corps Official Page
35 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. “Valia yra viskas” – tinkamesnis būtų pavadinimas :) Ir esmę puikiai atspindi. Ir autentiška, ir įsimena.
    Nes ir pats Juozas čia pastebi, kad vyrus padaro šeimoje, o kariuomenė tik padeda šį tą dar labiau palavinti.

  2. Ar šis straipsnis rodo, kad kariuomenėje yra žodžio laisvė? Buvo anksčiau skandalų su prakalbusiais apie “tikrąjį kariuomenės veidą”. Ar vadai nereaguos panašiai?

Leave a Reply to Paulius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *