Ar vegetarai pasninkauja?

2014-04-18, parašė

Kai Bartas Simpsonas galiausiai buvo išmestas iš savo mokyklos, jis nuėjo į katalikų mokyklą. Mardžei ir Houmeriui aptarinėjant neigiamą katalikų įtaką jų sūnui (jis buvo jais susižavėjęs), įvyko toks dialogas:

(Mardžė) — Katalikai dažnai labai keisti. Jokios vaisingumo kontrolės; mėsos penktadieniais.

(Houmeris) — Jokios MĖSOS? Ką jie tada valgo? Elektros lemputes?

(16 sezonas 9 serija)

5447122131_2585e03934_b

Taip, pasninkas yra viena iš keistųjų katalikų taisyklių. Ir tokiems žmonėms kaip Houmeris (arba aš) tai gali būti ganėtinai daug valios pareikalaujantis uždavinys. Kam to reikia?

Mėsa (daugumai) yra skanu, todėl norėdami jos atsisakyti, turime įdėti jau anksčiau minėtosios valios pastangų. Todėl lygiai taip pat, kaip darome varginančius atsispaudimus, atsilenkimus ir nusilenkimus, mes atliekame tam tikrus pratimus, kad užsiaugintume raumenis dvasinei kovai. Atsisakydami mėsos, kuri daug kam tapo labiau kasdieniška už karčią, juodą duoną, mes valią iškeliame aukščiau už kūno įgeidžius. Ir tik tada, kai valia aplenkia kūną, ji tampa nuoseklumo, ištvermingumo ir ištikimybės garantu.

Tai kaip tada su tais vegetarais? Ar jie kasdien pasninkauja? Jei tai būtų tiesa, tada kiekvienas vegetaras jau vaikščiotų vandens paviršiumi ir apsijuosęs tunika galėtų skaityti pamokslus apie valios stiprybę. Net ir pats ateičiau pasiklausyti. Bet vis dėlto tai nėra tiesa. Vegetarai mėsos nevalgo kasdien, o tai, kas yra įprotis, visai neaugina valios. Ir čia glūdi pasninko esmė – tai yra peržengimas per save. Tai yra diena, kai tarsi nendrė nuleidi galvą, sumažėji ir bandai suprasti savo mažumą. Atgaila. Iš savo dienos išbrauki malonumus, nes supranti, kad jų visų, dėl savo nuodėmių, nesi vertas. Tai yra diena, kai tavo nuomonė nėra pati svarbiausia. Tad net jei ir penktadieniais sąžiningai pasninkauji, bet tuoj po pietų aprėki savo sesę, kuri sudaužė dar vieną gražią stiklinę, mažos vertės buvo tas pirmasis susilaikymas.

O kaip vegetarams pasninkauti? Peržengiant per save. Nesakau, kad jie būtent penktadieniais turėtų pradėti valgyti šašlykus. Jei pasninkauji valgydamas – atsisakyki to, ką labiausiai mėgsti; pasninkauji bendraudamas su kitais žmonėmis – bent vieną dieną nedalink tobulų patarimų, o tiesiog išklausyk; pasninkauji leisdamas laisvalaikį – neįjunk to internetinio puslapio, kuris nepelnytai suryja ištisas valandas… Lai kiekvieno fantazija pratęsia šį pasninko sąrašą.

Konkretūs veiksmai yra būdas perduoti kur kas gilesnę žinią – meilę, rūpestingumą, supratingumą. Pavyzdžiui, neprašytam susitvarkyti kambarį yra meilės tėvams ženklas; kito apkabinimas, šypsena yra rūpesčio, draugiškumo ženklai. Lygiai taip pat Bažnyčia mums siūlo aiškiomis formomis išreikšti sunkiai protu suvokiamus dalykus – nuolankumą, atgailą ir kt. Ji mums siūlo pasninką. Ir čia, lygiai kaip ir su kasdieniškais meilės ženklais, visai pravartu įjungti fantaziją – atsisakyti ne vien mėsos (nes galbūt tu vegetaras, tad penktadienis tau būtų tolygu visom kietom dienom), bet to, ko tau sunku atsisakyti: saldžios frazės „juk aš tau sakiau“, gardaus kitų gyvenimo kritikavimo, tirpstančio burnoje pripažinimo… Pasninkas gali būti tas momentas savaitėje, kai paragauji kartaus savo silpnumo. Bet tik paragavęs užsinori su juo susigrumti.

Gražios didžiosios savaitės ir džiugių Šv. Velykų!

-

Nuotrauka priklauso Phil King

Glutamato problema

2014-04-17, parašė

Kažkaip ir kažkada kilo žmonėms įsiūtis dėl maisto priedų. Ėmė jie tad stebėti maisto produktų sudėtis ir skaičiuoti didžiąsias „E”. Greitai jie rado, kad vienos „E” nėra tokios blogos kaip kitos, o pikčiausioji yra E621 arba natrio glutamatas. Sklido gandas, kad jis gali sukelti mitybos sutrikimus. Aistringesnieji kovotojai sakėsi girdėję, kad šios chemijos pridedama į bet kokį šlamštą, kad šiam suteiktų nuostabų skonį. Dar kiti grasino elementariu rajumu, nes prisiragavus šios „E” visas maistas tampa kažkoks prėskas.

snowmobileforum

Nors dažniausiai girdimas buvo argumentas „nesveika”, bet tikrąją problemą užčiuopė mąsčiusieji apie saiką. Žmogaus organizmas niekada nepasisotina. Jam reikia vis intensyvesnių potyrių. Todėl kartą atidarę magiškąją „Vegetos” dėžutę, rodos, esame pasmerkti jos vartoti tik daugiau ir daugiau. E621 nėra nuodas, tai prakeiksmas.

Žmogaus pojūčiai yra puikus įrankis, bet negali būti tikslas savaime. Benas Ulevičius, skaitęs paskaitą ką tik vykusioje Moksleivių ateitininkų pavasario akademijoje, taikliai pavartojo stabmeldystės terminą. Rajumas yra stabmeldystė, nes kepsnys tampa tikslu, o ne priemone (kaip ir stabmeldys nemato Dievo, esančio atvaizdo). Gašlumas yra stabmeldystė, nes lytiškumas tampa tikslu, o ne priemone meilei išreikšti. Pojūčiai turi vesti prie tikrovės, o ne sukurti naują tikrovę, apribotą pojūčių.

Tai ką daryti? Vengti druskos, nešioti pilkus rūbus, neklausyti patobulintos muzikos ir eiti lėtu žingsniu net iš griūvančio pastato? Irgi ne, nors galintys taip daryti nesuklystų. Bet daugeliui tenka priprasti prie greitesnio tempo, spalvotų kelnių ir žaibiškai besikeičiančių kadrų. Jiems vaistai du: žinoti, kas vyksta, ir kartas nuo karto apsimarinti.

Tam skirta buvo Gavėnia, tokia ir Didžiojo tridienio prasmė. O po to įvyks tai, kas išlaisvina nuo ilgesio ir natrio glutamato prakeiksmo.

Paveikslėliui savo spalvų intensyvumu negali prilygti net dabar žydinčios slyvos. Tačiau jų žiedai tikri ir talpina daugiau.

Svajonė: Lietuva be (greitųjų) vartojimo kreditų

2014-04-13, parašė

Jei nemoki sutaupyti kelių šimtų litų, iš kur gausi pinigų, kad grąžintum paskolą, dar apaugusią ir procentais?  Ypač žinant, kad palūkanų norma gali siekti net iki 200 proc.

 

5417026496_af2e35ea48_b (1)

 

Neseniai Lietuvos bankas paskelbė 2013-ųjų vartojimo kredito rinkos apžvalgą. Statistika rodo, kad mažųjų vartojimo kreditų[1] davėjų paslaugomis 2013 m. pabaigoje naudojosi net 206,40 tūkst. klientų, o 80,93 tūkst. (apie 40 proc.) iš jų – jaunesni nei 25 m. amžiaus. Iš viso paskolinta 298,55 mln. Lt, o vidutinis kredito dydis – 383,5 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinat įvairių kreditų kategorijas, būtent už mažuosius vartojimo kreditus dažniausiai vėluojama sumokėti įmokas.

Lyginant su 2012 m. aiškėja, kad jaunų klientų skaičius auga – praeitąmet 65 tūkst. jaunesnių nei 25 m. asmenų buvo gavę mažąjį vartojimo kreditą (tai sudarė apie 35 proc. visų smulkiųjų kreditų gavėjų). Lietuvos bankų ekspertai pastebi dar vieną nesmagų dalyką, akivaizdžiai susijusį su neatsakingu skolinimu ir skolinimųsi – dažnai jaunų asmenų paimtus kreditus grąžina ne jie patys, o artimieji.

Šios nemalonios situacijos išvengti turėtų padėti vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas. Vis dėlto, kaip pastebi ir ataskaitos rengėjai, lengva ranka jauniems žmonėms dalinami kreditai leidžia abejoti, ar mokumas ir galimybės grąžinti kreditą iš tiesų yra įvertinami tinkamai. Šią abejonę dar labiau sustiprina ir kitas faktas – didžioji dalis (net 87,22 proc.!) mažųjų vartojimo kreditų yra suteikiama naudojantis  ryšio priemonėmis (telefonu, internetu).

Viena tiesa, kuriai vertėtų kuo greičiau pažvelgti į akis – greitųjų kreditų įstaigos, o dažnai ir komerciniai bankai yra prasti patarėjai kalbant apie pinigų skolinimąsi. Nes jų tikslas labai paprastas – skolinti. Dažniausiai skiriasi tik grąžinimo rizikos vertinimas, o ir jis tam tikromis aplinkybėmis gali sutapti.

Po 2008 m. pasaulį destabilizavusios finansų krizės, vienu cituojamiausių ekonomistų tapo iš Baltarusijos kilęs JAV ekonomistas Hymanas Minskis. Dauguma makroekonomistų dirba vadovaudamiesi vadinamaisiais „pusiausvyros modeliais“. Esminė prielaida – šiuolaikinė rinkos ekonomika yra iš esmės stabili ir, jei nepatiria išorinių sukrėtimų, nuolat auga. Ekonominę krizę gali sukelti tik rimtos išorinės priežastys, pvz., naftos kainų kilimas, karas, interneto išradimas.

H. Minkis manė kitaip. Pagrindinė jo idėja – ekonomikos krizes iššaukia vidinė ekonominės sistemos dinamika. Ekonomistas buvo įsitikinęs, kad ekonomikos stabilumo laikotarpiu, bankai, finansų įstaigos ir kiti ekonomikos veikėjai per daug atsipalaiduoja. Skolintojai įtiki, esą geri laikai tęsis amžinai ir siekdami kuo didesnio pelno prisiima vis didesnę riziką. Nors pradžioje skolinama atsargiai, tik tiems, kas gali mokėti ir įmokas, ir palūkanas, ilgainiui imama skolinti tik už palūkanas. O krizę pirmuosius ženklus galima įžvelgti, kai imama skolinti net tiems, kurie neišgali sumokėti nei įmokų, nei palūkanų (suteikiama galimybė ilgiems atidėjimams).

Tokiomis aplinkybėmis, kai yra, kas greitai ir lengvai skolina, svarbu, kad neužliūliuotų tariamos, o iš tiesų praskolintos gerovės iliuzija. Noras lengvai, greitai pasiskolinti – tiesus kelias į asmeninę finansinę krizę, kuri turės neigiamų pasekmių ne tik jums (susigadinsite kredito istoriją), bet ir jūsų artimiesiems.

Martynas neseniai savo įraše  iškėlė gražią svajonę – Lietuva be nuolaidų maistui. Aš dalinuosi savąja – Lietuva, kurios gyventojai, ypač jaunimas, moka taupyti ir skolinasi atsakingai.

P. S. Ką sudomino šiuolaikinės ekonomikos vidinės dilemos, rekomenduoju pažiūrėti 2011 m. Kino pavasario hitą – Oskaru apdovanotą dokumentinį filmą „Savų darbas“ („Insided Job“). Remiantis faktais, skaičiavimais, kalbinant ekonomistus, politikus, bankų vadovus ir mokslininkus, juostoje atskleidžiama, kaip laisvoji rinka sudaro prielaidas atsirasti ekonominiam aplaidumui ir nusikalstamumui.

 


[1] Vartojimo kreditas, kurio suma yra ne didesnė kaip 1 000 Lt.

Nuotrauka priklauso Thomas

Tie, kurie degioja žvakeles

2014-04-08, parašė

Iš facebook:

— Kodėl bandoma versti moteris gimdyti ir prisiimti atsakomybę net jei moteris to daryti nenori, būtent draudžiant žmonijos atrastą saugų (nemirtiną) būdą tai kontroliuoti?

— Nemirtiną būdą kontroliuoti gyvybę.

 

Daddy's Hands-Artistic

 

Pirmiausia, tie žmonės mano, kad valstybė yra būdas kurti gėrį, o ne apsaugoti žmones vieną nuo kito (savaime suprantama, jie tiki, kad yra savaime gerų dalykų, tokių kaip gyvybė).
Teisėtumas yra susijęs su teisingumu ir, jų nuomone, antrojo susiaurinimas iki pirmojo nėra žmogiškas (čia jie galėtų papasakoti apie Vokietijoje tuo metu visiškai teisėtą Genocidą ir apie tai, kad moralės atjungimas nuo politikos ir žmogiškų reikalų priveda prie absurdo arba katastrofos).
Tada jie supranta, kad įstatymas yra susijęs ir su normomis (ir jas formuoja). Todėl draudimas nėra vaistas savaime, bet yra būtina normos formavimo dalis.
Tie žmonės mano, kad galima lyginti gyvenimo kokybę, tačiau negalima lyginti gyvybių kokybių. Bandymas spręsti, kam verta gyventi, o kam ne, visada yra paremtas tik stipresniojo teise, bet ne teisingumu. O žmogaus vystymasis jų akyse yra nuoseklus nuo pat pradėjimo akimirkos.
Todėl pasirinkimas jų akyse yra pasirinkimas turėti lytinių santykių, o ne pasirinkimas atšaukti jau pradėtą gyvybę.
Tie žmonės nemato priešpriešos tarp moters ir vaiko interesų. Veikiau priešingai: supriešinimas kyla iš visuomenės. Jie nori ne kėsintis į moters kūną, o sutvarkyti visuomenę pagal žmogaus prigimtį; grąžinti į gyvenimą vyro atsakomybę už vaiką, sujungti meilės išraišką su gyvybės kūrimu ir sutaikyti motiną su vaiku.
Tačiau jie supranta, kad kalbėti apie žmones, kurių niekas nematė, yra sudėtinga, todėl jie imasi kitų argumentų: abortų žalos moters sveikatai (labiausia — psichologinei) ar (ką daro mažiau supratingi pašnekovai) demografinių spekuliacijų. Ir tai nėra stipriausioji jų pusė, tačiau, kaip jau parodžiau, tai nėra pagrindas.
Dėl viso to jie imasi to, ko imasi.
Jie gerbia žmones, todėl bando kalbėti kiek pagarbesniu tonu.
Ir, beje, tiems žmonėms abortų klausimas nėra kažkas, ką jie veikia laisvalaikiu valgydami popkornus. Tai gyvybės ir mirties klausimas.

Tada supratau šiek tiek daugiau apie facebook ir mūsų paskirtį ten.

Fotografijos šaltinis- http://www.catholicireland.net/

Patirti meną ir jame būti

2014-04-05, parašė

Straipsnio autorė – Justyna Vansovič

Skaitydami mėgstamo autoriaus kūrinį kartais pastebime, kad autorius pasako tai, ko nepajėgiame išsakyti patys, bet jo mintys yra lyg kilusios iš mūsų. Kada nors patys kalbėsime tą pačią tiesą, tik kiek kitaip suformuluotais sakiniais. Taip vyksta mainai, perpasakojimas, primenantis laikus, kai žodinė išmintis buvo perduodama iš kartos į kartą.

411946554_c649f00534_z

Kūryba iš žmogaus reikalauja tiek dvasinio, tiek fizinio pasirengimo, todėl viena yra kurti mėgėjiškai ar siekiant pelno, o visai kas kita – atsiduoti minčių bei jausmų tėkmei, pamirštant apie buitį ir kasdieniškus rūpesčius. Nes tikras kūrėjas yra ne tas, kuris kurdamas galvoja, kaip čia užsidirbus duonai. Tikras kūrėjas yra susitelkęs tik ties pačiu kūriniu, o pašaliniai dalykai neblaško jo dėmesio. Jei sakytumėte, jog žmogus vis tiek kuria apie buitį ar artimą jam aplinką, būtumėte teisūs. Skirtumas tik toks, kad atsiribodamas nuo supančio pasaulio, kūrėjas sukonstruoja vaizdą iš sukauptos patirties. Ar tai būtų šiandienos pliaupiantis lietus, virtuvėje kitu kampu gulintis šaukštelis, įsirėžusi į atmintį paveikslo detalė, o gal, paprasčiausiai, lauke išgirstas šaižus moters juokas. Ir tai jau bus interpretacija, individo perpasakotas, iškraipytas vaizdas. Tokiu būdu menininkas palieka mums savo palikimą, intymiausius gyvenimo užkaborius pasąmoningai paslėpdamas kūrinio potekstėje.

Tikras kūrėjas yra priverstas atsižadėti asmeninių troškimų tenkinimo kūrybos vardan. Jis kelia mūsų sąmoningumo lygį, nieko neprašydamas mainais. Kūrinys, kuris į pasaulį atėjo be išankstinių savanaudiškų tikslų, savyje yra sukaupęs begalę mįslių, kurių įminti negalės dar daugybė ateinančių kartų. Todėl, susidūrę su tokiu meno kūriniu, jaučiame, kaip kinta mūsų nuotaika, mintys, o vadovaudamiesi jau turima patirtimi, prietarais ar stereotipais, bandome suprasti, ką mums byloja nagrinėjamas kūrinys. Pamiršdami apie autorių, jo gyvenamąjį laikotarpį, užmezgame pokalbį su pačiu kūriniu. Pasileidžiame į jo paslaptingumą, kiekvieną kartą įmindami vis kitokią mįslę. Radę užuominą, ieškome variantų paslėptai tiesai atskleisti. Kaip matome, kūrinys yra neišsenkamas, nes interpretacijos kryptis priklauso nuo aplinkybių, amžiaus, išsilavinimo, išminties. Tik kūrinys lieka sau pakankamas. O nekintantis turinys ir tapatumas užtikrina jo ilgą gyvastį.

Kvazi-kūrėjas kuria praktiniais tikslais. Jam būdingas šlovės ir pelno siekimas. Šio tipo žmogus orientuojasi į masę ir siekia jai įtikti kurdamas kuo suprantamiau. Kadangi kūrinys yra suvokiamas kone kiekvienam, nyksta mąstymas, nes paslaptis jau įminė ir begėdiškai mums atskleidė pats kūrinio autorius. Deja, bet būtent taip pastangos suvokti meną ir pajausti katarsį (sukrėtimą) yra slopinamos. Visuomenė yra atpratinama nuo mąstymo, ji pradeda ieškoti kuo patogesnių kelių savo gyvenimui palengvinti. Atrodytų, nieko čia blogo, tiesiog siekiame geriau gyventi? Bet pamirštama svarbiausia, kad taip pamažu tampame dideliu mechanizmu, už kurį mąstys pelno siekiančios organizacijos ar paskiri asmenys. Jie žiūrės vien savo naudos, o mes jiems būsime vien nemąstančiu įrankiu, kurį bus lengva valdyti. Tokiu būdu nukenčia ir pats kūrinys, nes jis tampa vienkartinis. Prie tokio kūrinio nebegrįžtama, o po kurio laiko jis yra pamirštamas vien todėl, kad neįstengė mums pasakyti nieko nauja.

Kaip matome, tikrajame meno kūrinyje žmogus atranda save, susitapatina ar patiria sukrėtimą, kuris jį skatina analizuoti. Interpretuodamas žmogus pastebi sąsajas su anksčiau matytais kūriniais. Tai yra natūralu, nes kūrėjas, nebūtinai sąmoningai, sujungia praeityje įsimintus vaizdus, juos iškraipydamas ir patobulindamas. Taip kelių amžių tiesa yra perduodama ateinančioms kartoms. Tai lyg ypatingas ritualas, padedantis išsaugoti tradiciją. Todėl yra svarbu atskirti tikrą kūrybą nuo menamos ir stengtis gilintis bei nagrinėti meno kūrinius idant vystytume savo mąstymą ir sąmoningumą. Užmegzdami dialogą su kūriniu, jį atgaiviname naujoms interpretacijoms, atskleidžiame iki šiol nepažintas mūsų sąmonės daleles. O jau esamų idėjų įnešimas į savo kūrybą padeda esamai kartai perduoti žinias jai suprantama kalba. Ir, žinoma, puoselėti bei rūpintis tikrojo meno išsaugojimu.

-

Nuotrauko priklauso B Zedan

Ar ginsime tuos, kurie apsiginti negali?

2014-03-31, parašė

Kas nutinka, kai visuomenė ima neigti negimusio kūdikio žmogiškumą? Tokia visuomenė nužmogėja.

145571772_88c60492d0_o

Jungtinėje Karalystėje vos prieš kelias dienas nugriaudėjo skandalas – paaiškėjo, kad vienoje šalies ligoninių embrionai, likę po abortų ar persileidimų, deginami kartu su kitomis medicinėmis atliekomis. Vėliau dar kelios dešimtys ligoninių prisipažino darę tą patį. Dviejose ligoninėse embrionai netgi deginti sistemose, kuriose pagaminta energija naudojama šildymui. Negimusių kūdikių kūnai prilyginti kurui… Paskaičiuota, kad per pastaruosius dvejus metus taip sudeginta apie 15,5 tūkst. embrionų.

Reaguodamas į visuomenės pasipiktinimą, kilusį po žiniasklaidos atskleistų faktų, Didžiosios Britanijos Sveikatos apsaugos departamentas ligoninėms oficialiai uždraudė deginti embrionus pastatų apšildymui. Sveikatos apsaugos ministras tokią praktiką pavadino absoliučiai nepriimtina ir teigė, kad ligoninės negimusius embrionus turėtų laidoti arba kremuoti.

Bene didžiausią visuomenės pasipiktinimą šioje situacijoje sukėlė tai, kad ligoninių administracija nesuteikė tėvams galimybės patiems nuspręsti, ką daryti su embrionu, o tiesiog informuodavo, esą jų vaikelis buvo kremuotas. Vis dėlto tikroji problema daug gilesnė ir parodo, kad Britanijos visuomenė jau iš dalies prarado pagarbą žmogui. Niekas nekėlė klausimo, kodėl negimę kūdikiai buvo deginami tose pačiose krosnyse su medicininėmis atliekomis, kaip pavyzdžiui, suteptais drabužiais.

Ši sukrečianti istorija parodo, kokia grėsmė slypi už sprendimo atimti žmogaus statusą iš negimusio kūdikio. Galima prisiminti ir taiklius popiežiaus Pranciškaus žodžius apie susipainiojusią mūsų civilizaciją, kur „įsigaliojo „vartojimo ir išmetimo“ kultūra; tai, kas nenaudinga, išmetama į sąšlavyną: vaikai, nedeklaruojamos eutanazijos pasmerkti seneliai ir labiausiai marginalizuojami žmonės.“

Kodėl turėtume su embrionais elgtis ne mažiau pagarbiai nei su mirusiųjų kūnais? Nepagarba embrionams rodo, kad mes apskritai negerbiame žmogaus asmens, o tai veda į susinaikinimą. Juk embrionas yra žmogus ankstyvojoje savo vystymosi stadijoje, todėl ir su mirusiais embrionais turėtume elgtis ne mažiau pagarbiai nei su kitais mirusiaisiais.

P.S. Kviečiu prisijungti prie Laisvos visuomenės instituto organizuojamos pilietinės laiškų politikams rašymo akcijos „Balsas už gyvybę“, kuria Seimas raginamas priimti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą.  Šis įstatymas ne tik suteiktų teisinę apsaugą negimusiems kūdikiams, bet ir numatytų įvairiapusę pagalbą krizinį nėštumą patiriančioms moterims.

Dešimt metų užtikrintos laisvės

2014-03-27, parašė

Stovintis vanduo užsitraukia, nelaistomas medis nudžiūsta, nevalomi sidabriniai indai pajuosta. Kai gyvenimas tampa vis geresnis ir geresnis, kai turime už ką pavalgyti, kai galime laisvai kalbėti, keliauti į tolimas šalis, linksmai leisti laisvalaikį, labai lengva pamiršti, kiek buvo dirbta ir kiek pastangų kažkas deda iki šiol, kad visu tuo galėtumėm džiaugtis. Dar vienas kitas nuo nerūpestingo gyvenimo apsvaigęs žingsnelis ir, žiū, galime imti nebevertinti to, kuo džiaugiamės kasdien. Štai kodėl tokie reikalingi yra gimtadieniai, valstybinės šventės ir svarbios datos, švenčiamos ir minimos kasmet ir primenančios mums tai, kas tikrai svarbu.

b050421al

Labai džiugu, kad Lietuva dar alsuoja gyva atmintimi to, kas buvo išgyventa per pastaruosius 20-30  metų. Dėl to dar su dideliu užsidegimu švenčiame abi nepriklausomybės dienas: kepame trispalvius sausainius, siunčiame twitter žinutes „Proud to be Lithuanian“. Daugelyje šalių nepriklausomybės diena jau yra praradusi savo prasmę.

Prie šių gimtadienių siūlau pridėti ir dar porą: narystės NATO ir ES sukaktis. Šią savaitę švęsime pirmąjį narystės NATO dešimtmetį. Įvykiai Ukrainoje mums ne visai linksmai priminė apie narystę NATO. Išgyvename momentą, kai tikrai galime vertinti tai, kad 2004-aisiais įstojome į Aljansą. Ne dėl to, kad mums tai kainuoja mažiau nei vienas alaus butelis žmogui (taip kažkada buvo skaičiuojama narystės NATO kaina), o dėl to, kad saugumo garantijos, kurias ši organizacija mums duoda, tikrai yra vertingos.

Įstodami į NATO pasiekėme keletą itin svarbių dalykų. Visų pirma – sąjungininkių solidarumą, kurio realų veikimą galime stebėti šiandien. Antra – įgavome tam tikrą atgrasymo galią: jau taip lengvai, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos, Baltijos šalių „paklibinti“ nebegalima. Trečia ir svarbiausia – statusą ir narystę Europos saugumo bendruomenėje. 2004-ieji buvo metai, kai žengėme lemtingą žingsnį į laisvą pasaulį, kuriame pripažįstama mūsų teisė spręsti savo likimą, kuriame esame laikomi lygiaverčiais, esame gerbiami, kuriame galime su didesniųjų pagalba stiprinti savo valstybę, kurti savo šalies gerbūvį ir žengti pirmyn.

Belieka tik šis tas, ko reikėtų iš mūsų pusės: prisiminti, kad esame NATO nariai, įvertinti tai ir tuo naudotis. Užtenka nuolatos drebėti, kad NATO galbūt mūsų negins, galbūt nespės, galbūt nenorės… Tai sėja sumaištį mūsų visuomenėje ir maitina tamsias mintis tų, kurie šį nepasitikėjimą norėtų išnaudoti mūsų nenaudai. Pasitikėkime, jei jau kartą įstojome, tegul tai tampa išsipildančia pranašyste.

O tuo tarpu – dirbkime, laistykime Euroatlantinės bendruomenės medį. Nelaikykime narystės jau atliktu pasiekimu, kurį galima dėti į stalčių. Būkime sąmoningi, branginkime draugystę su sąjungininkais, visų pirma – kaimynais (!), remkime išlaidų gynybai didinimą, palaikykime tuos, kurie stiprina ryšius tarp NATO valstybių, gerbkime savo kariuomenę ir padėkime ją išlaikyti. Kiekvieno sąmoningo Lietuvos piliečio parama Aljanso solidarumui – tegul ji pasireiškia tik per rinkimus ar per pokalbius prie vakarienės stalo – yra labai svarbi.

Na, o sukakties proga man norėtųsi padėkoti tiems, kurie šį nepaprastą pasiekimą įgyvendino: mūsų valstybės vadovams, politikams, ministerijų (ypatingai Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos) darbuotojams, diplomatams, visuomenės veikėjams ir lobistams (Amerikos lietuviams, kurie mynė kelius į JAV Kongresą!). Gera ir svarbu dėkoti. Gal panorėsite ir jūs: urm@urm.lt, pilieciuaptarnavimas@kam.lt, kanceliarija@prezidentas.ltpriim@lrs.lt, arba jbanc@jbanc.org

-

Fotografijos šaltinis - politologas.lt

Kaip gelbėsime Nidą?

2014-03-24, parašė

Nidos prieplauka 1

                                     Mirties slėnis nuo Parnidžio kopos

Patys žinote, kaip gera Nidoje. Bergždžia būtų neigti jos išskirtinumą. Sako, net benamiu Nidoje būti yra prabanga.

Jau vėliau, kiek atsitokėjus nuo neįprasto ir savito gamtos bei namų grožio galima burbėti, kad čia viskas nenatūraliai dailu, mėlyna ir vyšninė pernelyg dominuoja, ir trūksta gyvenamosios vietos. Ir vos atvykęs pajunti, tiesiog žinai, kad išvyksi.

Ėmiau ir pagalvojau, kad ne veltui Neringa yra Lietuvos vakaruose. Žmonių pajamos čia didžiausios. Daug ramybės, mažai šiukšlių, mažai darbo policijai. Daug svetimų, mažai savų. Daug senelių, mažai vaikų. Tai vakarietiškas miestas.

Vakarietiškas miestas su vakarietiškomis problemomis. Pavyzdžiui, visi, kas tik apsilanko, giria Nidos mokyklą. Puikiai sutvarkyta, dailiai pastatyta ir gražiai išdažyta, ji nestokoja beveik nieko, tik vaikų.

Tad ir visiems iškylanti atskiros respublikos, kuri būtų apvalyta nuo masinių kvailysčių ir nuo Lietuvos ydų, kur visi vieni kitus pažinotų ir drauge kurtų gyvenimą, vizija skausmingai drumsčiasi. Neringa, paprastai kalbant, lėtai išmiršta, ir žmonės tai nujaučia.

Jie nesiburia rimtai veiklai. Sutikta viena jauna moteris skyrė kelis metus jaunų šeimų būrimui draugėn, tačiau galiausiai turėjo atsitraukti. Keista, nes veiklų pertekliaus Nidoje tikrai nėra. Tuo labiau, laisvo laiko tam netrūksta.

Vietiniai suvokia esą svečiai (net ir savoje žemėje). Kiekvienas save gerbiantis Nidos gyventojas vasarą persikelia gyventi į palapinę kieme, garažą arba sandėliuką, nes nuomos pinigai yra fantastiški. O rimtas Nidos valdininkas prasitarė, kad miestelio centre reikia viešbučio. Didelio viešbučio su požemine automobilių stovėjimo aikštele. Viešbučio, iš kurio matytųsi Ventės ragas.

Iš tiesų, būtų puikus paminklas gyvenvietei.

Taip, daugelio Lietuvos kaimų ir miestelių padėtis liūdna. Bet dėl nuošalumo Nidoje rudenėja ryškiau; dėl turtingumo jos merdėjimas dramatiškesnis. Žodžiu, kaip tikrame vakarietiškame mieste.

Gal Nidą tiesiog kolonizuokime?

 

Nuotrauka iš efoto.lt.

KKK: Golgotha – kai stebuklai dar rūpėjo

2014-03-19, parašė

Gavėnios kino seansas

Ši recenzija –  mintys iš Ramūno Aušroto vedamo Krikščioniško kino klubo kovo susitikimo. Filmas  „Golgotha“ (1935, rež. Julien Duvivier, Prancūzija).

golgotha-1935-01-g

                                             Kadras iš filmo „Golgotha“

Apie Kristaus gyvenimą ir mirtį yra sukurta daugybė filmų. Ekranizacijos yra skirtingos kaip ir jų žiūrovai. Padalinkime pastaruosius į dvi kategorijas: tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Tikintieji labiau linkę atleisti  žvelgdami į Kristaus gyvenimo ekranizaciją.  Tikintieji ieško atitikmens savo tikėjimui. Būtent todėl jie nekreipia dėmesio arba lengvai atleidžia režisūrines klaidas. Juk matant savo draugo gyvenimo istoriją ekrane reaguojama jautriau nei į svetimojo pasakojimą. Kita vertus, netikintieji žvelgia į Kristų tik kaip į istorinį asmenį bei kritiškai vertina režisūrinius sprendimus.

Jėzaus kinematografinis atvaizdas yra  kiekvienos epochos tradicijos atvaizdo atspindys. Dėl to filme  „Golgotha“ Kristaus paveikslas atsargiai konstruojamas: XXa. pr. bijota įžeisti religinę tradiciją. Kristaus figūra rodoma iš šono ar nugaros, o Jo atvaizdai iš priekio – blankūs ir nefokusuoti. Taip pat pabrėžiamas Dievo sūnaus dieviškumas, akcentuojami Jo stebuklai. Nors filme jie nematomi, stebuklai išnyra veikėjų prisiminimuose. Taip tapydamas Kristaus atvaizdą, režisierius remiasi klasikinėmis tendencijomis.

Priešingai nei anksčiau, po II Vatikano susirinkimo ekranizacijose pradėjo dominuoti Jėzaus Kristaus žmogiškoji pusė. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį sukurtame (ir plačiai nuskambėjusiame) filme Kristaus kančia  (“The Passion of God“, rež. Mel Gibson) išryškinama begalinė žmogaus kančia. Filmo dėmesio  centre –  kryžiaus kelias bei juo einantis siaubingai kankinamas Kristus.  Pasak vokiečių žurnalisto Michaelio Hesemanno, plakimo įrankiai ir kirčių kiekis M. Gibsono filme perdėti, tačiau plakimo padariniai pavaizduoti tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Taigi filmas gana tiksliai atkartoja Kristaus kentėjimus prieš mirtį.

Tačiau M.Gibsono filmas Kristaus kančia yra tikrai ne tas filmas, kurį mielai žiūrėčiau dar  ir dar sykį. Tiesą sakant, dėl jautrumo ir didelės empatijos šio filmo net kelis kartus neprisiverčiau pažiūrėti nuo pradžios iki galo. Įvairios detalės sukrečia, sudrebina  ir  išbarsto, nes yra ne visai  būtinos Kristaus kančios istorijai pasakoti. Kaip ir ta vieta, kai atskrenda varnas ir išlesa šalia Kristaus kabančio nukryžiuotojo  plėšiko akį. Ir visai kitaip filme „Golgotha“ žiūrovui perduodamas emocinis kentėjimas – per triukšmingos ir pašaipios minios įkyrų erzelį. Nors tokią prieigą  Kristaus kentėjimo stebėtojui rinktis patogiau, jaučiu, kad renkuosi ją ne dėl komforto:   iš šių dviejų vis tik artimesnis man yra Julieno Duviviero šedevras, kuris išties gerbia žiūrovą.

Prieš kelias savaites Amerikos kino teatruose pasirodė dar vienas filmas apie Dievo sūnaus gyvenimą:  Christopherio Spencerio Son of God. Įdomu, koks tai yra kūrinys? Iš reklaminio anonso matyti, jog labai kvepia Holivudu. Pažiūrėkite patys:

O koks jis yra iš tiesų, pamatysime filmui atkeliavus į Lietuvos kino teatrus.

Popiežius, šv. Pranciškus Asyžietis ir ateitiniñkai

2014-03-13, parašė

Praėjusių metų kovo 13-ąją viso pasaulio katalikai džiaugėsi kartodami: „Habemus Papam!“ Jau metai, kaip turime naują popiežių, kuris pirmą kartą yra neeuropietis, pirmą kartą jėzuitas ir pirmą kartą pasirinkęs šv. Pranciškaus vardą. Tai popiežius, kurio trys mėgiamiausi dalykai yra futbolas, Tolstojaus knygos ir argentinietiškas tango. Daugelio įsitikinimu, dabartinis popiežius atrodo ypač šiltas, tėviškas, priimtinas net ir nekrikščionims, tačiau jis taip pat yra tvirtas reformatorius bei ryžtingas ganytojas. Jei įsigilinsime į popiežiaus kalbas, tai pastebėsime, kad jis, Šventosios Dvasios įkvėptas, brėžia Bažnyčiai naują kryptį.

APTOPIX Italy Pope Epiphany

Minėta proga verta prisiminti tai, kad vienas iš ateitininkų globėjų yra šv. Pranciškus Asyžietis, kuris buvo pasirinktas kaip katalikiškosios akcijos (veikimo) globėjas. Akcijos, kuri mūsų visuomenėje turėtų būti suprasta ne tik kaip katalikiškų organizacijų siekis savo tikslų, bet ir didžiadvasiškas bei nuolankus apaštalavimas visuomenėje siekiant reevangelizacijos – atnaujinimo. Kodėl katalikiškosios akcijos globėju buvo pasirinktas šv. Pranciškus? Kad atsakytume į šį klausimą – pažvelkime į jo asmenybę ir tuomet gal geriau suvoksime ateitininkų akcijos uždavinius dabarties tikrovėje, gal geriau įskaitysime nuostabų šio meto ženklą, kurį mums, ateitininkams, duoda naujasis popiežius, pasirinkęs Bažnyčios atnaujintojo, šv. Pranciškaus vardą.

Pagrindiniai šv. Pranciškaus dvasingumo bruožai buvo neturto meilė, kuklumas, paprastumas ir rūpestis visa kūrinija, o ypač vargšais. Šis šventasis Bažnyčios istorijoje užima ypač reikšmingą vietą, nes Bažnyčiai išgyvenant sąstingį sugebėjo, nebūdamas jokiu didžiu teologu ar hierarchu, atnaujinti Bažnyčią Kristuje ir gaiviu savo šventumo pavyzdžiu suteikti Jai naują kryptį. Šv. Pranciškus buvo Bažnyčios atnaujintojas, kurį mes, ateitininkai, galėtume laikyti vienu iš pirmųjų savo pirmavaizdžių bei idealų. Šūkį omnia instaurare in Christo šv. Pranciškus iš Asyžiaus įgyvendino realiai bei veiksmingai kaip ir daugelis šventųjų. Gal dėl to ateitininkų įkūrėjas Pranas Dovydaitis taip akcentavo šventųjų bendravimą. Jis norėjo, kad ateitininkai nepamirštų šventųjų, kurių kiekvienas savo metu būdavo Bažnyčios atnaujintoju ir pavyzdžiu visiems tikintiesiems, todėl mums taip svarbu ir šiandien prašyti šventųjų užtarimo savo veikloje, o ypač šv. Pranciškaus Asyžiečio ir kitų mūsų globėjų (šv. Apaštalo Pauliaus, šv. Pijaus X, šv. Kazimiero, šv. Tomo Akviniečio). Mums dar svarbiau šiandien patiems atsiliepti į šventumo pašaukimą!

XX a. pr. Lietuvoje iškilo vysk. Motiejaus Valančiaus subrandinta katalikų inteligentų jaunuomenė, kuri išgirdo to meto pop. šv. Pijaus X kreipimąsi į viso pasaulio žmones, kuriame raginta kovoti su „modernizmo srove“, burtis pasauliečiams į katalikiškas organizacijas ir siekti visa atnaujinti Kristuje! (Tai taip pat šv. pop. Pijaus X šūkis). Prano Dovydaičio Trys pamatiniai klausimai, kurie yra tarsi ateitininkų gimimo liudijimas, aiškiai byloja, kad buvo siekta atsiliepti į popiežiaus kvietimą. Tad galime sakyti, kad šventasis popiežius netiesiogiai prisidėjo prie ateitininkų gimimo. Toks artimas ateitininkijos ryšys su Kristaus vikaru žemėje mums primena, kad ir šiandien palaikytume glaudžią vienybę su popiežiumi. Ištikimybė Šventąjam Tėvui ir įsiklausymas į jo valią yra būtina sąlyga, jeigu norime atliepti šių dienų iššūkius.

Užduokime sau klausimus, į kuriuos raginu atsakyti veiksmu: kada paskutinį kartą klausiau Vatikano radijo, skaičiau popiežiaus katechezę, studijavau encikliką ar meldžiausi popiežiaus intencija? Kada meldžiausi ar pasninkavau dėl popiežiaus? Ar man yra svarbi Visuotinė Bažnyčia, o gal tik žiūriu savo reikalų? Kas iš to, jeigu praėjusių metų kovo 13-ąją šaukėm habemus Papam? Kaip kad neužtenka tikėti, bet reikia tikėjimu gyventi, taip ir negana pasidžiaugti keliais linksmais šūksniais – mūsų gyvenimo pavyzdys turi „šaukti“ aplinkai, kad mes esame su popiežiumi ir už popiežių, o tai reiškia – su visa Bažnyčia!

Dėkokime Dievui už praėjusius popiežiaus Pranciškaus tarnystės metus ir melskimės už Šventąjį Tėvą!