Neliberaliai.

Aneliutei dabar 93-eji, todėl ji gerai atsimena praeitį ir prastokai, kas buvo vakar. Ji niekada nėra mačiusi jūros, tolimiausia jos kelionė – į Sibirą. Išvežė kiek vyresnę nei dvidešimties. „Už ką jus vežė, jei žemės daug neturėjot?“, – klausiu jos. O ji šypsosi ir sako: „Taigi už tai, kad buvom banditai. Bijojo, kad valdžią nuversim.“ Aš mėgstu klausytis jos pasakojimų apie Sibirą, ypač šio: „Vieną sykį, – pasakoja Aneliutė, – gretimame kolūkyje kilo gaisras. Paprasti žmonės greit susižinojo, kas degė, o kolūkio pirmininkas buvo kur tai išvažiavęs. Grįžęs vakare manęs ir klausia, ar žinau, kas ten sudegė. O aš rusų kalbą prastai mokėjau, bandau prisiminti, kaip „avilys“ rusiškai, bet išėjo tik: „Troba ir septynios bitės“. O jis juokiasi ir sako: „Septynios bitės, sakai?“.“

Tas pats kolūkio pirmininkas, kai maždaug po dešimtmečio Aneliutės šeima sulaukė pranešimo, jog gali grįžti Lietuvon, užėjęs į jų trobą skundėsi: „Jei būtų mano valia, nė vieno lietuvio neišleisčiau.“ Net ir patekę svetimon žemėn, netekę savo namų bei visko, kas iki tol buvo užgyventa, lietuviai išsiskyrė iš kitų tremtinių darbštumu. Aneliutė pasakoja, kad jei gyvuliai susirgdavę, pirmiausia siųsdavo pakviesti kokį lietuvį, nes šie „su gyvuliais geriausiai moka apsieiti“. Kai trėmė, Aneliutės šeima nedaug su savimi spėjo pasiimti. Paliko viską – namus, gyvulius, javus. Sibire turėjo imti paskolą, kad galėtų susitvarkyti begriūvančią trobą, kurion įleido gyventi. Bet trobą jie sutvarkė, ilgainiui įsigijo karvę, kitų gyvulių, už teliukus, kuriuos atiduodavo kolūkiui, gaudavo grūdų, o už gerą darbą kolūkyje kaip premiją kartais gaudavo teliuką. Kai pagaliau prasigyveno, sulaukė žinios, jog jų prašymas patenkintas – ištremti buvo neteisingai ir gali grįžti Lietuvon. Aneliutė pasakoja, kad sunkiausia buvo ne antrąsyk palikti viską, ką savo rankomis sukūrei – grįžus jie turėjo vėl nusipirkti namą, iš kurio buvo ištremti – sunkiausiai buvo, sako ji, žinoti, kad grįžtame prie tos pačios valdžios, kuri ištrėmė.*

Ar Sibire buvo baisu? Aneliutei pasisekė. Jos Sibiras nebuvo sukaustytas amžino įšalo, nors sykį ji prasitarė: „Pirmaisiais metais pažinau, kas yra badas.“ Aneliutės istorijos iš Sibiro dažniau yra linksmos ar graudžiai juokingos, bet ne baisios. Jų klausydama suprantu, kad svarbiau ne tai, ar buvo baisu – ji pati ir josios šeima apie tai negalvojo. Svarbiau, kaip jie visa tai išgyveno. Sakydama kaip neturiu omeny technikos: kaip nusipirko karvę ar kaip prasimanė grūdų? Šiame kaip slypi raktas, kuriuo atrakinamas gyvenimas, taip pat ir Lietuvos ateitis.

Aneliutės pasakojimai dažnai skiriasi nuo to, ką apie tremtį girdėdavau mokykloje. Skiriasi tuo, jog yra nedramatiški. Lietuvių tautos tremties istorija yra dramatiška, tačiau daug svarbiau nei pažinti joje slypinčią dramą yra suprasti tuos dalykus, kurie buvo visai nedramatiški: pirmiausia tvirtumas gyventi ir kurti, taip pat – atkurti, statyti iš naujo; gebėjimas tikėti teisybe patyrus didžiausius neteisingumus; pasirinkimas grįžti Lietuvon; valia dirbti užuot skundusis ir aimanavus; galiausiai – santūrus džiaugsmas gyvenimu, kuris yra pirmiau nei aplinkybės.

Aneliutei dabar 93-eji. Dar keletas metų ir šalia nebeliks tų, iš kurių pasakojimų galime mokytis, kaip jie išgyveno tremtį. Kaip apie tai kalbėsime savo vaikams, jei, kol dar ne vėlu, neišklausysime pasakojimo apie trobą ir septynias bites dar ir dar kartą? ♦

* – Kai viso to klausausi, aš negaliu negalvoti apie emigrantus, kurie išvažiuoja, nes čia sunku gyventi ir valdžia nesirūpina žmogumi. Aš galvoju apie Aneliutę, kuri grįžo, nepaisydama, jog bus sunku gyventi, o valdžia – ta pati, kuri išvežė. Gal teisus buvo Juozas Girnius, rašydamas, jog „[k]aip apskritai meilė, taip ir tautos meilė negali būti įrodoma ta pačia prasme, kuria spalvos negali būti įrodomos aklajam.“

-

Nuotrauka priklauso hobnob_malevolence

Galbūt būsite praleidę įdomią istoriją: Kaune besilankiusį milijardierių Ričardą Bransoną oro balionu nuskraidino į pievą, kur tuo metu prie karvių besisukusi moteris atsisakė pavaišinti svečius pienu.

Šeimininkė tikina, kad lyg yra girdėjusi apie šį milijardierių, tačiau tai nesuteikia teisės jam leistis jos valdose.

„Na tai kas, kad milijonierius? Jokio leidimo su mumis niekas nederino, čia privati valda“, – DELFI teigė moteris.

Šeimininkė [..] teigė, kad iš nelauktų svečių pasigedo mandagumo.

„Pieno milijardieriui nedavusi ūkininkė: Puškinu geriau domėkitės, o ne bransonais“, DELFI.lt

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai užsispyrus kvailė, tačiau jos argumentacija yra paprasta ir tuo pačiu nepriekaištinga. Siūlau paskaityt visą straipsnį.

Būna gi, kad pasauliniai įtikinėjimo meistrai, skaitantys pranešimus arenose, neįtikina paprastos kaimo bobulės.

*

Vasarą atostogaujama. Tinklaraštis neatostogaus, bet prilėtins greitį. Negi Lietuvoje tai daug ką stebina? Vargu… Mūsų šalyje gana priimta visuotinai vasarą laikyt atpalaiduotu laiku. Esu girdėjęs, kad kai kuriose užsienio šalyse tai negalioja.

Bet čia Lietuva, ir čia galioja.

Tik nemanykit, kad nebus vasarą įdomių dalykų tinklaraštyje. Bus!

Televizijos jums kartos senas laidas. Senų įrašų mes nekartosime.

Tačiau jūsų pačių patogumui būtų gerai užsiprenumeruoti naujus įrašus į el.paštą – šitaip sekti bus lengviau. Nesunku. Spausk čia.

Lengvos jums vasaros. (:

Ir beje – susitikime konferencijoje Seime šį penktadienį. Kvietimas atviras visiems!

Neliberaliai.lt kviečia skaitytojus dalyvauti.

Mūsų trumpalaikiame pasaulyje gegužės pradžioje Prezidentei įteiktas Karolio Didžiojo apdovanojimas jau seniai pamirštas, liko tik neaiškus pasididžiavimo jausmas. O štai aš visą šį mėnesį suku galvą: kodėl Prezidentė tą apdovanojimą priėmė? Kodėl nemetė su panieka kur į kampą, tardama: „Niekšas buvo tas Karolis Didysis!“

Nors jis ir vadinamas pater Europae, Europos tėvu, šiandieninę Europą lengviau galima įsivaizduoti raustant iš gėdos dėl tokio tėvo nei su pasidižiavimu teikiant jo vardo apdovanojimus. Taip yra dėl vienos priežasties – Karolis Didysis tame pačiame Achene, kur Prezidentei buvo įteiktas apdovanojimas, miegojo po pagalve pasidėjęs šv. Augustino De civitate Dei. Karolis Didydis, tiesa, sukūrė Europą, tačiau kurdamas ją jis troško ne tiesiog Europos – jis norėjo pastatyti Dievo miestą, pirmą tikrai krikščionišką valstybę tuose barbarų kraštuose, kuriuos nukariavęs jis skubėjo krikštyti ir lavinti krikščioniško mokslo pagrindu.

Ir štai mūsų Prezidentė su pasididžiavimu priima Karolio Didžiojo apdovanojimą. Ar apie tą patį Karolį Didįjį, ištikimą popiežiaus bendražygį, kalbame? Ar apie tą pačią Prezidentę? Štai kovo pradžioje ji pranešė sieksianti, kad Europos Tarybos „Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir mažinimo“ pasirašymas “neužtruktų per ilgai“. Šioje Konvencijoje įtvirtinama visiškai nauja lyties samprata. Lytis imama laikyti ne įgimtu, bet visiškai įgytu – socialiniu – dalyku. Maža to, pasirašydamos šią Konvenciją šalys įsipareigoja imtis priemonių „išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą moters nevisavertiškumo idėja ar stereotipiniais moterims ir vyrams priskiriamais vaidmenimis.“ Gal geriau būtų buvę priimti kokį Joanos Arkietės apdovanojimą, nes Karolis labai stereotipiškai buvo vyras karvedys. Ak, tiesa, Joana Arkietė taip pat buvo katalikė, šventoji mergelė, šiandien kaip ir nelabai pritiktų. Galiausiai Konvencija, kurios pasirašymą skatina Prezidentė, uždeda pareigą įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“. Šitaip keičiama ne tik lyties samprata, taip iš pagrindų perkuriama Europa. Ar tikrai Karolio Didžiojo apdovanojimas Jums tinka, Prezidente?

