Dovilas Petkus
2013-02-07

Uždrausti Lietuvos himną

O kas, jeigu...

Išgirdus tokius žodžius širdy tampa neramu. Tiek kovota, jog būtų galima himną sugiedot viešai, ne bunkery pasislėpus ir ne slapčiomis Vasario 16-ą švenčiant. Juk „Tautiška giesmė“ šitiek įkvėpimo žmonėm padovanojo. Gyvoji grandinė tankus atlaikė. Ir vis dėlto himnas gyvuotų, jei būtų draudžiamas.

Tai sakydamas, be abejo, netrokštu, jog kokie politikieriai išties tai įvykdytų. Šiuo atveju tiesiog verta atkreipti dėmesį į paradokso atvejį, kuris neabejotinai yra varomoji Lietuvos istorijos galia. Lietuviai išties myli tai, kas jiems draudžiama. Šiandien galėtume dėkoti carams, kurie draudė rašyti lietuviškai. Jei ne tie keturi dešimtmečiai, lietuvis niekada nebūtų pradėjęs taip mylėti sava šnekta parašytos knygos. Latvijoje ir Estijoje knygų per upes plukdyt nereikėjo. Matyt dėl to Jablonskiai ir kiti dėdės sukūrė tokią gramatiškai tvarkingą lietuvių kalbą, kuomet kitos Baltijos sesės mielai prisirinko svetimybių ir skolinių iš kitų tautų (pvz., „ura“- valio iš lat. k.).

Laimei, kai kur draudimų ir išbandymų Lietuva patiria ir šiandien. Štai Kaune prieš Eurolygos varžybas uždraudus giedoti himną, tai išvirto į priešingą pusę. Himnas tapo nemokamu priedu prie bilieto, kuomet gali atsistojęs degančiom akim traukt giesmę, ir ne dėl to, kad ji labai graži, bet todėl, kad draudžiama.

Kitokia situacija nutiko jau per prabėgusias olimpines žaidynes Londone. Nugalėtojų garbei buvo grojami tik sutrumpinti himnų variantai. Kai kas teigia, kad tai esą sutaupo laiką, tačiau tikėtina tikroji priežastis – išimti politiką ir nacionalizmą iš Olimpiados. Nacionalinės giesmės varžybų nugalėtojų garbei nėra draudžiamos, kita vertus, sugrojus tik porą stulpelių tas himnas parodomas kaip.. ai, dainuška tokia, nieko ypatingo. Mano manymu geriau jau negroti himno, negu iš jo tyčiotis, tačiau natūraliai kyla ir kitas nusistebėjimas: nejaugi geriausias visos planetos sportininkas, aplenkęs visus atletus savoje rungtyje, nenusipelno išskirtinės pagarbos? Nejaugi dėl laiko stokos yra taip sudėtinga pridėti tuos porą stulpelių?

Visgi lietuviams sekasi: kol bus išbandymai ir didžiųjų nurodymai, tol ir mūsiškis identitetas į kapus nekeliaus. Tai, kad nacionaliniai simboliai buvo ginami sovietmečiu, tai, jog nusispjaut į svetimųjų reglamentus, kurie draudžia giedot himną net ir šiandien, skatina tikėti, jog mums brukamos kitų tiesos kuo būti ir kaip gyventi bus atmestos. Niekada nesitaikstys lietuvis su tuo, kas jį menkina.

Jeigu jis išliks lietuviu.

-
Originalus paveikslėlis su Kudirka paimtas iš Vikipedijos ir atgrubnagiškai pataisytas.
22 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Taip, himnas prieš „Žalgirio“ varžybas – nepamirštamų šaltų šiurpuliukų per nugarą šaltinis. Geri prisiminimai. Už poros savaičių vėl eisių į varžybas, ir laukiu šito, nemeluosiu.

    Bet priešrungtyninis himnas sukelia ir dviprasmiškų minčių galvoj, nors jausmiškai esu užburtas jo. Taip, dabartinis „Žalgiris“ yra ta pati ekipa, kuri kalėsi su Maskva SSRS laikais. Bet šis tas yra esmiškai pasikeitę, nes tai kartu ir verslas. O politika ir verslas dažnokai yra linkę ciniškai išnaudoti tikrai taurius, kilnius žmonių tautinius jausmus; šių reikšinių santykiai nuolat įtempti.

  2. Bet Eurolyga – absoliučiai komercinė organizacija. Tad jos nurodymai drausti himną šia prasme yra absurdiški. Faktas kad šie draudimai – jau ne komercinio, bet antitautinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju, dėkui jai.

  3. Žmogiška psichologija, ne vien lietuviška :) O kaip branginti tai, kas nedraudžiama, bet vertinga?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *