Įrašai su žyma ‘Lietuva’

Tiesa, kurią skauda

2014-07-07, parašė

Autorius – Vytautas Raškauskas,  studentų ateitininkų sąjungos valdybos narys

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

su broliu buvo skraidyta
kraujo sėkloj po Lietuvą
šaudyta vieno į kitą
bet po vienu grumstu sugulta

Justinas Marcinkevičius, Papasakoti gyvenimą

 

Neseniai nepriklausoma Lietuva už nuopelnus laisvei apdovanojo mano dėdės išdaviką. Dėdės, kuris jos laisvei atidavė gražiausius savo metus.

Sunku apsakyti, kaip lengva šioje laikinoje tikrovėje tapti formaliu didvyriu. Laikas nuo laiko rodosi, jog lengviausiai būtent tiems, kurie tikrais didvyriais būti taip ir neišdrįso.

Tačiau šis pasidalijimas skirtas ne tam, kas galėtų būti vadinama pagieža ar keršto troškimu. Tai veikiau noras padrąsinti tuos, kurie dar ir šiandien, kaip kadaise mano dėdė, yra ištikimi laisvei bet kokia kaina ir nieko už tai nesitiki.

Savaime aišku, būti vienu tokių reiškia turėti medaliais ar fiziniu saugumu nenuperkamą įsitikinimą. Dažnai tai reiškia tapimą nesėkmingu, kaip kad dabar mėgstama sakyti. Tai netgi gali reikšti, jog dėl to nesėkmingumo – o tai reiškia ko nors apčiuopiamo, už ką šiais laikais vertinama, neturėjimą – konkretaus žmogaus gyvenimas bus laikomas nevertingu.

Nedaug pažįstu tų, kurie tą sėkmingą, tad ir vertingą, gyvenimą drįstų suvisam aukoti tiesos vardan. Tačiau faktas, jog daug tokių buvo kalinami, tremiami ar žuvo dėl Lietuvos man yra kuo puikiausias įrodymas, jog tai įmanoma. Jeigu, savaime aišku, to prireikia.

Kaip ir mano dėdė, tikiu, jog Lietuvos laisvė verta mano laisvės. Tikiu, kad Lietuvos trispalvė turi plevėsuoti ant mokyklų stogų, parkuose ir visur, kur pasišventusio lietuvio akiai jos trūksta, jog atsišaukimai į mūsų tautą turi teisę kabėti, ne tik esant neteisėtos ir grobikiškos okupacijos sąlygoms, bet ir šiandien, kai džiaugiamės laisve. Tebūna šis tekstas vienu tokių atsišaukimų.

Grįžkime prie apdovanotojo ypatinguoju medaliu. Tai dėl jo mano dėdė buvo priverstas staiga sprukti iš savo gimtinės. Tai dėl jo mano močiutę dažnas girdėdavo verkiant. Dvejus metus ji apie savo sūnų nežinojo nei menkiausios smulkmenos. Būtent dėl šio apdovanotojo, grįžęs į Lietuvą dėdė nebuvo priimamas studijuoti ar dirbti. Nesunku įsivaizduoti, koks tai gyvenimas.

Šios kilnaus jaunuolio gyvenimo aukos rezultatas regimybe tapo tik praėjus daugeliui metų po jo mirties. Ir visai ne taip, kaip to buvo galima tikėtis – apdovanojamas jo išdavikas. Tuo tarpu tikrasis didvyris paminimas tik kaip vienas išdaviko kompanjonų.

Kai dar būdamas vaikas vaikščiodavau po gimtąjį miestą, žvilgsnis dažnai krypdavo į stogą mokyklos, ant kurio prieš daugelį metų grupelė vaikinų slapčia kėlė Lietuvos trispalvę. Tarp jų buvo ir mano asmeninis didvyris – dėdė. Svajodavau, kada nors pats galėsiąs ten mūsų vėliavą iškelti. Toji svajonė dar ir šiandien mano širdyje gyva. Ją įkvėpusiajam tariu ačiū.

Tikiu, jog mano dėdei, kaip ir daugeliui sėkmingo gyvenimo auką ant laisvės altoriaus paaukojusių lietuvių, už visą vargą atlygins Visagalis. Šio drąsaus vyro atminimas iš kartos į kartą lieka bent jau artimiausių žmonių atmintyje. Tai pavyzdys kovos ne dėl medalių. Pavyzdys kovos, kuri beveik nepastebimai atsispindi laisvoje mūsų dabartyje ir, viliuosi, atsispindės ilgus amžius. Tad tegyvuoja Lietuva, kurios žemė, kaip tame J. Marcinkevičiaus eilėraštyje, po vienu grumstu priglaudžia vienas į kitą šaudžiusius ar vardan vieno tikslo kovojusius, bet pasimetusius ir galiausiai išdavusius.

Kaip mums atleidžiama, taip ir mes bandykime atleisti, atmindami, jog dorai atleisti tegebama kaltųjų kaltes pripažinus ir tiesą atskleidus. Net jei skauda.

nuotraukos šaltinis - efoto
4 – paspausk ir pagirk!

Tegul Kovo 11-oji tęsiasi

2014-03-11, parašė

XIX a. pab.XX a. pr. tautinio atgimimo idėjos buvo užtvindžiusios tuomečių lietuvių mintis ir širdis. Jos pavirto konkrečiais politiniais veiksmais. Galiausiai 1918 m. buvo iškovota nepriklausomybė ir sukurta Lietuvos valstybė.

56

Tačiau tautinių idėjų nepakako. Katalikai inteligentai jautė, kad būtinas ne tik tautinis, bet ir dvasinis atsinaujinimas. Čia didelę reikšmę turėjo ateitininkai, kurie siekė antrojo – dvasinio atsinaujinimo. Buvo suvokta, kad tuometinės tautiškumo idėjos toli nenuves, kad būtina visa atnaujinti Kristuje. Vysk. M. Valančiaus pradėtas blaivybės ir knygnešių „karas“ užaugino naują kartą, kuri palankiu istoriniu metu suvaidino reikšmingą vaidmenį.

Minime Kovo 11-osios šventę. Tautinis Lietuvos sąjūdis nagrinėjamas istoriniuose archyvuose, o pati tauta pakankamai išsibarsčiusi po pasaulį. Dvasinis atgimimas kažkur užstrigęs, išblėsęs. Kadaise stipri ir gausi nariais ateitininkų organizacija uoliai kibo į dvasinio atsinaujinimo darbus. Tačiau tai irgi užrašyta tik istorijos puslapiuose, o ne dabarties akimirkose. Turėta daug katalikų ateitininkų kunigijoje, politikoje, nemažai jų dirbo socialinio darbo, švietimo srityse, net 1920-1926 m. valdęs prezidentas buvo ateitininkas, o trys Vasarios 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai taip pat buvo ateitininkai.

Šiandien, po patirtų priespaudų, išaugo nauja karta, kuri privalo drąsiai pasitikti dabarties iššūkius. Mes, jaunimas, užaugome laisvoje Lietuvoje dėl kurios laisvės nekovojome – mūsų laisvė paveldėta. Svarbu suprasti, kad XX amžiaus ateitininkai yra graži istorija, kuri pasibaigė liūdnai dėl prasidėjusių priespaudų, bet XXI amžius turi tapti nauju pavasariu, kuris atneša gyvybę po žiemos šalnų.

Dabar mums, katalikams inteligentams, kyla dvejopas uždavinys: pirma, savo krikščioniškų principų šviesoje įvertinti Lietuvoje susidariusią situaciją; antra, susidaryti išmintingą veikimo planą ir imtis atitinkamų priemonių. Suvokę tai, kas mes esame ir kur esame, nepamirškime pagrindo – bendradarbiaukime su Dievu ir Jo Bažnyčia. Priimkime iššūkį talentingai panaudoti savo sugebėjimus ir jaunatvišką kūrybingumą šiuo metu. Tuomet pajėgsime sau nubrėžti išmintingą ateities viziją, kurios su pasiaukojimu galėsime uoliai siekti, galėsime atnaujinti tai, kas pasenę, atstatyti tai, kas sugriauta, kurti tai, kas Dievo plane numatyta.

Turime šiandien gražią tautą ir naujajai evangelizacijai reikalingą laisvę. Tačiau toji laisvė ilgai netvers, jei neišnaudosime jos teikiamų galimybių. Mūsų kartos laukia dideli plotai, nearti dvasiniai ir visuomeniniai laukai. Neužleiskime jų piktžolėmis, bet rūpestingai jas išraukime ir leiskime Kristui sėti per mūsų žodžius ir darbus. Dabar mums dvasinio atsinaujinimo ypač reikia, nes panašu, kad skverbiasi jau nebe laisvamanybė, bet reliatyvizmo diktatūra, agresyvus sekuliarizmas, besikėsinantis atimti iš žmogaus laimę ir viltį, kurią randame mūsų tikėjime.

Atrodo, kad pasitinkant minėtus iššūkius susiduriame su pajėgų problema. Mūsų nepakankamai daug ir esame pabirę ne tik skirtingose vietose, bet mus skiria skirtingos veiklos sritys, įsipareigojimai, rūpesčiai. Mažai tesueiname bendram darbui visuomenėje, o ir retai bešvenčiame kartu, trūksta ir bendro pabuvimo. Reikia sutvirtinti ateitininkų bendruomenę pradedant asmeninėmis pastangomis dažniau susitikti, pakviesti prie mūsų prisijungti draugą, kartu turiningai praleisti laisvalaikį ir būti maldos vienybėje. Reikia kalbėtis apie mus supančius iššūkius ir taip vienas kitą brandinti – atnaujinti diskusijų ratelius ir vakarus, kur galėtų rastis naujų idėjų, situacijos pažinimo, problemų sprendimo. Kalbų neužtenka, reikės ir galybės konkrečių darbų, reikalaujančių išgrynintų idėjų.. Per bendrystę pažįstame save ir kitą – per bendruomeninį santykį pažinsime ir visuomenę. Tada galėsime vaisingiau atliepti į visuomenės narių tarpusavio santykių atnaujinimą, į žmogaus ir Dievo santykio atnaujinimą.

 Vienas iš ateitininkų tėvų, prel. Pranas Kuraitis, dažnai sakydavo jaunimui mūsų poeto J. Baltrušaičio eiles:

Dievo pasaulis dar nesukurtas,

Dievo šventovė dar nepastatyta,

tik išdalytas pilkas akmuo,

tik galia duota rankoms.

 

Tegul Kovo 11-oji neužsibaigia istorijos vadovėliuose – te ji tęsiasi! Pirmyn, statykime Dievo pasaulį! Su viltim, su dieviška jėga, visa atnaujinant Kristuje!

14 – paspausk ir pagirk!

Svajonė: Lietuva be nuolaidų maistui

2014-03-10, parašė

Aleksandras Macijauskas, Lietuvos turguose, Nr. 263. Tauragė, 1973 m.

Užsachario Afrika yra skurdžiausias pasaulio regionas. Ten maistui žmogus išleidžia beveik du trečdalius viso uždarbio. Tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis yra 12%. Mes Lietuvoje maistui, anot statistikos, išleidžiame ketvirtadalį visų savo pajamų – nepaisant dosniųjų nuolaidų. Apgavikiškų ir žeminančių nuolaidų. Kodėl turime siekti gyventi be jų?

Už esto pernai ištekėjusi giminaitė neseniai skundėsi: Taline nuolaidų prekybos centruose daug mažiau. Sako tai apgailestaudama, mat nukainavimų medžioklė jai buvo didelis malonumas. Išgirdęs tai, prisiminiau savo keletą Kopenhagoje praleistų mėnesių. Nuolaidų ten taip pat nė iš tolo nebuvo tiek, kiek Lietuvoje. Apskritai, likęs įspūdis iš kelionių po užsienį – kažką nusipirkti su nuolaida ten sunkiau.

Nesiginčysiu, kad visi esame girdėję apie neįtikėtinus rūbų ir kitko išpardavimus Londone ar Vokietijoj po Naujų. Esą, žmonės apsiperka taip, kad net skrydis iš Lietuvos apsimoka. Gali būti. Tačiau nuolaidos ten turi bent tam tikrą sezoniškumą, o ne yra nuolatinė prekiavimo padėtis. Be to, labai svarbu – čia kalbama ne apie maisto ir greito vartojimo prekes.

O tuo tarpu Lietuvoje būtent apie jas ir kalbama, jų ieškoma. Beveik pusę – apie 43,3 proc. – maisto ir greito vartojimo prekių mūsų šalyje pirkėjai dabar perka tik tuomet, kai joms taikoma nuolaida (LRT.lt). Dažno apsipirkimo metu stumdydamas vežimėlį žmogus nenukainotų prekių net nemato, tarsi šoninių reklamų naujienų portaluose. Beveik trečdalis žmonių tokias kasdienio vartojimo prekes kaip kava, arbata, skalbimo priemonės perka tik per akcijas (diena.lt). Parduotuvę galima palyginti su mišku: ne visada žinai, ar užeisi gerą grybų vietą, ne visada žinai, ar rasi gerų akcijų. „Mažne dar bus likę „Magijos“ sūrelių su 20% nuolaida?“ – pagauni mintį žengdamas į prekybos centrą.

Iki soties esame girdėję istorijų apie tai, kad sovietmečiu žmonės negalėjo gauti norimo maisto norimu metu: tai priklausydavo nuo valdžios malonės. Pavyzdžiui, tam tikrą maistą suteikdavo būtent Kalėdų laiku ir jis dar dabar su šia švente siejamas. Tai – valdžios turėtos galios padarinys. Keista suprasti, kad tai mutavo, bet išliko. Tai, ar valgysi ir kada valgysi kokį išskirtinesnį maistą, priklauso nuo nuolaidų. Turbūt šis reiškinys iš dalies palaikomas senų laikų mentaliteto. Galios santykių esmė Lietuvos TSR ir ES Lietuvoje panaši:  aukštesnė institucija (ne tiek svarbu, ar valstybinė ar privati), o ne pats žmogus sprendžia, kada ir kokį maistą jis valgys.

Aišku, ne visiems tai aktualu. Dideles pajamas gaunantys, Vakarų atsikandę žmonės jau turi kitokį santykį su maistu. Bet Lietuvoje gyvena daugybė žmonių, kurie skursta. Anot statistikos, 23% lietuvių neturi pinigų bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies arba analogiško vegetariško maisto. 34% negali sau leisti pakankamai šildyti būsto. Tai nuolaidų medžiotojų Lietuva. Lietuva, kuri be nuolaidų malonės niekada neparagautų trečdalio maisto rūšių, kurių tu paragausi šią savaitę. Taip taip, apelsinų irgi.

Dėl nukainojimų kultūros galima būtų apkaltinti prekybininkus. Tai savotiškas ir gerai veikiantis rinkodaros būdas, gerai išnaudojantis esamą kultūrinę padėtį. Be to, tai būdas pakelti produktų kainas mažiau pastebimai: vietoje paprasto kainos pakėlimo tam tikrai prekei tiesiog rečiau daromos nuolaidos, kol galiausiai pakeliama ir kaina (po to vėl padarant gerų nuolaidų). Bet verslininkai juk išnaudoja paprotį. O tuo pačiu metu jį tik stiprina. Užburtas ratas.

***

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – rytoj. Mūsų kraštui reikia svajonių, kad galėtume judėti pirmyn. Ir štai tebūnie tai dar viena svajonė:

Lietuva ne tik be kalėjimų ir be vaikų namų, bet ir Lietuva be nuolaidų maistui. Lietuva – klestinti šalis, kur žmonės gali valgyti sveikai ir skaniai kasdien. Lietuva – šalis, kur natūralus jogurtas ir fermentinis sūris (o ne sūrio produktas) nėra prabangos prekė.

Taip, Lietuva gali, tikrai gali būti šalimi, kurioje prekybos centran atėję nusipirkti maisto žmonės nesijaus skurdžiai!

Tai – paprastas planas.  Tai Lietuva, dėl kurios ateities noriu dirbti. Pirmyn.

-

Nuotrauka – Aleksandro Macijausko. Lietuvos turguose, Nr. 263. Tauragė, 1973 m.
17 – paspausk ir pagirk!

Gera, kai lietuvė išteka už azijiečio! Kodėl?

2013-11-15, parašė

„Kaip ži­no­te, ne­ma­žai mū­sų mer­gi­nų iš­te­ka už už­sie­nie­čių“, – pastebi J.Bernatonis, teisingumo ministras. Ir toli gražu ne tik jis. Dauguma tai pastebinčių patriotiškų žmonių į tokį nutekėjimą žiūri suraukę nosis arba – pačiu geriausiu atveju – abejingai. Šis požiūris nepateisinimas. Kiekvienas šalies ateitimi susirūpinęs pilietis turėtų nuoširdžiai džiaugtis lietuvaičių merginų vedybomis su užsieniečiais.

Kodėl?

2013 m. tūkstančiui vyrų Lietuvoje teko vidutiniškai 1171 moteris (Kaune – net 1269). Anot statistikos, tokia lyčių proporcija – viena labiausiai iškreiptų visame pasaulyje. Nesigilinkime į priežastis, verčiau pažiūrėkime į padarinius asmeniniams santykiams:

1983 m. knygoje „Per daug moterų? Lyčių proporcijos klausimas“ (Too Many Women? The Sex Ratio Question) du psichologai išvystė teoriją, vėliau pavadintą Guttentago-Secordo teorija. Anot jos, atstovai tos lyties, kuri visuomenėje sudaro mažumą, yra mažiau priklausomi nuo savo partnerio, nes santykiams turi daugiau prieinamų pasirinkimo galimybių. Kitaip tariant, jų „susiporinimo galia“ didesnė, nei narių tos lyties, kuri yra gausesnė. Vis tik šio reiškinio sukelti padariniai labai skiriasi priklausomai nuo to, kuri lytis – vyrų ar moterų – yra gausesnė.

Visuomenėse, kur vyrų smarkiai daugiau už moteris (tai vadinama aukštos lyčių proporcijos visuomene), moterys yra branginamos, su jomis pagarbiai elgiamasi. Ten moterys išnaudoja savo aukštą „susiporinimo galią“, idant sukurtų meilingus ir atsidavusius santykius su savo partneriais ir išaugintų šeimas. Nesantuokinių vaikų ir skyrybų skaičiai nedideli. Tradiciniai moterų kaip motinų ir namų šeimininkių vaidmenys yra labai vertinami. Tačiau tokioje padėtyje vyrai išnaudoja savo skaitlingumo jėgą apribodami moterų ekonominę ir politinę galią: moterų raštingumas ir dalyvavimas darbo rinkoje būna žemesni.

Atrodo, būtų galima tikėtis, jog žemos lyčių proporcijos visuomenėse – t.y. ten, kur moterų daugiau – moterys turi socialinį ir seksualinį pranašumą. (Galų gale, nejau mitinė vien iš moterų sudaryta Amazonių gentis negrobė vyrų ir nelaikė jų sekso vergais?) Tačiau įvyksta visai ne taip: susidūrę su moterų pertekliumi, vyrai tampa palaidesni ir nenori įsipareigoti monogamiškiems santykiams. (Kas, mano manymu, gali paaiškinti, kodėl amazonėms reikėjo laikyti vyrus vergais.)  Visuomenėse su moterų pertekliumi, anot teorijos, mažiau žmonių tuokiasi, o tie, kurie tuokiasi, daro tai vėliau. Kadangi vyrai gali rinktis iš daugybės jiems prieinamų partnerių, moterų tradiciniai vaidmenys tampa nebevertinami. Moterys negali kliautis savo partnerio ištikimybe, taigi daugiau jų puoselėja nešeimyniškas ambicijas – kaip kad išsilavinimas ir karjera.

1988 m. sociologai S.J.South ir K.Trent išbandė Guttentago-Secordo teoriją išanalizuodami duomenis iš 117 šalių. Dauguma teorijos aspektų buvo patikrinti. Kiekvienoje tirtoje šalyje didesnis vyrų gausumas reiškė daugiau ištekėjusių moterų, mažiau skyrybų, mažiau moterų darbo rinkoje. Sociologai taip pat nustatė, kad teorija aiškiau reiškėsi išsivysčiusiose nei besivystančiose šalyse. Kitaip tariant – kapitalistai vyrai yra kiaulės.

Kate Bolick „All the Single Ladies“, The Atlantic, 2011(11)

Nuo 2011 m. Lietuva pagal Jungtinių Tautų duomenis patenka tarp itin išsivysčiusių šalių, tad nenuostabu, jog teorijos padarinius galime aiškiai matyti. Dar labiau juos išryškina poindustriniai ekonomikos pokyčiai – išsilavinusių moterų daugiau nei vyrų, ir jos vis geriau uždirba. O dėl kultūrinių įpročių, deja, vis dar sunkiai kuriamos šeimos, kuriose moteris yra geriau išsilavinusi ir/ar geriau uždirba už vyrą.

Nesunku suprasti: jeigu tau rūpi Lietuvos visuomenės ateitis, jeigu nori matyti tvirtas ir laimingas šeimas ne filmuose, o kasdienybėje – laikas nustoti šnairuoti į mišrias lietuvaičių santuokas su svetimtaučiais. Reikia žiūrėti į jas su didžiausiu prielankumu! Ypač tuomet, kai moteris su savo sutuoktiniu atvyksta ir apsigyvena čia, Lietuvoje. Nuo to šiam kraštui ir mums, jo gyventojams, tik geriau.

-

Iliustracijai naudojamas Pavelo Kučinskio paveikslas.
25 – paspausk ir pagirk!