Santa Kančytė
2013-06-14

Aneliutė. Ten ir atgal.

Aneliutei dabar 93-eji, todėl ji gerai atsimena praeitį ir prastokai, kas buvo vakar. Ji niekada nėra mačiusi jūros, tolimiausia jos kelionė – į Sibirą. Išvežė kiek vyresnę nei dvidešimties. „Už ką jus vežė, jei žemės daug neturėjot?“, – klausiu jos. O ji šypsosi ir sako: „Taigi už tai, kad buvom banditai. Bijojo, kad valdžią nuversim.“ Aš mėgstu klausytis jos pasakojimų apie Sibirą, ypač šio: „Vieną sykį, – pasakoja Aneliutė, – gretimame kolūkyje kilo gaisras. Paprasti žmonės greit susižinojo, kas degė, o kolūkio pirmininkas buvo kur tai išvažiavęs. Grįžęs vakare manęs ir klausia, ar žinau, kas ten sudegė. O aš rusų kalbą prastai mokėjau, bandau prisiminti, kaip „avilys“ rusiškai, bet išėjo tik: „Troba ir septynios bitės“. O jis juokiasi ir sako: „Septynios bitės, sakai?“.“

Tas pats kolūkio pirmininkas, kai maždaug po dešimtmečio Aneliutės šeima sulaukė pranešimo, jog gali grįžti Lietuvon, užėjęs į jų trobą skundėsi: „Jei būtų mano valia, nė vieno lietuvio neišleisčiau.“ Net ir patekę svetimon žemėn, netekę savo namų bei visko, kas iki tol buvo užgyventa, lietuviai išsiskyrė iš kitų tremtinių darbštumu. Aneliutė pasakoja, kad jei gyvuliai susirgdavę, pirmiausia siųsdavo pakviesti kokį lietuvį, nes šie „su gyvuliais geriausiai moka apsieiti“. Kai trėmė, Aneliutės šeima nedaug su savimi spėjo pasiimti. Paliko viską – namus, gyvulius, javus. Sibire turėjo imti paskolą, kad galėtų susitvarkyti begriūvančią trobą, kurion įleido gyventi. Bet trobą jie sutvarkė, ilgainiui įsigijo karvę, kitų gyvulių, už teliukus, kuriuos atiduodavo kolūkiui, gaudavo grūdų, o už gerą darbą kolūkyje kaip premiją kartais gaudavo teliuką. Kai pagaliau prasigyveno, sulaukė žinios, jog jų prašymas patenkintas – ištremti buvo neteisingai ir gali grįžti Lietuvon. Aneliutė pasakoja, kad sunkiausia buvo ne antrąsyk palikti viską, ką savo rankomis sukūrei – grįžus jie turėjo vėl nusipirkti namą, iš kurio buvo ištremti – sunkiausiai buvo, sako ji, žinoti, kad grįžtame prie tos pačios valdžios, kuri ištrėmė.*

Ar Sibire buvo baisu? Aneliutei pasisekė. Jos Sibiras nebuvo sukaustytas amžino įšalo, nors sykį ji prasitarė: „Pirmaisiais metais pažinau, kas yra badas.“ Aneliutės istorijos iš Sibiro dažniau yra linksmos ar graudžiai juokingos, bet ne baisios. Jų klausydama suprantu, kad svarbiau ne tai, ar buvo baisu – ji pati ir josios šeima apie tai negalvojo. Svarbiau, kaip jie visa tai išgyveno. Sakydama kaip neturiu omeny technikos: kaip nusipirko karvę ar kaip prasimanė grūdų? Šiame kaip slypi raktas, kuriuo atrakinamas gyvenimas, taip pat ir Lietuvos ateitis.

Aneliutės pasakojimai dažnai skiriasi nuo to, ką apie tremtį girdėdavau mokykloje. Skiriasi tuo, jog yra nedramatiški. Lietuvių tautos tremties istorija yra dramatiška, tačiau daug svarbiau nei pažinti joje slypinčią dramą yra suprasti tuos dalykus, kurie buvo visai nedramatiški: pirmiausia tvirtumas gyventi ir kurti, taip pat – atkurti, statyti iš naujo; gebėjimas tikėti teisybe patyrus didžiausius neteisingumus; pasirinkimas grįžti Lietuvon; valia dirbti užuot skundusis ir aimanavus; galiausiai – santūrus džiaugsmas gyvenimu, kuris yra pirmiau nei aplinkybės.

Aneliutei dabar 93-eji. Dar keletas metų ir šalia nebeliks tų, iš kurių pasakojimų galime mokytis, kaip jie išgyveno tremtį. Kaip apie tai kalbėsime savo vaikams, jei, kol dar ne vėlu, neišklausysime pasakojimo apie trobą ir septynias bites dar ir dar kartą? ♦

* – Kai viso to klausausi, aš negaliu negalvoti apie emigrantus, kurie išvažiuoja, nes čia sunku gyventi ir valdžia nesirūpina žmogumi. Aš galvoju apie Aneliutę, kuri grįžo, nepaisydama, jog bus sunku gyventi, o valdžia – ta pati, kuri išvežė. Gal teisus buvo Juozas Girnius, rašydamas, jog „[k]aip apskritai meilė, taip ir tautos meilė negali būti įrodoma ta pačia prasme, kuria spalvos negali būti įrodomos aklajam.“

-
Nuotrauka priklauso hobnob_malevolence
41 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. valia dirbti ir kurti – esminė nuostata. tik kaip ją ugdytis visame tame zyzime ir savo paties polinkyje į tinginystę? stengtis, stengtis ir dar kartą stengtis. geri pavyzdžiai įkvepia.

    antra mintis. vakar buvom konferencijoje apie Europos vertybinius lūžius ir Lietuvos, t. y. kiekvieno iš mūsų, pasirinkimus jų akivaizdoje. vienas karininkas kirto iš peties – protingiausi emigravo, drąsiausi žuvo miškuose, darbščiausius išvežė Sibiran (matyt, todėl jų ir nenorėdavo paleisti vietiniai kolūkių pirmininkai), o likusieji turėjo prisitaikyti. kaip ir kiekvienas apibendrinimas, šis nėra tikslus. liko ir protingų, ir drąsių, ir darbščių. tik, man rodos, mažuma. kažkaip, kai daugumą sudaro tingūs niurzgos, sunku atsilaikyti prieš jų eskaluojamą nepsitenkinimą viskuo ir visais.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *