Neliberaliai.

Aneliutei dabar 93-eji, todėl ji gerai atsimena praeitį ir prastokai, kas buvo vakar. Ji niekada nėra mačiusi jūros, tolimiausia jos kelionė – į Sibirą. Išvežė kiek vyresnę nei dvidešimties. „Už ką jus vežė, jei žemės daug neturėjot?“, – klausiu jos. O ji šypsosi ir sako: „Taigi už tai, kad buvom banditai. Bijojo, kad valdžią nuversim.“ Aš mėgstu klausytis jos pasakojimų apie Sibirą, ypač šio: „Vieną sykį, – pasakoja Aneliutė, – gretimame kolūkyje kilo gaisras. Paprasti žmonės greit susižinojo, kas degė, o kolūkio pirmininkas buvo kur tai išvažiavęs. Grįžęs vakare manęs ir klausia, ar žinau, kas ten sudegė. O aš rusų kalbą prastai mokėjau, bandau prisiminti, kaip „avilys“ rusiškai, bet išėjo tik: „Troba ir septynios bitės“. O jis juokiasi ir sako: „Septynios bitės, sakai?“.“

Tas pats kolūkio pirmininkas, kai maždaug po dešimtmečio Aneliutės šeima sulaukė pranešimo, jog gali grįžti Lietuvon, užėjęs į jų trobą skundėsi: „Jei būtų mano valia, nė vieno lietuvio neišleisčiau.“ Net ir patekę svetimon žemėn, netekę savo namų bei visko, kas iki tol buvo užgyventa, lietuviai išsiskyrė iš kitų tremtinių darbštumu. Aneliutė pasakoja, kad jei gyvuliai susirgdavę, pirmiausia siųsdavo pakviesti kokį lietuvį, nes šie „su gyvuliais geriausiai moka apsieiti“. Kai trėmė, Aneliutės šeima nedaug su savimi spėjo pasiimti. Paliko viską – namus, gyvulius, javus. Sibire turėjo imti paskolą, kad galėtų susitvarkyti begriūvančią trobą, kurion įleido gyventi. Bet trobą jie sutvarkė, ilgainiui įsigijo karvę, kitų gyvulių, už teliukus, kuriuos atiduodavo kolūkiui, gaudavo grūdų, o už gerą darbą kolūkyje kaip premiją kartais gaudavo teliuką. Kai pagaliau prasigyveno, sulaukė žinios, jog jų prašymas patenkintas – ištremti buvo neteisingai ir gali grįžti Lietuvon. Aneliutė pasakoja, kad sunkiausia buvo ne antrąsyk palikti viską, ką savo rankomis sukūrei – grįžus jie turėjo vėl nusipirkti namą, iš kurio buvo ištremti – sunkiausiai buvo, sako ji, žinoti, kad grįžtame prie tos pačios valdžios, kuri ištrėmė.*

Ar Sibire buvo baisu? Aneliutei pasisekė. Jos Sibiras nebuvo sukaustytas amžino įšalo, nors sykį ji prasitarė: „Pirmaisiais metais pažinau, kas yra badas.“ Aneliutės istorijos iš Sibiro dažniau yra linksmos ar graudžiai juokingos, bet ne baisios. Jų klausydama suprantu, kad svarbiau ne tai, ar buvo baisu – ji pati ir josios šeima apie tai negalvojo. Svarbiau, kaip jie visa tai išgyveno. Sakydama kaip neturiu omeny technikos: kaip nusipirko karvę ar kaip prasimanė grūdų? Šiame kaip slypi raktas, kuriuo atrakinamas gyvenimas, taip pat ir Lietuvos ateitis.

Aneliutės pasakojimai dažnai skiriasi nuo to, ką apie tremtį girdėdavau mokykloje. Skiriasi tuo, jog yra nedramatiški. Lietuvių tautos tremties istorija yra dramatiška, tačiau daug svarbiau nei pažinti joje slypinčią dramą yra suprasti tuos dalykus, kurie buvo visai nedramatiški: pirmiausia tvirtumas gyventi ir kurti, taip pat – atkurti, statyti iš naujo; gebėjimas tikėti teisybe patyrus didžiausius neteisingumus; pasirinkimas grįžti Lietuvon; valia dirbti užuot skundusis ir aimanavus; galiausiai – santūrus džiaugsmas gyvenimu, kuris yra pirmiau nei aplinkybės.

Aneliutei dabar 93-eji. Dar keletas metų ir šalia nebeliks tų, iš kurių pasakojimų galime mokytis, kaip jie išgyveno tremtį. Kaip apie tai kalbėsime savo vaikams, jei, kol dar ne vėlu, neišklausysime pasakojimo apie trobą ir septynias bites dar ir dar kartą? ♦

* – Kai viso to klausausi, aš negaliu negalvoti apie emigrantus, kurie išvažiuoja, nes čia sunku gyventi ir valdžia nesirūpina žmogumi. Aš galvoju apie Aneliutę, kuri grįžo, nepaisydama, jog bus sunku gyventi, o valdžia – ta pati, kuri išvežė. Gal teisus buvo Juozas Girnius, rašydamas, jog „[k]aip apskritai meilė, taip ir tautos meilė negali būti įrodoma ta pačia prasme, kuria spalvos negali būti įrodomos aklajam.“

-

Nuotrauka priklauso hobnob_malevolence

Štai matote: greta dangoraižių Vilniuje sodinama eglė.

Kai buvau vaikas, netoli mano namų buvusią gamyklą, kurioje dirbo močiutė, nugriovė. Vietoje jos pastatė prekybos centrą. Aplinką papuošė jau nuaugusiom eglėmis, tokiomis, kaip toji nuotraukoje. Jūs, aišku, žinote, kad paprastai žmonės tokio dydžio medžių nepersodina, nebent nukerta, jei kur trukdo. O prekybos centras ėmė ir persodino. Nemačiau, kaip jie tai padarė, bet mane (tada dar vaiką) rezultatas nepaprastai sužavėjo.

Vėliau eglės ėmė kristi nuo stipresnio vėjo. Viena jų nukrito ant dviejų mėnesių kūdikį turėjusios pirkėjos ir sulaužė jai stuburą.

Kai aš noriu, tai noriu greitai. Bet yra ir bus daug dalykų, kurie greitai nevyksta.

Gėlės greta A. Mickevičiaus paminklo, prie Bernardinų vienuolyno

*

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.

 „Internacionalas“, tarptautinis proletariato himnas

*

Iš satyriškųjų Delfi.lt komentarų:

Mokykla ankščiau ir šiandien:

Scenarijus:
Robertukas nerimsta klasėje ir trukdo kitiems mokiniams.
Ankščiau - nusiunčiamas pas direktorių, ten gerai pabaramas. Grįžta i klasę, sėdi ramus ir niekam nebetrukdo.
Šiandien - Gauna dozę Ritalino. Tampa zombiu. Atliekamas testas padidėjusiam hiperaktyvumui nustatyti – jis teigiamas.

Scenarijus:
Pranukas bėgdamas pertraukos metu pargriūna ir nusibrozdina kelį. Mokytoja ji apkabina ir paguodžia.
Ankščiau – Pranukas nusiramina, nusišluosto ašaras ir nubėga.
Šiandien – Mokytoja apkaltinama seksualiniu priekabiavimu. Nušalinama nuo darbo ir 3 metus praleidžia kalėjime. Pranukas 5 metus lanko terapijos kursus. Užaugęs tampa gėjum.

 

Šaltinis.

*

Už penkių dienų Lietuvos Respublikos Seimas svarstys totalitaristinio raugo įstatymą, kuris sudarytų prielaidas atiminėti vaikus iš šeimų, jei tos šeimos kažkuo nepatinka moderniai valstybei. Apie tai labai daug medžiagos galite rasti svetainėje juvenalinejusticija.lt, bet pradžiai užtenka paskaityti ir Aurelijos Stancikienės puikų straipsnį Bernardinai.lt šia tema.

„Suomijoje dešimties metų mergaitė paimta iš šeimos po to, kai mama uždraudė jai valgyti saldumynus ir nuvedė praustis. Vokietijoje berniukas išvežtas į globos namus po to, kai pasiskundė institucijoms, kad mama jam liepė susitvarkyti savo kambarį. Norvegijoje mergaitė iš šeimos paimta todėl, kad nešė į lauką šiukšles ir tvarkė savo pačios kambarį“, – vardina panašių įstatymų padarinius kitose šalyse A. Stancikienė. Per penkis metus Norvekijoje paimta virš 60 tūkstančių vaikų.

Jei tau tai rūpi, kad tokia tvarka neįsigaliotų Lietuvoje:

1. Pasirašyk tam skirtą elektroninę peticiją.

2. Brūkštelk savo apilynkėje rinktam Seimo nariui trumpą el.laišką, kuriame pareikštum, kad nepritari O. Valiukevičiūtės ir R. Šalaševičiūtės pateiktoms Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms. Zyziantys laiškai jų el.pašto dėžutėse yra efektyvus dalykas, nors gal nebūtinai taip atrodo, kol to nepatiri.

*

Iš vienos pusės visuomenė nori, kad prieš nepilnamečius niekad nebūtų jokios prievartos – net privalomo matematikos egzamino. Iš kitos pusės ji spaudžia, kad nepilnamečiams būtų griežtinama baudžiamoji atsakomybė, valstybės teismai galėtų juos teisti it suaugusiuosius.

Iš vienos pusės visuomenė nori, kad gatvėje žmonės kuo mažiau aiškintų kaip kam elgtis, nešnairuotų kits į kitą kreivai. Iš kitos pusės ji nori kamerų ant kiekvieno kampo, pro kurias viską stebi policininkai, ir įsikiška, vos kažkas negerai.

*

[Š]ventovės didingumas skiriasi nuo dangoraižio masto. Juk šis irgi, atrodytų, savo masteliu turėtų iššaukti tremendum potyrį. Tačiau dangoraižius nuo šventovių skiria du požymiai. Pirma, neartikuliuotas, su žmogaus masteliu nieko bendra nebeturintis dangoraižių aukštis, užuot iššaukęs sakralią didybę, veikiau tenurodo į patirtį, ištinkančią kalnuose, buvimą ne-žmogiško dydžio akivaizdoje (bent jau tokia buvo mano pirmo apsilankymo Manhattane patirtis). Antras, dar svarbesnis skirtumas – šventovėse žmonės būva tik žemės lygyje, į didybę žvelgdami iš apačios į viršų. Priešpastatydama didybę, kuri žmogui neprieinama, šventovė ugdo nuolankumą. Dangoraižiai, iškeldami žmones šimtus metrų virš žemės, atvirkščiai, priverčia žmogų žvelgti iš viršaus žemyn, „iš aukšto“, iš Dievo perspektyvos, diegia ne nuolankumo, o veikiau puikybės jausmą.

Mantas Adomėnas, „Šventovė“, 2010 m. „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr. 11

*

 „Vis labiau įsitvirtina totalitarinės struktūros, todėl tos skylutės, pro kurias visais laikais [..] laisviems žmonėms reikėjo lįsti, vis siaurėja. Anksčiau socialiniame tinkle laisvės akys buvo gan didelės, o dabar jos siaurėja, siaurėja ir tampa mikroskopinės. Reikia, kad žmogui labai pavyktų arba nepavyktų. Bet aš tikiu – visada atsiras tas, kuris suplėšys totalitarinį tinklą, jeigu ir neras skylutės. Jis sakys taip: gal jums šito ir nereikia, bet man reikia. Man smagu būti gyvam. Aš nenoriu būti mašina.“

Filosofas A. Šliogeris: „Menas tapo visiškai nereikalingas“

O tu ar nori būti mašina?

-

Nuotrauka su egle priklauso  antanask.
Nuotrauka su laistomomis gėlėmis – autoriaus.

Dar kelios akimirkos ir jie paleis fontaną. Brandus pavasaris.

O ankstyvas pavasaris girgžda pajūriu po kojomis: sniegas nutirpsta, plytelės nudžiūna – pasimato visas žiemą išbarstytas smėlis.

Sniego kai kur dar būna likę, bet Šv.Kazimiero gatvėje iš pietinės pastatų pusės išlenda krokai.

Vokiečių gatvėje pagėręs elgeta prašo 1 Lt 24 ct, būtent tiek jam trūksta iki butelio vyno. Ką tik apie Bažnyčios socialinį mokymą paskaitą išdėsčiusi dr. Irena Laumenskaitė atsisako prisidėt prie jo alkoholizmo, nors ir gerbia už atvirumą.

Vėliau pamatau jį RIMI, kažkas jį vis tik sušelpė dar vienam buteliui.

Pavasarį žmonės gatvėje gali rimtai pažaisti.

O gatvę galima gerai suremontuoti.

Pavasarį galima sustoti pasigrožėti mašina.

Kažkas dar prisimena gamtą ir tyko sraigių iššliaužimo.

O kažkas – gulbių priplaukimo.

Dar pavasarį galima gerai mitinguoti – priešingai žiemai ar rudeniui. Vasarą mitinguot irgi ne taip gerai, kaip pavasarį: visi jau per daug susirūpinę atostogomis, ežerais ir kt.

Jūs turėjote girdėti, kaip dainuoja Akvilė Vervečkaitė ir Vytautas Markūnas, kai ingreso vakarą į ateitininkų rengtą šventę užsuko JE arkiv. Gintaras Grušas.

Aš jums sakau, Akvilė tikrai gali būti žvaigžde! Lietuvai labai reikia kažko, kas tautinį dainavimą išsuktų taip, kad būtų patrauklu net ne tik mums, bet ir pasauliui. Panašiai, kaip „Of Monsters and Men“ išsuko islandišką dalyką. Žavų vakarą Akvilės ir Vyto dainuoti dalykai buvo reikiama kryptimi.

*

Kokių žmogaus supratimo, literatūrinio pasakojimo pokyčių aptiktume, jei visgi rastume laiko vaikystės tekstams? Pirmiausia, pastebėtume, kad romanas [„Altorių šešėly“] parašytas dar iki lemiamo Vakarų kultūros posūkio vaizdo link. Ši permaina įvyko XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Toks posūkis lemia, kad skaitytojui dabar jau sunkoka pakęsti penkis ar dešimt puslapių, kurių tekste nevyksta joks veiksmas, vyrauja apmąstymai. Pasidavus šiam senamadiškumui, ima ryškėti, kad pagrindinio romano „Altorių šešėly“ veikėjo Liudo Vasario meilės, kūrybos ir kunigystės dilema vyksta būtent kalbiniame pasaulyje. Apsisprendimas ir pasirinkimas įvyksta būtent kalboje. Šių dienų populiariuose romanuose veikėjai gyvenimo kelią jau renkasi dažniau vadovaudamiesi ne kalba, o savo kūnu. Šiandien kūnas jau yra apsisprendimo vieta.

Ramūnas Čičelis, „Grįžimas prie kalbos“, „IQ.lt“

Ką tik cituotame straipsny autorius padaro išvadą, jog „sąmoningumo kelias vis dar veda kalbos link“. Ech… Bet juk žiūrėti nuotraukas taip gražu. Tiesą sakant, manau, jog vidutinis jaunas (14-29 m.) žmogus žino (ir yra matęs kūrybą) daugiau šiuolaikinių fotografų ir filmų režisierių nei kad šiuolaikinių rašytojų. Nesiimu ant to lipinti etiketės „blogai“ ar „gerai“. Tiesiog įdomu.

*

Kai vaizdą ir garsą reikia padauginti, spausdinimo staklės netinka. Tada privažiuoja štai toks vilkikas.

Padauginti vertėjo. Buvo didinga! Šiurpulingai gerai giedojęs Kauno valstybinis choras, smilkališkai lotyniška vyskupų (tarp jų ir popiežiaus pasiuntinio kardinolo) aukota liturgija,  Arkikatedrą blizginantis kapitalinis remontas…

Ne veltui Arkikatedros 600 metų jubiliejaus iškilmę įamžino atminimo lenta viduje.

*

Greit vasara.

-

Nuotrauka su Laisvės al. fonatanu priklauso Martynui Darškui, 
nuotrauka su sraige – Gretai Taškauskienei.

„Gal norėtum šį sekmadienį ateiti į Mišias?“ – jei išdrįsite paklausti, šie žodžiai gali visiškai pakeisti jūsų pažįstamų ir draugų gyvenimus.

Šiandien kalbėti apie Dievą yra tiesiog nepopuliaru. Vienas pažįstamas kartą pasakojo anekdotinę istoriją. Latvijoje dirbantis tikybos mokytojas išdalino vaikams anoniminę anketą su dviem klausimais: „ar tiki Dievą?“ ir „ar kalbi apie tikėjimą su savo draugais?“. Rezultatai parodė, kad dauguma mokinių yra tikintys, bet apie savo tikėjimą nesikalba su kitais. Ir tai nėra vienetinis atvejis. Pats irgi ne sykį jaučiau baimę kalbėti su draugais ar pažįstamais apie Dievą – lyg taip elgdamasis daryčiau kažką blogo, nemoralaus… Viena vertus, tai suprantama – ne veltui išmintingi žmonės pataria nesiginčyti dėl politikos ir religijos. Kita vertus, kodėl būtent kalbėjimas apie tikėjimą tampa tokiu dideliu tabu?

Situacija kiek aiškesnė žinant platesnį kontekstą – Popiežiškosios kultūros tarybos parengtame dokumente „Kur tavo Dievas?“ pastebima, kad šių dienų pasaulyje agresyvią laikyseną Bažnyčios atžvilgiu, nors ji visiškai ir neišnyko, pakeitė reliatyvizmo kultūra, praktinis ateizmas ir abejingumas.  Kitaip sakant, dažnas šiuolaikinis žmogus be didesnių paaiškinimų tiesiog nusigręžia nuo religinės praktikos ir bet kokio rėmimosi tikėjimu, ima gyventi taip, „tarsi Dievo nebūtų“. Mūsų, tikinčiųjų, atsakas turėtų būti paprastas – gyventi su Dievu ir kviesti taip gyventi kitus, ypač – arčiausiai esančius. Dažniausiai, kuo artimesnis yra žmogus, kuo geresni mes draugai, tuo labiau jis įsiklauso į mūsų pasiūlymus.

Pats jau nepamenu, kiek sykių mano teta ir dėdė kvietė ateiti į Mišias. Buvau vienuoliktoje klasėje, laikiau save dvasingu netikinčiuoju, kuriam nereikalinga bažnyčia. Juk su Dievu ir gamtoje galima pabendrauti! Ir išvis, aš geriau žinau, ko man reikia… Tačiau patyręs skaudų išsiskyrimą ir puolęs į neviltį, prisiminiau būtent šį kvietimą. Ir atsivertimas įvyko (neabejoju, kad prie to prisidėjo ir nuolatinė mano giminaičių malda). Dabar suprantu, kad švelniai įkyrėdami savo kvietimais, teta ir dėdė elgėsi kaip tikri draugai. Juk tikras draugas yra tas, kuris nori tau gero. Ir nebijo duoti konkretų patarimą, ką daryti, kad gyventum geriau.

Šiandien dažnai kalbama, kad Vakarų pasauliui, taigi ir Lietuvai, reikalinga naujoji evangelizacija. Jos poreikį komentuodamas vis dar švenčiamus Tikėjimo metus išryškino ir neseniai naujuoju Vilniaus arkivyskupu tapęs JE G. Grušas. Tą patį poreikį atliepia ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenys – gyvename šalyje, kur net 77,3 proc. save laiko katalikais, bet dauguma tik retsykiais ateina į bažnyčią.

Eilinį kartą, tai, kas atrodo kaip bažnyčios pralaimėjimas, tampa puikia proga jos pergalei. O mums, tikintiesiems, tai galimybė dalintis savo tikėjimu – pakviesti  nepraktikuojantį šeimos narį arba draugą į Mišias, kasdieninėje maldoje prašyti galimybės dalintis su kitais savo tikėjimu, aptarti su pažįstamais kokią nors aktualią bažnyčios mokymo temą (ypač tam paranki knyga „Katalikų balsas“), daugiau melstis už savo artimųjų atsivertimą, pasiūlyti nueiti išpažinties ir t. t.

Drąsos. Per mūsų nuolankumą ir paprastumą Dievas gali nuveikti didelių dalykų.

-

Nuotrauka priklauso  [auro]

Atsakymui surasti reikalinga išsiaiškinti du dalykus: pirma, kas šį sekmadienį prie Seimo vyks ir, antra, kodėl ten dera būti ateitininkui. Žinoma, galima dar pasvarstyti prie ko čia pamatai.

Atsakyti į pirmąjį klausimą nesunku. Prie Seimo šį sekmadienį vyks mitingas „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!“. Čia rasite trumpai suguldytus argumentus, kodėl toks mitingas rengiamas. Norintys – o ateitininkas turėtų norėti – pasidomėti šia tema giliau, gali paskaityti pastaruoju metu pasirodžiusių neblogų straipsnių, pavyzdžiui, šį. Mitingas yra rengiamas protestuojant prieš vienos valdančiosios koalicijos partnerių, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), antivalstybinę veiklą. Kiršindama Lietuvos lenkus su Lietuva, ji ne tik taip siekia naudos sau (daug lengviau pakliūti į valdžią, kai, pirma izoliavęs visuomenės grupę nuo likusios visuomenės dalies, įtikini ją, jog esi vienintelis josios atstovas), bet ir kenkia Lietuvos valstybei, nes nori įžiebti nesantaikos ugnį tarp jos pačios piliečių ir teisinėmis priemonėmis pamažu kuo labiau tolinti Pietryčių Lietuvos regioną nuo Lietuvos. Be jau priimto lietuvių kalbos valstybinio egzamino suvienodinimo neriboto atidėjimo, LLRA tikslus pasiekti itin palengvintų šiuo metu parengto Tautinių mažumų įstatymo priėmimas (kuriam, beje, priešinasi ir dalis kitų tautybių tautinių mažumų).

Ar dalyvavimas tokiame mitinge reikštų, kad Lietuva yra nejautri dalies savo piliečių, būtent Lietuvos lenkų, rūpesčiams? Greičiau nedalyvavimas jame būtų tam tikras nejautrumas jiems. Pietryčių Lietuvos regionas yra vienas sunkiausiai ekonomiškai besiverčiančių regionų, o investicijų sulaukia mažiausiai visoje Lietuvoje. Gerai nemokėti valstybinės kalbos daugeliui moksleivių reiškia užkirstas galimybes čia, Lietuvoje, susirasti gerą darbą. Tačiau didžiausias šio regiono žmonių gyvenimo apsunkinimas – tai gyventi nuolatiniame įsitikinime, kad tavo paties valstybė yra tavo didžiausias priešas*. Visą šį katilą maišo Lenkų rinkimų akcija viena ranka pati kenkdama regionui, idant tarptų ant žmonių nusivylimo ir sunkumų, kitą ranką tiesdama kaip išgelbėtoja – dalis šio regiono žmonių tiki, kad net pensijas jiems moka LLRA. Joks kandidatas Seimo rinkimuose jau daugybę metų neturėjo šansų šiame regione bent apylygiai kovoti su LLRA kandidatais. Ir tai ne dėl jų charizmos. Ateiti į mitingą reikia ir dėl solidarumo su Lietuvos lenkais, kurių pats vardas liudija juos esant Lietuvos dalimi.

Dabar antrasis klausimas: kodėl ateitininkas? Atsakyti į šį klausimą šiek tiek kebliau jau vien dėl to, kad kartais kyla pagunda manyti, jog atsakymas turėtų būti akivaizdus. Prieš keletą metų vykusiame Ateitininkijos 100-mečio kongrese tvyrojo džiaugsminga ir viltinga nuotaika, kad Ateitininkija dar daug gali Lietuvai duoti. Ji buvo nulemta iš dalies ir tarpukario prisiminimo – Lietuvos kūrimo(si), stebuklo, kurio autoriai didžia dalimi buvo ateitininkai. Kalbėdamas apie tą laiką dr. Petras Kisielius sakė, jog Ateitininkijos atsiradimas neabejotinai buvęs Šv. Dvasios įkvėptas. Kartu jis klausė, argi gali taip būti, kad dabar mes esame mažiau Dvasios globojami? Tarpukarį žymėjo ne tik uolus lavinamasis (reikėjo pasivyti Europą), bet ir nepailstantis, nuovargio nepaisantis praktinis veikimas dėl Lietuvos. Nuo Voronežo moksleivių, kurie gaminosi revoliucines vėliavas ir prie bendrabučių – kartais ir kumščiais – kovojo pasaulėžiūrines kovas iki pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių, kalėjimuose prie Smetonos režimo kalėjusių, Laikinosios Vyriausybės vadų, partizanų ir aktyviausių išeivijos vadų – visur ateitininkai stovėjo pirmose gretose, aukojo tikras aukas, dalis jų dar būdami moksleiviai.

Ar gerai suvokiame, kokia mūsų valstybės padėtis, ir ar galime pasakyti, kad viską, kas mūsų valioje, jai pagerinti esame padarę? Ar ieškome bendradarbių darbui dėl Lietuvos, užuot nuolat teisinęsi, kad mūsų jėgos per mažos? Akademijose kalbėdami apie negimusios gyvybės šventumą, pamirštame pasiimti lapą 70-čiai parašų surinkti jos gynimui; mokydamiesi apie popiežiaus autoritetą, liekame abejingi viešam jo dergimui, nors galėtume bent laišką portalo redaktoriui parašyti; klausydami paskaitų apie Lietuvos kūrimą, menkai tenutuokiame, ko iš tiesų šiandien Lietuvai reikia, ir dar menkiau žinome, kokiu realiu veiksmu galime prie jos ateities prisidėti. Visi šie darbai įkandami ir moksleiviui. Kitaip – kokie mes ateitininkai?

Galiausiai, atėjimas su vėliava ir bičiuliais į sekmadienio mitingą gali būti gera, nors ir mažytė, praktinio veikimo pamoka. O tokiam praktiniam veikimui pasiruošusių žmonių dar labiau nei Lietuvai netrukus žūtbūt reikės – jau dabar reikia – visai Katalikų Bažnyčiai. Ar esame pasiruošę?

-

Įrašo autorė – Monika Remezaitė, farmacijos studentė iš LSMU.

Senų senovėje buvo trys garbingiausios profesijos: vaistininkas, kunigas ir mokytojas. Žiūrint akimis paprasto pasauliečio, kurio nuomonę formuoja ne tik individualūs išgyvenimai, bet ir žiniasklaida, gandai, kitų žmonių patirtys,  šios profesijos nebeišlaiko savo pozicijos… Gvildensiu farmacininko profesijos problemas, su kuriomis man tenka susidurti kiekvieną dieną,  o šios problemos liečia kiekvieną!

Vaistininkas – tai arčiausiai žmogaus esantis medicinos specialistas, į kurį betarpiškai kreipiasi esantys bėdoje. Šiuo metu vaistai pristatomi kaip saldainiai, kuriuos apsimoka pirkti esant bet kokiai šmėžuojančiai akcijai. Verslas verslas verslas! Į jį įtraukiami žmonės su baltais chalatais, kurie pasiduoda pinigų „grožiui“. Pačiai teko stebėti, kai ateina žmogus išsirinkęs pigiausią nuo skausmo vaistą, o vaistininkas žiūrėdamas tiesiai į akis klausia: „Gal galėčiau pasiūlyti jums geresnį vaistą?“. Tas geresnis vaistas:

1. kur kas brangesnis
2. vaistininkui materialiai naudinga jį parduoti
3. gauna vedėjo palankumą, kad vykdo planą

Tačiau klausimas, ar jį siūlytų, jei šalia nešmėžuotų pinigai?.. Esu 100% įsitikinus, kad ne, nes jis nėra blogesnis už brangesnius vaistus! Kaip tik šiandien kalbėjau su vaistininkais, kurie pabrėžė, kad ranka ranką plauna, t.y. jei jiems pasiūlo ką nors, dėl ko būtų naudinga parduoti tą vaistą, ir parduoda. Pasakysite „baisu!“, o aš sau tai kartoju kiekvieną dieną! Dar baisiau, kai klausiau farmacijos studentų, ar galėtų dėl didelių pinigų pagaminti nuodus, kurie bus panaudojami žmogaus nužudymu? Iš 7 klaustų visi atsakė „taip“! Žinoma, tai ne statistiniai duomenys, bet tokie atsakymai parodo, su kokia pozicija kai kurie asmenys mokosi, o jie ateity juk gali užimti aukštas pareigas.

Šiuo metu Lietuvą valdo tinklai. Jiems nepriklausančią vaistinę atrasti veik tas pats, kaip ant kelio rasti pinigų – įmanoma, bet reikia paieškoti! Už žmogaus sveikatos „gerovę“ atsako monopolistai, kurie rūpinasi verslo plėtra. Nuėjus į privačią vaistinę, ten visai kitoks oras: nesivaikoma plano įgyvendinimo ar tuščių akcijų, o kreipiama į kokybę! Teko susidurti su savotišku privatininku, kuris iš savo vaistinės išvaro žmonės, kurie vedami reklamų. Jis klausia žmonių: „Ar jums reikia vaisto, kurio 95% sudaro reklamos?“  Pasiteiravau, ar pelnas nuo to nesumažėja, o jis atsakė: „Pas mane žmonių visada būna.“ Kaip bebūtų, mes norim tiesos, o ne pasakos! Ši monopolistinė santvarka Lietuvoje neturi apribojimo, o dauguma Europos šalių gali pasigirti, kad griežtai kontroliuoja, idant vaistinių tinklai neužimtų rinkos.

Vaistininkas turi didžiulę įtaką paprastam žmogui. Vaistininko žodis dažniausiai nulemia žmogaus apsisprendimą. Jei žmogus ateis į vaistinę tikėdamas nusipirkti paracetamolio nuo peršalimo, jis grįš su pilnu maišeliu (ne)reikalingų vaistų. Nors vaistininkas, kuris nepaveiktas pinigo turėtų įduoti šlykščios aviečių arbatos ir liept keliauti į lovą, o joje  valgyti medų su imbieru. Žinoma, nereikia pamiršti žiniasklaidos galios, kuri nuolat primena, kad nevartodamas vaistų žmogus numirs nuo peršalimo, pabrėžiami vienetiniai atvejai…

Bendrais bruožais aptariau vaistininko juodąją pusę. Žinoma, yra puikių vaistininkų, kurie dirba dėl visų gerovės net būdami tinkluose, tačiau su ašara akyse pripažįstu, kad mano aplinkoje tokių vienetai.

Čia pateikta ir specialistų nuomonė.

P. S. Valocardinas vėl rinkoje, nors sudėtyje neberašo, kad būtų fenobarbitalio.

-

Nuotrauka priklauso flickr.com.

Jei koks nepažįstamasis šiandien mums prisistatytų aristokratu, tituluotos šeimos atstovu, greičiausiai į jį žvelgtume kaip į melagį ir apsimetėlį. Kilmingumas, kuris yra priimtinas tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Lenkija, niekaip nesutelpa lietuviškose galvose. Dažniausiai į praeityje valdžiusią Lietuvos aristokratiją žvelgiama kaip į smurto ir tautos išnaudojimo priežastį, tad kilmė mūsų krašte tapo tik kvailo pasipūtėlio ženklu. Kiek vėliau okupantai parodė, jog protas ar principinga valia taip pat nieko verti. Juk intelektualai vieni kitus galėjo pranokti tik lageriuose pagamintų puodų arba nupjautų rastų skaičiumi. Turtingieji pas mus dar iš sovietmečio vadinami apgavikais, vagimis, spekuliantais. Lietuvoje nebeliko elito. Jokios patikimos, pripažintos žmonių grupės, kuriai galėtume patikėti Tėvynės ateitį.

XIX a. bajorija Tado Blindos filmų dėka mums atrodo tik kaip pasileidusių silpnavalių gauja. Tiesa, turbūt nedaugelis žino, kad bajoras, lietuvių tautos ir kultūros puoselėtojas Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis „Tadą Blindą“ (spektaklį) ir sukūrė… (O anot istorinių šaltinių Blinda, ar panašiai besivadinęs svieto lygintojas kaip vietinis mafijozas buvo užmuštas pačių valstiečių Luokės jomarke). Kalbant apie Lietuvos aristokratiją neįmanoma nepaminėti Landsbergių šeimos. Šeimos, kurios proprosenelė kilusi iš Jasinskių giminės, dalyvavusios 1794 m. Kosciuškos sukilime. Jau minėto Gabrieliaus Landsbergio brolis dalyvavo 1863 m. sukilime, sūnus kovėsi Lietuvos nepriklausomybės kovose, o pradėjus braškėt Blogio imperijai iškilo mums gerai žinomas šios giminės atstovas, muzikologas Vytautas Landsbergis.

Visa, kas čia parašyta, skaitytojo neturi būti suprasta kaip pataikavimas kokiem nors politikos lyderiam, bet kaip įrodymas, jog šiandien skeptiškai nužvelgiama aristokratija praeityje dėjo mūsų valstybės pamatus. Stebėtina ir tai, kad dukart sunaikinus valstybės galvą – elitą – sukilimuose, atskiriant Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, siautėjant Hitleriui ir Stalinui karo bei pokario rezistencijos metais, likučius farširuojant masių ideologija, mūsų valstybė sugebėjo atsigaut. Bet vėlgi, mūsų valstybingumas galėjo tęstis palikimo dėka, kurį ne vieną šimtmetį kurė iškiliausios Lietuvos šeimos.

Greičiausiai šiomis dienomis požiūris į „elitizmą“ yra neigiamas, nes mes praradome bet kokį santykį su tokia mūsų šalies praeitimi. Dabartiniai bandymai  girtis bajoriška kilme Vilniaus archyvuose atkastų dokumentų dėka neturi būti suprasti kaip teigiami. Tikras aristokratas turi gyventi tais principais ir idealais, kuriuos puoselėjo jo protėviai. Garbinga šeimos praeitis nuolat įpareigoja, neleidžia daryti nieko, kas pakenktų jos geram vardui, skatina mylėti savo kraštą ir elgtis riteriškai šiame pasauly kad ir kas benutiktų. Tai kaip papildomas, iš kartos į kartą perduodamas veiksnys, kuris neleido Tėvynės pardavinėt, stabdė nuo konformizmo ir supanašėjimo su minia, kuri išties dažnai gyveno/gyvena tik šia diena.

Gyvenimas riterystės idealais – velniškai nepatogus. Morališkai. Kaip ir, pavyzdžiui, daugelio katalikų šiandien. Visgi belieka stengtis būt Lietuvos Ateitininkais. Galbūt čia dar ir užsilikę to aristokratiško-riteriško palikimo, kuris tautai išnykt per amžius neleido.

-

Nuotrauka paimta iš Vikipedijos.

Šie Salomėjos Nėries žodžiai suskamba visa savo tiesioginės prasmės jėga, kai prisimename žygius, kurie atvedė mūsų tautą į 1990 m. kovo 11 d. bei padėjo ištverti 1991 m. sausio įvykių metu. Tačiau šis įrašas ne apie didvyriškus žygius, kuriuos galėtume vėl atlikti, susidarius ekstremalioms sąlygoms. Šios mintys yra apie tai, kaip mylėti Tėvynę ne žodžiais, bet darbais čia ir dabar, tyliai, nesiafišuojant. Taip pat nenoriu gilintis į klausimus, kas apskritai yra Tėvynė, kodėl ją verta, reikia, apsimoka ar norisi mylėti. Šios mintys skirtos tiems, kuriems atsakymai į aukščiau išvardintus klausimus yra savaime suprantami ir nereikalauja gilesnio filosofinio pagrindimo.

Drįstu teigti, kad mylėti Tėvynę žygiais, o ne žodžiais šiandien reiškia du dalykus:

1. apsispręsti dirbti ir gyventi Lietuvoje
2. apsispręsti sukurti lietuvišką šeimą

Apsispręsti gyventi ir dirbti Lietuvoje nereiškia nekelti kojos iš Lietuvos. Studijos ir laikinas darbas užsienyje su tikslu užsidirbti gali būti sveikintini dalykai. Tą pats patyriau studijuodamas užsienyje. Apsisprendimas gyventi ir dirbti Lietuvoje reiškia susieti savo ateitį su Lietuva, tai reiškia mokėti mokesčius savo valstybei, tai reiškia darbuotis, kad būtent čia, Lietuvoje, būtų gražiau ir jaukiau. Toks apsisprendimas reikalauja ištverti aplinkoje, kuri nebus visuomet svetinga. Lietuva nėra vien žaliuojantys miškai ir kloniai ir tarp tų klonių tyvuliuojantys melsvi ežerai. Lietuvos realybė prisotinta senų žmonių skundų apie varganas pensijas, jaunų žmonių skundų apie nepagarbą ir išnaudojimą darbe, darbdavių skundų apie korupciją valstybėje. Nebėgti nuo šios realybės, bet apsispręsti joje ištverti reikalauja drąsos. Ir tai yra darbas, kuris vertas žygio vardo.

Sukurti lietuvišką šeimą – tai reiškia apsispręsti tuoktis su savo tautiečiu. Šito linkiu ne vien lietuviams, bet visoms pasaulio tautoms, pradedant mūsų kaimynais: rusais, lenkais, latviais… Kiekvienoje tautoje randu kažką savitai gražaus (jei netikite – pasiklausykite lietuvių, rusų, žydų, škotų ir vengrų liaudies dainų melodijų) ir noriu, kad tas joms būdingas grožis išliktų, vystytųsi ir skleistųsi. Tautiškoje šeimoje augantys vaikai lengviausiai gali perimti tėvų tautinę tapatybę, kalbą ir kurti tautiškai nuspalvintą ateities kultūrą. Jie natūraliai atsparesni pagundai tapti globalaus „pasaulio piliečiais“. Juk už „pasaulio piliečio“ sąvokos dažniausiai slypi ne degantis troškimas paskirti savo gyvenimą dėl viso pasaulio tautų gerovės, bet paprasčiausias abejingumas.

Šioje vietoje etiškai ir patriotiškai nusiteikęs žmogus man dažnai paprieštarauja „o kaip gi su meile?“, „ar neatrodo, kad saviniesi teisę spręsti apie Dievo valią kitų asmenų gyvenime?“, „negi dėl abstrakčios Tėvynės meilės turėčiau atsisakyti konkretaus ir gyvo žmogaus meilės?“. Aukščiau išdėstytomis mintimis nenoriu pasakyti, kad kažką tiksliai žinau apie Dievo valią kitų asmenų gyvenime. Tačiau faktą, kad gimiau ir augau Lietuvoje nelaikau atsitiktinumu. Turbūt būčiau gimęs kažkur Londone, jei Dievas būtų norėjęs, kad augčiau Jungtinėje Karalystėje. Priekaištas dėl tarpasmeninės meilės nuvertinimo, manau, kyla dėl meilės ir įsimylėjimo sąvokų painiojimo. Tikiu, kad įsimylėjimas nėra neišvengiamas ir fatališkas procesas. Savistabos dėlei, patrioto ir šeimos vertybes gerbiančio tautiečio siūlyčiau paklausti savęs, kodėl gi jis neįsimyli vedusio kaimyno (-ės) ar bendradarbio (-ės). Juk tarp šių žmonių neabejotinai esama daug patrauklių, malonių ir savo charakteriu žavių asmenų. Greičiausiai išgirsčiau spontanišką atsakymą „Bet juk tas žmogus vedęs!“. Atsakymas teisingas, tačiau tuo pačiu jis išreiškia ir pripažinimą, kad, kai labai to norime, neleidžiame sau įsimylėti bet ko ir bet kaip. Kitaip tariant, įsimylėjimui reikalingas mūsų valios sutikimas. Tad verčiau sąžiningai kelti sau klausimą, ar Tėvynė man tiek brangi, kad dėl jos pasirinkčiau apriboti savo galimybes asmeniniame gyvenime. Kartais tai gali būti skausminga, tačiau toks apsisprendimas vertas kasdieninio žygio vardo.

-

Nuotrauka priklauso  JanvanSchijndel

Straipsnio autorius – Ričardas Benediktas Ramanauskas.

Spontaniškasis Martynas paskubomis liepė parašyti straipsnį apie Angliją, kurioje jau gyvenu septintas mėnuo. Nusprendžiau apsiriboti keliais patarimais ir patirtimi, kad atskleiščiau kuo objektyviau Anglijos emigranto realybę. Iškart pasakysiu, kad neagituoju prieš emigraciją ir manau, jog kiekvienas gali mėgautis iškovota laisve rinktis.

Važiuoti į Angliją planavau ilgai. Visada norėjau sužinoti, dėl ko beveik pusė milijono lietuvių ten randa laimę. Galbūt ten aukštas pragyvenimo lygis ir pinigais lyja, o gal ten tiesiog linksmiau? Man buvo būtina tai sužinoti. Nuvažiavau, įsidarbinau sandėlyje, dirbau monotonišką darbą.

Atleido, ieškojau kito. Radau – dedu vyšnias ant pyragėlio. Bet, Ričardai, juk tu dabar uždirbi 26lt per valandą (tai beveik 1040 lt savaitei)! Dideli pinigai. Na taip, jeigu už  vyšnių dėjimą gauni 1000 litų savaitei, kuriuos galėtum nusiteleportavęs į Lietuvą, išleisti „Maksimoje“ kiekvieną šeštadienį. Tada aš būčiau ponas, prakutęs lietuvis. Bet, deja, kaip visada tikrovė atbudina ir supranti, kad reikia mokėti nemažą savo duoklę ir čia. Anglijoje dažnai niekam neįdomu, kas esi ir ko atvažiavai, todėl vienas dalykas man čia patiko, kad senoji karalystė auklėja lietuvaičius kaip griežtas internatas. Skundimaisi, verkšlenimai, yra negailestingai ignoruojami: tu esi emigrantas, tu paklūsti, tu negali keikti valdžios, nes ji ne tavo. Tu susitaikai ir dedi vyšnias ant pyragėlio. Skamba žiauriai, bet teisingai. Pasakysiu naiviems abiturientams kurie tikisi rasti laimę Anglijoje:  aukso kalnų, pieno upių nėra, ir mana iš dangaus nekrenta. Žiaurus kapitalizmas priverčia kovoti už būvį, nedirbsi – neturėsi, pašalpa lengvai nedalinama.

Bet mano atveju šie septyni mėnesiai buvo išsigryninimo, subrendimo laikotarpis, Lietuvos vertės suvokimas. Ši tikrovė davė pasirinkti: emigranto 1000 litų per savaitę už vyšnių dėjimą ant pyragėlio, ar kapstytis ir siekti tikslo, kad tavo talentai ir paslaugos būtų ateityje vertinami daug didesniais pinigais. Pasirinkau antrą variantą. Kiekvieną dieną „Youtube“ ir knyga buvo (ir tebėra) mano pagrindiniai įrankiai kraunant išminties kapitalą. Kiekvieną diena mokytis, mokytis ir dar karta mokytis, siekiant pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Tyra ambicija – turėti kuo daugiau išminties ir būti kuo labiau vertinamu rinkoje – lėmė, kad noriu grižti į Lietuvą. Noriu Lietuvoje keisti pasaulį, noriu Lietuvoje nešti vertę ekonomikai ir siekti geresnio gyvenimo lygio.

Anglijos patirtis buvo neįkainojama ir pasakiška, nes atvažiavau jaunas ir be skolų. Atvažiavau ne bėgti nuo bankų ir nepasisekusių studijų, o ruošti save Lietuvai, suprasti, kodėl Anglijos ekonomika geresnė už Lietuvos ir atsikratyti lietuviško verkšlenimo. Turim laisvę ir džiaukimės ja, nes dar niekada per Lietuvos istoriją nebuvo tiek daug galimybių, kaip dabar – praturtėti, kurti, gyventi kaip nori.

Ačiū už dėmesį. Jeigu patiko straipsnis nepamirškite sekti neliberaliai.lt. tinklaraiščio naujienas ir spausti rekomenduoti apačioje strapsnio.

-

Autoriaus nuotrauka

„Aš nežinau šlykštesnio žodžio už Tėvynę“ – ši poeto Antano Šimkaus eilutė iš jo 1999 m. išleisto rinkinio „Skradžiai“ man pirmiausiai asocijuojasi su alergija gražiems, bet tuštiems žodžiams, kurių valstybinių švenčių proga nesuskaičiuojamai daug. Panašų kartėlį savo dienoraštyje reiškė ir partizanas Lionginas Baliukevičius Dzūkas, sakydamas, mes kovojame ir žūstame, o kur dabar tie, kurie nepriklausomybės metais skelbė tėvynės meilę?

Apie Sąjūdį sakoma, kad jis nešė vertybinę ideologiją, gyvenimo prasmę, turinį, kurių žmonės buvo pasiilgę. Sovietinis gyvenimas buvęs prispaustųjų gyvenimas arba žmonių, kurie nukreipia savo mintis vien į buitinius dalykus – kažką gauti, turėti. Sąjūdis atvėręs kitus horizontus, kurie dabar vėl atrodo užsivėrę… Kompiuteris, darbas, mašina, butas. Ar tik tiek mums užtenka?

Žinoma, turime kuo nusivilti – viešumoje dominuoja neaišku kieno interesus atstovaujančios politinės partijos, kuriose veikia susikompromitavę politikai, ekonominiai oligarchai diktuoja nepavydėtinas darbo rinkos sąlygas, teisėsaugos darbas – abejotinos kokybės… Todėl kartais nesistebiu, kad nemažai žmonių lieka abejingi Lietuvai, nesirūpina visuomenine veikla. Vis dėlto vienas faktas šokiruoja –  pasyviausi dažnai yra tie, kurie turi daugiausiai galimybių kažką pakeisti. Pavyzdžiui, 2012 m. Seimo rinkimuose balsavo tik 42 proc. 20-39 m. amžiaus lietuvių. 50-69 m. žmonės buvo daug aktyvesni – 61 proc. jų pareiškė savo nuomonę. Pasekmes žinome.

Panašiai kaip ir tikint – patriotiškumą pirmiausiai reikia ugdytis, ugdyti savyje. Nes kas patikės meile tėvynei, jei tai tebus gražūs, bet tušti žodžiai? Užduotis nelengva, nes reikia plaukti prieš stiprią srovę – nors teigiamų naujienų srautas žiniasklaidoje pastaraisiais metais auga, neigiamos vis dar dominuoja. Lietuvoje susiformavęs įprotis į save žvelgti liguistai kritiškai: nepasitikime savo kultūra, pasiekimais, žinome mažai teigiamų faktų apie savo valstybę (pabandykit įvardinti bent 10 dalykų, kuo lietuvis gali didžiuotis).

Tai skatina žvelgti į tuos, kurių žodžiai pasirašyti krauju. Partizaninė kova reikalavo meilės iki mirties ir drąsos visiškai pasiaukoti: „Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ (iš Dzūko dienoraščio).

Dabartinė Lietuva reikalauja drąsos nelikti abejingiems ir negalvoti, kad kiti išspręs problemas, su kuriomis susiduria mūsų jauna 23 m. amžiaus valstybė. Tai, ką išeivijos profesiorius K. Keblys įvardina kaip svarbiausią šiandienos iššūkį ateitininkams, galioja visam jaunimui. Tikslas didelis, bet konkretus: „Moksleiviai ir studentai turėtų daugiau dėmesio skirti Lietuvos visuomeniniams reikalams. Jie turėtų suvokti, kad iš jų turės būti teisininkų, politikų ir vadybininkų, aukšta morale ir neeiliniais sugebėjimais galinčių taisyti dabartines klaidas ir netobulumus Lietuvos gyvenime.“

Teisėtas nepasitenkinamas esama padėtimi yra ne priežastis nusivilti, o postūmis keistis ir keisti. Tik taip mes nusipelnome laisvės, kurią gavome dovanai.

-

Čiurlionio paveikslas paimtas iš Wikimedia.