Linas Braukyla
2015-10-25

Lietuva teisinga ir gailestinga

Ir, žinoma, mylinti visus. Kai Lietuvai atsiunčiami 1105 užsieniečiai, norime save ir kitus įtikinti, kad juos galime priimti, kad juos norime priimti. Juk žinoma, kad priglaustu keleiviu reikia kažkaip pasirūpinti, bet pradėti reikia nuo širdies nuostatos ir apsisprendimo.

Lietuva nori būti teisinga ir gailestinga, ir, žinoma, mylėti visus. Tačiau negi tai aktualu tik šiuo konkrečiu – „atbėgėlių“ – atveju? Negi teisingumo, gailestingumo ir meilės nereikia įprastesnėje tikrovėje, kuri irgi nestokoja savo dinamiškumo ir sudėtingumo?

12179557_1003805063003958_761568536_n

Teisingumas, gailestingumas ir meilė nėra sąvokos, kurias politinėje diskusijoje vartoti patogu. Jos pernelyg praradusios aiškią prasmę, todėl nurašomos širdies troškimams, bet ne proto įsakymams. Iš teisybės šaiposi net dori katalikai, gailestingumą pajuokia geriausi strategai, meilę palaidoja interesai. Žinoma, tokia būklė, kuri yra bendra Vakarų būklė, yra apgailėtina ir žūtbūt taisytina.

Kaip? Tuo pačiu protu. Nediskredituojant teisingumo, gailestingumo ir meilės beprotyste, kaip atsitinka jas tariamai demaskuojant protingumu. Tai, kas visiems rūpi, turi atgauti proto kalbą, kad apie tai būtų galima žmonėms kalbėtis.

Protas politikoje pirmiausia reikalauja siekti bendrojo gėrio, nes politinė bendruomenė yra susibūrusi dėl to gėrio (kitaip ji nebūtų protinga). Kieno bendrojo gėrio? Politinės bendruomenės. Todėl Lietuvos valstybės politinė bendruomenė (pagal Konstituciją – lietuvių tauta) pabėgėlių krizės akivaizdoje turi siekti to, ko ir visada – savo (narių) gerovės. Gebėjimas rodyti gailestingumą esantiems anapus politinės bendruomenės yra galimas ir doras, todėl tobulinantis ir pačią Lietuvą, mūsų atveju. Kita vertus, tik tada, kai gailestingumo veiksmas yra tautos veiksmas (politinis veiksmas), ir tada, kai jis geras politinei bendruomenei.

Geraširdė nendrinukė į savo lizdą priėmė gegutės kiaušinį, nes, žinia, pati gegutė savo lizdo neturi. Baigėsi blogai. Nepadoru kaltinti jos geraširdiškumą, reikia peikti jį apleidusią nuovoką.

Priimti žmones galima, bet tik tada, kai tai protinga. Ar protinga Europai gyventi best online casino savo seksualinės revoliucijos dvasia, o darbo rinkoje atsiradusią skylę užpildyti kūnais iš svetur? Ne, nes tai yra žmonės, o ne kūnai. Kitokie žmonės, kurie gyvena kitaip. Niekas Europoje nesugebėjo „integruoti“ musulmonų.

Jei tik į Europą plūstančių žmonių banga priverstų Europą atgimti, būtų puiku. Tačiau Europą gali išgelbėti tik jos geidulius tramdantis veiksmas. Europa geidžia daug ko, įskaitant ir moralinį pasitenkinimą ir darbo jėgą, padengiančią kitų geismų sukeliamus nuostolius. Pataikavimas geismams neveda į dorybę.

Tačiau žmogus žmogui nėra prakeiksmas, jis gali tapti net ir palaiminimu. Ir taps palaiminimu, jei dėl jų ir jiems vėl imsime iš savo šalių statyti namus, o ne prekyvietės palapines, kurias eidami svečiai tiesiog nuneš.

Taps palaiminimu, jei duodami jiems prisiminsime, ką esame skolingi saviesiems.

Taps palaiminimu, jei gelbėdami juos išgelbėsime save.

Dalis minčių skolintasi iš gerų mokytojų, V. Radžvilo ir A. Jokubaičio, kalbėjusių neseniai vykusioje diskusijoje. Įrašai čia.


Nuotrauka priklauso www.allanstanglin.com

20 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. O kaip dėl tų, kurie bėga nuo karo? Ar pabėgelių priėmimas gera politinei bendruomenei?
    Tada taip poetiškai – paprastai nepalyginsi žmonių su paukštukais.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *