Svarinsko Lietuva

2014-07-23, parašė

Teksto autorius Vytautas Raškauskas – politikos mokslų absolventas, ateitininkų bičiulis.svarinskas bernard

Net ir visuotinai gerbiamo žmogaus mirtis gali tapti įrankiu rankose tų, kurie nepraleidžia progos pasipuikuoti savąja ideologija ir noru ją primesti kitiems.

Vos tik pašarvojus amžinybėn iškeliavusį monsinjorą Alfonsą Svarinską, viešumoje pasirodė jo sudėtingą, lageriais nužymėtą, gyvenimo kelią smerkiantis straipsnis.

Jo autoriui šviesios atminties kunigas neįtiko tuo, jog dar būdamas gyvas išpažino savo tikėjimą ir, vadovaudamasis įsitikinimais, nepritarė homoseksualių santykių praktikavimui.

Nuožmusis A. Svarinsko tikėjimo kritikas suskubo paaiškinti – kunigas, laikui bėgant, palūžo sąmokslo teorijų, dezinformacijos ir neapykantos veikiamas. O gal, svarsto autorius, neatitaisomą žalą padarė metai, praleisti už sovietinių kalėjimų grotų.

Man, kaip laisvos Lietuvos vaikui, nepakeliamai skaudžiai skamba šie sovietmečio propaganda atsiduodantys svarstymai, kurių logika pritrenkiančiai paprasta – jeigu nepateisinsi to, ką pateisinti reikalauja vyraujanti ideologija – būsi apšauktas bepročiu. Nesvarbu, kam pasirinksi nepritarti – homoseksualių santykių praktikavimui ar okupacinės valdžios šeimininkavimui.

Neseniai iškeliavusiam A. Svarinskui pasirinkimas nepritarti nebuvo svetimas. Kaip nebuvo svetimas bandymas jį suniekinti – net ir itin subtiliomis formomis. Tereikia prisiminti sovietmečiu sukurtą filmą pavadinimu Kas jūs, kunige Svarinskai?

Šioje kino juostoje neva stengiamasi monsinjorą suprasti, jis daug ir rūpestingai klausinėjamas. Tačiau visai nesunku pro apsimestinio filmo autoriaus nuoširdumo miglą įžvelgti norą A. Svarinską parodyti kaip sau prieštaraujantį ir visuomenės gerovei priešišką lagerio kalinį.

Panašiai ir naujausiame, kone šventvagiškame, tekste, pasirodžiusiame dar monsinjoro nepalaidojus.  Straipsnyje, be kita ko, galima rasti teiginį, jog Svarinsko viešai kartota neapykanta iš dalies kalta dėl jaunų Lietuvos žmonių pasitraukimo – tiek iš Lietuvos, tiek iš gyvųjų tarpo. Ar tik man rodosi, jog monsinjoras čia kaltinamas prisidėjęs prie tautos nykimo?

Vėlgi, viskas atvirkščiai. Žmogus, miškuose ir lageriuose nepailstamai kovojęs už Lietuvą ir lietuvių tautos teisę joje laisvai gyventi, kaltinamas naikinęs tautą. Ir tai daro neišsenkančios krūvos šakalų bei maitvanagių, esant progai, pasirengusių bejausmiškai sudraskyti ir gyvenime, ir mirties valandą, t.y. kai žmogus nebegali apsiginti.

Vienas iš draskančiųjų būrio, begėdiškai šmeižęs ką tik mirusį žmogų, sakė besitikintis, jog monsinjorui Svarinskui, ten, kur šiandien užuovėją rado jo siela, bus švelniai ir su meile išaiškinta, kad jis klydo dėl Dievo sukurto pasaulio įvairovės. Galbūt tikrąją padėtį kunigui paaiškins kad ir jį prie amžinybės vartų pasitikusi jauna lesbietė.

Keista, kai pagarbos įvairovei reikalaujama tą įvairovę daužant į šipulius. Kažkuomet aktualų posakį visi lygus, bet kai kurie lygesni galima būtų perversti į visi teisūs, tačiau yra teisesnių. Kaip kad toji prie dangaus vartų Dievo atsiųsta lesbietė, kuri Svarinskui paaiškins, jog šis visą savo gyvenimą klydo.

Alfonsą Svarinską pažinojusieji tikrai gali pasakyti viena – šio kunigo joks plėšrūnas įveikti nepajėgė ir nepajėgs.

Ne tiek dėl jo paties privalėjau parašyti šį tekstą, o dėl mūsų, dar šioje žemėje pasilikusių. Kad turėtume gėdos ir sugebėtume deramai gedėti savo didvyrių.

A. Svarinskas, žvilgsnį kreipdamas Dievop, su stebinančiu atkaklumu ir beveik nežemiška stiprybe nuėjo savąjį kryžiaus kelią. Už pavyzdinį atsidavimą žemiškajai ir dangiškajai tėvynėms, dėkinga į amžinąją kelionę jį išlydėjo Lietuva – bent jau dėkingoji jos dalis.

Lietuva, kuria tikiu, vertina savo didvyrius ir moka skirti grūdus nuo pelų. Tai šalis, kuri turi sąžinės ir gėdos deramai elgtis su žmogumi, nepaliaujamai ieškojusiu tiesos ir niekuomet nepasitenkinusiu demagogijomis.

Galiausiai, tai Lietuva, kuri net iškeikta sovietine, išguldyta miškuose, išvežiota po Sibiro tolius, sugrūsta į lagerius, grįžo į save ir vėl, su Dievo pagalba, tapo nepriklausoma. Tai – Svarinsko Lietuva.

Nuotrauka priklauso bernardinai.lt

Tiesa, kurią skauda

2014-07-07, parašė

Autorius – Vytautas Raškauskas,  studentų ateitininkų sąjungos valdybos narys

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

su broliu buvo skraidyta
kraujo sėkloj po Lietuvą
šaudyta vieno į kitą
bet po vienu grumstu sugulta

Justinas Marcinkevičius, Papasakoti gyvenimą

 

Neseniai nepriklausoma Lietuva už nuopelnus laisvei apdovanojo mano dėdės išdaviką. Dėdės, kuris jos laisvei atidavė gražiausius savo metus.

Sunku apsakyti, kaip lengva šioje laikinoje tikrovėje tapti formaliu didvyriu. Laikas nuo laiko rodosi, jog lengviausiai būtent tiems, kurie tikrais didvyriais būti taip ir neišdrįso.

Tačiau šis pasidalijimas skirtas ne tam, kas galėtų būti vadinama pagieža ar keršto troškimu. Tai veikiau noras padrąsinti tuos, kurie dar ir šiandien, kaip kadaise mano dėdė, yra ištikimi laisvei bet kokia kaina ir nieko už tai nesitiki.

Savaime aišku, būti vienu tokių reiškia turėti medaliais ar fiziniu saugumu nenuperkamą įsitikinimą. Dažnai tai reiškia tapimą nesėkmingu, kaip kad dabar mėgstama sakyti. Tai netgi gali reikšti, jog dėl to nesėkmingumo – o tai reiškia ko nors apčiuopiamo, už ką šiais laikais vertinama, neturėjimą – konkretaus žmogaus gyvenimas bus laikomas nevertingu.

Nedaug pažįstu tų, kurie tą sėkmingą, tad ir vertingą, gyvenimą drįstų suvisam aukoti tiesos vardan. Tačiau faktas, jog daug tokių buvo kalinami, tremiami ar žuvo dėl Lietuvos man yra kuo puikiausias įrodymas, jog tai įmanoma. Jeigu, savaime aišku, to prireikia.

Kaip ir mano dėdė, tikiu, jog Lietuvos laisvė verta mano laisvės. Tikiu, kad Lietuvos trispalvė turi plevėsuoti ant mokyklų stogų, parkuose ir visur, kur pasišventusio lietuvio akiai jos trūksta, jog atsišaukimai į mūsų tautą turi teisę kabėti, ne tik esant neteisėtos ir grobikiškos okupacijos sąlygoms, bet ir šiandien, kai džiaugiamės laisve. Tebūna šis tekstas vienu tokių atsišaukimų.

Grįžkime prie apdovanotojo ypatinguoju medaliu. Tai dėl jo mano dėdė buvo priverstas staiga sprukti iš savo gimtinės. Tai dėl jo mano močiutę dažnas girdėdavo verkiant. Dvejus metus ji apie savo sūnų nežinojo nei menkiausios smulkmenos. Būtent dėl šio apdovanotojo, grįžęs į Lietuvą dėdė nebuvo priimamas studijuoti ar dirbti. Nesunku įsivaizduoti, koks tai gyvenimas.

Šios kilnaus jaunuolio gyvenimo aukos rezultatas regimybe tapo tik praėjus daugeliui metų po jo mirties. Ir visai ne taip, kaip to buvo galima tikėtis – apdovanojamas jo išdavikas. Tuo tarpu tikrasis didvyris paminimas tik kaip vienas išdaviko kompanjonų.

Kai dar būdamas vaikas vaikščiodavau po gimtąjį miestą, žvilgsnis dažnai krypdavo į stogą mokyklos, ant kurio prieš daugelį metų grupelė vaikinų slapčia kėlė Lietuvos trispalvę. Tarp jų buvo ir mano asmeninis didvyris – dėdė. Svajodavau, kada nors pats galėsiąs ten mūsų vėliavą iškelti. Toji svajonė dar ir šiandien mano širdyje gyva. Ją įkvėpusiajam tariu ačiū.

Tikiu, jog mano dėdei, kaip ir daugeliui sėkmingo gyvenimo auką ant laisvės altoriaus paaukojusių lietuvių, už visą vargą atlygins Visagalis. Šio drąsaus vyro atminimas iš kartos į kartą lieka bent jau artimiausių žmonių atmintyje. Tai pavyzdys kovos ne dėl medalių. Pavyzdys kovos, kuri beveik nepastebimai atsispindi laisvoje mūsų dabartyje ir, viliuosi, atsispindės ilgus amžius. Tad tegyvuoja Lietuva, kurios žemė, kaip tame J. Marcinkevičiaus eilėraštyje, po vienu grumstu priglaudžia vienas į kitą šaudžiusius ar vardan vieno tikslo kovojusius, bet pasimetusius ir galiausiai išdavusius.

Kaip mums atleidžiama, taip ir mes bandykime atleisti, atmindami, jog dorai atleisti tegebama kaltųjų kaltes pripažinus ir tiesą atskleidus. Net jei skauda.

nuotraukos šaltinis - efoto

„Pasūdyk Lietuvą“ Dzūkijoje: tiesioginė žygio transliacija

2014-07-07, parašė

Į neeilinį žygį šiandien leidžiasi Moksleivių ateitininkų sąjunga.

Keturios grupės po dvidešimt žmonių išeina Dzūkijos miškais ir keliaus penkias dienas. Pagal akis, širdį ir kompasą. Pagal gerų žmonių patarimus. Keliaus su dainomis, malda ir rūpestingu žvilgsniu į tai, ką regi. Su ateities vėju.

Nes viską skersai analizuoti kitais metų laikais mes mokomės daug, bet ne visada per medžius pamatome mišką. Pamatykime.

Kaip ir pernai, Neliberaliai.lt siūlo jums tiesioginę žygio transliaciją. Keturių grupių (Čiobrelių, Mėtų, Cinamono ir Pipirų) atsiųstos nuotraukos ir trumpi komentarai guls čia kasdien. Sekite. Ir palydėkite – komentarais, malda ar dar kitaip. Tebūna žygis kvapnus!
***

Kasdieniuose atnaujinimuose bus matomi kelių žygio grupių trumpi tekstukai, nuotraukos ir tuo metu lankoma Dzūkijos vieta (koordinatės). Grupės yra keturios:

  1. Čiobreliai
  2. Mėtos
  3. Pipirai
  4. Cinamonas

***

07.06, sekmadienis


*

07.07, pirmadienis

*

*

*

*

*

*

*
07.08, antradienis


*

*

*

*
07.09, trečiadienis
Jei ne šitas puslapis, galima būtų pamiršti ir dieną.
Dažniau atnaujinti neišeina – laikas laisvas ir baterijos energija, visa tai ribota.
Santrauka vis tik aiški. Žygis vyksta greitai ir gerai!
*

*

*

*

*

*

*
07.10, ketvirtadienis
*
[Čiobreliai] priešpaskutinė diena. Didelė diena. Atsisveikinome su vadove Aiste – jai koją peršvietė Varėnoje. Nelūžo! Rytoj ji mūsų lauks Vilniuje.
Ieškodami Ūlos akies iš miško pusės klaidžojome kelias valandas. Gamtos grožio, nuovargio, nuostabos mišinys.
Zervynose močiutė Birutė nuostabi. Jos atvirumas, malda, daina, svetingumas.
Kaimas nykstantis, bet saugomas. Su nemažai turistų, bet mažai gyventojų. Su trobomis, kuriose niekas negyvena, bet ir kurių niekas neparduoda.
Gerai nulijo.
Mes čia, vakare. Čiobreliai daro koncertą, priėję žmonių. Linksma. *

*

*

*

*

*

*

Keliaujančią stovyklą remia Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa ir Švietimo ir mokslo ministerija.

Pameluokime sau dar kartą

2014-07-01, parašė

Teksto autorius Marius Parčiauskas –  politikos mokslų studentas, ateitininkų draugas.

Fatima

„[...]mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome.“

Šitaip 1917 m. Fatimoje trims piemenukams apsireiškusi Švč. Mergelė Marija jiems parodė pragarą. Mąstant abstrakčiai juk ne taip ir baisu – turbūt beveik visi mes esame kažką tokio ar net baisesnio matę šiuolaikiniuose siaubo filmuose. Baisu pasidaro mąstant labai konkrečiai – kaip toje ugnies jūroje panardinta paties siela, o dar baisiau – kaip toje ugnyje vienas po kito dega artimieji. O kas, jei tokių nelaimingų sielų šiais laikais daugiau nei kada nors anksčiau?

Jau girdžiu juoką ir priminimą apie didžiausias Bažnyčios įveiktas krizes, apie visus Bažnyčios pergyventus valdovus ir imperijas. Žinoma, Šv. Petro laivas tas bangas įveiks, nes mūsų Viešpats taip pažadėjo. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog Bažnyčia ir pasaulis yra gilioje krizėje ir degradacijoje. Mus užtikrino, kad Bažnyčia nežlugs, tačiau pasiuntė ir pragaro viziją – kaip perspėjimą, kad dėl mūsų abejingumo Bažnyčia gali prarasti savo didybę, o tai gali turėti labai konkrečių pasekmių – vis daugiau ir daugiau sielų keliaus į pragarą, nes už jas niekas nesimels ir nekovos. Priminsiu – mąstykime apie konkrečias artimiausių žmonių sielas: gal tai tavoji senelė, tokia geraširdė, bet visa savo gera širdimi nemėgstanti ir burnojanti ant Dievo? Gal tai tavoji mama, taip puikiai atlikusi savo motinišką pareigą, tačiau netikinti amžinybe, todėl nematanti prasmės skirti laiko maldai? Už visas šias sielas buvo per mažai melstasi ir stengtasi – o atsakingi už jas buvome ir esame mes.

Taigi, apie kokią krizę kalbama? Ir kodėl daroma prielaida apie neregėto masto svečių priėmimus pas Liuciferį? Argumentui įrodyti galima pasitelkti JAV pavyzdį. 22% JAV gyventojų save laiko katalikais, iš jų 19% save laiko stipriai atsidavusiais katalikais. Iš tų 19% stipriai atsidavusiųjų 60% nepritaria Bažyčios mokymui apie kontracepciją, 30% nepritaria mokymui apie abortus, 50% pritartų, kad moterys galėtų būti įšventinamos į kunigus, o 2/3 mano, jog gali būti geri katalikai net nepritardami Bažnyčios mokymui. Tačiau dar labiau skaičiai glumina, kai vertinami visi save laikantys katalikais. Net 87% mano, kad kontraceptinių priemonių naudojimas yra pateisinamas, 60% mano, jog abortai yra pateisinami, 57% pritaria tos pačios lyties „santuokoms“, o iš reguliariai lankančiųjų Šv. Mišias tik 57% tiki, kad Šv. Komunijoje yra tikras Kristaus kūnas. Taip pat JAV per dieną padaroma per 3,7 tūkst. abortų.

Verta pažvelgti ir į tai, kaip skaičiai keitėsi laikui bėgant. 1962 m. pakrikštyta apie 1,3 mln. vaikų, o 2012 m. – tik apie 800 tūkst. 1970 m. įvyko apie 470 tūkst. katalikų santuokų, o 2012 m. – jau tik 180 tūkst. 1967 m. buvo apie 60 tūkst. kunigų, o jau 2012 m. – apie 40 tūkst. Per 20 paskutinių metų parapijų skaičius sumažėjo 2 tūkstančiais, kasmet sumažėja po 14 katalikiškų mokyklų. Galite būti tikri, imant beveik bet kurį rodiklį matysime tą patį – didžiulį nuosmukį, nepaisant to, jog bendras gyventojų skaičius per lyginamą laikotarpį labai išaugo. O juk JAV yra ta šalis, į kurią visi lygiuojasi, ji simbolizuoja viršūnę, kurią modernus pasaulis yra pasiekęs. Tad net neverta kalbėti apie Šiaurės Korėją, Sudaną, Nigeriją ir panašias šalis. O kaip pavyzdį pasitelkus Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Skandinaviją ir daugelį kitų Europos šalių, ko gero, nusiviltume dar labiau nei dėl JAV (pvz., Prancūzijoje Šv. Mišias lanko tik 9% katalikų).

Aišku, skaičiai parodo tik kiekybę ir neatspindi „kokybės“. Pastarąją gerai apibūdinti būtų taip pat naivu, tačiau tai jau kito straipsnio tema. Dabar verta pabrėžti, jog šį tą mums pasako ir kiekybė: absoliuti dauguma žmonių, tarp jų ir katalikų, nelanko Šv. Mišių, o iš tų lankančiųjų tik pusė tiki realiu Kristaus kūno buvimu (galima tik liūdnai spėti, kiek žmonių reguliariai eina išpažinties), dauguma palaiko abortus, skyrybas ir įvairias „santuokas“. Daugumos šių žmonių sielos, deja, nepasieks dangaus. Tad kai mąstome apie krizę, mąstykime apie konkrečių žmonių sielas, už kurias niekas nesimeldžia ir nekovoja. Šioje situacijoje likti abejingais gali trijų rūšių žmonės: žiaurūs, naivūs arba melagiai. Katalikai, tad pameluokime sau dar kartą.

Nuotrauka priklauso Jan SOLO

Puota

2014-06-25, parašė

1 pav

Vykusi šventė yra bendro gėrio forma. Ji yra kaip kamieninė ląstelė — tinka visur. Tikras, nesuvaidintas, nepriverstinis, nestimuliuojamas ir nekartus džiaugsmas visada gelbsti; jis turi galią lopyti žaizdas. Kad ir kas suktųsi galvoje, gerumo impulsas visada mintis stumtels gera linkme. Todėl gera šventė yra reto tipo dovana, nes ji negali neįtikti sveikinamajam.

Negalėčiau beveik nieko pasakyti apie aukštuomenės pobūvius, tačiau noriu pasitelkti žodį „puota“. Jis turi iškilmingumo aurą. Puotos nėra įprasti sambūriai, tai didelės ir džiaugsmingos šventės, pasižyminčios išskirtiniu pasirengimu. Nuojauta kužda, kad jos prastos tiek, kiek remiasi perdėtu manieringumu, puikybe ir neprotinga prabanga. Tačiau jų sėkmė glūdi netoliese: stebuklingoje atmosferoje, kurią sukuria visi dalyvaujantieji savo apranga, savo elgesiu, savo laikysena — savo įnašu. Puota laikytina šventės idealiuoju tipu: mąstant apie antrąją, pravartu mąstyti ir apie pirmąją.2 pav

Gėris, kuris spinduliuoja tikroje šventėje, vertas savo užmokesčio. Verta mąstyti, kaip įveikti tą trumpą, bet pavojingą sąstingį šventės pradžioje. Verta pasvarstyti, kaip pralaužti kasdienę ironišką ir uždarą apsauginę laikyseną. Verta sumanyti, kaip išleisti į atmosferą saikingą lengvabūdiškumą, išlaisvinantį iš kovos dėl galios ir kitų kasdienių nesusipratimų. Visa tai būtina, visa tai ir skiria tikrą šventę nuo veido raumenis varginančio, alinančio ir liūdno „atšventimo“.

Puota geriau už konceptualųjį meną, ji geriau už dešimtį įdomių citatų ir geriau už viską, kas „priverčia susimąstyti“. Dar kartą: tai tiesioginė gėrio patirtis, o gėris yra patiriamas, ne suvokiamas. Todėl puota yra ypatinga dovana. Šia tema galiu rekomenduoti puikų filmą.

Neseniai sukviečiau savo studijų draugus į svečius: į vienuolyną, kuriame jau antrus metus gyvenu. Labai norėjau surengti kažką džiaugsmingesnio už įprastą „tūsą“, nes jie nusipelnė gyventi geriau. Dėl tos šventės jaudinausi labiau, nei dėl tuo metu vykusių egzaminų; skyriau didelę dalį egzaminų sesijos dėmesio ir laiko; norėjau paruošti dovaną. Šventė įvyko! Ir tai buvo tikra šventė, kuri, nors ir nedidelė ir tobulintina, man ir dar bent keliems žmonėms leido pasijusti labiau vienybėje su visata. O geriausia tai, kad aš pats dar šiek tiek praregėjau matydamas kitus; tapau labiau žmogus.

Šventėse švyti gėris, reikia tik nuvalyti langus. Puotai reikia ruoštis.

Babetės puota. Lino puota. Tavo puota?

-

Kadras iš filmo „Babetės puota“ ir Albert Komar fotografija.

Pasikeisk Batus!

2014-06-22, parašė

Autorius – Moksleivių ateitininkų sąjungos valdyba

10373999_10152405165017025_1490393420311401310_n

Dabar viskas! Savaitės rūpesčiai už nugaros, lėtas saulėtas laikas priešakyje. Garuojanti kava ir bandelė pusryčiams užstalėj su šeima. Gabaliukas torto. Gabaliukas geros knygos. Vidudienio šv. Mišios. Atsitiktiniai, bet malonūs pokalbiai su pažįstamais. Judesys. Pietūs su desertu. Draugai. Judesys. Stalo žaidimas. Muzika. Gamta. Medus ir sūris. Tyla.

Man šventė, nes sekmadieniais aš galiu pradėti savaitę taip, kad ji visa skambėtų. Tebūna šventė visiems! Ar tai sau leidžiame? Ar leidžiame kitiems?

Strykt į kito batus – ir matai, kad daugybė žmonių sekmadienį negali ilsėtis iš širdies, nes net pamiršo, kaip tai daryti.

Strykt į kito batus – ir matai, kad daugybė žmonių negali ilsėtis, nes yra pikti ir pavargę nuo pirmų šešių dienų rūpesčių.

Strykt į kito batus – ir matai, kad daugybė žmonių sekmadienį negali ilsėtis, nes sekmadienį turi dirbti pagal grafiką, nors mielai to nedarytų, jei tik galėtų.

Trinančius įpročių batus reikia pasikeisti. Yra žmonių, kurie negali švęsti sekmadienio, o tu – gali. Pavyzdžiui pakviesk juos pasikeisti – nuo to, kas nepatogu, iki to, kas prašmatnu, sykiais tėra tik vienas kitas tip topas. Prisimink: nuo to, kaip tu šventi, priklauso nuo to, ar švenčia ir kaip švenčia kiti.

Ar sekmadieniais šoki, ar dar kaip kitaip leidi – neužmink ant kojos niekam kitam. Švęskime sekmadienį visi!

Vienas mažas žingsnelis link sekmadienio šventimo bus padarytas liepos 13 dieną 13: 30, po Ateitininkų federacijos jubiliejinio suvažiavimo Šv. Mišių katedros aikštėje.

Taip, tai Flashmob‘as ,,Pasikeisk Batus“!

Išmok bei išmokyk draugus lengvus žingsnelius ir išgirdęs muziką prisijunk!

 

Daugiau informacijos apie akciją galite rasti Facebook įvykyje

Jei nori asmeninių šokio pamokėlių,  surink bent 5 žmonių grupelę ir parašyk MAS valdybai el. paštu moksleiviai.ateitininkai@gmail.com, o tada susitarsime dėl laiko ir vietos.

 

Švęskime, šokime, būkime!

P.S. Šokį bus galima išmokti sostinėje jau šį ketvirtadienį (06 26), 16val. „Vilnelės“ kultūros centre. 

Nuostaba

2014-06-12, parašė

Beyond the horizon of the place we lived when we were young
In a world of magnets and miracles

— Pink Floyd, „High Hopes”

pirma nuotrauka

Man bent kartą teko girdėti tokį apibrėžimą: žmogus senas tada, kai nebelieka pirmų kartų. Nuskambėjo liūdnai — senatvę galima atidėti tik be paliovos ieškant kažko nepaliesto, o tokių dalykų vis mažėja ir mažėja. Didesnė ir didesnė dalis atidaromų lobių skrynių būna jau išvogtos. Kas čia visur pasidarbavo?

Ogi jūs pats prieš kažkiek metų. Tas mažas kraugerys lakstė, viską čiupinėjo ir rijo akimis. Jam nerūpėjo pataupyti įdomybių vėlesniam laikui, jis viską gaudavo tuoj pat.

Rodos, vaikams galima pavydėti pasakų šalies ir dar, tariant Weberio žodžiais, neracionalizuoto, neatkerėto pasaulio. Jie tarsi viską mato, ne tik prisimena; pažįsta, o ne vien atpažįsta. Todėl žavūs yra paveikslėliai, kuriuose vaikas bėga laukais, žiūri į mažą šuniuką, stebi gėlę, verkia įgeltas bitės, pučia muilo burbulą ar sėdi ant lieptelio krašto. Taip pasakoma: štai tyras ir šviežias santykis su pasauliu.

Visa laimė, kad taip nėra. Kas tik dar prisimena vaikystę, atsimena ir tai, jog ji nėra nei paprasta nei lengvabūdiška. Liauni pečiai jautrūs net ir mažmožiams, ką jau kalbėti apie rimtus augimo ir mokymosi gyventi iššūkius. Nėra toks jau žavus ir vaikų santykis su aplinka: jie neišsėdi koncertuose, nėra linkę valandų valandas stebėti gamtą ar paprasčiausiai nutilti. Nesu tikras, kad jie moka stebėtis. Aš pats nemokėjau.

Antra geroji naujiena, kad stebėtis moka suaugusieji. Jie to išmoksta (arba, kaip visada, turėtų išmokti. O gal suaugusiuoju ir tampama išmokus stebėtis?). Jų žvilgsnis išaštrėja, nes jau daug yra regėjęs. Jų protas ima suprasti kūrinių didybę, nes pats žmogus būna jau daug ką sukūręs. Jie išmoksta sustoti, nes pernelyg daug laiko yra tiesiog praėję. Jie išmoksta pamatyti ir vaikystės grožį (visas tas mielas vaikučių nuotraukas juk ir daro suaugusieji).

Žmogų kažkodėl traukia tas stingdantis vaikystės ilgesys. Manau, kad neturėtų. Tik ne tada, kai gali matyti dar nematytą grožį ir juo stebėtis. Pavyzdžiui, niekada anksčiau nieko panašaus negirdėjau, net jei kažkur netoliese tai ir skambėjo:

Pasaulis nėra pažįstamas kūdikio veidu. Vaikas ragauja ir čiupinėja, bet nesistebi. Pasaulį pažįsta seneliai, kurie aikčioja ir kraipo galvas. Jiems priklauso nuostaba.

Šaltinis: pabloacamara.wordpress.com

Kodėl magistrantūra?

2014-06-09, parašė

Autorė – Vita Kuodytė

2647699204_bef09ff3f6_b

Baigei bakalauro studijas, atsiėmei diplomą ir vis tiek kažkur giliai kamputyje kutena kirminas, kad to negana, galbūt norėtum išbandyti visai naują sritį? Tuomet šie apmąstymai, kilę po Andriaus Franco, personalo atrankos eksperto, pokalbio Kaune, kaip tik tau. Nors jis ir buvo pakviestas vieno universiteto užsakymu, vis dėlto savo kalboje paminėjo keletą esminių dalykų, kurie yra aktualūs visiems ieškantiems jauniems žmonėms.

Pats bakalauro studijoms pasirinkęs inžinerinius mokslus, o magistro – vadybą, pašnekovas tvirtai laikėsi nuomonės, kad toks variantas – vienas iš geriausių. „Apskritai iškart stoti į magistro studijas rekomenduočiau tik tiems, kurie nori kilti mokslinės karjeros laiptais. Visais kitais atvejais patarčiau palaukti porą ar trejetą metų ir pajutus tam tikrų žinių stygių – studijuoti“,- sakė A. Francas. Žinoma, egzistuoja tam tikros išimtys, kai magistro diplomas – būtinybė norint įsidarbinti, pavyzdžiui, finansų srityje. Tačiau dažniausiai darbdaviai renkasi ne diplomų kiekį, o patirties bagažą. Vis dėlto, yra ir kita prieštara – identišką patirtį sukaupę, tačiau skirtingo išsilavinimo pretendentai į darbo vietą pralaimės aukštesnį išsilavinimą turinčiajam. Kodėl? Turbūt pernelyg žiniasklaidoje akcentuojama, tačiau išties reikšminga yra pastaba, kad yra per daug aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių.

„Užsienio darbdaviai dažnai sako, kad lietuvių darbuotojai jiems yra pernelyg geri – turintys aukštesnį išsilavinimą, nei reikia tam tikrai darbo vietai“,- kalbėjo A. Francas. Kaip gi pataikyti į tą aukso viduriuką? Na, egzistuoja daugybė tyrimų ir studijų, kokie bus paklausūs ateityje, o ir dabartinei visuomenei reikalingi darbai. Pirmose vietose laikosi informacinių technologijų specialybės, inžinerijos, fizioterapijos, finansų rinkos analizės ir rinkotyros sritys. Į vienos jaunuolės pastabą, kad pastaruoju metu pernelyg aukštinami technologijų mokslai užgožia ir netgi suteikia antrarūšių specialybių atspalvį, Andrius atsakė gana skambia fraze: „Menas ir technologijos keičia pasaulį, tačiau technologijos tai daro greičiau“. Įmonių vadovams komandą padedantis suburti specialistas patarė renkantis studijų kryptį atkreipti dėmesį į paprastą, tačiau reikšmingą darbų pasiskirstymą pagal vietą. Lokaliais vadinami darbai ( tokie kaip kasininkas ar mokytojas) suteikia galimybę dirbti tik tam tikroje vietoje. Štai tokie pasirinkimai kaip programuotojo specialybė dažnai leidžia keisti gyvenamąją vietą ar žemyną neprarandant galimybių įsidarbinti. Kitas aspektas, kurį išryškino pašnekovas, buvo skandinaviškai susikalbėti galinčių specialistų trūkumas. Esą, angliškai kalbančiųjų poreikį Vakarų Europos įmonėms patogiau patenkinti iš Azijos atvykusiais lingvistais, o štai dvejomis ar daugiau užsienio kalbomis kalbantys europiečiai yra privalumas.

Nepaisant visų aptartų darbo rinkos niuansų, A. Francas patarė rinktis klausant širdies. Švęstų Sekminių proga norisi prisiminti, kad esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia (1 Kor 12, 4). Tad linkiu surasti ir suprasti savo dovanas ir gabumus – tam nėra jokių vertinimo skalių ar paklausumo rodiklių. Tai suvokus visi sunkumai ir baimės, kurias sukuria darbo rinka, atrodo įveikiami.

-

Nuotrauka priklauso Roger

Pabūkime geradariai!

2014-06-04, parašė

Veiklos, kurioms reikalingi biudžeto paskyrimai, seimūnų rankų pakilojimai, Norvegijos ar kitų fondų parama, man menkai įdomios. Jos gali būti netgi labai svarbios sklandžiam visuomenės veikimui, žinoma. Svarbiausi pokyčiai vis tik ateina iš ten, kur žmonės pradeda ir įsuka veiklą patys. Ir dirba iš širdies.

8671399450_7bcfbaaecd_b

Šis tinklaraštis – viena tokių veiklų, kurioje piniginis interesas neturėjo progos pasireikšti. Joks redaktorius, joks autorius ar kitas pagalbininkas nėra gavęs nė lito užmokesčio per visą „Neliberaliai“ veiklą. Drąsiai galime tuo didžiuotis.

Žinoma, girti nebūtų ko, jei ne ištikimas būrys autorių ir skaitytojų. Ypač skaitytojų. Kasdien užsuka šimtai žmonių, įdomesni įrašai sulaukia ne ką mažiau įdomių diskusijų komentaruose. Apie visa tai buvo galima tik svajoti pradžioje. Ir svajonės pildosi.

Nestovime vietoje. Tinklaraščio veiklą reikia plėtoti: atnaujinti ryškiai susenusį dizainą, sušaukti koordinacinį autorių susirinkimą ir kt. Tam reikalingi pinigai, nors ir nedideli. Iki šiol jie taip pat buvo reikalingi, tačiau juos paaukodavau aš bei kiti autoriai.

Tikiu, kad šįsyk galime paprašyti prisidėti ištikimų skaitytojų ir galime rasti tarp jų tokių, kuriems 15-20 litų nėra didelė suma. Tikiu, kad tokių žmonių gali būti 15-20. Jų paaukoti 300-400 litų bus gera paspirtis atsinaujinant tinklaraščiui. Taip pat ženklas, kad tinklaraščio veikla rūpi. Autoriams ir redaktoriams tai kur kas svarbiau už honorarus.

Norinčius prisidėti skatinu. Svarbu: prašau neaukoti daugiau 20 litų. Atneškime po truputį. Rekvizitai pervedimui:

Gavėjas: Ateitininkų federacija
Sąskaitos numeris:   LT71 7300 0101 1087 5986 (Swedbank)
Mokėjimo paskirtis: Auka Neliberaliai.lt veiklai (ir jūsų el.paštas, jei norite gauti lėšų panaudojimo ataskaitą)

Dešinėje tinklaraščio pusėje tuoj įtaisysime langelį, į kurį metę akį pamatysite, kiek lėšų jau turime.

Pabūkime geradariai!

Nuotrauka priklauso JD Hancock. Teisės saugomos.

Savo gyvenimu ištarti – ATLIKTA!

2014-06-04, parašė

Vieni kitiems dėkojame už tikrumą. Ir pats labai vertinu akimirkas, kai jaučiamas tikrumas. Tai akirmirkos, kai iš tiesų suvokiame, kaip arti yra Galingasis, o ir taip pat Gerasis.

IMG_8550
Man teko sutikti žmogų. Mačiau jį tokį seną ir vis senstantį. Tai buvo vyras, apie kurį jo žmona atsiminimuose rašė: „Daug kartų buvo taip nusilpęs, kad ant gulto nebeužlipdavo. Tačiau stiprus Lietuvos artojo organizmas atlaikė visas negandas, ir, atsėdėjęs dešimt metų, 1955 m. išėjo į tremtį“. Daug pasakoti, kur čia Jis buvo, nereikia. O mums, vaizdų žmonėms, tereikia nedaug: suimtas už partizanavimą, neįtikėtinai sudaužytas, be teismo išvežtas į lagerį. Tiesa, vėliau teismo sprendimas buvo sukurtas. Bet čia svarbiausi žmonos žodžiai: „atlaikė visas negandas“. Labai daug jis nekalbėdavo, senatvėje giliai pažvelgdavo pro langą, vyriškai atsidusdavo. Dabar rašydamas atsimenu tą žvilgsnį. Tuokart ne visada susimąstydavau, kokį ypatingą vaizdą matau.

Būdamas stipriu Lietuvos artoju, jis tyliai ir tiesiai varė savo gyvenimo vagą. Nepasidavė jokiems skausmams, jokiems kūno ar dvasios silpnumams, kantriai kentėjo visas žaizdas. Taip, jis buvo žmogus. Kantrybę veikiausiai buvo galima pastebėti veide, nuotaikoje, balse. Bet štai „baisiausias“ jo keiksmažodis buvo griežtai ištariamas žodis „burbulas“. Svečioje, nesvetingoje šalyje tiek laiko kentėjęs, su tos šalies išauklėtais darbininkais pradirbęs taip ir neištardavo ko nors aštresnio už tą, sakytum, mielą „burbulas“.

Jis mylėjo Dievą, tai pamatyti galėjai iš tvirto ir gilaus žegnojimosi prieš valgį. Stipriai mylėjo savo žmoną. Mylėjo savo vaikus. Anūkams leisdavo ir ant galvos užlipti (šis procesas net buvo vadinamas „mučijimu“). Labai labai mylėjo Lietuvą. Mėgo giedoti bažnyčios chore. Sekmadienį nuvalytais batais, užsivilkęs kostiumą (oi, tikrai nebrangų), susišukavęs iškeliaudavo į Dievo namus. Mėgo sutaisyti tai, kas sugedo. Sutaisė turbūt visus Anykščių motociklus (na, gal ne visus, bet tuos, kuriuos sutaisė, užtikrinu, kad puikiai). Kai buvo kiek senesnis, kasdien savo ramiu žingsniu parnešdavo pieno. Kai pagalvoju, kaip dažnai aš savo kasdienybėje nesugebu nuosekliai ir kantriai žingsniuoti ir parnešti tos dienos „pieno“. Kitos dienos net sugižusios būna, pamirštos. O jis to pieno parnešdavo visiems. Mylėjo tuos, kurie jį slaugė. Kartą, jau vieną iš paskutinių savo gyvenimo čia, žemėje, kartų, pamatęs atėjusį savo dukters vyrą, šį pavadino: „Tu esi mano angelas“.

Tai buvo mylintis vyras, kuris iš meilės atiduodavo gyvybę!

Iš tos vietos, kur buvo Jo namai, kur gyveno tėvai ir broliai, sesės, nieko neliko. Svečios, nesvetingos šalies atstovai nusprendė sunaikinti. Bet liko vienas prisiminimas, kuriuo pasidalino. Jis sakė, kad labai brangu jam buvo tai, jog mieloji mamytė numirė Jam ant rankų. Ir neįtikėtinai arti pajutau Esantįjį, kai tą gegužės vakarą sugrįžus, mama, atėjus į kambarį, pasakė, kad jau išėjo ir išėjo būdamas ant dukros rankų. Išėjo būdamas laisvoje, mylimoje savo Lietuvoje. Išėjo iš kambario, ant kurio sienos prasmingai kabėjo Kryžius ir Motinos Marijos veidas. Išėjo iš miestelio, prie kurio gimnazijos kieme pastatytas Rūpintojėlis yra pagarboje. Štai toks Jo ištartas: „ATLIKTA!”

Dieve, aš Tau dėkoju už savo senelį Petrą! Taip pat dėl Jo aš iš Tavęs žinau – turiu gyventi ir mylėti nepaliauti.

-

nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo