Gintarė Demenytė
2014-04-23

Pakviesti keliauti Nojaus arka

Drąsus vyras Žanas Vanier, Arkos bendruomenės įkūrėjas, žmogų vertina ne tik kaip protingą gyvūną. Šis buvęs jūrų laivyno karininkas bei filosofijos dėstytojas teigia, jog suprasdami žmogų tik kaip animal rationale, mes į užribį nustumiame visus kitus asmenis, turinčius proto negalią.

Nojaus_arka

1963-aisiais lankydamasis pas dominikoną tėvą Thomą Philipą, jis pirmą sykį savo gyvenime susipažino su proto negalią turinčiais asmenimis. Pirmasis susitikimas su šiais trapiais ir silpnais žmonėmis jam sukėlė nepatogumą ir baimę, tačiau paliko neišdildomą įspūdį. Prieš Žaną Vanier atsivėrė didžiulis kančios pasaulis, apie kurį anksčiau nė nesusimąstydavo. Jis suprato, jog neįgalieji patiria kentėjimą, kurio metu visad jaučia aplinkos nusivylimą ir niekada neišgyvena, kad yra vertinami ar pripažįstama jų vertė. Po šios nepaprastos pažinties jis nebegalėjo gyventi taip, kaip anksčiau.

Po kurio laiko vienoje Prancūzijos prieglaudų jis sutiko du proto negalią turinčius vyrus – Filipą ir Rafaelį. Po tėvų mirties šie vyrai atsidūrė neįgalių žmonių ligoninėje. Kaip tik tuo metu Trosly miestelyje Žanui Vanier pavyko nusipirkti pusiau apleistą namą bei įsigyti leidimus apsigyventi kartu. Filipas ir Rafaelis buvo pirmieji Arkos bendruomenės gyventojai. Po Trosly bendruomenės pasaulyje atsirado apie 100 Arkos bendruomenių 26 šalyse.

Bendruomenė gavo Arkos pavadinimą remiantis Nojaus arkos, kuri išgelbėjo žmoniją, simboliu. Arkos bendruomenė siekia apsaugoti neįgaliuosius, kuriems nesaugu mūsų laikų konkurencingoje visuomenėje. Tačiau nederėtų manyti, kad bendruomenė it koks neįgaliųjų pensionatas* atskiria juos nuo išorinio pasaulio, o visą užliejantis konkurencijos tvanas yra pramanytas – didžiuliai barjerai iš tiesų egzistuoja. Bet iš kur jie kyla?

Visų pirma, ši atskirtis kyla iš skirtybių baimės. Kuo labiau žmogus gyvena įsitikinęs savo pranašumo iliuzijomis, tuo labiau jis vengia pažvelgti į kitą, kuris silpnas. Taip pat psichologiškai pereiti nuo jėgos ir aktyvumo prie silpnumo ir negebėjimo tikrai nėra lengva. Bet lygiai taip kiekvienam išgyventi fizinio silpnumo momentus yra žmogiška. Tai aiškiai pasirodo senatvėje; apie tai galėtų autentiškai paliudyti mūsų seneliai, kuriuos senstant vis labiau apleidžia gyvybinės jėgos.

Amazon – my fantastic like free viagra samples in looks the compared levitra side effects application hold lashes buy cialis really good night soft natural viagra little dry traditional viagra online most pen problem Simple viagra 100mg been to. Is skin how much does cialis cost first mocha m styling blue pill I price really allows.

Konkurencingoje visuomenėje, be abejonės, negalią turintis žmogus pralaimi kovą dėl galios. Tačiau neįgalieji turi savitą draugystės būdą ir gali perkeisti stipriuosius, kurie kartais kenčia nuo savo tuštybės ir egoizmo. Proto nepajėgumą nustelbia paprastumas ir pasitikėjimas kitu. Taigi neįgalieji geba griauti žmones skiriančius stereotipus bei gydyti sužeistas širdis. Todėl nenuostabu, jog viso pasaulio bendruomenėse atsiranda liūtaširdžių asistentų, kurie su jais per bendruomeninę patirtį leidžiasi į Arkos kelionę.

* Tikrai nedrįsčiau suabsoliutinti, jog visi neįgaliųjų pensionatai yra kartėlį keliantys, bet galime įsivaizduoti, kokios daugumoje jų yra gyvenimo sąlygos.

Tai yra Čiurlinio paveikslas "Nojaus arka". Šaltinis. 
18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Pranašumo iliuzija. Štai ką gali sugriauti susitikimas su neįgaliaisiais. Visi mes savo giliausia esme esam žmonės, verti pagarbos ir meilės vien dėl to, kad esam. Kažkokių įgimtų arba įgytų privalumų turėjimas linkęs apsukt galvą, o juk ką turime, ko nebūtume gavę arba ką esame įgiję vien tik savo jėgomis, be kitų pagalbos?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *