Blyksniai iš žygio po Žemaitiją

2012-08-06, parašė

Vasarą nemažai jaunimo gyvena žygiais – kas žygiuoja nuo lovos iki kompiuterio, kas iki „Akropolio“, o kas iki pat Žemaitijos gilumų.

Apačioje esantis tekstas atsiųstas ne kurio nors nuolatinių tinklaraščio autorių, o iki tol čia tik skaitytoju užklysdavusio Lino Martinaičio – miklaus chirurgo rezidento ir veiklaus studento ateitininko.

„Sveiks, šian grįžau iš gero žygio. Sėdau, parašiau bilekaip, bet gerus dalykus, kas į širdį strigo.“, – pradeda laišką Linas. Galbūt kas į širdį įstrigs ir jums (chirurgai turės daugiau darbo).

Gero skaitymo!

(Jeigu ir tu manai, kad gali po vardu Svečias papasakoti šio tinklaraščio skaitytojams šį tą reikalingo, rašyk m.pilkis@gmail.com)

– Martynas

Šviežiai prisijungęs prie žygeivių, savo namus palikusių jau prieš gerą savaitę, suvokiu, jog vis dėlto ne viską pasiėmiau. Neturiu puodelio, dubenėlio ir įrankių maistui.

– Nieko tokio, galėsi valgyti iš mano dubenėlio!

- Arba iš mano!

Didžiulis palengvėjimas. Patekau į tikrą šeimą.

*

Karšta. Baisiai karšta. Einant pro laukus, ilgesingai mūkia karvės. Kai kurios, pamačiusios mus, atbėga grėsmingais šuoliais, sustodamos tik prieš pat elektrinį piemenuką. Mes gyvi. O žalosios, matyt, išsiugdę gerus sąlyginius refleksus.

*

Einant pro karves ir jaučiant troškulį, nejučia prisimena šilti vaikystės vakarai kaime. Lenktynės su broliu. Ir ne šiaip kokios bėgimo, o pieno lenktynės: kuris šį vakarą išmauks daugiau šilto, tik tik pamelžto karvutės pieno?!

Kaip norėtųsi dabar numalšinti troškulį šviežiu pienu…

*

Išsiropštę iš palapinių ruošiam paprastus, tačiau unikalesnius nei Jamie Oliverio pusryčius.

Mus pamato. Galvojom, prasmuksim nei galvijų, nei šeimininkų nepastebėti – naktį praleidom gyvulių ganykloje. Štai ir ateina ūkininkai.

– Labą rytą!, – garsiai ir gražiuoju bandom užmegzti draugišką ryšį su žemės šeimininkais.

Ūkininkai pasiteirauja, kas mes tokie, nuolankiai primena nepalikti šiukšlyno ir nuoširdžiai (kaip kaimo žmonės) palinki geros dienos. Dar paaiškina, kad ežeras, į kurį ketinom žingsniuoti, visas užžėlęs, ir neverta jo lankyti.

*

Papusryčiavę pasiekiam artimiausią gyvenvietę su svarbiu klausimu: kur parduotuvė? Geriamas vanduo ir maistas pasibaigę. Pagal žygio vado planą, kitą pakankamo dydžio gyvenvietę, kad joje būtų krautuvė, prieisim už dviejų dienų.

Pirmas sutiktas žmogus – moteriškė, šluojanti kiemą. Parodžiusi dvi parduotuves, ji ima pasakoti, jog antrojoje anksčiau būdavo pigesni produktai, o pirmoji turi gilią istoriją (medinis namas pastatytas 1900 m.). „Dabar kainos bene susilyginę“, – pastebi pasakojimais dalintis nesibodinti pašnekovė. Staiga jos žvilgsnį patraukia likusieji žygio draugai, pasiviję mus.

– O, kiek jūsų daug! Kurlink traukiat? Užeikit vidun, tuoj atnešiu vėsaus pieno! – tekina į pirkią pasileidžia geroji moteriškė, ir mus atgaivina ne tik vėsiu karvės pienu, bet ir medumi su duona (arba batonu – kaip kam skaniau), meduoliais ir savo žodžiu. Pasirodo, ji yra medikė, šioje gyvenvietėje gyvenusi nuo jaunų dienų, o dabar per atostogas atvažiuojanti slaugyti garbaus amžiaus giminaitės.

– Kaip gerai, kad jus sutikau! Nedažnai čia praeina keliaujantys žmonės. Mano vaikai taip pat eina į žygius. Pernai nuėjo 300 km šv. Jokūbo keliu! Dėl to aš irgi padedu keleiviams, kuo galiu – noriu, kad ir mano vaikam žmonės padėtų bėdoje.

-
nuotrauka iš šių metų Berčiūnų JAS stovyklos.
20 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Žymos: , , , , , , ,

Komentarai (2) įrašui “Blyksniai iš žygio po Žemaitiją”

  1. Povilas sako:

    labai šiltas įrašas, skaitydamas pajutau laisvę

  2. Milda Ch. sako:

    Kaip miela perskaityti kito žygeivio įspūdžius ir prisiminimus. Žygiaviau pirmoje žygio dalyje ir gerą girdėti kad šeimyniška dvasia neužgeso, kad žmonių gerumas toliau lydėjo žygeivius, ir kad žygis surado vietą visų širdyse. Sėdėdama kitame Atlanto gale šypsausi nes žinau kad tokios dvasios žygių ir žygeivių dar daug bus.

Pakomentuoti