Svarbiausia žiūrėti tikrovei į akis. Antraip visi mūsų įsitikinimai tampa nuo gyvenimo vis labiau atitrūkusia ideologija, negalinčia nieko įtikinti (nebent laikinai), o tuo labiau perkeisti mūsų ir aplink mus esančių žmonių gyvenimą.

Kalbėdami apie Bažnyčią, žmonės jai nešykšti priekaištų, kaltindami vienomis arba kitomis silpnybėmis.. Įdomu pažiūrėti, kaip patys Bažnyčios atstovai save vertina.

Popiežiškosios kultūros tarybos dokumente „Kur tavo Dievas?“, atsiliepiančiame į šiandienį netikėjimo ir religinio abejingumo iššūkį, poskyryje apie senas ir naujas netikėjimo priežastis išsakyta karti tiesa:

„Tarp Bažnyčios vidinių priežasčių, galinčių kai kuriuos asmenis paskatinti nuo jos atitolti, minėtina kai kurių kunigų bei vienuolių dvasinio gyvenimo stoka. Daugelį iš pusiausvyros išmuša kai kurių iš jų amorali gyvensena. […] Kadangi daugelis krikščionių tikėjimą tapatina su moraliniais principais, tai papiktinamas kunigų

elgesys turi pragaištingų padarinių ir jų tikėjimo gyvenimą įstumia į gilią krizę.

Tokie poelgiai, sąmoningai išpūsti, žiniasklaidos naudojami visų kurios nors šalies dvasininkų reputacijai apjuodinti ir patvirtinti įtarinėjimus, paaštrintus vyraujančios mąstysenos.“

Norisi atkreipti dėmesį, kad Bažnyčia vertina save adekvačiai, pripažįsta savo žmogiškąjį silpnumą ir buvimo pasaulyje ribotumą, kaip kadaise tai padarė ir Šv. Petras: „Pasitrauk, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis! (Lk 5, 8)“. Pamenate, ką jam atsakė Jėzus?

Turiu pripažinti, kad vis dėlto objektyvūs Bažnyčios trūkumai kartais papiktina ir mane. Kodėl nesitraukiu iš tikinčiųjų bendruomenės? Nes suprantu, kad ši institucija, šventųjų nusidėjėlių bendruomenė, kurios norėjo pats Kristus, padeda man ugdyti moralumą, brandina mano tikėjimą, maitina maldos gyvenimą, ragina siekti savanaudiškumu neapnuodyto bendravimo su Dievu, moko tikrosios meilės. Tik čia galiu valgyti Kristaus kūną ir gerti Jo kraują, kad pasilikčiau Jame, o Jis būtų manyje.

Kaip apibendrindamas savo apologetinį veikalą „Krikščionybės genijus“ teigė prancūzų rašytojas François-René de Chateaubriand, „krikščionybė yra tobula, tai žmonės netobuli. Tobulybė negali kilti iš to, kas netobula, taigi krikščionybės nesugalvojo žmonės. Jei jos nesugalvojo žmonės, ji galėjo kilti tik iš Dievo. Jei ji kilo iš Dievo, žmonės ją galėjo pažinti tik per apreiškimą. Taigi krikščionybė yra apreikštoji religija.“

Bažnyčia yra šio apreiškimo saugotoja, materialaus jo išlikimo pasaulyje laidas. Būtent čia slypi jos stiprybė. Ir unikalumas.

-

nuotrauka priklauso paul bica

Kiti įrašai panašia tema:

• Kodėl katalikas turi būti ir geras aktorius
• Prezervatyvų fiasko. Ar turim ką nors geriau?
• Gyvatynas. Spjūviai irgi suvienija
• (Ne)susilaikyti nuo teisingumo. Pelenų diena
• Šis tas apie nevykėlius ir Dangų