Emilija Pundziūtė Gallois
2012-02-09

Idealizmas tada ir dabar

Kartą pietaudama su a.a. ambasadoriumi, ateitininku Adolfu Venskumi ir klausydamasi jo gyvenimo istorijų paklausiau, iš kur tarpukaryje lietuviai turėjo tiek energijos ir entuziazmo kurti savo valstybę, užsiimti aktyvia visuomenine veikla, dalyvauti korporacijose, spausdinti leidinius, kodėl ateitininkų kuopose būdavo gausūs būriai jaunimo? Ambasadorius atsakė, kad tuo metu žmonės buvo didesni idealistai. Nebedrįsau įkandin paklausti, iš kur tas idealizmas. Atsakymo tenka ieškoti pačiai. Nelengva užduotis, ypatingai šiais visuotino patogumo, savo naudos ieškojimo ir cinizmo laikais.

Lietuvos pasiuntinybės Londone personalas. Sėdi įgaliotasis ministras, vienas ateitininkų organizacijos kūrėjų Kazys Bizauskas, dešinėje – sekretorius Juozas Kajeckas, priklausęs ateitininkų organizacijai. 1930 m.

Neduoda ramybės klausimas, kaip tarpukario Lietuva sugebėjo užauginti daugybę sau ištikimų vyrų ir moterų, pasiryžusių dėl tėvynės reikalų aukoti laisvalaikį, uždarbį, vėliau net gyvybę. Kodėl tarpukario valstybės tarnautojai, diplomatai, kariai, profesoriai mums atrodo kilnūs, šviesūs, patriotiški, inteligentiški? Ir kodėl dabartinis mūsų valstybės institucijų, visuomenės, žiniasklaidos vaizdas atrodo toks nykus ir menkas?

Gal tai tiesiog optinė apgaulė? Anuomet tik šie, išprususieji, šviesiausieji mūsų visuomenės sluoksniai gebėjo sukurti išliekamąją vertę turinčio paveldo, pagal kurį ir sprendžiame apie tuometinės Lietuvos visuomenės būklę? Vis dėlto negali sumeluoti aktyvių ateitininkų studentų korporacijų skaičius, ateitininkų profesorių veikalai, krikščionių demokratų politinės veiklos liudijimai, birželio sukilimas ir pagaliau žuvusiųjų partizanų skaičius. Pastarieji mane labiausiai trikdo: kokia meile reikia mylėti Tėvynę, kad paliktumei savo žmoną, vaikus, kad atsisakytumei jaunystės, vardan kovos, kurios horizontas anaiptol nebuvo itin šviesus.

Vienas iš sau rastų atsakymų toks: prieškario ir tarpukario visuomenės veikėjams, ateitininkams Lietuva buvo tikslas, misija, kūrinys, prie kurio nuolat buvo triūsiama. Dabartiniais terminais tai galima būtų pavadinti „projektu“ (nors daug kam šis žodis galbūt skamba per sausai). Laisva, savo šaknis atradusi, dora, laiminga ir klestinti Lietuva buvo idėja, sukurta ir išpuoselėta jų pačių, tųjų tarpukario Lietuvos herojų. Įsivaizduokime save sugalvojus kokią nors puikią idėją ir puolus ją su entuziazmu įgyvendinti, įtraukiant į drabą bendražygius, pasitelkiant visas prieinamas priemones, su užsidegimu kovojant su iškylančiomis kliūtimis. Tokiu užsidegimu užkrėstus įsivaizduoju ir anuometinius visuomenės veikėjus. Už savo idėją, už savo kūrinį, už tą Lietuvą buvo galima kovoti ir darbu, ir žodžiu, ir ginklu.

O kodėl išblėsęs idealizmas dabar? Ar manome, kad esame per silpni valstybėje, kurioje privalome konkuruoti tiek su sovietiniu palikimu, tiek su naujais postmodernizmo vėjais? Ar manome, kad šiais laikais daugiau lemia pinigai nei idėjos? Ar mus gąsdina pilkosios vartotojų masės, kurioms šiandien tarnauja žiniasklaida, pramogų verslas ir ekonomika? O gal tiesiog nebeturime Lietuvos IDĖJOS? ♦

4 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Taigi taigi, dar tebeskaitant pirmąją pastraipą man galvoj ėmė skambėti:

    Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
    Iš kapų milžinų
    Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
    Iš senųjų laikų!
    (Maironis)

    Praeitis įkvepia, bet dar labiau įkvepia dabartis :) Niekada nepamiršiu vyrų, su kuriais susipažinau ir leidau dienas “Liepkiemio” klube (http://liepkiemis.wordpress.com/). Jie vis dar gyvena ta idealizmo (konkretaus, o ne aklo tikrovei) dvasia. O tvarumą tokiai jų nuostatai suteikia buvimas maldoj ir nuolatinės pastangos.

    Matyti žmogų, kuris tave priima ir tavim rūpinasi, bei tiki tomis vertybėmis, už kurias kovoja pirmiausiai savo gyvenimu, o po to ir kalbom, tai tikrai įkvepia.

    Ateitininkų gretose irgi daug idealistiškai nusiteikusių. Tik kažkaip sunku pritapti :) Apie tai, matyt, verta būtų atskirai padiskutuoti. Kaip tie mūsų laikai pasikeitė ir kaip jie pakeitė mus, kad taip sunku kurti gyvą bendruomenę?

  2. Ateitininkų gretose irgi daug idealistiškai nusiteikusių. Tik kažkaip sunku pritapti :) Apie tai, matyt, verta būtų atskirai padiskutuoti. Kaip tie mūsų laikai pasikeitė ir kaip jie pakeitė mus, kad taip sunku kurti gyvą bendruomenę?

    Tikria būtų verta padiskutuot atskirai (ne komentaruose) šita tema, svarbus dalykas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *