Įrašai su žyma ‘Lietuva’

Tiesa, kurią skauda

2014-07-07, parašė

Autorius – Vytautas Raškauskas,  studentų ateitininkų sąjungos valdybos narys

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

su broliu buvo skraidyta
kraujo sėkloj po Lietuvą
šaudyta vieno į kitą
bet po vienu grumstu sugulta

Justinas Marcinkevičius, Papasakoti gyvenimą

 

Neseniai nepriklausoma Lietuva už nuopelnus laisvei apdovanojo mano dėdės išdaviką. Dėdės, kuris jos laisvei atidavė gražiausius savo metus.

Sunku apsakyti, kaip lengva šioje laikinoje tikrovėje tapti formaliu didvyriu. Laikas nuo laiko rodosi, jog lengviausiai būtent tiems, kurie tikrais didvyriais būti taip ir neišdrįso.

Tačiau šis pasidalijimas skirtas ne tam, kas galėtų būti vadinama pagieža ar keršto troškimu. Tai veikiau noras padrąsinti tuos, kurie dar ir šiandien, kaip kadaise mano dėdė, yra ištikimi laisvei bet kokia kaina ir nieko už tai nesitiki.

Savaime aišku, būti vienu tokių reiškia turėti medaliais ar fiziniu saugumu nenuperkamą įsitikinimą. Dažnai tai reiškia tapimą nesėkmingu, kaip kad dabar mėgstama sakyti. Tai netgi gali reikšti, jog dėl to nesėkmingumo – o tai reiškia ko nors apčiuopiamo, už ką šiais laikais vertinama, neturėjimą – konkretaus žmogaus gyvenimas bus laikomas nevertingu.

Nedaug pažįstu tų, kurie tą sėkmingą, tad ir vertingą, gyvenimą drįstų suvisam aukoti tiesos vardan. Tačiau faktas, jog daug tokių buvo kalinami, tremiami ar žuvo dėl Lietuvos man yra kuo puikiausias įrodymas, jog tai įmanoma. Jeigu, savaime aišku, to prireikia.

Kaip ir mano dėdė, tikiu, jog Lietuvos laisvė verta mano laisvės. Tikiu, kad Lietuvos trispalvė turi plevėsuoti ant mokyklų stogų, parkuose ir visur, kur pasišventusio lietuvio akiai jos trūksta, jog atsišaukimai į mūsų tautą turi teisę kabėti, ne tik esant neteisėtos ir grobikiškos okupacijos sąlygoms, bet ir šiandien, kai džiaugiamės laisve. Tebūna šis tekstas vienu tokių atsišaukimų.

Grįžkime prie apdovanotojo ypatinguoju medaliu. Tai dėl jo mano dėdė buvo priverstas staiga sprukti iš savo gimtinės. Tai dėl jo mano močiutę dažnas girdėdavo verkiant. Dvejus metus ji apie savo sūnų nežinojo nei menkiausios smulkmenos. Būtent dėl šio apdovanotojo, grįžęs į Lietuvą dėdė nebuvo priimamas studijuoti ar dirbti. Nesunku įsivaizduoti, koks tai gyvenimas.

Šios kilnaus jaunuolio gyvenimo aukos rezultatas regimybe tapo tik praėjus daugeliui metų po jo mirties. Ir visai ne taip, kaip to buvo galima tikėtis – apdovanojamas jo išdavikas. Tuo tarpu tikrasis didvyris paminimas tik kaip vienas išdaviko kompanjonų.

Kai dar būdamas vaikas vaikščiodavau po gimtąjį miestą, žvilgsnis dažnai krypdavo į stogą mokyklos, ant kurio prieš daugelį metų grupelė vaikinų slapčia kėlė Lietuvos trispalvę. Tarp jų buvo ir mano asmeninis didvyris – dėdė. Svajodavau, kada nors pats galėsiąs ten mūsų vėliavą iškelti. Toji svajonė dar ir šiandien mano širdyje gyva. Ją įkvėpusiajam tariu ačiū.

Tikiu, jog mano dėdei, kaip ir daugeliui sėkmingo gyvenimo auką ant laisvės altoriaus paaukojusių lietuvių, už visą vargą atlygins Visagalis. Šio drąsaus vyro atminimas iš kartos į kartą lieka bent jau artimiausių žmonių atmintyje. Tai pavyzdys kovos ne dėl medalių. Pavyzdys kovos, kuri beveik nepastebimai atsispindi laisvoje mūsų dabartyje ir, viliuosi, atsispindės ilgus amžius. Tad tegyvuoja Lietuva, kurios žemė, kaip tame J. Marcinkevičiaus eilėraštyje, po vienu grumstu priglaudžia vienas į kitą šaudžiusius ar vardan vieno tikslo kovojusius, bet pasimetusius ir galiausiai išdavusius.

Kaip mums atleidžiama, taip ir mes bandykime atleisti, atmindami, jog dorai atleisti tegebama kaltųjų kaltes pripažinus ir tiesą atskleidus. Net jei skauda.

nuotraukos šaltinis - efoto
4 – paspausk ir pagirk!

Tegul Kovo 11-oji tęsiasi

2014-03-11, parašė

XIX a. pab.XX a. pr. tautinio atgimimo idėjos buvo užtvindžiusios tuomečių lietuvių mintis ir širdis. Jos pavirto konkrečiais politiniais veiksmais. Galiausiai 1918 m. buvo iškovota nepriklausomybė ir sukurta Lietuvos valstybė.

56

Tačiau tautinių idėjų nepakako. Katalikai inteligentai jautė, kad būtinas ne tik tautinis, bet ir dvasinis atsinaujinimas. Čia didelę reikšmę turėjo ateitininkai, kurie siekė antrojo – dvasinio atsinaujinimo. Buvo suvokta, kad tuometinės tautiškumo idėjos toli nenuves, kad būtina visa atnaujinti Kristuje. Vysk. M. Valančiaus pradėtas blaivybės ir knygnešių „karas“ užaugino naują kartą, kuri palankiu istoriniu metu suvaidino reikšmingą vaidmenį.

Minime Kovo 11-osios šventę. Tautinis Lietuvos sąjūdis nagrinėjamas istoriniuose archyvuose, o pati tauta pakankamai išsibarsčiusi po pasaulį. Dvasinis atgimimas kažkur užstrigęs, išblėsęs. Kadaise stipri ir gausi nariais ateitininkų organizacija uoliai kibo į dvasinio atsinaujinimo darbus. Tačiau tai irgi užrašyta tik istorijos puslapiuose, o ne dabarties akimirkose. Turėta daug katalikų ateitininkų kunigijoje, politikoje, nemažai jų dirbo socialinio darbo, švietimo srityse, net 1920-1926 m. valdęs prezidentas buvo ateitininkas, o trys Vasarios 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai taip pat buvo ateitininkai.

Šiandien, po patirtų priespaudų, išaugo nauja karta, kuri privalo drąsiai pasitikti dabarties iššūkius. Mes, jaunimas, užaugome laisvoje Lietuvoje dėl kurios laisvės nekovojome – mūsų laisvė paveldėta. Svarbu suprasti, kad XX amžiaus ateitininkai yra graži istorija, kuri pasibaigė liūdnai dėl prasidėjusių priespaudų, bet XXI amžius turi tapti nauju pavasariu, kuris atneša gyvybę po žiemos šalnų.

Dabar mums, katalikams inteligentams, kyla dvejopas uždavinys: pirma, savo krikščioniškų principų šviesoje įvertinti Lietuvoje susidariusią situaciją; antra, susidaryti išmintingą veikimo planą ir imtis atitinkamų priemonių. Suvokę tai, kas mes esame ir kur esame, nepamirškime pagrindo – bendradarbiaukime su Dievu ir Jo Bažnyčia. Priimkime iššūkį talentingai panaudoti savo sugebėjimus ir jaunatvišką kūrybingumą šiuo metu. Tuomet pajėgsime sau nubrėžti išmintingą ateities viziją, kurios su pasiaukojimu galėsime uoliai siekti, galėsime atnaujinti tai, kas pasenę, atstatyti tai, kas sugriauta, kurti tai, kas Dievo plane numatyta.

Turime šiandien gražią tautą ir naujajai evangelizacijai reikalingą laisvę. Tačiau toji laisvė ilgai netvers, jei neišnaudosime jos teikiamų galimybių. Mūsų kartos laukia dideli plotai, nearti dvasiniai ir visuomeniniai laukai. Neužleiskime jų piktžolėmis, bet rūpestingai jas išraukime ir leiskime Kristui sėti per mūsų žodžius ir darbus. Dabar mums dvasinio atsinaujinimo ypač reikia, nes panašu, kad skverbiasi jau nebe laisvamanybė, bet reliatyvizmo diktatūra, agresyvus sekuliarizmas, besikėsinantis atimti iš žmogaus laimę ir viltį, kurią randame mūsų tikėjime.

Atrodo, kad pasitinkant minėtus iššūkius susiduriame su pajėgų problema. Mūsų nepakankamai daug ir esame pabirę ne tik skirtingose vietose, bet mus skiria skirtingos veiklos sritys, įsipareigojimai, rūpesčiai. Mažai tesueiname bendram darbui visuomenėje, o ir retai bešvenčiame kartu, trūksta ir bendro pabuvimo. Reikia sutvirtinti ateitininkų bendruomenę pradedant asmeninėmis pastangomis dažniau susitikti, pakviesti prie mūsų prisijungti draugą, kartu turiningai praleisti laisvalaikį ir būti maldos vienybėje. Reikia kalbėtis apie mus supančius iššūkius ir taip vienas kitą brandinti – atnaujinti diskusijų ratelius ir vakarus, kur galėtų rastis naujų idėjų, situacijos pažinimo, problemų sprendimo. Kalbų neužtenka, reikės ir galybės konkrečių darbų, reikalaujančių išgrynintų idėjų.. Per bendrystę pažįstame save ir kitą – per bendruomeninį santykį pažinsime ir visuomenę. Tada galėsime vaisingiau atliepti į visuomenės narių tarpusavio santykių atnaujinimą, į žmogaus ir Dievo santykio atnaujinimą.

 Vienas iš ateitininkų tėvų, prel. Pranas Kuraitis, dažnai sakydavo jaunimui mūsų poeto J. Baltrušaičio eiles:

Dievo pasaulis dar nesukurtas,

Dievo šventovė dar nepastatyta,

tik išdalytas pilkas akmuo,

tik galia duota rankoms.

 

Tegul Kovo 11-oji neužsibaigia istorijos vadovėliuose – te ji tęsiasi! Pirmyn, statykime Dievo pasaulį! Su viltim, su dieviška jėga, visa atnaujinant Kristuje!

14 – paspausk ir pagirk!

Svajonė: Lietuva be nuolaidų maistui

2014-03-10, parašė

Aleksandras Macijauskas, Lietuvos turguose, Nr. 263. Tauragė, 1973 m.

Užsachario Afrika yra skurdžiausias pasaulio regionas. Ten maistui žmogus išleidžia beveik du trečdalius viso uždarbio. Tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis yra 12%. Mes Lietuvoje maistui, anot statistikos, išleidžiame ketvirtadalį visų savo pajamų – nepaisant dosniųjų nuolaidų. Apgavikiškų ir žeminančių nuolaidų. Kodėl turime siekti gyventi be jų?

Už esto pernai ištekėjusi giminaitė neseniai skundėsi: Taline nuolaidų prekybos centruose daug mažiau. Sako tai apgailestaudama, mat nukainavimų medžioklė jai buvo didelis malonumas. Išgirdęs tai, prisiminiau savo keletą Kopenhagoje praleistų mėnesių. Nuolaidų ten taip pat nė iš tolo nebuvo tiek, kiek Lietuvoje. Apskritai, likęs įspūdis iš kelionių po užsienį – kažką nusipirkti su nuolaida ten sunkiau.

Nesiginčysiu, kad visi esame girdėję apie neįtikėtinus rūbų ir kitko išpardavimus Londone ar Vokietijoj po Naujų. Esą, žmonės apsiperka taip, kad net skrydis iš Lietuvos apsimoka. Gali būti. Tačiau nuolaidos ten turi bent tam tikrą sezoniškumą, o ne yra nuolatinė prekiavimo padėtis. Be to, labai svarbu – čia kalbama ne apie maisto ir greito vartojimo prekes.

O tuo tarpu Lietuvoje būtent apie jas ir kalbama, jų ieškoma. Beveik pusę – apie 43,3 proc. – maisto ir greito vartojimo prekių mūsų šalyje pirkėjai dabar perka tik tuomet, kai joms taikoma nuolaida (LRT.lt). Dažno apsipirkimo metu stumdydamas vežimėlį žmogus nenukainotų prekių net nemato, tarsi šoninių reklamų naujienų portaluose. Beveik trečdalis žmonių tokias kasdienio vartojimo prekes kaip kava, arbata, skalbimo priemonės perka tik per akcijas (diena.lt). Parduotuvę galima palyginti su mišku: ne visada žinai, ar užeisi gerą grybų vietą, ne visada žinai, ar rasi gerų akcijų. „Mažne dar bus likę „Magijos“ sūrelių su 20% nuolaida?“ – pagauni mintį žengdamas į prekybos centrą.

Iki soties esame girdėję istorijų apie tai, kad sovietmečiu žmonės negalėjo gauti norimo maisto norimu metu: tai priklausydavo nuo valdžios malonės. Pavyzdžiui, tam tikrą maistą suteikdavo būtent Kalėdų laiku ir jis dar dabar su šia švente siejamas. Tai – valdžios turėtos galios padarinys. Keista suprasti, kad tai mutavo, bet išliko. Tai, ar valgysi ir kada valgysi kokį išskirtinesnį maistą, priklauso nuo nuolaidų. Turbūt šis reiškinys iš dalies palaikomas senų laikų mentaliteto. Galios santykių esmė Lietuvos TSR ir ES Lietuvoje panaši:  aukštesnė institucija (ne tiek svarbu, ar valstybinė ar privati), o ne pats žmogus sprendžia, kada ir kokį maistą jis valgys.

Aišku, ne visiems tai aktualu. Dideles pajamas gaunantys, Vakarų atsikandę žmonės jau turi kitokį santykį su maistu. Bet Lietuvoje gyvena daugybė žmonių, kurie skursta. Anot statistikos, 23% lietuvių neturi pinigų bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies arba analogiško vegetariško maisto. 34% negali sau leisti pakankamai šildyti būsto. Tai nuolaidų medžiotojų Lietuva. Lietuva, kuri be nuolaidų malonės niekada neparagautų trečdalio maisto rūšių, kurių tu paragausi šią savaitę. Taip taip, apelsinų irgi.

Dėl nukainojimų kultūros galima būtų apkaltinti prekybininkus. Tai savotiškas ir gerai veikiantis rinkodaros būdas, gerai išnaudojantis esamą kultūrinę padėtį. Be to, tai būdas pakelti produktų kainas mažiau pastebimai: vietoje paprasto kainos pakėlimo tam tikrai prekei tiesiog rečiau daromos nuolaidos, kol galiausiai pakeliama ir kaina (po to vėl padarant gerų nuolaidų). Bet verslininkai juk išnaudoja paprotį. O tuo pačiu metu jį tik stiprina. Užburtas ratas.

***

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – rytoj. Mūsų kraštui reikia svajonių, kad galėtume judėti pirmyn. Ir štai tebūnie tai dar viena svajonė:

Lietuva ne tik be kalėjimų ir be vaikų namų, bet ir Lietuva be nuolaidų maistui. Lietuva – klestinti šalis, kur žmonės gali valgyti sveikai ir skaniai kasdien. Lietuva – šalis, kur natūralus jogurtas ir fermentinis sūris (o ne sūrio produktas) nėra prabangos prekė.

Taip, Lietuva gali, tikrai gali būti šalimi, kurioje prekybos centran atėję nusipirkti maisto žmonės nesijaus skurdžiai!

Tai – paprastas planas.  Tai Lietuva, dėl kurios ateities noriu dirbti. Pirmyn.

-

Nuotrauka – Aleksandro Macijausko. Lietuvos turguose, Nr. 263. Tauragė, 1973 m.
17 – paspausk ir pagirk!

Gera, kai lietuvė išteka už azijiečio! Kodėl?

2013-11-15, parašė

„Kaip ži­no­te, ne­ma­žai mū­sų mer­gi­nų iš­te­ka už už­sie­nie­čių“, – pastebi J.Bernatonis, teisingumo ministras. Ir toli gražu ne tik jis. Dauguma tai pastebinčių patriotiškų žmonių į tokį nutekėjimą žiūri suraukę nosis arba – pačiu geriausiu atveju – abejingai. Šis požiūris nepateisinimas. Kiekvienas šalies ateitimi susirūpinęs pilietis turėtų nuoširdžiai džiaugtis lietuvaičių merginų vedybomis su užsieniečiais.

Kodėl?

2013 m. tūkstančiui vyrų Lietuvoje teko vidutiniškai 1171 moteris (Kaune – net 1269). Anot statistikos, tokia lyčių proporcija – viena labiausiai iškreiptų visame pasaulyje. Nesigilinkime į priežastis, verčiau pažiūrėkime į padarinius asmeniniams santykiams:

1983 m. knygoje „Per daug moterų? Lyčių proporcijos klausimas“ (Too Many Women? The Sex Ratio Question) du psichologai išvystė teoriją, vėliau pavadintą Guttentago-Secordo teorija. Anot jos, atstovai tos lyties, kuri visuomenėje sudaro mažumą, yra mažiau priklausomi nuo savo partnerio, nes santykiams turi daugiau prieinamų pasirinkimo galimybių. Kitaip tariant, jų „susiporinimo galia“ didesnė, nei narių tos lyties, kuri yra gausesnė. Vis tik šio reiškinio sukelti padariniai labai skiriasi priklausomai nuo to, kuri lytis – vyrų ar moterų – yra gausesnė.

Visuomenėse, kur vyrų smarkiai daugiau už moteris (tai vadinama aukštos lyčių proporcijos visuomene), moterys yra branginamos, su jomis pagarbiai elgiamasi. Ten moterys išnaudoja savo aukštą „susiporinimo galią“, idant sukurtų meilingus ir atsidavusius santykius su savo partneriais ir išaugintų šeimas. Nesantuokinių vaikų ir skyrybų skaičiai nedideli. Tradiciniai moterų kaip motinų ir namų šeimininkių vaidmenys yra labai vertinami. Tačiau tokioje padėtyje vyrai išnaudoja savo skaitlingumo jėgą apribodami moterų ekonominę ir politinę galią: moterų raštingumas ir dalyvavimas darbo rinkoje būna žemesni.

Atrodo, būtų galima tikėtis, jog žemos lyčių proporcijos visuomenėse – t.y. ten, kur moterų daugiau – moterys turi socialinį ir seksualinį pranašumą. (Galų gale, nejau mitinė vien iš moterų sudaryta Amazonių gentis negrobė vyrų ir nelaikė jų sekso vergais?) Tačiau įvyksta visai ne taip: susidūrę su moterų pertekliumi, vyrai tampa palaidesni ir nenori įsipareigoti monogamiškiems santykiams. (Kas, mano manymu, gali paaiškinti, kodėl amazonėms reikėjo laikyti vyrus vergais.)  Visuomenėse su moterų pertekliumi, anot teorijos, mažiau žmonių tuokiasi, o tie, kurie tuokiasi, daro tai vėliau. Kadangi vyrai gali rinktis iš daugybės jiems prieinamų partnerių, moterų tradiciniai vaidmenys tampa nebevertinami. Moterys negali kliautis savo partnerio ištikimybe, taigi daugiau jų puoselėja nešeimyniškas ambicijas – kaip kad išsilavinimas ir karjera.

1988 m. sociologai S.J.South ir K.Trent išbandė Guttentago-Secordo teoriją išanalizuodami duomenis iš 117 šalių. Dauguma teorijos aspektų buvo patikrinti. Kiekvienoje tirtoje šalyje didesnis vyrų gausumas reiškė daugiau ištekėjusių moterų, mažiau skyrybų, mažiau moterų darbo rinkoje. Sociologai taip pat nustatė, kad teorija aiškiau reiškėsi išsivysčiusiose nei besivystančiose šalyse. Kitaip tariant – kapitalistai vyrai yra kiaulės.

Kate Bolick „All the Single Ladies“, The Atlantic, 2011(11)

Nuo 2011 m. Lietuva pagal Jungtinių Tautų duomenis patenka tarp itin išsivysčiusių šalių, tad nenuostabu, jog teorijos padarinius galime aiškiai matyti. Dar labiau juos išryškina poindustriniai ekonomikos pokyčiai – išsilavinusių moterų daugiau nei vyrų, ir jos vis geriau uždirba. O dėl kultūrinių įpročių, deja, vis dar sunkiai kuriamos šeimos, kuriose moteris yra geriau išsilavinusi ir/ar geriau uždirba už vyrą.

Nesunku suprasti: jeigu tau rūpi Lietuvos visuomenės ateitis, jeigu nori matyti tvirtas ir laimingas šeimas ne filmuose, o kasdienybėje – laikas nustoti šnairuoti į mišrias lietuvaičių santuokas su svetimtaučiais. Reikia žiūrėti į jas su didžiausiu prielankumu! Ypač tuomet, kai moteris su savo sutuoktiniu atvyksta ir apsigyvena čia, Lietuvoje. Nuo to šiam kraštui ir mums, jo gyventojams, tik geriau.

-

Iliustracijai naudojamas Pavelo Kučinskio paveikslas.
25 – paspausk ir pagirk!

Pranciškaus laukia Sabonio vardo likimas?

2013-10-09, parašė

Arvydas Sabonis Kauno „Žalgiryje“ pradėjo žaisti 1981 m. Už penkerių metų tikimybė, jog tėvai savo naujagimiui sūnui duos vardą Arvydas, jau buvo dvigubai didesnė nei Sabo karjeros pradžioje.

Akivaizdu:

 

Nuostabus Sabonio, gavusio savąjį vardą per patį Arvydų piką 1964 m., žaidimas padėjo vėl užtempti smunkantį vardo populiarumą. Šiandien būti jaunuoliu Arvydu ne taip vieniša, kaip būti jauna Irena arba Nijole.

O kaip katalikiškoje Lietuvoje tėvai elgiasi su popiežių vardais?

Benediktas XVI tapo popiežiumi 2004 m. Vardo populiarumas išaugo ~2 kartus. (Kita vertus, vardo pakilimas jau buvo ant bangos)

Benediktas

Duoti dvigubą vardą – Jonas Paulius – valiūkiškoka. Tačiau po nepriklausomybės atgavimo tokių atvejų, nors ir retų, būta.

Jonas Paulius, vardo kreivė

 

Paulius VI popiežiavo 15 metų, per kuriuos vardas pamažėle dažnėjo. Vis tik staigus Paulių augimas Lietuvoje sutapo su jo mirtimi (1978), o ne tarnyste šiame pasaulyje.

Paulius, vardo kreivė

Jonas XXIII nešiojosi vardą, kuris Lietuvoje tarsi ir amžinai populiarus. Tačiau po jo išrinkimo šis vardas smigo žemyn.

Jonas

Istorinę apžvalgėlę baikime Pijumi XII. Beveik 20 metų popiežiavimo kryžių nešęs Pijus Lietuvoje to laiko tėvų rinktis savo vardo nepaskatino. Užtat  dabar jis stulbininčiai pasklido.

Pijus

***

Plačiai kalbama, jog popiežius Pranciškus yra mėgstamas sekuliarios žiniasklaidos ir įvairiausių žmonių. Popiežvaigždė!

Tarpukariu Pranciškaus vardo būta dažnai duodamo vaikui, o XXI amžiuje tokie atvejai – retenybių retenybė. Po kelių metų pamatysime, kiek kalbos apie popiežiaus Pranciškaus didelę įtaką viešajai erdvei turi pagrindo.

Pranciškus

***

Nori pasitikrinti savo ir savo draugų vardo populiarumą? Spausk čia: http://vardai.vlkk.lt/statistika/.

12 – paspausk ir pagirk!

Dar neužmigo rugpjūtis. Pamatyk Lietuvą.

2013-08-17, parašė

Panemunėj ties Seredžiumi.

*

Visoj Lietuvoj pjūties metas,
Darbymetyje kruta ir akmuo.

V. Kernagis, „Rugpjūtis“

*

Taip, žiemą mes daugiausiai tūnome miestuose. Bet vasarą…

Puikiausias metas spoksoti į Lietuvą, į atsivėrusį jos grožį. Metas džiaugtis.

Nepraleisk, kol dar neužmigo rugpjūtis.

*

Nepraleisk Kuršių Nerijos gamtos ir žmonių architektūros.

Nepraleisk nuo Panemunės piliakalnių atsiveriančių Dzūkijos lygumų.

Nepraleisk Aukštaitijos miško.
a3126f90d7ed11e2bd8822000a9d0df8_7

Nepraleisk aukštybinio pasižvalgymo po ūkanotas Sartų ežero apylinkes.

Nepraleisk apgriuvusių dvarų tylos.
image

Nepraleisk augalų galios pasisavinti tai, kas užleista.
image

Nepraleisk miesto kaitros grožio.

Nepraleisk Žemaitijos kaime besidarbuojančios dailės mokytojos.image

Nepraleisk senų, bet dar gyvų trobų.
a928a9aed58511e291bd22000a1fbf1d_7

Nepraleisk vakaro, kai tėvas ir sūnus meškerioja.
image

Nepraleisk piliakalnio, kur sėdėdavo Mačernis…
image

*

Turbūt dar turi daug vietų, kurių vasariškas vaizdas glosto tau širdį, bet šiemet ten dar nebuvai.

Tad kol neužmigo rugpjūtis – pirmyn!

*

Bet gal vasarą tu priverstas (dėl darbo? Dėl priklausomybės?) sėdėti prie kompiuterio. Pažinti Lietuvos grožį gali ir čia. Pavyzdžiui, angelorum.lt svetainėj, kur sudėtas pluoštas didingų Lietuvos žmonių biografijų.

 

O kiti skaitys tą svetainę rudenį.

 

-
Nuotraukos priklauso autoriui. Taikoma Creative Commons licenzija.
13 – paspausk ir pagirk!

Aneliutė. Ten ir atgal.

2013-06-14, parašė

Aneliutei dabar 93-eji, todėl ji gerai atsimena praeitį ir prastokai, kas buvo vakar. Ji niekada nėra mačiusi jūros, tolimiausia jos kelionė – į Sibirą. Išvežė kiek vyresnę nei dvidešimties. „Už ką jus vežė, jei žemės daug neturėjot?“, – klausiu jos. O ji šypsosi ir sako: „Taigi už tai, kad buvom banditai. Bijojo, kad valdžią nuversim.“ Aš mėgstu klausytis jos pasakojimų apie Sibirą, ypač šio: „Vieną sykį, – pasakoja Aneliutė, – gretimame kolūkyje kilo gaisras. Paprasti žmonės greit susižinojo, kas degė, o kolūkio pirmininkas buvo kur tai išvažiavęs. Grįžęs vakare manęs ir klausia, ar žinau, kas ten sudegė. O aš rusų kalbą prastai mokėjau, bandau prisiminti, kaip „avilys“ rusiškai, bet išėjo tik: „Troba ir septynios bitės“. O jis juokiasi ir sako: „Septynios bitės, sakai?“.“

Tas pats kolūkio pirmininkas, kai maždaug po dešimtmečio Aneliutės šeima sulaukė pranešimo, jog gali grįžti Lietuvon, užėjęs į jų trobą skundėsi: „Jei būtų mano valia, nė vieno lietuvio neišleisčiau.“ Net ir patekę svetimon žemėn, netekę savo namų bei visko, kas iki tol buvo užgyventa, lietuviai išsiskyrė iš kitų tremtinių darbštumu. Aneliutė pasakoja, kad jei gyvuliai susirgdavę, pirmiausia siųsdavo pakviesti kokį lietuvį, nes šie „su gyvuliais geriausiai moka apsieiti“. Kai trėmė, Aneliutės šeima nedaug su savimi spėjo pasiimti. Paliko viską – namus, gyvulius, javus. Sibire turėjo imti paskolą, kad galėtų susitvarkyti begriūvančią trobą, kurion įleido gyventi. Bet trobą jie sutvarkė, ilgainiui įsigijo karvę, kitų gyvulių, už teliukus, kuriuos atiduodavo kolūkiui, gaudavo grūdų, o už gerą darbą kolūkyje kaip premiją kartais gaudavo teliuką. Kai pagaliau prasigyveno, sulaukė žinios, jog jų prašymas patenkintas – ištremti buvo neteisingai ir gali grįžti Lietuvon. Aneliutė pasakoja, kad sunkiausia buvo ne antrąsyk palikti viską, ką savo rankomis sukūrei – grįžus jie turėjo vėl nusipirkti namą, iš kurio buvo ištremti – sunkiausiai buvo, sako ji, žinoti, kad grįžtame prie tos pačios valdžios, kuri ištrėmė.*

Ar Sibire buvo baisu? Aneliutei pasisekė. Jos Sibiras nebuvo sukaustytas amžino įšalo, nors sykį ji prasitarė: „Pirmaisiais metais pažinau, kas yra badas.“ Aneliutės istorijos iš Sibiro dažniau yra linksmos ar graudžiai juokingos, bet ne baisios. Jų klausydama suprantu, kad svarbiau ne tai, ar buvo baisu – ji pati ir josios šeima apie tai negalvojo. Svarbiau, kaip jie visa tai išgyveno. Sakydama kaip neturiu omeny technikos: kaip nusipirko karvę ar kaip prasimanė grūdų? Šiame kaip slypi raktas, kuriuo atrakinamas gyvenimas, taip pat ir Lietuvos ateitis.

Aneliutės pasakojimai dažnai skiriasi nuo to, ką apie tremtį girdėdavau mokykloje. Skiriasi tuo, jog yra nedramatiški. Lietuvių tautos tremties istorija yra dramatiška, tačiau daug svarbiau nei pažinti joje slypinčią dramą yra suprasti tuos dalykus, kurie buvo visai nedramatiški: pirmiausia tvirtumas gyventi ir kurti, taip pat – atkurti, statyti iš naujo; gebėjimas tikėti teisybe patyrus didžiausius neteisingumus; pasirinkimas grįžti Lietuvon; valia dirbti užuot skundusis ir aimanavus; galiausiai – santūrus džiaugsmas gyvenimu, kuris yra pirmiau nei aplinkybės.

Aneliutei dabar 93-eji. Dar keletas metų ir šalia nebeliks tų, iš kurių pasakojimų galime mokytis, kaip jie išgyveno tremtį. Kaip apie tai kalbėsime savo vaikams, jei, kol dar ne vėlu, neišklausysime pasakojimo apie trobą ir septynias bites dar ir dar kartą? ♦

* – Kai viso to klausausi, aš negaliu negalvoti apie emigrantus, kurie išvažiuoja, nes čia sunku gyventi ir valdžia nesirūpina žmogumi. Aš galvoju apie Aneliutę, kuri grįžo, nepaisydama, jog bus sunku gyventi, o valdžia – ta pati, kuri išvežė. Gal teisus buvo Juozas Girnius, rašydamas, jog „[k]aip apskritai meilė, taip ir tautos meilė negali būti įrodoma ta pačia prasme, kuria spalvos negali būti įrodomos aklajam.“

-
Nuotrauka priklauso hobnob_malevolence
40 – paspausk ir pagirk!

Pranukas bėgdamas pertraukos metu pargriūna ir nusibrozdina kelį

2013-05-15, parašė

136366526_4cbae033da

Štai matote: greta dangoraižių Vilniuje sodinama eglė.

Kai buvau vaikas, netoli mano namų buvusią gamyklą, kurioje dirbo močiutė, nugriovė. Vietoje jos pastatė prekybos centrą. Aplinką papuošė jau nuaugusiom eglėmis, tokiomis, kaip toji nuotraukoje. Jūs, aišku, žinote, kad paprastai žmonės tokio dydžio medžių nepersodina, nebent nukerta, jei kur trukdo. O prekybos centras ėmė ir persodino. Nemačiau, kaip jie tai padarė, bet mane (tada dar vaiką) rezultatas nepaprastai sužavėjo.

Vėliau eglės ėmė kristi nuo stipresnio vėjo. Viena jų nukrito ant dviejų mėnesių kūdikį turėjusios pirkėjos ir sulaužė jai stuburą.

Kai aš noriu, tai noriu greitai. Bet yra ir bus daug dalykų, kurie greitai nevyksta.

Gėlės greta A. Mickevičiaus paminklo, prie Bernardinų vienuolyno

*

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.

 „Internacionalas“, tarptautinis proletariato himnas

*

Iš satyriškųjų Delfi.lt komentarų:

Mokykla ankščiau ir šiandien:

Scenarijus:
Robertukas nerimsta klasėje ir trukdo kitiems mokiniams.
Ankščiau - nusiunčiamas pas direktorių, ten gerai pabaramas. Grįžta i klasę, sėdi ramus ir niekam nebetrukdo.
Šiandien - Gauna dozę Ritalino. Tampa zombiu. Atliekamas testas padidėjusiam hiperaktyvumui nustatyti – jis teigiamas.

Scenarijus:
Pranukas bėgdamas pertraukos metu pargriūna ir nusibrozdina kelį. Mokytoja ji apkabina ir paguodžia.
Ankščiau – Pranukas nusiramina, nusišluosto ašaras ir nubėga.
Šiandien – Mokytoja apkaltinama seksualiniu priekabiavimu. Nušalinama nuo darbo ir 3 metus praleidžia kalėjime. Pranukas 5 metus lanko terapijos kursus. Užaugęs tampa gėjum.

 

Šaltinis.

*

Už penkių dienų Lietuvos Respublikos Seimas svarstys totalitaristinio raugo įstatymą, kuris sudarytų prielaidas atiminėti vaikus iš šeimų, jei tos šeimos kažkuo nepatinka moderniai valstybei. Apie tai labai daug medžiagos galite rasti svetainėje juvenalinejusticija.lt, bet pradžiai užtenka paskaityti ir Aurelijos Stancikienės puikų straipsnį Bernardinai.lt šia tema.

„Suomijoje dešimties metų mergaitė paimta iš šeimos po to, kai mama uždraudė jai valgyti saldumynus ir nuvedė praustis. Vokietijoje berniukas išvežtas į globos namus po to, kai pasiskundė institucijoms, kad mama jam liepė susitvarkyti savo kambarį. Norvegijoje mergaitė iš šeimos paimta todėl, kad nešė į lauką šiukšles ir tvarkė savo pačios kambarį“, – vardina panašių įstatymų padarinius kitose šalyse A. Stancikienė. Per penkis metus Norvekijoje paimta virš 60 tūkstančių vaikų.

Jei tau tai rūpi, kad tokia tvarka neįsigaliotų Lietuvoje:

1. Pasirašyk tam skirtą elektroninę peticiją.

2. Brūkštelk savo apilynkėje rinktam Seimo nariui trumpą el.laišką, kuriame pareikštum, kad nepritari O. Valiukevičiūtės ir R. Šalaševičiūtės pateiktoms Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms. Zyziantys laiškai jų el.pašto dėžutėse yra efektyvus dalykas, nors gal nebūtinai taip atrodo, kol to nepatiri.

*

Iš vienos pusės visuomenė nori, kad prieš nepilnamečius niekad nebūtų jokios prievartos – net privalomo matematikos egzamino. Iš kitos pusės ji spaudžia, kad nepilnamečiams būtų griežtinama baudžiamoji atsakomybė, valstybės teismai galėtų juos teisti it suaugusiuosius.

Iš vienos pusės visuomenė nori, kad gatvėje žmonės kuo mažiau aiškintų kaip kam elgtis, nešnairuotų kits į kitą kreivai. Iš kitos pusės ji nori kamerų ant kiekvieno kampo, pro kurias viską stebi policininkai, ir įsikiška, vos kažkas negerai.

*

[Š]ventovės didingumas skiriasi nuo dangoraižio masto. Juk šis irgi, atrodytų, savo masteliu turėtų iššaukti tremendum potyrį. Tačiau dangoraižius nuo šventovių skiria du požymiai. Pirma, neartikuliuotas, su žmogaus masteliu nieko bendra nebeturintis dangoraižių aukštis, užuot iššaukęs sakralią didybę, veikiau tenurodo į patirtį, ištinkančią kalnuose, buvimą ne-žmogiško dydžio akivaizdoje (bent jau tokia buvo mano pirmo apsilankymo Manhattane patirtis). Antras, dar svarbesnis skirtumas – šventovėse žmonės būva tik žemės lygyje, į didybę žvelgdami iš apačios į viršų. Priešpastatydama didybę, kuri žmogui neprieinama, šventovė ugdo nuolankumą. Dangoraižiai, iškeldami žmones šimtus metrų virš žemės, atvirkščiai, priverčia žmogų žvelgti iš viršaus žemyn, „iš aukšto“, iš Dievo perspektyvos, diegia ne nuolankumo, o veikiau puikybės jausmą.

Mantas Adomėnas, „Šventovė“, 2010 m. „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr. 11

*

 „Vis labiau įsitvirtina totalitarinės struktūros, todėl tos skylutės, pro kurias visais laikais [..] laisviems žmonėms reikėjo lįsti, vis siaurėja. Anksčiau socialiniame tinkle laisvės akys buvo gan didelės, o dabar jos siaurėja, siaurėja ir tampa mikroskopinės. Reikia, kad žmogui labai pavyktų arba nepavyktų. Bet aš tikiu – visada atsiras tas, kuris suplėšys totalitarinį tinklą, jeigu ir neras skylutės. Jis sakys taip: gal jums šito ir nereikia, bet man reikia. Man smagu būti gyvam. Aš nenoriu būti mašina.“

Filosofas A. Šliogeris: „Menas tapo visiškai nereikalingas“

O tu ar nori būti mašina?

-

Nuotrauka su egle priklauso  antanask.
Nuotrauka su laistomomis gėlėmis – autoriaus.
17 – paspausk ir pagirk!

#pavasaris #Lietuva

2013-05-07, parašė

image (2)

Dar kelios akimirkos ir jie paleis fontaną. Brandus pavasaris.

O ankstyvas pavasaris girgžda pajūriu po kojomis: sniegas nutirpsta, plytelės nudžiūna – pasimato visas žiemą išbarstytas smėlis.

b6fd47e4a73411e2bb4e22000aaa0771_7

Sniego kai kur dar būna likę, bet Šv.Kazimiero gatvėje iš pietinės pastatų pusės išlenda krokai.

ab556728a06811e2ba6922000a1fb733_7

Vokiečių gatvėje pagėręs elgeta prašo 1 Lt 24 ct, būtent tiek jam trūksta iki butelio vyno. Ką tik apie Bažnyčios socialinį mokymą paskaitą išdėsčiusi dr. Irena Laumenskaitė atsisako prisidėt prie jo alkoholizmo, nors ir gerbia už atvirumą.

5b9178d0ad0611e28fa722000a1fbcea_7

Vėliau pamatau jį RIMI, kažkas jį vis tik sušelpė dar vienam buteliui.

Pavasarį žmonės gatvėje gali rimtai pažaisti.

7be9f25ea84911e2bfae22000a9e0782_7

O gatvę galima gerai suremontuoti.

273d9814ab1411e2a52622000a9f189d_7

Pavasarį galima sustoti pasigrožėti mašina.

110d5db0b19811e28dc722000a1fbcbc_7 (1)

Kažkas dar prisimena gamtą ir tyko sraigių iššliaužimo.

image (1)

O kažkas

What’s results complimented diminished levitra side effects would getting eucalyptus restitution sildenafil generic length even This pfizer viagra online often form accumulate. Color t cialis 10mg takes than – VERY what is cialis using didn’t on generic viagra online would UNTIL: bleeding cialis 20mg because fingers, condition canadian pharmacy the to product purchase cialis online adequate and these am.

– gulbių priplaukimo.

5561ee82af3511e2a9ff22000aaa0374_7

Dar pavasarį galima gerai mitinguoti – priešingai žiemai ar rudeniui. Vasarą mitinguot irgi ne taip gerai, kaip pavasarį: visi jau per daug susirūpinę atostogomis, ežerais ir kt.

f210a598aff311e2989522000a9f3c91_7

Jūs turėjote girdėti, kaip dainuoja Akvilė Vervečkaitė ir Vytautas Markūnas, kai ingreso vakarą į ateitininkų rengtą šventę užsuko JE arkiv. Gintaras Grušas.

Aš jums sakau, Akvilė tikrai gali būti žvaigžde! Lietuvai labai reikia kažko, kas tautinį dainavimą išsuktų taip, kad būtų patrauklu net ne tik mums, bet ir pasauliui. Panašiai, kaip „Of Monsters and Men“ išsuko islandišką dalyką. Žavų vakarą Akvilės ir Vyto dainuoti dalykai buvo reikiama kryptimi.

*

Kokių žmogaus supratimo, literatūrinio pasakojimo pokyčių aptiktume, jei visgi rastume laiko vaikystės tekstams? Pirmiausia, pastebėtume, kad romanas [„Altorių šešėly“] parašytas dar iki lemiamo Vakarų kultūros posūkio vaizdo link. Ši permaina įvyko XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Toks posūkis lemia, kad skaitytojui dabar jau sunkoka pakęsti penkis ar dešimt puslapių, kurių tekste nevyksta joks veiksmas, vyrauja apmąstymai. Pasidavus šiam senamadiškumui, ima ryškėti, kad pagrindinio romano „Altorių šešėly“ veikėjo Liudo Vasario meilės, kūrybos ir kunigystės dilema vyksta būtent kalbiniame pasaulyje. Apsisprendimas ir pasirinkimas įvyksta būtent kalboje. Šių dienų populiariuose romanuose veikėjai gyvenimo kelią jau renkasi dažniau vadovaudamiesi ne kalba, o savo kūnu. Šiandien kūnas jau yra apsisprendimo vieta.

Ramūnas Čičelis, „Grįžimas prie kalbos“, „IQ.lt“

Ką tik cituotame straipsny autorius padaro išvadą, jog „sąmoningumo kelias vis dar veda kalbos link“. Ech… Bet juk žiūrėti nuotraukas taip gražu. Tiesą sakant, manau, jog vidutinis jaunas (14-29 m.) žmogus žino (ir yra matęs kūrybą) daugiau šiuolaikinių fotografų ir filmų režisierių nei kad šiuolaikinių rašytojų. Nesiimu ant to lipinti etiketės „blogai“ ar „gerai“. Tiesiog įdomu.

*

Kai vaizdą ir garsą reikia padauginti, spausdinimo staklės netinka. Tada privažiuoja štai toks vilkikas.

abfdacacb54f11e2900c22000a1fb715_7

Padauginti vertėjo. Buvo didinga! Šiurpulingai gerai giedojęs Kauno valstybinis choras, smilkališkai lotyniška vyskupų (tarp jų ir popiežiaus pasiuntinio kardinolo) aukota liturgija, Arkikatedrą blizginantis kapitalinis remontas…

Ne veltui Arkikatedros 600 metų jubiliejaus iškilmę įamžino atminimo lenta viduje.

665df102b56311e28c6a22000a9f3c64_7

*

Greit vasara.

-
Nuotrauka su Laisvės al. fonatanu priklauso Martynui Darškui, 
nuotrauka su sraige – Gretai Taškauskienei.
12 – paspausk ir pagirk!

Draugystės evangelizacija

2013-05-06, parašė

„Gal norėtum šį sekmadienį ateiti į Mišias?“ – jei išdrįsite paklausti, šie žodžiai gali visiškai pakeisti jūsų pažįstamų ir draugų gyvenimus.

Šiandien kalbėti apie Dievą yra tiesiog nepopuliaru. Vienas pažįstamas kartą pasakojo anekdotinę istoriją. Latvijoje dirbantis tikybos mokytojas išdalino vaikams anoniminę anketą su dviem klausimais: „ar tiki Dievą?“ ir „ar kalbi apie tikėjimą su savo draugais?“. Rezultatai parodė, kad dauguma mokinių yra tikintys, bet apie savo tikėjimą nesikalba su kitais. Ir tai nėra vienetinis atvejis. Pats irgi ne sykį jaučiau baimę kalbėti su draugais ar pažįstamais apie Dievą – lyg taip elgdamasis daryčiau kažką blogo, nemoralaus… Viena vertus, tai suprantama – ne veltui išmintingi žmonės pataria nesiginčyti dėl politikos ir religijos. Kita vertus, kodėl būtent kalbėjimas apie tikėjimą tampa tokiu dideliu tabu?

Situacija kiek aiškesnė žinant platesnį kontekstą – Popiežiškosios kultūros tarybos parengtame dokumente „Kur tavo Dievas?“ pastebima, kad šių dienų pasaulyje agresyvią laikyseną Bažnyčios atžvilgiu, nors ji visiškai ir neišnyko, pakeitė reliatyvizmo kultūra, praktinis ateizmas ir abejingumas.  Kitaip sakant, dažnas šiuolaikinis žmogus be didesnių paaiškinimų tiesiog nusigręžia nuo religinės praktikos ir bet kokio rėmimosi tikėjimu, ima gyventi taip, „tarsi Dievo nebūtų“. Mūsų, tikinčiųjų, atsakas turėtų būti paprastas – gyventi su Dievu ir kviesti taip gyventi kitus, ypač – arčiausiai esančius. Dažniausiai, kuo artimesnis yra žmogus, kuo geresni mes draugai, tuo labiau jis įsiklauso į mūsų pasiūlymus.

Pats jau nepamenu, kiek sykių mano teta ir dėdė kvietė ateiti į Mišias. Buvau vienuoliktoje klasėje, laikiau save dvasingu netikinčiuoju, kuriam nereikalinga bažnyčia. Juk su Dievu ir gamtoje galima pabendrauti! Ir išvis, aš geriau žinau, ko man reikia… Tačiau patyręs skaudų išsiskyrimą ir puolęs į neviltį, prisiminiau būtent šį kvietimą. Ir atsivertimas įvyko (neabejoju, kad prie to prisidėjo ir nuolatinė mano giminaičių malda). Dabar suprantu, kad švelniai įkyrėdami savo kvietimais, teta ir dėdė elgėsi kaip tikri draugai. Juk tikras draugas yra tas, kuris nori tau gero. Ir nebijo duoti konkretų patarimą, ką daryti, kad gyventum geriau.

Šiandien dažnai kalbama, kad Vakarų pasauliui, taigi ir Lietuvai, reikalinga naujoji evangelizacija. Jos poreikį komentuodamas vis dar švenčiamus Tikėjimo metus išryškino ir neseniai naujuoju Vilniaus arkivyskupu tapęs JE G. Grušas. Tą patį poreikį atliepia ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenys – gyvename šalyje, kur net 77,3 proc. save laiko katalikais, bet dauguma tik retsykiais ateina į bažnyčią.

Eilinį kartą, tai, kas atrodo kaip bažnyčios pralaimėjimas, tampa puikia proga jos pergalei. O mums, tikintiesiems, tai galimybė dalintis savo tikėjimu – pakviesti  nepraktikuojantį šeimos narį arba draugą į Mišias, kasdieninėje maldoje prašyti galimybės dalintis su kitais savo tikėjimu, aptarti su pažįstamais kokią nors aktualią bažnyčios mokymo temą (ypač tam paranki knyga „Katalikų balsas“), daugiau melstis už savo artimųjų atsivertimą, pasiūlyti nueiti išpažinties ir t. t.

Drąsos. Per mūsų nuolankumą ir paprastumą Dievas gali nuveikti didelių dalykų.

-
Nuotrauka priklauso  [auro]
20 – paspausk ir pagirk!