Rugilė Kazlauskaitė
2012-09-20

Atvirlaiškiai iš švento Jokūbo kelio (II). Buitis

Dalys: I, II, III, IV, V, VI, VII. (visos atvirlaiškių dalys viename įraše čia)

Kai dienų dienas leidi kelyje, tavo gyvenimas tampa neįtikėtinai paprastas.  Toks paprastas kaip kasdienė duona priešpiečiams, gaivus pavėsis kur galėtum prigult, troškimas, kad  neskaudėtų kojų ir ryto aušros laukimas. Regis, nieko daugiau gyvenime nereikia. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl man taip gera gyventi tokį gyvenimą. Juk tai iš esmės yra ta buitis, nuo kurios žmonės tūkstančius metų bėgo statydamiesi šiltus namus, kaupdami maisto atsargas, šiugždendami popierius biuruose su kondicionuojamu oru. Tad kodėl būdama čia – neturėjimo gyvenime – aš jaučiuosi tokia laiminga ir kodėl taip noriu šį gyvenimą neštis atgal į Vilnių ir Kauną? Į mano klausimą atsakė vienas senas belgas, bažnyčios vargonininkas, einantis šį kelią jau aštuntą kartą. „Čia tu gyveni penkių kilometrų per valandą greičiu. Tu džiaugiesi mažais dalykais: eukaliptų kvapu, gatvėse snaudžiančiais šunimis, ražienomis prieš pat aušrą – tos smulkios detalės tai visas tavo gyvenimas. Greitai grįši į įprastą pasaulį ir pamatysi, kad visi tave supantys žmonės gyvena šimto kilometrų per valandą greičiu. Tu vis dar tipensi pamažu, žvalgydamasi aplink save, o jie pralėks pro tave  net neatsisukę. Ir jie bus pranašesni už tave – jie greičiau nuskins laurus, jie greičiau įsmuks į svarbias vietas, jie prasistums alkūnėmis, kad išpildytų savo ambicijas. O tu visiems atrodysi kaip pamišėlė kažkodėl nepasiekianti to, ką jie pasiekia. Bet tai vienintelis būdas iš tiesų išgyventi gyvenimą, grožėtis juo, mylėti tau brangius žmones ir pasaulį.“

Piligrimiškas poilsis bei medicininė pagalba kojoms

Vidudienio maudynės saulėgrąžų laukuose

Kasryt laukiama aušra

Ko gero dėl šitos priežasties jau dabar, praėjus savaitei nuo grįžimo, pasiilgau  kelio. Šitam pasauly baisiai daug sudėtingų pasirinkimų, didelių pinigų sumų, didelių garbės dozių, didelių nesėkmių ir praradimų. O baisiausia, kad čia visi šie didžiuliai lobiai ir didžiulės kančios priklauso nuo to, ką pati pasirinksiu. Kelyje viskas kitaip – didžioji dalis mano gyvenimo priklauso nuo laimingų atsitiktinumų (nors beeidama greit įsitikinau, kad tai Dievo malonės, o ne atsitiktinumai). Pavyzdžiui, nakvynė – kiekvieną vakarą apsistodavom nakvynės namuose, alberguose, kainuojančiuose kelis eurus. Išeidama ryte niekada nežinai, kas tavęs laukia vakare. Vieną dieną užklysti į milžinišką betoninį namą su trimis kambariais po penkiasdešimt lovų kiekviename. Vaikštai  šioje išvargusių miegančių kūnų jūroje kol randi tuščią gultą, krenti į jį ir penkių minučių bėgyje pavirsti dar vienu miegančiu kūnu.

Panorama iš mūsų gulto

Kitą vakarą mažame kaime, kur gatvėse ganosi vištos, pamatai ant trobos ispanišką užrašą „Aš esu kelias tiesa ir gyvenimą (Jėzus Kristus)“. Užėjęs sužinai, kad ten yra Tikri Namai, kuriuose šeimininkės verda sriubą ir kepa pyragus, žaidžia vaikai, visi valgo už ilgo medinio stalo ir miega susispaudę nedideliame kambarėlyje, bet užtat ne miegmaišiuose, o Tikroj patalynėj (tik žygeivis supras, ką tai reiškia).

Namelis mažame kaime, kuriame savanorių šeimos kviečia pailsėti arba likti nakvynės

Švento Nikolo vienuolynas, laukiantis piligrimų su vakariene

Kartais ateini į miestelį jau sutemus, perkopęs kalnų viršūnes, pavargęs, alkanas ir sužinai, kad visi albergai pilni – pėdink į kitą miestą už 10 km. Pradedi atkakliai prašyti, kad leistų miegoti bent albergo kieme. Kartais tau sausu balsu pakartoja už kiek kilometrų kitas miestas. Bet dažniausiai pakliūvi į rankas geram žmogui ir gali būti tikras, kad jis ką nors sugalvos. Vieną vakarą tokiu būdu mums buvo atidaryta mažutė akmeninė trobelė miestelio pakrašty. Kitą vakarą po mūsų verkšlenimų senukas džinsiniu kombinezonu, ponas Chose Jėzus paslaptingu būdu išrūpino mums dvi laisvas lovas.

 

Kai pavyksta pasiekti miestelį prieš pat sutemas

Iš akmeninės trobelės, išprašytos nakčiai

Viskas kely yra atsitiktinumas. Daugelį vienu ar kitu metu aptinka ligos. Dažniausiai raumenų skausmai, patempimai, bet kartais jie būna tokie dideli, kad nebegali žengti nė žingsnio. Taip nutiko mano bičiulei Giedrei. Tik su gero savanorio suteikta amunicija – raumenis atpalaiduojančiu rozmarinų tirpalu ir obels lazda – kitą dieną galėjome pamažu eiti toliau.

Beveik visi turi pūslių ant kojų. Kol teturi vieną ar dvi bėda menka. Vienas sutiktas amerikietis turėjo dvidešimt septynias, kitaip tariant – visa koja – gryna žaizda. Po pirmo šimto kilometrų jam teko pirkti naujus batus ir antibiotikų, nes prasidėjo kažkoks kraujo užkrėtimas. Bet jis įsigijo reikiamų vaistų ir pamažu ėjo toliau. Greitai rado ir panašaus silpnumo pakeleivių – japoną su dviem mažais vaikais – devynmečiu ir vienuolikmečiu. Ši ketveriukė su ilgais pailsėjimais per kuriuos vaikai miegodavo ir žaisdavo, o amerikietis ilsindavo kojas, nueidavo po trisdešimt kilometrų per dieną. Atėjus į albergą  gana įprasta veikla yra aprodinėti kitiems kojas, jų traumas ir tartis, kaip geriausia bėdomis rūpintis. Labai dažnai nuo to prasideda ilgi pokalbiai, draugystė, o kartais netgi meilė.

Ketvirtoji diena. Giedrei prasidėjo raumenų skausmai. Pagrindinės gydymo priemonės – elastinis bintas ir lazda.

Pūslių gydymo procedūra. Pūslė perveriama adata su siūlu ir siūlas paliekamas viduje.

Kojos nusiovus batus.Nuotrauka iš pernykščio kelio, kai dar nebuvau atradusi baisiai nestilingo, bet labai gero basučių ir kojinių derinio

31 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Šaunuolės:) Rugile, rašyk toliau! Labai laukiu įspūdžių ir kaupiu patarimus galvoje :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *