Vincentas Lizdenis
2016-02-01

Šis tas apie nevykėlius ir Dangų

SONY DSC

Tokiai įprastai įžangai tiktų viena iš trafaretinių pradžių – šių dienų pasaulyje… Taigi, šių dienų pasaulyje net tarp visai netikinčių žmonių, arba su itin abejingo į religiją ir tikėjimą požiūrio žmonių, vis dar naudojama rojaus sąvoka. Rojus – nuostabi vieta, kur viskas tobulai išspręsta, iš kur nesinori išeiti. Maždaug toks apibrėžimas galėtų būti. Iš kur dabar čia tie nevykėliai ir Dangus?

Einant savo dienų keliu ir susiduriant su savo netikėjimu ir kitais išbandymais man pasidarė aktualu Dangus. Vienos paskaitos metu universitete nugirdau kalbant apie knygą, kuri vadinasi „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų…“. Pavadinimas pretenzingas, bet panašu, kad knyga labai tinkama rūpimai temai. Ten tarp daugelio kitų sakinių parašytas toks vienas: „Pragarą lemia ne nesėkmės – per maloningus atgailos vartus į Dangų patekti gali netgi nevykėliai“1.

Beveik kiekvienu atveju imtis naujų pareigų yra tuo baisiau, kuo daugiau galvoji, kas tavęs laukia. Taip kartais įstringa labai šaunios idėjos. Jos neįgyvendinamos, nes, atrodo, kad nepavyks. Panašu, kad gyvenime neįmanoma išvengti pasitikėjimo žaidimų. Rimti pasitikėjimo išbandymai yra kur kas didesnis „extreem’as“ nei įvairūs tokio pobūdžio sportai aštrių pojūčių mėgėjams. Ir vis dėlto verta imtis rimtų išbandymų, kurie gal ir miniatiūriniuose dalykuose, kaip antai kažkokiame ateitininkų tinklaraštyje atlikti tam tikras pareigas, vis dėlto yra svarbus kasdienio darbo iššūkis.

Dr. Pranas Dielininkaitis yra pasakęs: „Pirmas nepasisekimas yra reikalingas. Antras – gali būti naudingas. O jei prisikeliate po trečio nepasisekimo – esate tikras vyras“2. Tikiu, kad šis tinklaraštis turi keltis ir trečią ir dar daug daug kartų, kiek tik reikės. Keletas „nevykėlių“, kurie tiki galimybe patekti į Dangų, bet ir stovi abiem kojom ant žemės, dirba studijuoja įvairius dalykus, čia stengiasi kalbėti nuoširdžiai, paprastai, bet iš visų jėgų ne prastai ir ne kaip nors atmestinai.

Mano močiutė buvo nuteista už antisovietinę veiklą 25 metams lageryje. Sulaukusi Nepriklausomybės ji paliko savo atsiminimus ir keletą svarbių akcentų jų pabaigoje: „Taip besigrumdami, ačiū Dievui, sulaukėme taip ilgai laukto, išsvajoto, to gražiausio tėvynei ryto – Nepriklausomybės… Nors daug dar nerimo ir tragedijos buvo po Kovo Vienuoliktosios, tačiau tvirtai tikiu, kad mūsų tautos vergija jau praeitis. Tik laukia dar didžiulis darbas tautos dvasios arimuose…“.

Galima pasidžiaugti, kad yra nemažai stiprių iniciatyvų dirbti šį didžiulį darbą. Ateitininkų tinklaraštis bando keltis, kaip „tikras vyras“, ir kuo galįs prisidėti besidarbuojant šiuose arimuose.

Skaitom ir rašom!

1 Kreeft Peter, Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009, Vilnius, 236 p.

2 Paimta iš: Valiušaitis Vidmantas, Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai, Petro ofsetas, 2013, Vilnius, 43 p.

21 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Dangus – tai susitikimas su Dievu veidas į veidą. Šiame susitikime tarp nevykėlių ir pirmaujančių, tarp padugnių ir asmenybių danguje skirtumo nėra. “Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.” (1 Kor (12, 31–13, 3)

  2. Jūsų tinklaraštis puikus. Tik nesuprantu, kodėl jo šaunūs atoriai pristatomi kaip “buvę”?

    1. Taip pristatomi autoriai, kurie šiuo metu nėra įsipareigoję rašyti šiame tinklaraštyje.

  3. Tikra tiesa – pragarą patiriam, kuomet išsukam iš tiesaus Tiesos kelio. Nesėkmės – tai signalas. Bet kartais stebimės, kodėl taip sekasi visokiems sukčiams? Gal jiems talkina jų didelis TIKĖJIMAS savuoju teisumu?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *