Neliberaliai.

„Yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir Brazaitis yra daugiau, negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai žmogus, reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė“, – rašė Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio bendražygis J. Grinius.

iš Alkas.lt

Šį sekmadienį (05.20) Kaune bus perlaidojamas Birželio sukilimo (1941m.) Laikinosios vyriausybės vadovas, veiklus ateitininkas* ir rezistentas, literatūrologas – Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

Kol kas nesu tikras, ar yra daug prasmės perlaidoti mirusius kūnus. Gal ne?

Bet prasmės dalyvauti tokiame veiksme kaip atminimo renginyje tikrai yra. Kviečiu prisijungti ir jus.

Programa:

Beje, numatomi ir šalutiniai renginiai (konferencija, palaikų sutikimas oro uoste, dar kažkas), pilnas jų sąrašas yra čia.

* – Vikipedijinėje biografijoje trys veik vienodos citatos:

[..] dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje.

[..] dalyvavo studentų ateitininkų veikloje.

[..] dalyvavo ateitininkų sendraugių veikloje [..]

Pastaruoju metu vis užkliūnu už tekstų, raginančių skaityti. Aštresnis ir labiau traukiantis tekstas pavadinimu „Sakančius „negalima skaityti valgant” reikia izoliuoti nuo visuomenės” parašytas Liudviko Andriulio. Gal ir ginčyčiausi su tokiu teiginiu vien dėl to, kad valgant reiktų bendrauti su šeimos nariais ar kitais užstalės kompanionais, bet valgant vienam – tikrai netrukdo skaitymas.

Domanto Razausko tinklaraštyje taip pat labai kūrybiškai pažvelgta į lietuvių troleibusų (sakyčiau viso viešojo transporto) kultūrą būtent skaitymo perspektyvoje.

Kitas tekstas yra jau seniai man žinomas ir parašytas jau senokai, bet stebėtinai aktualus iki šiol, tai J.Girniaus knygos “Idealas ir laikas” skyrelis apie idealizmą (aktuali ir visa knyga, bet neišsiplėsiu). Aš jį nuskanavau (nežinau kiek yra legalu skanuoti knygos dalis ir jas dalintis internete, bet prie straipsnio yra visos nuorodos į šaltinį) ir dalinuosi čia (o čia ir visa knyga). Tekstas ilgesnis nei koks tinklaraščio straipsnelis, bet tikrai vertingas. Aišku reikia turėti omenyje, kad ta knyga rašyta 1966 metais JAV, skirta pirmos kartos Amerikoje užaugusiems jauniems ateitininkams (reiktų paaiškinti, kad visi katalikiškos pasaulėžiūros lietuviai išeiviai buvo ateitininkai arba geri jų draugai). Tai reiškia, kad rašoma žmonėms, kurie jau užaugo laisvoj valstybėj, katalikiškose šeimose ir bando susigaudyti savo vertybėse. Toks nusiteikimas puikiausiai atitinka mūsų situaciją ir tas tekstas labai tiesiai kalba apie mūsų šiandieninius iššūkius. Įdomiausia, kad to idealizmo ir net entuziazmo pradžia – skaitymas.

Sekmadieni, besisvečiuodamas mano uošvis, apie šiuolaikines populiarias knygas (kurių daug jų namuose ir nemažai mūsų namuose) pasakė labai trumpai – “makulatūra, už kurią plėšia nežmoniškus pinigus”. Ir tikrai, norėdamas nusipirkti bet kurį populiarų “bestselerį” paklosi 40-50 Lt., o kai aš ieškojau Robert Bly „Geležinis Džonas“ – užteko ir 7,30 Lt.

Čia man prisimena kun. J.Zdebskio žodžiai, perpasakojami jo amžininkų: “Ar reikia skaityti geras knygas? – Ne! – Reikia skaityti tik labai geras knygas!”.

Tai kokios tos pačios geriausios knygos? Aišku kiekvienas turi savo nuomonę, bet jai kas klaustų manęs (o taip kartais atsitinka), tai siūlyčiau pradėti nuo ateitis.lt rekomendacijų studentams (dar vienas sąrašas) ir moksleiviamas. Ilgainiui knygos pradeda atsirasti pačios, bet prieš paimant į rankas, patartina pasidomėti recenzijomis ir asmeninių autoritetų patarimais.

Turiu prisipažinti, kad knygos man pastaruoju metu lėtokai juda, gal dėl to, kad užsibrėžiau įveikti K.Skrupskelio “Ateitities draugai”. Ne pati lengviausia knyga vakariniams paskaitymams, beje ir ne pati ploniausia. Galiu pasigirti – įveikiau, gal dėl to ir sugalvojau visus kitus paraginti skaityti. Nors atrodo perskaičiau tokią storą knygą, bet išliko viena mintis: ateitininkai tarpukaryje (veik visi katalikai inteligentai) užaugo ateitininkų kuopose, kurių pagrindinė veikla – skaityti, rašyti referatus apie tai ką perskaitė ir tuos referatus aptarinėti. Ar kas įsivaizduojat tokį kvietimą į moksleivių ateitininkų kuopą: “Junkis prie ateitininkų – mes skaitom, referuojam ir diskutuojam!”. O gal būtent tokiu keliu ir reiktų eiti siekiant ilgalaikių tikslų?

Būčiau labai archajiškas, jei nepaminėčiau ir kitokių skaitymo formų nei knygos (nors jas skaityti vistiek kažkaip patogiausia). Verta skaityti ir tinklaraščius, bet pastebėjau, kad šita forma sukuriama dar daugiau  bereikšmių tekstų – bet čiau jau vėl teks patiems nuspręsti kiek kuris tekstas vertas. Apie tai kaip patogiau sekti dominančius tinklaraščius rašiau čia.

Angliškai rašantis tinklaraštininkas  Maximilian Majewski, rašydamas apie įkvėpimą, mini būtent skaitymą. Tik pabaigoje pabrėžia labai įdomią mintį – visų pirma reikia smalsumo. Taip kad smalsaukit smalsučiai ir smalsutės! ♦

-

nuotrauka iš moriza, teisės - Some rights reserved

*

*

Nuobodizmas.

Gustavas Klimtas „Vienkiemio sodas su Nukryžiuotuoju“

Maironis

Pavasaris

Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vėversiai,
Čyrena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų -
Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!

***

Šiemet sukanka 150 metų nuo Maironio gimimo. Apie tą gana neblogai žinome.

Šiemet, beje, tiek pat metų sukanka ir nuo Gustavo Klimto – net ir paviršutiniškai apie dailę nusimanantiems žmonėms dažnai girdėto austrų dailininko – gimimo.

***

Šiandien Prezidentė sakė:

– Permainos ir išbandymai nesugniuždė lietuviško žodžio, tik užgrūdino ir išmokė mus dar stipriau jį saugoti bei puoselėti. Visi esame atsakingi už unikalios mūsų kalbos išsaugojimą.

O juk galėjo vietoj „unikalios“ pasakyti ir „vienatinės“, „vienintelės“, „nepakartojamos“. Gal kitąsyk. ♦

-

Paveikslo nuotrauka iš čia (CC autorinės teisės).

El Bosco triptikas „Žemiškų malonumų sodas“ (didinasi paspaudus)

Raudotojos amatas sulaukė didžiausios pagarbos ir visiško pripažinimo. Regis, prasminga būti tik siaubo ir nesaikingumo liudytojais, tik to, kas iškreipta ir apgaulinga, nepriimtina ir žiauru (Isabel Guerra „Vidinės ramybės knyga“)

Labai teisingas straipsnis. Nuo pradžios iki galo teisingas. Kažkam jo perskaitymas atneš naudos – gal kai kurie dar negirdėjo apie tai, kad vakarietiškoji kultūra tai tarsi antroji Roma žmonijos istorijoje, kuri, deja, išgyvena savo romėniškos žūties periodą. Štai keli profesoriaus Vytauto Radžvilo per paskaitas suminėti žlungančios imperijos bruožai:

• Sumenksta religija ir filosofija. Filosofiją paženklina nuovargis nuo gyvenimo. Ją pakeičia mokslas. Vyksta masinis religijos praradimas ir pakaitalų jai ieškojimas.
• Profesionalaus sporto klestėjimas. Sportas tampa reginiu bukoms minioms.
• Ekonominė gerovė eina koja kojon su įspūdingu hedonizmu. Augustinas aprašo kaip vandalai užpuolė vieną iš Romos imperijos miestų. Tuo metu ten buvo ir ginklų, ir vyrų. Bet vyrams buvo duota duonos ir bilietai į cirką. Taip linksmai miestas ir buvo užkariautas.

Tad, kaip minėjau, apie mirštančias imperijas jau buvau girdėjusi. Buvau girdėjusi ir apie moralinę degradaciją. Ypač daug esu girdėjusi apie pigumo, prasčiokiškumo, bukumo šaknį – televiziją. Labai jau mėgsta intelektualai plūstis ant televizijos. Iš tiesų daugelis televizijos laidų – dvasios prasčiokų maistas. Tik klausimas štai kur – kodėl šie besiplūstantys intelektualai jį valgo?

Aš nežiūriu televizijos, mano draugai ir artimieji nežiūri, nežinau, kokia nauja kokios žvaigždės pavardė ir kas su kuo permiegojo. Tokių kaip aš yra labai daug – mes sudarome ne tokį jau menką visuomenės sluoksnį. Pavyzdžiui, atvažiuoju į ateitininkų akademiją ir dienų dienas nardau tarp absoliutaus intelektinio, dvasinio Lietuvos paauglių elito. Tad klausimas – kodėl mes plūstamės ant to prasčiokiško „meno“? Kartais man kyla minčių, kad už to plūdimosi ant kito socialinio sluoksnio žmonių tiesiog slypi dalykas, kurio nenorim sau pripažinti. Man regis, labai dažnai intelektualai imasi raudotojos amato todėl, kad nereikėtų pasižiūrėti į veidrodį ir pamatyti savo veido. Pamatyti, kad patys nenešame vilties ir džiaugsmo, kad patys negimdome pozityvesnio meno už tą, kurį regime televizijoje, kad negyvename to gyvenimo, kurio Zvonkės žiūrėtojai galėtų mums pavydėti.

Ta pati profesoriaus Radžvilo paskaita apie Romos žlugimą tęsiama tokiais žodžiais: ta dalis žmonių, kuri tikėjo ne tik idėja „duonos ir žaidimų“ padėjo pamatus būsimai naujai Viduramžių civilizacijai. Tad jei jaučiame, kad mūsų yra mažuma, o lojančių bukų masių dauguma, užvis labiausiai mums reikia rūpintis tik dėl vieno dalyko. Kaip išgelbėti savyje pagrindinį krikščionio ženklą šitoje visuomenėje – viltį. Viltį, kad tie dalykai, kuriuos sukuriame, yra verti būti pamatu. Visa kita įvyks savaime.

Aš gyvenu labai laimingą gyvenimą. Praeito penktadienio vakarą leidau Varėnoje, tautiniuose šokiuose, kuriuos organizavo nedidelis, bet labai šviesus ansamblis. O iš ten važiavau į svečius pas ateitininkę Rytę ir kitą rytą džiaugiausi mišku, šviežiu pienu ir studentų ateitininkų draugija. Draugija tų žmonių, kurie yra išsilavinę, kurie neleidžia laiko skaitydami „Žmonių“ žurnalo. Ir, o stebukle, šalia to jie dar moka visa širdimi švęsti gyvenimą, be to kurti stovyklas ir auginti paskui save kitą kartą būsimų bičiulių, būsimos studentijos šviesuomenės. Ir lygiai tokias pat giedras akis matau susitikus žmones iš kitų krikščioniškų bendruomenių – akis žmonių, kurie vienu ar kitu būdu eina į gyvenimą turėdami viltį. Savo bendruomenėse mes sukuriam tą pasaulį, kurį norime perduoti platyn į visuomenę, į Lietuvą, į mirštančią senutę Europą. Tad didžiausias dalykas, kurį privalome daryti yra gyventi su tuo džiaugsmu ir viltimi, kurią galime patirti. Leisti, kad tas džiaugsmas persmelktų mūsų intelektinio domėjimosi sritis, meną, mokslinį darbą. Tik tada toks menas ar mokslas taps tuo, kuris traukia žmones lauk iš bukumo liūno.

Paskutinis akcentas. Prieš porą metų su poetu Edmondu Kelmicku sunkiai kapstėme temą, kuo skiriasi krikščioniškas menas nuo nekrikščioniško. Jis tada pasakė labai paprastai: krikščioniškas menas turi viltį. Jis gali būti žiaurus, gali būti provokuojantis, kažkieno akiai gali būti vulgarus – toks, koks yra ir pasaulis. Bet net ir pats baisiausias viduramžiškas pragaro paveikslas nesukels tau depresyvios būsenos. Kodėl? Todėl, kad mes puikiai žinome, kokia šviesi ir kiekvienam pasiekiama yra to pragaro alternatyva. Tad susidūrę su meno kūriniu, primenančiu pragarą, paklauskim, ar šio kūrinio kūrėjas mato alternatyvą pragarui? Jei ne, tuomet gal mums laikas paieškoti alternatyvų ir nebeleisti laiko prie šio menininko kūrybos.

2006 metais septyni, tuo metu vadinti ambicingais, jauni lietuvių kino režisieriai paskelbė labai skambų kino manifestą. Pareiškę, kad „šių dienų lietuviškas kinas skęsta chaoso, demagogijos ir banalumo” liūne, jie ketino kurti kino filmus, kurie remtųsi asmenine režisieriaus patirtimi, gimtų „čia ir dabar” ir „suviliotų, įtrauktų ir priblokštų” žiūrovą. Kas stebėjo, kaip jiems sekėsi, matė – tesukurtas vienas Igno Miškinio filmas „Diringas“. Taigi jokios kino revoliucijos.

Revoliucijos – žanras ne iš lengvųjų. Tam neužtenka žinoti, kas tau nepatinka ir tai apskelbti. Kur kas subtilesnė ir didesnės brandos pareikalaujanti toji kas ir kaip dalis, o kad jos stokota (ir nemenkai), galima pamatyti ir po poros metų nuo manifesto paskelbimo darytame interviu.

Bet noriu parašyti visai ne apie juos. Noriu, kad pamatytumėte ir išgirstumėte tuos, kurie daugiau jėgų skiria patiems kino filmams ir istorijoms, kurias nori papasakoti. Tai studentai, kurie stodami į kino režisūros specialybę puikiai žino apie Lietuvos kino situaciją ir jų laukiančias perspektyvas. Ir vis tiek stoja, ir vis tiek kuria už savus pinigus. Jų filmų titruose visuomet išsirikiuoja daugelis šeimos draugų ir pažįstamų – kas vaidino, kas uniformą paskolino ar namus užleido. Ir, keisčiausia, jų pastangos nėra gražesnės už jų darbus.

Kad patikėtumėte, suieškojau ir pasidalinsiu šių ir pernai metų Sidabrinės gervės kiaušinio nominantų darbais. Gal ne visi jums patiks, bet jie, kitaip nei „Diringas“, mums pasakoja mūsų ar mūsų artimųjų istorijas, kurias galime atpažinti.

Šiais metais nominuoti darbai:

„Anima animus“ (rež. Jurgis Matulevičius ; deja, pavyko surasti tik anonsą)

„Jo silikoninė siela“ (rež. Džiugas Šėma)

„Sugrįžtant“ (rež. Giedrius Tamoševičius)

Galite pažiūrėti ir pernai metais nominuotus Andriaus Paškevičiaus „Senelis“, Pauliaus Gvildžio „Ryšys“ ir dviejų Marijų – Kavtaradzės ir Stonytės – „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“, kuris ir buvo apdovanotas gervės kiaušiniu.

P.S. Kas žino, gal tuoj mes mokysime užsieniečius tarti jų pavardes?

Pasivaikščiojimo artefaktas:

*

Reklaminiame konservatorių filmuke, skatinančiame 2% skirti jaunimo organizacijoms, ties 7 sekunde sušmėžuoja žodis „ATEITIS“. Ateitininkų pinklės, ne kitaip.

Duomenys apie 2% pajamų mokesčio pervedimą Ateitininkų federacijai yra čia.

*

Draugų tranzavimo istorijos.

šiandien susitranzavau elektriką. sakė visi jo kolegos išvažiavę į užsienį ir turi į valias darbo. per šiuos metus turėjo dvi laisvas dienas, iš kurių viena buvo žmonos gimtadienis. dirba sekmadieniais ir per Velykas. bet sakė iš Lietuvos išvažiuos paskutinis. sako išjungsiu mieste elektrą, atjungsiu oro uostą ir tada galėsiu išskrist. sako vistiek kažkam tai padaryt reiks. :)

*

Kiek netikėta būna mieste augus suprast, kad pavasarį lapai, pavyzdžiui, liepų, būna valgomi ir netgi skanūs.

Liepos lapų ir kiaulpienių salotos
Nuplauti 50 gramų jaunų liepos lapų, smulkiai supjaustyti bei sumaišyti su 30 gramų smulkintų kiaulpienių lapų. Įdėti pjaustytų svogūnų laiškų bei krapų. Viską gerai išmaišyti, dėti valgomąjį šaukštą grietinės arba aliejaus, žiupsnelį druskos ir … skanaus!

šaltinis

*

Draugai.

Kartą teko ginčytis su žmogumi, teigiančiu, kad savo socialiniu modeliu krikščionybė yra komunistinė. Ginčas buvo karštas, seniai prašokęs diskusijos ribas, galbūt todėl ne vietoj nutrūkęs, visgi mintis kurią bandžiau ištransliuoti atrodė gana apibrėžta: net jei atmestume visiškai skirtingus antropologinius ir ontologinius pagrindus ir tai, kad vienur kalbama apie valstybės modelį, o kitur apie sielos išganymą, komunizmo ir krikščionybės skirtumas tiesiog rėžia akį – komunizmas veikia, tik jei visi laikosi komunistinio gyvenimo modelio, tuo tarpu krikščionybė kalba apie gyvenimą, kuriame dauguma nesielgs taip, kaip moko Kristus, ir tai nė kiek neatleidžia nuo sąžinės ir atsakomybės su kitu elgtis teisingai ir jį mylėti. Forma gali būti kasdienė (šeima, draugai, kaimynai) arba politinė (savivaldybė ar valstybė), bet žinia vienoda – kad ir kaip elgtųsi tavo artimas, jis yra tavo artimas, net jei jį reikia atkapstyti iš už įstatymo ar struktūros ir visai nesvarbu, kokioje santvarkoje jis gyvena.

Šioje vietoje būtų galima ir sustoti, nes tarp mūsų neįsiliepsnojo ginčas ir argumentas buvo išsakytas. Visgi norisi pasvarstyti giliau – kodėl taip norisi kurti tobulus gyvenimo (valstybės, šeimos, universiteto) modelius ir paneigti vieną akivaizdų dalyką – visada atsiras tokių, kurie elgsis neteisingai. Jei žmogaus sąžinė tiesiogiai priklausytų nuo išorinių sąlygų (valstybės santvarkos, ekonominės gerovės), tuomet reikėtų neigti žmogaus laisvę, nes kiekvienas veiksmas būtų apspręstas išorinio dirgiklio: jei turi ką valgyti – užjauti kitą, padedi nelaimėje, laikaisi įstatymų, jei esi alkanas – plėši iš kito, pažeidinėji kito laisves. Greičiausiai būna ir taip, bet žinome, kad gali būti ir kitaip – materialiai žmogus stokoja, bet savo elgesiu liudija laisvę nuo stokos ir elgiasi teisingai. Imanuelis Kantas sako, kad moralės srityje žmogus yra visiškai laisvas – nors negalime pasirinkti aplinkybių, visgi bet kokiomis aplinkybėmis galime pasielgti moraliai. Pavyzdys iš akademinio gyvenimo: negaliu išvengti to, jog kurso draugai nusirašinėja, bet esu laisvas nenusirašinėti. Galima ir ekstremaliau: negaliu išvengti kito nepagarbaus elgesio (patyčių, įžeidimų), bet esu laisvas atsakyti ne tuo pačiu.

Kodėl palaimintasis Jurgis Matulaitis sako „nugalėk blogį gerumu“? Galbūt atsakymas nėra toks aiškus kaip atrodo, nors ši frazė kartojama dažnai. Kas būtų, jei blogį bandytume nugalėti blogumu? Lyg ir aišku – patys darytume bloga ir blogų veiksmų mastas didėtų. Jei kas užsiimtų išvalyti visus žmogžudžius, to niekaip nepavyktų, nes bevalydamas pats taptų žmogžudžiu. Jei kas bandytų kokį pasipūtėlį suturėti pažeminimu, nieko nepasiektų, nes atsirastų dar vienas pasipūtėlis. Visgi, nors principas atrodo aiškus – blogu blogio neįveiksi, dažnai norisi griebtis būtent to. Galbūt nesąmoningai, bet kažkodėl norisi. Kartais net labai geram tikslui – suturėti kitą, kad visiems būtų geriau.

Taip veikia utopinis modelis – reikia santvarkos, kurioje būtų suturėti tie, kurie trukdytų kitų gerbūviui. Principai gali būti įvairūs, priklausomai nuo žmogaus sampratos: jei žmogų kuria jo aplinka, tuomet sutvarkai aplinką (pamaitini, aprengi, apgyvendini, duodi darbo) ir žmogus tampa tinkamas. Jei dėl nesuprantamo dalyko aplinkos nepakanka, reikia suturėti mąstymą. Būdų yra įvairių – nuo proto užėmimo žodžiais (plepalais, lozungais ir kitais ne į mąstymą nukreiptais garsais) iki veiksmų. Bet bendrai paėmus principas vienas: jei gyvenime netruks pagrindinių dalykų (kokie tai dalykai, sprendžia utopijos kūrėjas), žmogus rinksis tai, ką ir reikia rinktis – kad visiems būtų gerai. Bet visgi, keistas padaras tas žmogus – atrodo, nieko netrūksta, o vis atima iš kito. Atrodo, imtum ir išaiškintum, kaip reikia gyventi, o jei negyvena, tuomet pora paskatinimo spyrių ir žiūrėk, viskas gerai einasi. Bet pasirodo, kad ne.

Kodėl komunizmas gražus, bet neveikia? Nes žada gražų rytojų, kuriame nereikės svarstyti, ką daryti susidūrus su blogiu – blogio nebus (o jei atsiras, bus pašalintas). Ir ne tik komunizmas. Utopiniai modeliai kuriami kiekvieną dieną. Visgi tai nereiškia, kad nereikia kurti geriausių įmanomų įstatymų. Norisi ieškoti geriausių būdų sugyventi ir sistema, kurioje neišvengiamai esame, gali prisidėti. Todėl krikščionys dalyvauja politikoje. Bet to nepakanka. Krikščionys yra taikūs, bet kovingi. Pradžioje kova vyksta mano širdyje, o tuomet su Dievo pagalba galima bandyti atkovoti ir kitą.

„Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones.“ 1 Pt 2, 15   ♦

-

nuotrauka priklauso   Dunechaser, CC teisės autorinės

Po paskutinio savo įrašo, kuris, beje, puikiai atitiko aprašytąjį niūrųjį stereotipą, jaučiu pareigą parašyti ką nors gražesnio. Neatsiimu savo nuomonės, juolab manau, kad tik drąsiai įvardinę savo ydas galime keistis į gera. Vis dėlto, esu sujaudinta tinklaraščio skaitytojų reakcijų. Tuoj pasakysiu kodėl.

Kaskart grįžusi namo leidžiuosi į gražiosios Lietuvos paieškas. Anąkart sudalyvavau Vytauto Pociūno mirties minėjime prie prezidentūros. Ėjau pagerbti Lietuvai atsidavusio ir tragiškai žuvusio valstybės žmogaus atminimo, bet tuo pačiu žinojau, kad Daukanto aikštėje tą pusvalandį atrasiu gražią Lietuvą. Pagerbiantieji paprastai būna panašūs į pagerbiamąjį. Vienas renginio organizatorių su liūdesiu prasitarė: jau kelinti metai kaip susirenkame, o byla nė iš vietos. Tuomet susitikę ir besišnekučiuodami su keliais ateitininkais gavome klausimą: „kaip ateitininkams sekasi kurti Lietuvos ateitį?“ Sutrikę nieko doro neatsakėm (geriausios mintys, kaip visada, vaikšto iš paskos), bet dabar, manau, atsakyčiau himno žodžiais: „ateitį regim tėvynės laimingą“. Šių dviejų epizodų sintezė ir išvada būtų tokia: galima vis giliau grimzti į neviltį matant Tėvynės skaudulius, bet galima tikėjime ir meilėje tai pačiai Tėvynei semtis vilties ateičiai.

Šių laikų ateitininkuose, sveikai, šviesiai mąstančiame ir dorai besielgiančiame jaunime aš pati regiu laimingą Tėvynės ateitį. Ir gerai, kad neskaitote blogų naujienų, besipilančių mūsų laikraščių puslapiuose. Ir gerai, kad savo bendrataučius matote tik teigiamoje šviesoje. Jūsų žodžiais kalba meilė – ta meilė, kurią kiti vadina patriotizmu, ta meilė, dėl kurios, kaip sako Vyganto Malinausko cituojamas Čestertonas, Lietuva ir yra graži. Kaip gerai, kad yra jaunimo, kuris dalyvavimą nevyriausybinėje veikloje supranta ir išgyvena kaip savo charakterio ugdymą ir progą geriems darbams, o ne galimybę gauti projektinių pinigų arba „įsitrinti“ į geresnę vietelę pabaigus mokslus (Kauno apskrito stalo pirmininkas kartą man tai įvardino kaip vienintelius NVO interesus). Kaip gerai, kad yra jaunimo, kuris yra išsilavinęs, laisvas ir susipratęs: kuriam pažįstamas Bergmanas ir Felinis, kuris gali cituoti Maceiną, Šalkauskį ir Girnių, kuris laivalaikiu skaito popiežiaus enciklikas, kuris ryžtasi dėvėti sijonus (čia apie merginas :) ) kaip simbolinę išraišką prigimties lemto vaidmens, kuris LiJOT asamblėjose balsuoja sąžiningai ir kurių nesuvilioja siūlantieji pigią naudą, kuriems vakarą praleisti su gitara yra smagiau nei su buteliu. Taip mielieji, jei šis jaunimas bus Lietuvos politikai, žurnalistai, akademikai, verslininkai, šeimų tėvai, tada mums puikiai sekasi kurti Lietuvos ateitį.

Mane tik kankina vienintelė baimė: kaip viso šio potencialo neišbarstyti? Kaip dar labiau susitelkti, kad mūsų pastangos neišsklistų ir nepaskęstų migloje, kurią ne tokie kaip jūs negaišta skleisti? Esu dalyvausi daugybėje akademijų ir stovyklų, sutikusi daugybę jaunų žmonių ir, deja, nežinau, kur didžioji jų dauguma šiuo metu yra ir ką veikia. Be abejo, palytėti ateitininkiškos dvasios, daro gerus darbus. Tačiau – kas sau. O kaip labai reikėtų kartu! Siekdami mokslo, dvasios, profesinių aukštumų pasisėkime sau į širdis solidarumo grūdą, kad tarp mūsų likęs ryšys tarsi nėriniu uždengtų visą ateities Lietuvą. Leiskite šioje misijoje būti su Jumis.

-

nuotrauka iš MAPA'12 albumo

Moderuosiu kitą savaitę renginį Vilniuje. Tikėtinai įdomų šio puslapio lankytojams. Kviečiu!

*

Paskaita-diskusija

The State and the Church: distinction and collaboration

Public and private dimension of religion

su apaštališkuoju nuncijumi Lietuvai Luigi Bonazzi

Ketvirtadienį (05.03), 13:00, VU TSPMI (Vokiečių g. 10), 402 auditorija.

Renginys vyks anglų kalba. Trukmė – iki 90 min. ♦