Du populiariausi argumentai už Konvenciją, yra tokie:

1. Juodo-balto dilema, logikos vadovėliuose dar vadinama netikros dilemos klaida: jei nepalaikote šios Konvencijos, vadinasi, esate už smurtą prieš moteris. Nors niekur Konvencijoje nėra įtikinamai pagrįsta, kodėl norint stabdyti smurtą prieš moteris reikia pirmiausia apskritai pakeisti tai, ką žodis „moteris“ (taip pat ir „vyras“) reiškia, vis dėlto tokiems oponentams viskas aišku: „Nesutinkate su Konvencija? Nemoralūs niekšeliai, kuriems vietoj širdies yra akmuo, nes jums nusispjauti į milijonų moterų visame pasaulyje pasaulyje kančias!“ Efektingiau turbūt būtų tik „nusispjaut į milijonų kūdikių kančias“, bet šito argumento jie nenaudoja, nes laisvu nuo kovos su smurtu prieš moteris laiku kovoja už teisę daryti abortus.
2. Viduramžių argumentas. Tokie oponentai tiesiog sako: „Dabar nebe Viduramžiai, laikai keičiasi, natūralu, kad keičiasi ir tai, kas yra moteris, vyras, santuoka, etc.“ Šiems galima atsakyti išmintingais G. K. Chestertono žodžiais: „Seniai lioviausi ginčytis su žmonėmis, kurie labiau nei trečiadienį vertina ketvirtadienį, vien dėlto, jog tai ketvirtadienis.“ Argumentu „dabar ne Viduramžiai“ gali būti pateisinta viskas, tačiau tai pats tuščiausias argumentas, kokį esu girdėjusi.

Galiausiai štai du pavyzdžiai iš šiandienos, ne Viduramžių:

• Australijoje vidurinių mokyklų moksleiviai mokomi pagal programą, kurios tikslas – išaiškinti moksleiviams, jog heteroseksualumas nėra norma. Ši programa, panašiai kaip ir Konvencija dėl smurto prieš moteris, siekia kilnaus tikslo – kovoti su patyčiomis, ji yra finansuojama šalies vyriausybės pinigais. Iš tiesų prisidengus šiuo tikslu siekiama įtikinti paauglius, jaunuolius ir jaunuoles, kad jei tu esi heteroseksualus ir manaisi esąs normalus, savaime virsti prasižengeliu, “heteroseksistu”, ir tavo elgesys yra taisytinas.
• Neseniai Anglijoje baigėsi byla ir nukentėjusiam buvo paskirta 250 000 svarų kompensacija, nes daugelį metų jis buvo tvirkinamas savo įtėvio ir jo partnerio. Abu homoseksualūs vyrai galiausiai dėl to pateko už grotų. Bet iki tol, globojamas homoseksualaus vyro, iš kurio patyrė seksualinę prievartą, bėgęs iš namų ir ne kartą skundęsis socialiniams darbuotojams, šis žmogus buvo pakrikštytas „nevaldomu vaiku“, tuo tarpu jo įtėvis – „labai rūpestingu tėvu“. „Jei mano įtėvis būtų buvęs heteroseksualus,- sakė šis anglas,- manau, jog į mano skundus būtų atsižvelgta dag anksčiau.“

Daugybė neįtikėtinos svarbos dalykų vyksta mums po nosimi. Konvencija dėl smurto prieš moteris, juvenalinės justicijos įteisinimas ar net Vilniaus savivaldybės sprendimas vadinti tėvą ir motiną “Tėvu I” ir “Tėvu II” iš pamatų keičia mūsų pasaulį. Tai ne tik kova prieš smurtą, čia keičiama pati smurto idėja. Gal vieną dieną paaiškės, jog smurtas yra jau pats faktas, kad esi heteroseksualus. Todėl, dėl Dievo – ar jei kam labiau patinka, Karolio Didžiojo – meilės, nesakykime, kad šie dalykai net neverti laiko apsvarstyti, nes šiandien ketvirtadienis.

-

Nuotrauka iš prezidentas.lt svetainės.

Dorybė — tai žmogaus būklės tobulumas, o ne trūkumų nebuvimas. Jei noriu pastatyti miestą, sutelkiu vagis bei padugnes ir sutaurinu juos naudodamas valdžią. Pasiūlau jiems kitokį svaigulį nei menkas plėšimų, lupikavimo ar prievartavimo svaigulys. Ir štai jie gyslotomis rankomis ima statyti. Jų pasididžiavimas tampa bokštu ir šventove, ir tvirtovės siena. Jų žiaurumas virsta didybe ir griežtumu paklūstant drausmei. Ir štai jie tarnauja miestui, užgimusiam iš jų pačių, į kurį išmainė patys save širdyje. Ir jie mirs, kad jį išgelbėtų, ant tvirtovės sienų. Ir juose tu rasi tik nuostabiausias dorybes.

Bet tu, kuris bodiesi žemės galia, juodžemio, jo puvėsių ir kirmėlių grubumu, tu pirmiausiai reikalauji iš žmogaus nebūti ir visai neskleisti kvapo. Juose tu smerki jų jėgos išraišką. Savo valstybės priešakyje įtaisai kastratus. Ir jie persekioja ydą, kuri tėra nepanaudojama galia. Jie persekioja patį gyvenimą ir galią. Ir savo ruožtu tampa muziejaus sargais, ir budi prie mirusios valstybės.

Egziuperi, „Citadelė“

-

Nuotrauka priklauso tompikit.

Jei esi katalikas, ypatingai viešas asmuo, pavyzdžiui, kunigas ar politikas, ar turi pakankamai drąsos savo tikėjimą liudyti žodžiais, yra daugybė kreivų liežuvių tik ir laukiančių, kada suklupsi. O tada pasipila: aiškino apie maldą, apie bažnyčią, vaidino šventą, o pats žiūrėkit, žiūrėėėkit, ką daro!

Teisybė, jei liudiji Kristų ir esi labiau matomas nei kiti, kartelė tau taikoma aukštesnė, nes yra daugiau į tave susmeigtų akių. Vis dėlto, nei vienas, nesvabu, kokias pareigas eitumėm, nesame apsaugotas nuo klaidų. Nei kunigai, nei krikščionys demokratai nėra šventieji, ir jie turi nuodėmių bei ydų. Beje, jie niekada ir nepretenduoja į šventumą kitų akyse (išskyrus tai, kad jo siekia Dievo akyse). Paradoksas tame, kad šventumo etiketę jiems dažniausiai priklijuoja kiti, tie patys stebėtojai, kurie tik ir laukia „nešventų“ jų žingsnių. Sutinku, kad tas, kuris skelbiasi esąs šventas, o tuoj pat apsisukęs  neria į savo ydingus įpročius, yra veidmainis. Bet tokių reta. Sakyti: „eikite į Bažnyčią, melskitės, Dievas padės išspręsti jūsų problemas“, nereiškia sakyti „žiūrėkite į mane, aš neturiu problemų, nes einu į Bažnyčią“. Tai tik liudijimas tikėjimo, kad Dievas pakelia, gydo ir keičia tavo gyvenimą. O keičia jį ne išnaikindamas visas tavo problemas ar panaikindamas tavo nuodėmingą žmogišką prigimtį, bet vesdamas ir padėdamas keistis, pakilti, sveikti.

Klaida yra žmogaus lemtis, lydinti jį visą gyvenimą. Ji gali būti prakeiksmu, bet gali būti ir pamoka, galimybe, paskaitinimu keistis. Katalikų Bažnyčios požiūris į klaidą man labai patinka. George Weigel savo „Laiškuose jaunam katalikui“, jei gerai pamenu, kalba apie tam tikrą lengvumą, kuris supa atgailos sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Klysti, žinoma, niekas neskatina, bet supranta, kad klysti žmogiška: tam ir yra atgailos sakramentas. Pastarasis – tai tarsi psichologinė (šiuo atveju – labiau dvasinė) parama, palyda, padedanti kovoti su klaidomis ir nuopuoliais. Pagalba švelni, mylinti, nesmerkianti (dėmesio: nesmerkianti žmogaus, o ne nuodėmės). Bažnyčia žino, kad nuodėmė yra visur. Todėl galimybių atsiprašyti ir pasiryžti taisytis irgi yra daugybė: vakaro sąžinės sąskaita, atsiprašymas per Mišias, atgailos pamaldos, pagaliau –išpažintis.

Žmogus, žinodamas apie galimybę atsiprašyti ir tai, kad jis ne vienas su savo problemomis, kad už jo – visa bendruomenė, pasiryžusi jam atleisti septyniasdešimt kartų ir jam padėti atsikelti, gali drąsiau eiti per gyvenimą. Vaikas, kuris nuolat bijo nukristi, niekada nepatirs vaikščiojimo, bėgiojimo džiaugsmo. Bet jei jis žino, kad net nukritusį jį pakels ir paguos mama ar tėtis, jis gali drąsiai tyrinėti nuostabų pasaulį.  Šia prasme Bažnyčia išlaisvina žmogų iš nuolatinės baimės suklysti ir padeda jam patirti gyvenimo džiaugsmą, eiti pirmyn, kurti. O suklydus, mobilizuoja visas pagalbos pajėgas.

Kai suklysta sesė ar brolis krikščionis, katalikui svarbiausia ne pati klaida (kuri, žinoma, visada liūdina), bet tai, kaip suklydusysis iš jos pakils. Ar jis supras, kad tai klaida, ar atsiprašys tų, kurios ji sužeidė, ar pasiryš ją atitaisyti. Pastaruoju metu teko išgirsti net du viešus ar pusiau viešus atsiprašymus. Tai – be galo svarbu, daug svarbiau už padarytą kladą. O jei atsiprašymas viešas, tai tik įrodo suklydusios asmenybės stiprumą. Tik deja, žiniasklaida į tai dėmesio nekreipia. Jiems svarbiausia – išdarinėti iki kaulelio nuodėmės anatomiją ir apjuodinti, o gal ir negražiais žodžiais išvadinti (oho, kokia proga pagaliau!) tą, kuriam iki tol buvo klijuojama šventojo etiketė.

Labiausiai nuvilia Katalikų Bažnyčios priešų veidmainiškumas. Tai jie dažniausiai aiškina, kad Bažnyčia netoleruoja kitokių, kad ji smerkia klystančiuosius, klijuoja etiketes. Tuo tarpu, kam nors paslydus visų akivaizdoje, patys didžiausi pasmerkimo akmenys ant jų krenta ne iš Bažnyčios, o iš jos kritikų pusės.

 -

Nuotrauka priklauso  [auro].

Štai matote: greta dangoraižių Vilniuje sodinama eglė.

Kai buvau vaikas, netoli mano namų buvusią gamyklą, kurioje dirbo močiutė, nugriovė. Vietoje jos pastatė prekybos centrą. Aplinką papuošė jau nuaugusiom eglėmis, tokiomis, kaip toji nuotraukoje. Jūs, aišku, žinote, kad paprastai žmonės tokio dydžio medžių nepersodina, nebent nukerta, jei kur trukdo. O prekybos centras ėmė ir persodino. Nemačiau, kaip jie tai padarė, bet mane (tada dar vaiką) rezultatas nepaprastai sužavėjo.

Vėliau eglės ėmė kristi nuo stipresnio vėjo. Viena jų nukrito ant dviejų mėnesių kūdikį turėjusios pirkėjos ir sulaužė jai stuburą.

Kai aš noriu, tai noriu greitai. Bet yra ir bus daug dalykų, kurie greitai nevyksta.

Gėlės greta A. Mickevičiaus paminklo, prie Bernardinų vienuolyno

*

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.

 „Internacionalas“, tarptautinis proletariato himnas

*

Iš satyriškųjų Delfi.lt komentarų:

Mokykla ankščiau ir šiandien:

Scenarijus:
Robertukas nerimsta klasėje ir trukdo kitiems mokiniams.
Ankščiau - nusiunčiamas pas direktorių, ten gerai pabaramas. Grįžta i klasę, sėdi ramus ir niekam nebetrukdo.
Šiandien - Gauna dozę Ritalino. Tampa zombiu. Atliekamas testas padidėjusiam hiperaktyvumui nustatyti – jis teigiamas.

Scenarijus:
Pranukas bėgdamas pertraukos metu pargriūna ir nusibrozdina kelį. Mokytoja ji apkabina ir paguodžia.
Ankščiau – Pranukas nusiramina, nusišluosto ašaras ir nubėga.
Šiandien – Mokytoja apkaltinama seksualiniu priekabiavimu. Nušalinama nuo darbo ir 3 metus praleidžia kalėjime. Pranukas 5 metus lanko terapijos kursus. Užaugęs tampa gėjum.

 

Šaltinis.

*

Už penkių dienų Lietuvos Respublikos Seimas svarstys totalitaristinio raugo įstatymą, kuris sudarytų prielaidas atiminėti vaikus iš šeimų, jei tos šeimos kažkuo nepatinka moderniai valstybei. Apie tai labai daug medžiagos galite rasti svetainėje juvenalinejusticija.lt, bet pradžiai užtenka paskaityti ir Aurelijos Stancikienės puikų straipsnį Bernardinai.lt šia tema.

„Suomijoje dešimties metų mergaitė paimta iš šeimos po to, kai mama uždraudė jai valgyti saldumynus ir nuvedė praustis. Vokietijoje berniukas išvežtas į globos namus po to, kai pasiskundė institucijoms, kad mama jam liepė susitvarkyti savo kambarį. Norvegijoje mergaitė iš šeimos paimta todėl, kad nešė į lauką šiukšles ir tvarkė savo pačios kambarį“, – vardina panašių įstatymų padarinius kitose šalyse A. Stancikienė. Per penkis metus Norvekijoje paimta virš 60 tūkstančių vaikų.

Jei tau tai rūpi, kad tokia tvarka neįsigaliotų Lietuvoje:

1. Pasirašyk tam skirtą elektroninę peticiją.

2. Brūkštelk savo apilynkėje rinktam Seimo nariui trumpą el.laišką, kuriame pareikštum, kad nepritari O. Valiukevičiūtės ir R. Šalaševičiūtės pateiktoms Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms. Zyziantys laiškai jų el.pašto dėžutėse yra efektyvus dalykas, nors gal nebūtinai taip atrodo, kol to nepatiri.

*

Iš vienos pusės visuomenė nori, kad prieš nepilnamečius niekad nebūtų jokios prievartos – net privalomo matematikos egzamino. Iš kitos pusės ji spaudžia, kad nepilnamečiams būtų griežtinama baudžiamoji atsakomybė, valstybės teismai galėtų juos teisti it suaugusiuosius.

Iš vienos pusės visuomenė nori, kad gatvėje žmonės kuo mažiau aiškintų kaip kam elgtis, nešnairuotų kits į kitą kreivai. Iš kitos pusės ji nori kamerų ant kiekvieno kampo, pro kurias viską stebi policininkai, ir įsikiška, vos kažkas negerai.

*

[Š]ventovės didingumas skiriasi nuo dangoraižio masto. Juk šis irgi, atrodytų, savo masteliu turėtų iššaukti tremendum potyrį. Tačiau dangoraižius nuo šventovių skiria du požymiai. Pirma, neartikuliuotas, su žmogaus masteliu nieko bendra nebeturintis dangoraižių aukštis, užuot iššaukęs sakralią didybę, veikiau tenurodo į patirtį, ištinkančią kalnuose, buvimą ne-žmogiško dydžio akivaizdoje (bent jau tokia buvo mano pirmo apsilankymo Manhattane patirtis). Antras, dar svarbesnis skirtumas – šventovėse žmonės būva tik žemės lygyje, į didybę žvelgdami iš apačios į viršų. Priešpastatydama didybę, kuri žmogui neprieinama, šventovė ugdo nuolankumą. Dangoraižiai, iškeldami žmones šimtus metrų virš žemės, atvirkščiai, priverčia žmogų žvelgti iš viršaus žemyn, „iš aukšto“, iš Dievo perspektyvos, diegia ne nuolankumo, o veikiau puikybės jausmą.

Mantas Adomėnas, „Šventovė“, 2010 m. „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr. 11

*

 „Vis labiau įsitvirtina totalitarinės struktūros, todėl tos skylutės, pro kurias visais laikais [..] laisviems žmonėms reikėjo lįsti, vis siaurėja. Anksčiau socialiniame tinkle laisvės akys buvo gan didelės, o dabar jos siaurėja, siaurėja ir tampa mikroskopinės. Reikia, kad žmogui labai pavyktų arba nepavyktų. Bet aš tikiu – visada atsiras tas, kuris suplėšys totalitarinį tinklą, jeigu ir neras skylutės. Jis sakys taip: gal jums šito ir nereikia, bet man reikia. Man smagu būti gyvam. Aš nenoriu būti mašina.“

Filosofas A. Šliogeris: „Menas tapo visiškai nereikalingas“

O tu ar nori būti mašina?

-

Nuotrauka su egle priklauso  antanask.
Nuotrauka su laistomomis gėlėmis – autoriaus.

Straipsnio autorė – Justina Karlonaitė, Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkė.

Ar teko kada pamąstyti kiek giliau ir plačiau apie tai, kas yra nuoširdumas? Galbūt kada pagalvojote, jog nuoširdumas – tai meilė tiesai. Tačiau ar teisingai suprantame nuoširdumo prasmę šiandien?

Mes gyvename pasaulyje, kur vyrauja skubėjimas, didelis informacijos kiekis bei ilgos darbo valandos. Gyvendami tokiu tempu pasiduodame spontaniškoms idėjoms. Neretai spontaniškas asmuo sugretinamas su nuoširdžiu žmogumi, nes kai kurių nuomone, abu daro ir sako ką nori. Tačiau tai klaidinga nuomonė. Tai kas spontaniška, nėra pats geriausias sprendimas. Dažnai tai būna jausminiai polinkiai. Staiga kilusias mintis reikia permąstyti protu, pažvelgti giliau į jų prasmę. Nuoširdus žmogus skiriasi nuo spontaniško skvarbesniu žvilgsniu į supančią aplinką, žodžių prasmę. Tačiau, ar pakanka vien tik proto, kad lūpomis liudytume meilę tiesai? Ne, mano įsitikinimu, svarbesnis aspektas yra širdis bei tiesos pažinimo ugdymas, kurie deja, šiandien yra apleisti ir gal net nuvertinti. Tad kaip galėtume šiandien save ugdyti?

Pirmiausia, turime būti nuoširdūs su Dievu. Nors Jis žino absoliučiai viską, net pačias slapčiausias mūsų mintis, turime būti atviri pokalbyje su Dievu, viską Jam pasakyti. Mozė su Dievu kalbėjosi veidas į veidą, kaip artimi bičiuliai. Ir mes maldos metu, priimdami Komuniją palieskime Dievą. Neretai tenka pamatyti žiovaujantį jaunuolį ar garbaus amžiaus žmogų  šv. Mišių metu. Kodėl nuobodu Mišiose? Nes širdis toli… Mūsų širdys turi būti atviros ir artimos Dievui.

Antra, nuoširdumo neturėtume pamiršti per pokalbį su dvasiniu vadovu. Mūsų dvasia – prastas vairininkas. Todėl mums reikalingas dvasios vadovas. Dievas nekalba tiesiogiai, Jis veikia per kitus – kunigus, pasauliečius. Svarbu būti nuoširdžiam  sau bei dvasios vadovui, nebijoti šnekėti.  Galvokime, kad kalbame su Dievu. Nereikėtų nieko nutylėti, net, mūsų įsitikinimu, smulkmenų. Juk nuo mažų dalykų viskas ir prasideda. Nuodėmės krisleliai nejučia pradės kauptis mumyse ir po truputį  nuodyti. Be to, nepakanka vien atvirai išsipasakoti, svarbu norėti išgirsti ir priimti, ką sako dvasios vadas. Mūsų durys turi būti atviros.

Ir galiausiai turime būti nuoširdūs santykyje su artimu. Mūsų žodžiai, tariami kitam, turi atitikti mūsų mintis. Taip pat nebijoti kitų nuomonės, net jei jie klysta. Išklausykime, pasistenkime suprasti, pradėkime ieškoti tiesos kartu. Dažnas šiandienos žmogus mėgsta teisi ar kritikuoti kitą. Nedera taip elgtis. Geriau pasistenkime juos suprasti, pateisinti ar pasimelsti.

Būkime paprasti: savo jausmus išreiškime žodžiais, pasitikėkime, bendraukime be strategijų. Paprastumas nebijo parodyti save tokiu, koks iš tiesų esi. Tai nenorėjimas parodyti save geresniu už kitus, nebijoti klysti. Tai skleisti gėrį. Tegu mūsų širdžių durys būna plačiai atvertos.

-

Nuotrauka priklauso  [auro]

[Š]iuo metu visoje Europoje svarbiausias tau žmogus yra tavo šokių mokytojas. Tu turi gerai šokti, kad mokėtum gražiai sėdėti, stovėti ir vaikščioti.

Nepakanka turėti nuopelnų – būtina mokėti patikti kitiems. Nerangus, nemalonus žmogus, nors ir koks būtų gabus, toli nenuvažiuos. [L]eisk [šokių mokytojui] pasirūpinti tavimi – ne tiek tam, kad išmoktum šokti, kiek tam, kad įstengtum įeiti į kambarį ir su visais pasisveikinti elegantiškai ir grakščiai.

*

[V]isais atvejais pasirodyk esąs dorovės gynėjas, draugas, bet venk tuo girtis.

Yra didelis skirtumas tarp dorovingumo, kurį tau taip nuoširdžiai rekomenduoju, ir stoiško rūstumo bei charakterio griežtumo, kurių jokiu būdu tau nesiūlau. [..] Būk ir tegul kiti mano tave esant ne tik veiklos žmogų, bet ir tokį, kuris moka džiaugtis gyvenimo malonumais.

Geriau elegantiškai pakelti nukritusią vėduoklę, nei negrabiai duoti kam nors tūkstantį svarų ir geriau maloniai atsisakyti patenkinti kieno nors prašymą, užuot nemandagiai jį patenkinus.

Puiki išvaizda ir grakščios manieros turi byloti apie tavo gabumus, kitaip į juos bus pažiūrėta labai šaltai. Mat dauguma sprendžia apie žmogų pagal išvaizdą ir manieras ir tik mažuma – pagal vidines savybes.

[B]ūtina nušlifuoti deimantą, kitaip, nors ir koks jis būtų vertingas, niekas jo nenešios.

Malonus elgesys, balso tembras, švelni ir geraširdiška veido išraiška – tai, ką visai lengva įgyti, lemia viską.

*

Jaunuoliams paprastai būdingas savotiškas nuolaidumas, dėl kurio jie linkę sutikti su viskuo, ko iš jų norima, kažkoks mouvaise honte [baikštumas], verčiantis drovėtis neigiamai atsakyti į pasiūlymus, ir drauge siekimas patikti kompanijai, kurioje leidžia laiką, ir spindėti joje. Geroje draugijoje šie dalykai duoda kuo puikiausius vaisius, o prastoje – labai blogus. Jeigu žmonės neturėtų iš kitų pasisavintų ydų, o vien savąsias, tik nedaugelis jų būtų tokie ydingi, kokie yra dabar. Aš pats geriau jau sutikčiau apsivilkti kitų nešiotą drabužį, nei persiimti svetimomis ydomis.

Jeigu žmogaus mintys, veiksmai pasižymi vulgarumu ir atsiduoda vidutinybe, vadinasi, jis yra gavęs menką išsilavinimą ir įpratęs buvoti prastoje kompanijoje. Vulgarumo ir prastumo jaunuoliai prisigaudo mokykloje ar per daug bendraudami su tarnais. Jeigu tokie jaunuoliai visiškai neatsikrato minėtų įpročių, tai privalo būti itin dėmesingi ir apdairūs, kitaip ta draugija panorės atsikratyti jais pačiais.

Vulgarus žmogus yra priekabus ir pavydus; dėl niekų jis praranda kantrybę, karščiuojasi. [..] Kadangi aukštuomenės žmogus ignoruoja smulkmenas, tai niekad dėl jų nesijaudina ir nesikarščiuoja, o jeigu su jomis susiduria, tai greičiau linkęs dėl jų nusileisti negu ginčytis.

[R]ūmų išauklėtą aukštuomenės žmogų galima atskirti nuo kitų ir atpažinti iš kiekvieno jo žodžio, kiekvienos pozos, kiekvieno gesto ir net žvilgsnio.

*

Niekas taip negramzdina jaunuolio į blogą kompaniją, nesvarbu ar vyrų, ar moterų, kaip drovumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis. Jeigu jis pats mano, kad nepatiks kitiems, tai ir nepatiks. [..] Niekas neduoda tokių rezultatų ir niekas neatneša tokios sėkmės (jeigu žmogus gabus) kaip gera, nors ir paslėpta nuo kitų, nuomonė apie save, tvirtas ryžtas ir nepalaužiamas atkaklumas.

Mūsų protas turi atskirti tai, kas neįmanoma, nuo to, kas tik sunku, o sunkumus padės nugalėti narsa ir atkaklumas.

Visos čia sudėliotos trumpos ištraukos (kiekviena nauja pastraipa – atskira ištrauka) paimtosi iš knygos „Laiškai sūnui“, autorius – grafas Chesterfieldas. Laiškai rašyti 18 amžiuje, o lietuviškai 2011 metais išleido „Tyto alba“.

Beje, sūnus, kuriam grafas rašė, jo vilčių nepateisino. Svarbu ne tik kas ir kaip rašo, bet ir kam.

Galbūt grafas Chesterfieldas rašė būtent tau.

-

Nuotrauka priklauso  drw25

Oi, ne, čia ne skeptiškas rašinėlis apie Europos Sąjungą, mielas Skaitytojau. Pavasaris yra puikus metas pažvelgti į dangų. Vieni sakytų, jog žmogus žvelgdamas į dangų nemato, kur einąs, ir tai jam gali baigtis skaudžiu parkritimu. Vis dėlto ar daug esate matę žmonių, kurie eitų ne šiaip iškėlę galvas, bet žvelgdami į dangų (Dangų)? Tuoj Jums pasakysiu, kuo čia dėta Europa per savo dieną ir kuo čia dėti tie pilki debesys (lengvi ir kartu pilki).

Kai galvoju apie Europą, tai dažnai automatiškai susieju tai su Europos Sąjunga. Tada vienas pirmųjų žmonių, kurį prisimenu yra Robertas Schumanas. Siūlau šiandien prisiminti šio Europos Sąjungos tėvo mintį: „Demokratija už savo egzistavimą turi būti dėkinga krikščionybei, tai demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus iš viso“.  Sumaniai šią mintį viename interviu Marijos radijui pakomentavo prof. Vytautas Landsbergis: „Demokratija – tai pagarba žmonėms (jų visuma – Dievo paveikslas), kuri reiškia ir tarpusavio pagarbą artimui. Reikalinga ir pagarba sau – su pareigomis ir atsakomybe. Čia krikščionybės – kiek tik nori.“

Turime labai stiprios istorinės patirties. Galbūt ją šiandien, o ir nesenais „gerais“ laikais, mėgstama įvairiai painterpretuoti, tačiau vieną faktą neseniai dar kartą gyvai išgyventi teko perskaičius Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray). Tai viena iš nedaugelio knygų anglų kalba apie lietuvių tremtį. Mes per istorijos pamokas jau mokykloje sužinome šitą faktą. Vienas kitas dar turi gyvą tremtinį senelį ar močiutę. Vis dėlto neretai tai mumyse lieka tik istoriniu faktu arba skaičiumi lentelėje. Bet kai giliai įsijauti, kokia tai buvo nelaimė, koks tai buvo mūsų šalies (ir daug kitų šalių) gyventojų ir autentiškos kultūros sunaikinimas, širdis suspurda kartu su protu. Kyla ir pyktis, kad šitą nusikaltimą bando paslėpti. Bet ne todėl, kad reiktų žmones bausti, o todėl, kad tuo kartu palaidoja ir galimybę atgimti sunaikintai kultūrai. Netrukęs supranti, kad didelė dalis tavo pareigų šiandien yra neįkainojama dovana. O kaip su šita dovana elgiesi? Kaip ją brangini?

Matau Europą ir Lietuvą, kaip vietą (įskaitant žmones), kurioje girdisi alkio klyksmas. Bėda ta, kad eidamas su ausinuku aš to klyksmo negirdžiu. Kartą vienas mano gyvenimo patarėjas yra pasakęs, kad Lietuva gali Europą nustebinti dorovingumu. Sakytum, nesąmonė, nes labiau nusikalstamumu, savižudybėm, kt. Ir taškas. Bet iš tiesų, mes užgimę esam pašaukti bendradarbiauti kuriant. Kuriant kažką gražesnio. Tai gali būti išpuoselėta ir išmokta sava kalba („Užtektų be keiksmažodžių iš užsienio kalbų“, – sakau sau), o ir kita kalba gerai išmokta. Labai gerai skamba mūsų liaudies dainos, tačiau mums reikia kurti toliau. Pabrėžiu – ne kopijuoti, o kurti. Kurti autentiškai. Galime Europą pasveikinti gražiomis šeimomis, kur žmogus tampa žmogumi ir jam nekyla didesnių tapatybės paieškos problemų. Padovanokim Europai pilnesnes tikinčiųjų bažnyčias, kad galėtų vėl svečiai suprasti, jog čia ne muziejai. Labai norėtųsi šį dovanų sąrašą pratęsti Jūsų pasiūlymais.

Pažinti, atpažinti ir kurti. Visa tai suteikia (ne-)sutiktas Kūrėjas.

 -

Nuotrauka priklauso  futureatlas.com