Vincentas Lizdenis
2016-03-14

Gyvatynas. Spjūviai irgi suvienija

2016 03 14 sprinterių startinė pozicijaSako, kad svetimo skausmo nebūna. Deja, galbūt taip galima įsivaizduot, susikurti iliuziją, kad svetimo skausmo nebūna. Visas skausmas paliečia visus. Galvojau, kaip čia sudėlioti savo mintis, kad neskambėtų taip tamsiai. Bet taip jau nutiko, ištiko – negalėjau nerašyt.

Pastaruoju metu išmokstu vis labiau džiaugtis žmonėmis, kuriems rūpi daugiau nei vien jų kiemas. Juos galėtume pavadinti – visuomenininkais. Aišku, visi savaip daro šitą darbą. Neretai besirūpinantis visuomene yra apšauktas apsimetėliu, arba dėmesio stokojančiu žmogumi, ar dar kuo – tiesiog susilaukia nepasitikėjimo. Galbūt ir būna to vertas. Vis dėlto nepaisant pažiūrų, mane iš esmės žavi žmonės, kurie aukoja savo laiką ir rūpinasi kitais.

Bažnyčia yra tokia jau bendruomenė, kurios nariai ir gyvi, ir mirę, ir nusidėjėliai ir be galo stebinantys šventieji. Šita bendruomenė ypatinga savo tarpusavio ryšiu. Viskas kliūva visiems. Kai pasaulis džiaugiasi jos šventaisiais, Bažnyčiai tenka šitas džiaugsmas, ir Ji – bendruomenė visame pasaulyje džiaugiasi. Tiesa, tam tikroje informacijos ir bendravimo plotmėje daugiausia yra pasaulio nusivylimo ir pykčio ant tos pačios Bažnyčios. Nepaisant jokių aplinkybių, šitas pasaulio šauksmas turi gražią prasmę – jie reikalauja iš Bažnyčios šventumo. O šita bendruomenė tikrai yra pašaukta šventumui!

Taigi visai neseniai užfiksavau, kaip viena visuomenės veikėja, matyt stebėjusi oskarų teikimo ceremoniją, pateikė savo auditorijai absoliutų teiginį. Šūktėlėjo raštu: – Gyvatynas! (…). Tiesa dar visai neseniai ta pati visuomenės veikėja pasakė vienoje laidoje, jog, jei visi kunigai būtų tokie kaip kun. Robertas Grigas, galbūt ji kitaip žiūrėtų į Bažnyčią. Ką norėjau pasakyt, o būtent tai, kad man čia iškilo dar vieno šventumo besiilginčio žmogaus portretas.

Galbūt pradžioj pyktėlėjau, jog esu „gyvatyno“ narys, kaip čia taip dabar žmogus besirūpinantis visuomenės gerove, taip galėjo mane pavadinti. Bet staiga supratau, kad pirma: man nereikėtų taip susireikšminti, o antra: kaip aš noriu būti šito „gyvatyno“ nariu. Tai reiškia, kad noriu džiaugtis, kai yra džiaugiamasi gražiausiais Bažnyčios tarnystės vaisiais ir noriu būti apspjautas, kai ant šitos Bažnyčios yra spjaunama. Tiek vertai, tiek nevertai, kai spjaunama. Spjūviai suvienija šiuo atveju ne todėl, kad dar labiau jausčiau „priešą“, bet todėl, kad tai tikra. Jei jau žmogus spjauna, tai jis nėra abejingas.

Spjūviai ant Bažnyčios veido dažniausiai yra šventumo ilgesys. Tai yra tiesa, Bažnyčiai nuolatos reikia siekti šventumo, nuolatos keliais mes, jos nariai, keliaujame prie klausyklų, keliaujame prie savo brolių sesių – atsiprašyti už savo silpnumus, už nusižengimus. Taip, mes silpni, taip mes esam Bažnyčios išmokyti atsiklaupti. Kai kam gali atrodyt, kad atsiklaupęs nekovoja, o kai kam atsiklaupęs gali atrodyti, kaip sprinteris bėgikas laukiantis starto, degančia širdimi. Labai norėčiau klūpėti ir nekovoti, kai su Bažnyčia būsiu teisiamas už apsileidimus ir nusikaltimus. Labai norėčiau bėgti, kaip nuo kelių pašokęs sprinteris pas savo brolius ir seseris atsiprašyti ir pasakyti, kad nemoku mylėti. Tik tyliai parodyti į Tą, prieš kurį klaupiuosi, Tą kuris atidavė save už mus visus.

Turbūt išdrįstu raginti visuomenės veikėjus – spjaukit, jei taip manot, tik spjaukit užtikrinti, nuo savęs, ne dėl mados, ne dėl to, kad kažkas paprašė prieš Šv. Velykas, ar prieš stojamuosius į kunigų seminarijas. Spjaukit, jei trokštat šventumo, o jo nerandat – spjaukit, ir priminkit, ką mūsų Mokytojas mums sakė. Tik mes užuomaršos, nepadarę namų darbų pražiopsiojom savo gyvenimuose. Ir spjūviai suvienija – krinta ant mūsų visų.

O Mokytojas sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!(Jn 13, 34). O jis tylėjo spjaudomas, nesiskundė daužomas. Jis ir nebuvo vertas šitų spjūvių, šitų smūgių. O mes gal ne visada taip stipriai, bet verti.

Tik spjaukit nuoširdžiai! Kad nereikėtų paskui sakyti „aš nenorėjau“.

Taip, ir spjūviai suvienija. Taip jau Mokytojas sukūrė Bažnyčią.

Ačiū, geros valios visuomenės veikėjai!

19 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Man labai patinka sprinterių paveikslėlis, man labai patinka įrašo nuotaika ir pagrindinė mintis ir man nepatinka, kad truputį per daug religinių nukrypimų.
    Žinau, kad šita pastaba yra kaip lazda (su dviem galais, o ne todėl, kad norėčiau lazdavotis), nes pats nuo to turiu pagyti.
    Manau, kad mūsų skaitytojai nori matyti mus tokius, kaip tie sprinteriai: keistai ir netikėtai besielgiančius, atrodančius, žvelgiančius, kad tai patrauktų gilintis, kas mūsų galvose. O mūsų pareiga tą antrąją dalį palikti paslaptyje.
    Aš irgi noriu būti gyvatyno dalimi. Viskas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *