Emilija Pundziūtė Gallois
2013-01-08

Atsisveikinimas su eglute

Sausio 6 dieną Vilniaus mokytojų namų kiemelyje vyko „atsisveikinimo su eglute“ šventė. Visko ten buvo : ir laimės šulinys, ir kaip gyvatės išsirangę labirintai vaikams, ir galimybė būti paliestam stebuklingo gyvatės liežuvėlio (palaukite, kam čia ta gyvatė? A! Teisingai: juk 2013-ieji – tai gyvatės metai!). Buvo muzikos ir šokių, aišku – eglučių, be to, šventę aplankė Trys Karaliai. Tiesa, jie čia labiausiai susiję su sausio 6-ąja. Tik, kiek pamenu, jie keliavo sveikinti Kūdikėlio Jėzaus, o ne raitytis gyvatiškuose labirintuose. Žodžiu, šventė įvyko kuo puikiausia, pritaikyta įvairiausiems skoniams, sakyčiau, verta net paties „Visuomenės harmonizavimo“ parko įkūrėjo.

Tokiais momentais susimąstau apie Kalėdų švenčių prasmę… ir apie eglučių prasmę. Daugeliui, kaip teisingai pastebėjo Santa savo įraše, Kalėdos asocijuojasi tik su eglute, dovanomis ir Seniu Šalčiu, oi, atsiprašau: Kalėdų Seneliu. Sutinku, kad be Kristaus, be Dieviško Kūdikėlio gimimo paslapties, tik „kultūriškai“ švenčiant Kalėdas, jos praranda visą savo esmę. Tada klausiu, kodėl kilo toks didelis triukšmas, kai Briuselio centrinėje aikštėje atsisakyta tradicinės miško eglutės?

Palyginimas gal ir ne visai tikslus, bet pagalvojau apie bažnytinę santuoką. Kodėl Bažnyčia reikalauja, kad poros, norinčios tuoktis prie altoriaus, turi praeiti pasiruošimo santuokai kursus? Juk jeigu nebūtų šio „varginančio“ reikalavimo, daug daugiau porų rinktųsi santuoką Bažnyčioje. O dabar jie „priversti“ pasitenkinti civiliniu susirašymu ir Bažnyčios akyse gyvena nuodėmėje. Tačiau Bažnyčios sprendimas aiškus ir teisingas: jei santuoka, kaip sakramentas, tau nieko nereiškia, nėra ko Bažnyčioje tą sakramentą priimti. O jei jį vertini, tinkamai jam pasiruoši.

Panašiai ir su Kalėdomis. Tikrosiomis Kalėdomis. Jei vienų perlų neduodame kiaulėms, kodėl turime duoti kitus? Jei kalėdinės eglutės iš Kristaus gimimo šventės simbolio tampa neaiškiu žiemos šventės atributu, gal tų eglučių iš viso nereikia?

Tai tokia, mano maymu, būtų pirmoji kalėdinių eglučių istorijos pamoka. Antroji pamoka Šekspyriška ir ji vadinasi „Daug triukšmo dėl nieko“. Kai grįžus tėvynėn kažkas ironiškai paklausė, ar jau ir Paryžiuje uždraustos kalėdinės eglutės saugant musulmonų jausmus, išsigandau: negi Briuselyje tikrai uždraudė statyti Kalėdų eglę? Bet pakako panaršyti google, kad nusiraminčiau: Briuselyje buvo ne kokia abstrakti iliuminacija, o eglutė. Tik ji buvo kitokia, moderni. Jos forma ir išvaizda, netgi labai, kaip moderniam meno kūriniui, primena eglutę ir vadinasi eglute – „sapin“. Jei kam nepatinka modernus menas, galite kritikuoti jį kaip tokį, bet negalite sakyti, kad eglės Briuselyje nebuvo. Jei taip, tai jos jau kelinti metai nėra ir tokiame mieste kaip Kaunas. Štai praeitais metais ji buvo padaryta iš butelių, o šiemet, galima sakyti, visai ne eglė, o šakų kupstas, į kurį įlindus, gali ant lapelio surašyti savo troškimus. O aš manau, kad kaip tik reikėtų džiaugtis tokiais originaliais sprendimais: man visada būdavo gaila tų didingų medžių, kuriems užaugti reikia daugiau nei dvidešimties metų, o nukirsti ir išmesti pakanka dvidešimties dienų. Dažnai vien tam, kad „mūsų eglė būtų didžiausia“!

Taigi, nusiraminkite, jokia Europa į mūsų Kalėdas nesikėsina. „Lietuvos rytas“ nedrįso tvirtinti, kad Briuselis uždraudė eglutę dėl musulmonų ar laisvamanių. Straipsnyje apdairiai parašyta, jog tai – tik viena versija. Kažin ar ne pats pikčius pakiša tokias mintis, kad sudrumstų Kalėdų šventės ramybę ir džiaugsmą? Ant mano sienos kabo kalendorius su Briuselio vaizdais, o gruodžio mėnesio puslapį puošia Prakartėlė, tradiciškai statoma centrinėje Briuselio aikštėje. Nežinau, ar ji ten buvo ir šiais metais, bet jei jau Prakartėlės vaizdas atsiranda turistiniame (2012 m.) kalendoriuje, tai, matyt, briuseliečiams religiniai simboliai dar nėra koktūs.  Beje, tą pačią aikštę Briuselyje tradiciškai, būtent per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją, papuošia įspūdingas gėlių kilimas. Matyt ne šiaip sau.

Jeigu jau kas ir vagia Kalėdas, tai jos jau seniai pavogtos ir ne kokioje nors visų nekenčiamoje ir atpirkimo ožiu mielai laikomoje Europoje, o pačiame Vilniuje, mokytojų namų kiemelyje!

-
nuotrauka priklauso The Forest History Society
10 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 11 )

  1. Dar girdėjau, jog anksčiau Vilniuje pagrindinės Kalėdų eglutės buvo dvi: prie Katedros ir prie Rotušės. Šiemet prie Rotušės – apšviestos „šventinės“ baltos geometrinės figūros. Hmmm.

    Iš dalies sutinku. Bet iš dalies – ir nesutinku. Šventė nėra tas pats, kas sakramento priėmimas. Čia apskritai prasideda gana sudėtingi klausimai: tarikme, ar Bažnyčia turėtų katalikams patarti tuoktis ir civiline santuoka, jeigu joje įmanomos skyrybos?

    Be to, tvirtinimas, kad „Europa į mūsų Kalėdas nesikėsina“ truputį primena tvirtinimą, jog Europa esą nesikesiną į vasario 11 kaip dieną, kai minima Lurdo Mergelė Marija, o pal. JP II kvietimu vasario 11d. Bažnyčia mini ir ligonių dieną. Nesikesina? Kažkodėl ES 02.11 paskelbė tarptautinio pagalbos numerio 112 diena…
    Sekuliarusis permainymas. Ir tai tik vienas jo pavyzdys.

  2. Martynui,
    Nuo pernai vasaros kiekvienas santuokos sakramentas be išimties registruojamas ir kaip civilinė santuoka. Privaloma tvarka tuo pasirūpina pats kunigas. Taigi jokio atskiro patarimo ar nepatarimo nė nereikia. ;] Bet atvirkštinis variantas – tik civilinė netampa sakramentu. Taigi ar ardysi civilinę ar ne, sakramentinės tai automatiškai nepašalins.

    O straipsnis šįkart ne… Toks kažkiek šališkas ES gynimas, lyg tyčia nematant kad oi ne viskas iš piršto ape tolerantiškąją ES “išlaužta”. Nors pradžia atrodė taikli.

  3. Emilija, “Lietuvos rytas” versiją, kad tokia eglutė statoma dėl politinio korektiškumo sumetimų, pasiskolino iš vienos Briuselio politikės, kuri apie tai užsiminė interviu žiniasklaidai. Sakyčiau, subalansuotas straipsnis apie tai čia: http://www.bbc.co.uk/news/world-europe-20302574
    Yra visokios prieštaringos informacijos apie tai, tad galima svarstyti ir vienaip, ir kitaip. Bet viena aišku – bet kuriuo atveju nebūtų tiek triukšmo kilę, jei tokia versija būtų visiškai nerealistinė, kitaip tariant, jei nebūtų panašių politinio korektiškumo atvejų arba tokių įvykių, kaip tame minėtame Danijos miestelyje. Apmaudu, bet reikia pripažinti, kad Europoje daug įtampos jos krikščioniškų šaknų klausimu, ir jos tik daugės.

  4. Džiugu kad atsiranda šioks toks disputas ir aš čia labiau palaikyčiau Emiliją, nes lietuvaičiams iki europiečių (daugiausia turbūt vokiečių) katalikško sąmoningumo dar augt ir augt. Turiu mintyje katalikus Europoje. Jei tas mūsų 10%, kurie lankosi sekmadieniais skirtų bent valandą per savaitę ir katekizmą ar evangeliją pastudijuoti (nekalbu apie enciklikas ir apaštalinius laiškus), matytumėm kitokį vaizdelį. Dar didelė dalis bažnyčios lankytoju tiki labai pagoniškai – iš tradicijos ir be supratimo beigi tikėjimo. Pvz 12 patiekalų per kūčias atseit simbolizouja 12 apaštalų ir paskutinę vakarienę, nors tai Vėlykų simboliai, o ne Kalėdų.

  5. Aš irgi palaikyčiau Emiliją. Nesu tikras, kad ant kaunietiškos eglutės besisukę angelai (dėl to kažkuris iš blogerių Kauną išvadino ,,kaip visada pernelyg klerikaliu”) stebėjo džiaugsmingai nusiteikusius tikinčiuosius, kurie vyko į miestą apžiūrėti prakartėlės, užtekančios žvaigždės ar tų pačių trijų karalių. Vietoj jų buvo folklorinis ansamblis su ,,oi tūta tūta”, fakyrų pasirodymai ir didžiulės degančios saulės. Žinoma, raudonos raidės +K+M+B kybojo scenoje, bet iš esmės nei vaizdais, nei garsais, nei kvapais šventė nebuvo oriai katalikiška. Toks rimtas ,,Visuomenės harmonizavimo parkas”, tiesa. :) Kažkaip buvo džiugu tik, kad trys karaliai vis dar reiškia žmonėms kažką pozityvaus ir sakytum mistiško – buvo pasitelkti visi svertai, kad šventė būtų jaudinanti dūšią.
    Diskusija dėl Europos krikščioniškų šaknų primena ,,progresyvius” jaunuolius, kurie močiutės paprašyti per Kūčias pravesti maldą, išraudę meluoja, kad pamiršo poterių žodžius. Nemalonų jausmą, kuris lieka po šio melo geriausiai nuplauna įžūli diskusija apie religijų toleranciją ir žmogaus laisves, o dažniausiai tokios diskusijos oponento ieškoti toli nereikia.

  6. Manyčiau, vienas iš Emilijos teksto siūlymų – išsikuopti savo kiemą. Ko mes piktinamės Briuseliu, jei pas mus vyksta dar ir kvailesnių miksų šmiksų, o apie juos tylim? :)
    Deja, manyčiau, Lietuva su savo 70 proc. besiskelbiančių katalikais ir tik 10 proc. realių nelabai skiriasi nuo kitų Europos valstybių. Ten gal jų ir mažiau, bet ir pas mus visokių dalykų su kuriais tvarkytis vertas yra.

  7. „Jei tas mūsų 10%, kurie lankosi sekmadieniais skirtų bent valandą per savaitę ir katekizmą ar evangeliją pastudijuoti (nekalbu apie enciklikas ir apaštalinius laiškus), matytumėm kitokį vaizdelį.“ – itin sutinku. Reikia šito imtis kuo didesniam kiekiui žmonių. Ir ateitininkai gali būti pirmeiviai.

  8. Gaila, kad nebuvai šį antradienį katekizmo skaitymuose, Martynai. Kaip tik kalbėjom apie Bažnyčią ir tris evangelijos sklaidos būdus, priklausomai nuo žmogaus padėties – pirmiausia yra tikėjimo skelbimas ir supažindinimas tų, kurie dar nieko negirdėjo apie Kristų. Antra (aktualiausia Lietuvai ir Europai) yra naujoji evangelizacija – pabandyti padėti atrasti Kristų tiems, kurie yra krikštyti, kartais nueina į Mišias, bet nesupranta iki galo savo tikėjimo (siejant su Emilijos pasisakymu, tie, kurie nieko blogo nemato, kai trys karaliai ir kiniška gyvatė dalyvauja minint liturginį įvykį). Trečia, aktualiausia asmeniškai, tikinčiųjų ugdymas(is).

    O jei iš tinklaraščio autorių yra norinčių katekizmą, evangelijas arba enciklikas pastudijuoti – mielai inicijuočiau. Galėtume rinktis kad ir sekmadieniais, o jei jums patogiau, ir kitą savaitės dieną. Pilies 8 arba joanitų vienuolyne. Ką manot?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *