Iki septyniasdešimt septynių kartų

2014-07-26, parašė

„Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau ­ iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.” (Mt 18, 21-22)

čiurlionytės

Seserys J. ir V. Čiurlionytės, nuotrauka iš asmeninių archyvų.

***

Neseniai akis užkliuvo už trumpučio filmo apie lietuvių genijaus M. K. Čiurlionio seseris Jadvygą ir Valeriją, sukurto dar 1973m., artėjant M. K. Čiurlionio gimimo šimtosioms metinėms. Įamžinti be galo jaukūs kadrai, kai moterys, suglaudusios žilas galvas kalba apie buvimą seserimis. Paprastais žodžiais, bet su didele meile – apie tai, kad viena kitą myli, nors ir pasipeša (net ir būdamos septyniasdešimtmetės!), apie buvimą kartu ir rūpestį.

Nors ir kaip stengtasi filmo idėją pakreipti link seserų darbo dėl Čiurlionio įamžinimo, vis tiek dėmesio centre lieka jos – paprastos, atviros ir mylinčios, susikibusios už parankių ir renkančios gėles. Ir darsyk įrodančios – giminystė, kuri įsisąmoninama ir puoselėjama, yra vienas tvirčiausių ramsčių gyvenime.

Šį ryšį būtina branginti – ne vien šeimos metų proga. Dažna šeima turi atitolusių giminaičių, nors jie kartais ir gyvena gretimame mieste, kone kiekvienoje giminėje pasitaiko dėdžių ir tetų, kurių ir vardus vargiai atsimename. Šeimos nariai gaunami kaip dovana, jų nepasirinksi. O JAV mokslininkų tyrimai parodė, jog net ir rinkdamiesi draugus, nesąmoningai susisaistome su žmonėmis, turinčius panašią genetinę informaciją. Todėl šeima – žmonės, su kuriais esi susietas kraujo ryšiais, yra vieninteliai tokie ir nuo jų nevalia atitolti.

O atitolti įmanoma, kartais net ir pačiam to nepajuntant.  Piktai numesta pastaba ar koks ne vietoje ištartas „pamokymas, kaip gyventi“ kartais gali įskaudinti, akimis to nepamatant. Tuomet kaip raktas galvoje suskamba Petro ir Jėzaus pokalbis iš Mato evangelijos – apie septyniasdešimt septynis atleidimo  broliui kartus. Žinoma, galima teigti, jog taip pasakyta apie kiekvieną žmogų, kurį sutinkame, tačiau pabandykime šią taisyklę visų pirma taikyti bent savo šeimos nariams – juk net ir vieną sykį atleisti kartais atrodo neįmanoma.

Jei šią giminystę brangini, netrunki pajusti, kiek dovanų galima iš to gauti. Juk gera žinoti, kad turi artimųjų, kurie nuo pat vaikystės pažįsta tave kaip nuluptą ir visada yra šalia – net ir būdami kitame pasaulio krašte. „Man toks įspūdis, kad ji visuomet šalia manęs yra, mano sesuo, – ir net nėra reikalo skambinti jai ar rašyti.“ prabyla Jadvyga Čiurlionytė. Ar kartais neverta ir pavargti, kad išlaikytum tokią artimą seserystę?

Svarinsko Lietuva

2014-07-23, parašė

Teksto autorius Vytautas Raškauskas – politikos mokslų absolventas, ateitininkų bičiulis.svarinskas bernard

Net ir visuotinai gerbiamo žmogaus mirtis gali tapti įrankiu rankose tų, kurie nepraleidžia progos pasipuikuoti savąja ideologija ir noru ją primesti kitiems.

Vos tik pašarvojus amžinybėn iškeliavusį monsinjorą Alfonsą Svarinską, viešumoje pasirodė jo sudėtingą, lageriais nužymėtą, gyvenimo kelią smerkiantis straipsnis.

Jo autoriui šviesios atminties kunigas neįtiko tuo, jog dar būdamas gyvas išpažino savo tikėjimą ir, vadovaudamasis įsitikinimais, nepritarė homoseksualių santykių praktikavimui.

Nuožmusis A. Svarinsko tikėjimo kritikas suskubo paaiškinti – kunigas, laikui bėgant, palūžo sąmokslo teorijų, dezinformacijos ir neapykantos veikiamas. O gal, svarsto autorius, neatitaisomą žalą padarė metai, praleisti už sovietinių kalėjimų grotų.

Man, kaip laisvos Lietuvos vaikui, nepakeliamai skaudžiai skamba šie sovietmečio propaganda atsiduodantys svarstymai, kurių logika pritrenkiančiai paprasta – jeigu nepateisinsi to, ką pateisinti reikalauja vyraujanti ideologija – būsi apšauktas bepročiu. Nesvarbu, kam pasirinksi nepritarti – homoseksualių santykių praktikavimui ar okupacinės valdžios šeimininkavimui.

Neseniai iškeliavusiam A. Svarinskui pasirinkimas nepritarti nebuvo svetimas. Kaip nebuvo svetimas bandymas jį suniekinti – net ir itin subtiliomis formomis. Tereikia prisiminti sovietmečiu sukurtą filmą pavadinimu Kas jūs, kunige Svarinskai?

Šioje kino juostoje neva stengiamasi monsinjorą suprasti, jis daug ir rūpestingai klausinėjamas. Tačiau visai nesunku pro apsimestinio filmo autoriaus nuoširdumo miglą įžvelgti norą A. Svarinską parodyti kaip sau prieštaraujantį ir visuomenės gerovei priešišką lagerio kalinį.

Panašiai ir naujausiame, kone šventvagiškame, tekste, pasirodžiusiame dar monsinjoro nepalaidojus.  Straipsnyje, be kita ko, galima rasti teiginį, jog Svarinsko viešai kartota neapykanta iš dalies kalta dėl jaunų Lietuvos žmonių pasitraukimo – tiek iš Lietuvos, tiek iš gyvųjų tarpo. Ar tik man rodosi, jog monsinjoras čia kaltinamas prisidėjęs prie tautos nykimo?

Vėlgi, viskas atvirkščiai. Žmogus, miškuose ir lageriuose nepailstamai kovojęs už Lietuvą ir lietuvių tautos teisę joje laisvai gyventi, kaltinamas naikinęs tautą. Ir tai daro neišsenkančios krūvos šakalų bei maitvanagių, esant progai, pasirengusių bejausmiškai sudraskyti ir gyvenime, ir mirties valandą, t.y. kai žmogus nebegali apsiginti.

Vienas iš draskančiųjų būrio, begėdiškai šmeižęs ką tik mirusį žmogų, sakė besitikintis, jog monsinjorui Svarinskui, ten, kur šiandien užuovėją rado jo siela, bus švelniai ir su meile išaiškinta, kad jis klydo dėl Dievo sukurto pasaulio įvairovės. Galbūt tikrąją padėtį kunigui paaiškins kad ir jį prie amžinybės vartų pasitikusi jauna lesbietė.

Keista, kai pagarbos įvairovei reikalaujama tą įvairovę daužant į šipulius. Kažkuomet aktualų posakį visi lygus, bet kai kurie lygesni galima būtų perversti į visi teisūs, tačiau yra teisesnių. Kaip kad toji prie dangaus vartų Dievo atsiųsta lesbietė, kuri Svarinskui paaiškins, jog šis visą savo gyvenimą klydo.

Alfonsą Svarinską pažinojusieji tikrai gali pasakyti viena – šio kunigo joks plėšrūnas įveikti nepajėgė ir nepajėgs.

Ne tiek dėl jo paties privalėjau parašyti šį tekstą, o dėl mūsų, dar šioje žemėje pasilikusių. Kad turėtume gėdos ir sugebėtume deramai gedėti savo didvyrių.

A. Svarinskas, žvilgsnį kreipdamas Dievop, su stebinančiu atkaklumu ir beveik nežemiška stiprybe nuėjo savąjį kryžiaus kelią. Už pavyzdinį atsidavimą žemiškajai ir dangiškajai tėvynėms, dėkinga į amžinąją kelionę jį išlydėjo Lietuva – bent jau dėkingoji jos dalis.

Lietuva, kuria tikiu, vertina savo didvyrius ir moka skirti grūdus nuo pelų. Tai šalis, kuri turi sąžinės ir gėdos deramai elgtis su žmogumi, nepaliaujamai ieškojusiu tiesos ir niekuomet nepasitenkinusiu demagogijomis.

Galiausiai, tai Lietuva, kuri net iškeikta sovietine, išguldyta miškuose, išvežiota po Sibiro tolius, sugrūsta į lagerius, grįžo į save ir vėl, su Dievo pagalba, tapo nepriklausoma. Tai – Svarinsko Lietuva.

Nuotrauka priklauso bernardinai.lt

Tiesa, kurią skauda

2014-07-07, parašė

Autorius – Vytautas Raškauskas,  studentų ateitininkų sąjungos valdybos narys

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

su broliu buvo skraidyta
kraujo sėkloj po Lietuvą
šaudyta vieno į kitą
bet po vienu grumstu sugulta

Justinas Marcinkevičius, Papasakoti gyvenimą

 

Neseniai nepriklausoma Lietuva už nuopelnus laisvei apdovanojo mano dėdės išdaviką. Dėdės, kuris jos laisvei atidavė gražiausius savo metus.

Sunku apsakyti, kaip lengva šioje laikinoje tikrovėje tapti formaliu didvyriu. Laikas nuo laiko rodosi, jog lengviausiai būtent tiems, kurie tikrais didvyriais būti taip ir neišdrįso.

Tačiau šis pasidalijimas skirtas ne tam, kas galėtų būti vadinama pagieža ar keršto troškimu. Tai veikiau noras padrąsinti tuos, kurie dar ir šiandien, kaip kadaise mano dėdė, yra ištikimi laisvei bet kokia kaina ir nieko už tai nesitiki.

Savaime aišku, būti vienu tokių reiškia turėti medaliais ar fiziniu saugumu nenuperkamą įsitikinimą. Dažnai tai reiškia tapimą nesėkmingu, kaip kad dabar mėgstama sakyti. Tai netgi gali reikšti, jog dėl to nesėkmingumo – o tai reiškia ko nors apčiuopiamo, už ką šiais laikais vertinama, neturėjimą – konkretaus žmogaus gyvenimas bus laikomas nevertingu.

Nedaug pažįstu tų, kurie tą sėkmingą, tad ir vertingą, gyvenimą drįstų suvisam aukoti tiesos vardan. Tačiau faktas, jog daug tokių buvo kalinami, tremiami ar žuvo dėl Lietuvos man yra kuo puikiausias įrodymas, jog tai įmanoma. Jeigu, savaime aišku, to prireikia.

Kaip ir mano dėdė, tikiu, jog Lietuvos laisvė verta mano laisvės. Tikiu, kad Lietuvos trispalvė turi plevėsuoti ant mokyklų stogų, parkuose ir visur, kur pasišventusio lietuvio akiai jos trūksta, jog atsišaukimai į mūsų tautą turi teisę kabėti, ne tik esant neteisėtos ir grobikiškos okupacijos sąlygoms, bet ir šiandien, kai džiaugiamės laisve. Tebūna šis tekstas vienu tokių atsišaukimų.

Grįžkime prie apdovanotojo ypatinguoju medaliu. Tai dėl jo mano dėdė buvo priverstas staiga sprukti iš savo gimtinės. Tai dėl jo mano močiutę dažnas girdėdavo verkiant. Dvejus metus ji apie savo sūnų nežinojo nei menkiausios smulkmenos. Būtent dėl šio apdovanotojo, grįžęs į Lietuvą dėdė nebuvo priimamas studijuoti ar dirbti. Nesunku įsivaizduoti, koks tai gyvenimas.

Šios kilnaus jaunuolio gyvenimo aukos rezultatas regimybe tapo tik praėjus daugeliui metų po jo mirties. Ir visai ne taip, kaip to buvo galima tikėtis – apdovanojamas jo išdavikas. Tuo tarpu tikrasis didvyris paminimas tik kaip vienas išdaviko kompanjonų.

Kai dar būdamas vaikas vaikščiodavau po gimtąjį miestą, žvilgsnis dažnai krypdavo į stogą mokyklos, ant kurio prieš daugelį metų grupelė vaikinų slapčia kėlė Lietuvos trispalvę. Tarp jų buvo ir mano asmeninis didvyris – dėdė. Svajodavau, kada nors pats galėsiąs ten mūsų vėliavą iškelti. Toji svajonė dar ir šiandien mano širdyje gyva. Ją įkvėpusiajam tariu ačiū.

Tikiu, jog mano dėdei, kaip ir daugeliui sėkmingo gyvenimo auką ant laisvės altoriaus paaukojusių lietuvių, už visą vargą atlygins Visagalis. Šio drąsaus vyro atminimas iš kartos į kartą lieka bent jau artimiausių žmonių atmintyje. Tai pavyzdys kovos ne dėl medalių. Pavyzdys kovos, kuri beveik nepastebimai atsispindi laisvoje mūsų dabartyje ir, viliuosi, atsispindės ilgus amžius. Tad tegyvuoja Lietuva, kurios žemė, kaip tame J. Marcinkevičiaus eilėraštyje, po vienu grumstu priglaudžia vienas į kitą šaudžiusius ar vardan vieno tikslo kovojusius, bet pasimetusius ir galiausiai išdavusius.

Kaip mums atleidžiama, taip ir mes bandykime atleisti, atmindami, jog dorai atleisti tegebama kaltųjų kaltes pripažinus ir tiesą atskleidus. Net jei skauda.

nuotraukos šaltinis - efoto

„Pasūdyk Lietuvą“ Dzūkijoje: tiesioginė žygio transliacija

2014-07-07, parašė

Į neeilinį žygį šiandien leidžiasi Moksleivių ateitininkų sąjunga.

Keturios grupės po dvidešimt žmonių išeina Dzūkijos miškais ir keliaus penkias dienas. Pagal akis, širdį ir kompasą. Pagal gerų žmonių patarimus. Keliaus su dainomis, malda ir rūpestingu žvilgsniu į tai, ką regi. Su ateities vėju.

Nes viską skersai analizuoti kitais metų laikais mes mokomės daug, bet ne visada per medžius pamatome mišką. Pamatykime.

Kaip ir pernai, Neliberaliai.lt siūlo jums tiesioginę žygio transliaciją. Keturių grupių (Čiobrelių, Mėtų, Cinamono ir Pipirų) atsiųstos nuotraukos ir trumpi komentarai guls čia kasdien. Sekite. Ir palydėkite – komentarais, malda ar dar kitaip. Tebūna žygis kvapnus!
***

Kasdieniuose atnaujinimuose bus matomi kelių žygio grupių trumpi tekstukai, nuotraukos ir tuo metu lankoma Dzūkijos vieta (koordinatės). Grupės yra keturios:

  1. Čiobreliai
  2. Mėtos
  3. Pipirai
  4. Cinamonas

***

07.06, sekmadienis


*

07.07, pirmadienis

*

*

*

*

*

*

*
07.08, antradienis


*

*

*

*
07.09, trečiadienis
Jei ne šitas puslapis, galima būtų pamiršti ir dieną.
Dažniau atnaujinti neišeina – laikas laisvas ir baterijos energija, visa tai ribota.
Santrauka vis tik aiški. Žygis vyksta greitai ir gerai!
*

*

*

*

*

*

*
07.10, ketvirtadienis
*
[Čiobreliai] priešpaskutinė diena. Didelė diena. Atsisveikinome su vadove Aiste – jai koją peršvietė Varėnoje. Nelūžo! Rytoj ji mūsų lauks Vilniuje.
Ieškodami Ūlos akies iš miško pusės klaidžojome kelias valandas. Gamtos grožio, nuovargio, nuostabos mišinys.
Zervynose močiutė Birutė nuostabi. Jos atvirumas, malda, daina, svetingumas.
Kaimas nykstantis, bet saugomas. Su nemažai turistų, bet mažai gyventojų. Su trobomis, kuriose niekas negyvena, bet ir kurių niekas neparduoda.
Gerai nulijo.
Mes čia, vakare. Čiobreliai daro koncertą, priėję žmonių. Linksma. *

*

*

*

*

*

*

Keliaujančią stovyklą remia Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa ir Švietimo ir mokslo ministerija.

Pameluokime sau dar kartą

2014-07-01, parašė

Teksto autorius Marius Parčiauskas –  politikos mokslų studentas, ateitininkų draugas.

Fatima

„[...]mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome.“

Šitaip 1917 m. Fatimoje trims piemenukams apsireiškusi Švč. Mergelė Marija jiems parodė pragarą. Mąstant abstrakčiai juk ne taip ir baisu – turbūt beveik visi mes esame kažką tokio ar net baisesnio matę šiuolaikiniuose siaubo filmuose. Baisu pasidaro mąstant labai konkrečiai – kaip toje ugnies jūroje panardinta paties siela, o dar baisiau – kaip toje ugnyje vienas po kito dega artimieji. O kas, jei tokių nelaimingų sielų šiais laikais daugiau nei kada nors anksčiau?

Jau girdžiu juoką ir priminimą apie didžiausias Bažnyčios įveiktas krizes, apie visus Bažnyčios pergyventus valdovus ir imperijas. Žinoma, Šv. Petro laivas tas bangas įveiks, nes mūsų Viešpats taip pažadėjo. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog Bažnyčia ir pasaulis yra gilioje krizėje ir degradacijoje. Mus užtikrino, kad Bažnyčia nežlugs, tačiau pasiuntė ir pragaro viziją – kaip perspėjimą, kad dėl mūsų abejingumo Bažnyčia gali prarasti savo didybę, o tai gali turėti labai konkrečių pasekmių – vis daugiau ir daugiau sielų keliaus į pragarą, nes už jas niekas nesimels ir nekovos. Priminsiu – mąstykime apie konkrečias artimiausių žmonių sielas: gal tai tavoji senelė, tokia geraširdė, bet visa savo gera širdimi nemėgstanti ir burnojanti ant Dievo? Gal tai tavoji mama, taip puikiai atlikusi savo motinišką pareigą, tačiau netikinti amžinybe, todėl nematanti prasmės skirti laiko maldai? Už visas šias sielas buvo per mažai melstasi ir stengtasi – o atsakingi už jas buvome ir esame mes.

Taigi, apie kokią krizę kalbama? Ir kodėl daroma prielaida apie neregėto masto svečių priėmimus pas Liuciferį? Argumentui įrodyti galima pasitelkti JAV pavyzdį. 22% JAV gyventojų save laiko katalikais, iš jų 19% save laiko stipriai atsidavusiais katalikais. Iš tų 19% stipriai atsidavusiųjų 60% nepritaria Bažyčios mokymui apie kontracepciją, 30% nepritaria mokymui apie abortus, 50% pritartų, kad moterys galėtų būti įšventinamos į kunigus, o 2/3 mano, jog gali būti geri katalikai net nepritardami Bažnyčios mokymui. Tačiau dar labiau skaičiai glumina, kai vertinami visi save laikantys katalikais. Net 87% mano, kad kontraceptinių priemonių naudojimas yra pateisinamas, 60% mano, jog abortai yra pateisinami, 57% pritaria tos pačios lyties „santuokoms“, o iš reguliariai lankančiųjų Šv. Mišias tik 57% tiki, kad Šv. Komunijoje yra tikras Kristaus kūnas. Taip pat JAV per dieną padaroma per 3,7 tūkst. abortų.

Verta pažvelgti ir į tai, kaip skaičiai keitėsi laikui bėgant. 1962 m. pakrikštyta apie 1,3 mln. vaikų, o 2012 m. – tik apie 800 tūkst. 1970 m. įvyko apie 470 tūkst. katalikų santuokų, o 2012 m. – jau tik 180 tūkst. 1967 m. buvo apie 60 tūkst. kunigų, o jau 2012 m. – apie 40 tūkst. Per 20 paskutinių metų parapijų skaičius sumažėjo 2 tūkstančiais, kasmet sumažėja po 14 katalikiškų mokyklų. Galite būti tikri, imant beveik bet kurį rodiklį matysime tą patį – didžiulį nuosmukį, nepaisant to, jog bendras gyventojų skaičius per lyginamą laikotarpį labai išaugo. O juk JAV yra ta šalis, į kurią visi lygiuojasi, ji simbolizuoja viršūnę, kurią modernus pasaulis yra pasiekęs. Tad net neverta kalbėti apie Šiaurės Korėją, Sudaną, Nigeriją ir panašias šalis. O kaip pavyzdį pasitelkus Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Skandinaviją ir daugelį kitų Europos šalių, ko gero, nusiviltume dar labiau nei dėl JAV (pvz., Prancūzijoje Šv. Mišias lanko tik 9% katalikų).

Aišku, skaičiai parodo tik kiekybę ir neatspindi „kokybės“. Pastarąją gerai apibūdinti būtų taip pat naivu, tačiau tai jau kito straipsnio tema. Dabar verta pabrėžti, jog šį tą mums pasako ir kiekybė: absoliuti dauguma žmonių, tarp jų ir katalikų, nelanko Šv. Mišių, o iš tų lankančiųjų tik pusė tiki realiu Kristaus kūno buvimu (galima tik liūdnai spėti, kiek žmonių reguliariai eina išpažinties), dauguma palaiko abortus, skyrybas ir įvairias „santuokas“. Daugumos šių žmonių sielos, deja, nepasieks dangaus. Tad kai mąstome apie krizę, mąstykime apie konkrečių žmonių sielas, už kurias niekas nesimeldžia ir nekovoja. Šioje situacijoje likti abejingais gali trijų rūšių žmonės: žiaurūs, naivūs arba melagiai. Katalikai, tad pameluokime sau dar kartą.

Nuotrauka priklauso Jan SOLO