Neliberaliai.

Paryžiaus Saint Germain bulvaras – viena prabangiausių Paryžiaus gatvių, su savo vardinėmis dizainerių parduotuvėmis, kultinėmis kavinėmis ir istoriniais monumentais. Be „tikrojo Paryžiaus“ spindesio ir išsipusčiusių paryžiečių su savo dideliais automobiliais, ši gatvė dar turi ir savo nuolatinius išmaldos prašytojus. Jų čia yra visokių: apskurę luošiai, kurie tarsi viduramžiais šlubčiodami ir barškindami skardines su centais slankioja tarp praeivių, liūdni ir ramūs išmaldos prašytojai, sėdintys tyliai susigūžę pastatų nišose, arba beveik „entrepreneriai“, įtaigiai užkalbinantys, išdėstantys problemą ir apeliuojantys į tavo visuomeninį sąmoningumą. (Vienas toks man labai patinka: drąsiai ir dalykiškai sako: „Tik ką išėjau iš kalėjimo: suteikite man progą“. Kaipgi neduosi? Juk neverkšlena, nevaidina išlaikytinio, o rodo pasiryžimą dėti pastangas ir išlipti iš bėdos. Jam tik reikia progos.) Dar yra kelios šeimos su dviem ar trim vaikais, užsiėmusios atskiras šaligatvių teritorijas. Dieną jų čiužiniai laukia susukti nebenaudojamose telefonų būdelėse. Yra ir šiaip tiesiog sėdinčių ant suolelio su kuprine šalia ir popieriniu puodeliu priekyje, šitaip leidžiančių ištisas dienas.

Paryžiaus metro tavęs laukia dar būrys panašių pagalbos prašytojų: vieni vedasi kokį giminaitį invalidą, kita nešasi kūdikį ar vedasi vaiką, trečias praeina nieko nesakydamas, išdėlioja keliautojams lapelius, kur aprašytos visos nelaimėlio bėdos, o grįždamas susirenka, ką kas nors susimildamas jam į rankas įspraudžia.

Taigi, pravažiuoji pro Paryžiaus centrą ir išleidi visą savo dienpinigių normą. Arba ne. Stebint iš šono, išmaldą duoda nelabai daug kas. Apskritai, rodos, paryžiečiai yra išvystę tam tikrą reagavimo į ubagus kultūrą: tiesiog ignoruoja juos. Nutaiso susikaupusią veido išraišką ir stengiasi nežiūrėti į tą pusę, toliau sau skaito knygą ar laikraštį… Norom nenorom pats persiimi šia kultūra ir štai nuolatiniai pagalbos prašytojai tampa „nematomais žmonėmis“.

Yra daugybė mitų, kodėl neduoti išmaldos:

„Už jūsų pinigus iškart bus perkamas alkoholis, cigaretės ar net narkotikai“. Gali būti, kad daugelis gatvės gyventojų yra alkoholikai. Tačiau jei neduosiu tų dvidešimt centų, jis nepasveiks nuo savo priklausomybės. O dar galbūt, neduokdie, ims vogti ir plėšti? Pagaliau ką gi aš žinau, gal būtent tą vakarą jis nieko nevalgęs nuo ryto, o lauke spaudžia šaltis ir jam žūt būt reikia cento duonos gabalui.

„Jūsų pinigai išlaiko mafijines struktūras, kurios prievarta įdarbina vaikus ir moteris“. Gali būti. Bet jei tas vargšiukas šį vakarą grįš nesurinkęs nurodytos sumos, jam baigsis dar blogiau… Na o su mafijinėmis struktūromis kovoti – policijos darbas.

„Jie tiek per dienas prisirenka, kad galėtų gyventi kaip karaliai. Jie sėdi gatvėse, nes jiems taip patinka, taip jie geriau „uždirba“ nei dirbdami normalų darbą“. Nežinau: patinka, nepatinka, bet man gatvėje pavasario laukti nepatiktų, nesvarbu, kiek tai „apsimoka“. Be to, žinau maisto kainas. Žiemą važiuojant traukiniu pro atokesnius užkampius matosi, kaip iš didelių šiukšlių krūvų kyšo kaminai su rūkstančiais dūmais. Jie čia gyvena. Tai – šių žmonių visiškai nedžiuginanti realybė ir sunku pasakyti, kiek iš jų tokį gyvenimą patys pasirinko.

Dažnai gerą darbą padaryti mums kliudo per didelis mūsų išprusimas ir perdėtas noras viską analizuoti ir racionalizuoti. Galbūt tuose mituose ir yra dalis tiesos. Bet iš kur mes galime žinoti kiekvienu konkrečiu atveju? O jeigu kaip tik yra atvirkščiai? Man rodos, turėtų pakakti fakto: žmogus gatvėje ir prašo. Jei turiu kišenėje tą atliekamą litą ar eurą, jei galiu padėti, tai kodėlgi ne?

 -

Nuotrauka paimta iš  pedrosimoes7.

Straipsnio autorius – Ričardas Benediktas Ramanauskas.

Spontaniškasis Martynas paskubomis liepė parašyti straipsnį apie Angliją, kurioje jau gyvenu septintas mėnuo. Nusprendžiau apsiriboti keliais patarimais ir patirtimi, kad atskleiščiau kuo objektyviau Anglijos emigranto realybę. Iškart pasakysiu, kad neagituoju prieš emigraciją ir manau, jog kiekvienas gali mėgautis iškovota laisve rinktis.

Važiuoti į Angliją planavau ilgai. Visada norėjau sužinoti, dėl ko beveik pusė milijono lietuvių ten randa laimę. Galbūt ten aukštas pragyvenimo lygis ir pinigais lyja, o gal ten tiesiog linksmiau? Man buvo būtina tai sužinoti. Nuvažiavau, įsidarbinau sandėlyje, dirbau monotonišką darbą.

Atleido, ieškojau kito. Radau – dedu vyšnias ant pyragėlio. Bet, Ričardai, juk tu dabar uždirbi 26lt per valandą (tai beveik 1040 lt savaitei)! Dideli pinigai. Na taip, jeigu už  vyšnių dėjimą gauni 1000 litų savaitei, kuriuos galėtum nusiteleportavęs į Lietuvą, išleisti „Maksimoje“ kiekvieną šeštadienį. Tada aš būčiau ponas, prakutęs lietuvis. Bet, deja, kaip visada tikrovė atbudina ir supranti, kad reikia mokėti nemažą savo duoklę ir čia. Anglijoje dažnai niekam neįdomu, kas esi ir ko atvažiavai, todėl vienas dalykas man čia patiko, kad senoji karalystė auklėja lietuvaičius kaip griežtas internatas. Skundimaisi, verkšlenimai, yra negailestingai ignoruojami: tu esi emigrantas, tu paklūsti, tu negali keikti valdžios, nes ji ne tavo. Tu susitaikai ir dedi vyšnias ant pyragėlio. Skamba žiauriai, bet teisingai. Pasakysiu naiviems abiturientams kurie tikisi rasti laimę Anglijoje:  aukso kalnų, pieno upių nėra, ir mana iš dangaus nekrenta. Žiaurus kapitalizmas priverčia kovoti už būvį, nedirbsi – neturėsi, pašalpa lengvai nedalinama.

Bet mano atveju šie septyni mėnesiai buvo išsigryninimo, subrendimo laikotarpis, Lietuvos vertės suvokimas. Ši tikrovė davė pasirinkti: emigranto 1000 litų per savaitę už vyšnių dėjimą ant pyragėlio, ar kapstytis ir siekti tikslo, kad tavo talentai ir paslaugos būtų ateityje vertinami daug didesniais pinigais. Pasirinkau antrą variantą. Kiekvieną dieną „Youtube“ ir knyga buvo (ir tebėra) mano pagrindiniai įrankiai kraunant išminties kapitalą. Kiekvieną diena mokytis, mokytis ir dar karta mokytis, siekiant pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Tyra ambicija – turėti kuo daugiau išminties ir būti kuo labiau vertinamu rinkoje – lėmė, kad noriu grižti į Lietuvą. Noriu Lietuvoje keisti pasaulį, noriu Lietuvoje nešti vertę ekonomikai ir siekti geresnio gyvenimo lygio.

Anglijos patirtis buvo neįkainojama ir pasakiška, nes atvažiavau jaunas ir be skolų. Atvažiavau ne bėgti nuo bankų ir nepasisekusių studijų, o ruošti save Lietuvai, suprasti, kodėl Anglijos ekonomika geresnė už Lietuvos ir atsikratyti lietuviško verkšlenimo. Turim laisvę ir džiaukimės ja, nes dar niekada per Lietuvos istoriją nebuvo tiek daug galimybių, kaip dabar – praturtėti, kurti, gyventi kaip nori.

Ačiū už dėmesį. Jeigu patiko straipsnis nepamirškite sekti neliberaliai.lt. tinklaraiščio naujienas ir spausti rekomenduoti apačioje strapsnio.

-

Autoriaus nuotrauka

Tekstą atsiuntė Justina Karlonaitė, VU Medicinos fakulteto studentė.

***

Lemputėmis papuošti medžiai bei namai, Katedros aikštėje stovinti papuošta eglė, daugybė skubančių žmonių didžiosiose parduotuvėse bei krintančios snaigės ir didelės pusnys lauke. Visa tai primena, kad šv. Kalėdos jau visai čia pat. Tačiau dažnam iš mūsų  šis metas neretai asocijuojasi su labdaringomis akcijomis.  Viena iš labiausiai žinomų- tai  „Išsipildymo akcija“, kuri nepaliauja žiemos metu skatinti siųsti pinigėlius.  Tačiau ar tikrai viskas taip akinančiai gražu?

Reikia pripažinti, jog šios akcijos tikslas kilnus – padėti vaikams, kurių nuoširdžios  šypsenos ir neišsenkantis smalsumas džiugina mus.  Visgi lazda turi du galus.  Norėdami padėti materialiai, jie fizinį bendravimą, dėmesio ir susirūpinimo rodymą perkelia į antrą planą. Tiesa, televizijos ir pramogų žvaigždės prieš žiemos šventes aplanko vaikus, augančius vaikų namuose ar sunkiai sergančius, praleidžia kartu laiką, įteikia dovanėles. Ir toks susirūpinimas tik vadinamuoju  „gerumo laikotarpiu“, t.y. gruodį. Vadinasi, kitu laiku galime nedaryti gerų darbų, pamiršti tuos, kuriems reikia dėmesio, bendravimo?

Deja,  kartais taip atrodo, ypač šiuo laikotarpiu, kai einant gatve matai skelbimus, skatinančius išpildyti vaiko svajones, televizijos ekrane matant numerius, kuriuos surinkęs gali paaukoti pinigus reikiamai medicininei įrangai. Ir visa tai propaguoja materialumą, suteikiant vis mažiau erdvės pamąstymui apie  fizinį kontaktą, kurio mažieji taip išsiilgę.
Vasarą  teko mėnesį praleisti kūdikių namuose.  Daugelis iš jų turi tėvelius, kurie karts nuo karto aplanko, tačiau tas bendravimas, ryšys tarp vaiko ir tėvų kitoks – šaltas, kartais net atmestinas. Tad asmenų (savanorių),  kuriems geri darbai reikalingi ne tik prieš Kalėdas, mažųjų priežiūra, bendravimas bei  fizinis prisilietimas yra labai svarbūs normaliam jų psichologiniam vystymuisi. Toks  pagalbos būdas daug veiksmingesnis  bei turintis ilgesnę  emocinę  vertę  nei gavus žaisliuką.

Be to, kūdikių namuose, kur savanoriavau, gyvena sutrikusio vystymosi vaikai. Tad teko pabendrauti su gydytojais, stebėti, kaip prižiūrimi tokie vaikai. Paradoksalu, bet šie mažieji mediciniškai geriau prižiūrimi, nei daugelis vaikų savo tikrųjų tėvų: beveik kiekvieną dieną masažai, mankšos, įvairiausi augančiam organizmui reikalingi vitaminai, vaistai, reikalingi sergančiam mažyliui, kasdieniai gydytojų vizitai ir pan.  Dar reikėtų paminėti, kad beveik kiekviename  kampe  mėtosi įvairiasplaviai ir įvairiaformiai žaislai. Tad tiems mažyliams  visolabo tereikia tik  meilės , aplinkinių dėmesio,kurie galėtų atsakyti į jų vaikiškus smalsius klausimus. Tačiau ne pingų…

Visgi derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog dažnas šiuolaikinis žmogus dirba, gyvena taip, jog neturi laiko, kurį galėtų skirti apsilankymui vaikų namuose, nors ir norėtų… Tad skatinimai siųsti pinigus, deja,  tampa vis patrauklesni šiandienos įtemptu ritmu gyvenančiam žmogui. Taigi ar esant  tokioje  situacijoje pasirinkti materialų sprendimo variantą yra tinkamas apsisprendimas? Nemanau, nes, mano manymu, pinigų paaukojimas tėra savotiškas sąžinės priekaištų slopinimas,  materialumo prilyginimas geram darbui prieš Kalėdas. Žinoma, savanoriavimas yra tinkamesnis studentams ar moksleiviams. Džiugina tai , kad jie tuo ir pasinaudoja, nes būtent jų ir yra daugiausiai tarp savanorių.

Iš to, ką patyriau: duoti savo meilę,  laiką ir  šypsenas  kitam, ypač dar visai neseniai  į  pasaulį  įžengusiam mažyliui, yra neapsakomai gera. Ypač, kai sulauki nepakartojamo atasako – kūdikiškų nuoširdžių šypsenų.

-

Nuotrauka priklauso  Alexander N.

Kol kas geometrinėmis architektūrinėmis formomis puošti eurų banknotai nuo 2013 metų įgys naują – pagonišką – veidą. Jau numatyta, kad dabartinį, esą neutralumo siekusį marginimą pakeis senovės graikų deivės Europos atvaizdai.

Graikiškoje mitologijoje Dzeusas buvo įsimylėjęs Europą taip labai, kad pasivertęs į baltą jautį pagrobė ją ir prievarta nusitempęs į Kretą apipylė dovanom ir padarė salos karaliene.

Deivės Europos mito iškėlimas, matyt, taps gera proga toliau vystytį feministinį „moterų teisių“ diskursą Europos sąjungoje.

***

Tuo tarpu slovakai 2013 m. buvo numatę išleisti 2€ monetą su šventųjų Kirilo ir Metodijaus atvaizdais monetos pusėje, kurią kiekviena eurą turinti šalis gali marginti pagal savo pasirinkimą.

Moneta išleista bus, tačiau su Europos Komisijos cenzūra – ši uždraudė virš šventųjų galvų vaizduoti šventumo simbolį – aureoles, o ant jų rūbų – kryžių.

Nacionalinio banko atstovė Petra Pauerova Slovakijos dienraščiui „Pravda” pareiškė, kad „Europos Komisija, pritardama ’kai kurių ES valstybių-narių prašymui’, nurodė pašalinti šiuos atributus.” Kadangi monetos bus vartojamos visose euro regiono šalyse, projektas turi paisyti „religinio neutralumo” principo, paaiškino Pauerova.

„Europos Komisijai nepatiko šventųjų nimbai ant slovakų euro monetos“, patriotai.lt

Dvigubą kryžių, kuris yra Slovakijos simbolis,pasilikti leidžiama. Kol kas?

***

Pernai rudenį vaikštinėjome Danijos parlamente Kopenhagoje. Itin dalios pagrindinės salės lubas puošia didžiuliai trijų pagonių dievų atvaizdai. Kartu vaikštinėjusios danės klausiau, ar tai jiems neprimena religinio neutralumo principo pažeidimo. Aiškiai atsakyti negalėjo.

***

Savarankiška pinigų politika? Bent jau tarpukariu Lietuvai, atrodo, sekėsi visai gerai.

- Kaip Lietuva savo pinigų reforma [įvedant lito valiutą 1922 m.], jų stabilizavimo požiūriu atrodė Europos kontekste?

- Neįtikimai gerai. Nors Lietuva savus pinigus įsivedė vėliau nei Lenkija, porą mėnesių atsilikdama nuo Latvijos, ji pirmiau už daugelį valstybių stabilizavo pinigus.  [..]

Būtina turėti mintyje tai, kad naujai susikūrusios Latvijos ir Lietuvos valstybės sugebėjo stabilizuoti pinigus be užsienio finansinės pagalbos, kai daugelis kitų šalių (Austrija, Belgija, Lenkija [..]) – tik gavusios dideles Tautų Sąjungos ar privačių bankų paskolas. Tautų Sąjunga padiktavo joms griežtus reikalavimus, atsiuntė savo komisarus finansų ir pinigų politikai prižiūrėti. Taigi valstybės skolininkės turėjo atsisakyti dalies suvereniteto.

Tuometė Lietuvos banko vadovybė atsisakė Anglijos ir Vokietijos pasiūlymų atsiųsti savo konsultantus. V.Jurgučiui ir jo komandai tautinė savigarba neleido naudotis užsieniečių paslaugomis. Argi neturėtume didžiuotis anos Lietuvos sėkme?!

„Litui kelią nutiesė ryžtas ir išmintis“, lzinios.lt

Beje, „lito tėvu“ vadinamas Vladas Jurgutis buvo ateitininkas.

***

O ar yra kryžius ant lietuviškų monetų? Yra! Išsitrauk piniginę ir apžiūrėk 5 centų monetą…

-

Nuotrauka su jaučiu priklauso  cliff1066™, su pinigais – Images_of_Money

Buvo kaitri liepa. Sėdėdamas už masyvaus medinio stalo liaudiškam Lenkijos provincijos restorane net atsilošiau: sunkiai galėjau patikėt tuo, ką tikką papasakojo Donato – itališko kraujo amerikietis, studijuojantis kunigų seminarijoje.

Jeigu JAV esančioje parapijoje kunigas turi tikrai prastoką aptriušusį automobilį, labiausiai tikėtina, jog vieną dieną parapijiečiai tiesiog pasibels į jo duris bei sveikindami kunigą įteiks jam naujos mašinos raktelius. Jie patys ir bus tą mašiną nupirkę.

Donato šitą papasakojo, kai iš manęs išgirdo, jog viena didžiausių pykčio ir keiksnojimosi ant Bažnyčios priežasčių Lietuvoje yra tariamas aptekimas turtais. Tai šen tai ten vis išlenda po rėksnį keikūną, kuris patenkintas būtų tik tada, jei kunigas važinėtų zaparožiečiu.

*

Žinau, kad kai kurie vyskupai turi sunkumų suvesdami galus metų balanse, turiu omenyje įvairių vyskupijos institucijų išlaikymą. Jiems tikrai nėra lengva. Jei ne pagalba iš užsienio, patys tikrai nesugebėtų išsilaikyti. Bažnyčia Lietuvoje kasmet gauna labai reikšmingą paramą ypač iš Bažnyčios Italijoje, Vokietijoje ir JAV. Tai rodo, kad Lietuvos Bažnyčioje dar turi augti dosnumas ir gebėjimas dovanoti, kad gebėtų išsilaikyti pati.

Apaštališkasis nuncijus Lietuvai arkivysk. Luigi Bonazzi, Bernardinai.lt

*

Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.

Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.

2 Kor 9, 6-7

-

Nuotrauka priklauso bernat...

Šeštadienį portale Delfi pasirodė įdomus interviu iš naujausio žurnalo Valstybė numerio. Žurnalistė Aušra Radzevičiūtė kalbina vieną turtingiausių ir, sakytum, įtakingiausių Lietuvos verslininkų, koncerno „MG Baltic” prezidentą Darių Mockų.

Štai pora jo atsakymų į klausimus apie žiniasklaidą.

- Jūs valdote ir žiniasklaidos grupę. Kas tai – verslo diversifikavimas ar vis dėlto įtakos darymo priemonė?

- Tai – verslas. Žiniasklaidos verslas yra toks pats, kaip ir bet koks kitas verslas. Žinoma, galima rasti niuansų, bet kiekvienas verslas turi savo specifiką. Taip, LNK nominuojama kaip matomiausia koncerno „MG Baltic“ įmonė, bet tai yra verslas. Reklamos rinkos dalyvis, kuris sutraukia auditoriją ir sugeba rodyti tai, ką žmonės žiūri, vadinasi, gali parduoti reklamą. O jeigu veikia neefektyviai arba transliuoja nežiūrimas laidas, tai jau nebe verslas, bet subsidijuojamas vienetas. Lietuvos žiniasklaidoje yra ir tokių vienetų.

- Negi neigsite, kad žiniasklaidos priemonė yra įtakos darymo įrankis?

- Priklauso nuo to, kurioje vietoje. Taip, televizijos poveikis didelis, bet tai tik vienas informavimo šaltinių. Tai didelės diskusijos objektas. Kas leidžia daryti daugiausia įtakos? Žinių blokas. O žinios vis dėlto sudaro labai mažą viso transliavimo tinklelio dalį. Žinoma, jei kalbame apie įtaką, televizija turi didesnį svorį, nei, tarkim, „Stumbro“ degtinė, bet šito tikrai nemistifikuočiau.

Visą interviu tekstą galite perskaityt portale Delfi.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – stulbinantis nuoširdumas. Mockus atvirai ir net gana ciniškai pareiškia, kad savo televizija jis tiesiog daro pinigus. Nemanykite, žiūrovai, kad man rūpi jums pateikti visapusišką informaciją, aukšto lygio kultūrinę programą – apie kažkokį jūsų skonio ugdymą galite net negalvoti. Man rūpi parduoti reklamą (galima pridurti – kad ir paslėptą).

Sveikinimai p. Mockui už tokį nuoširdumą (tikrai nemanau, kad LNK šiuo atžvilgiu yra kažkokia išimtis žiniasklaidos rinkoje) ir užuojauta visiems televizijos žiūrovams.

Kita vertus, paklaustas apie tai, ar – šalia pinigų darymo – žiniasklaida nėra ir įtakos darymo priemonė, Mockaus nuoširdumo jau nė ženklo. Turbūt iš tiesų televizijos ekranuose kurį laiką karaliavęs šaipymasis iš visų už griežtus alkoholio reklamos apribojimus pasisakančių politikų buvo visiškai neefektyvus. Juk žmonės kalba, kad LNK (o kartu ir kitos „MG Baltic” koncerno įmonės, degtinę varančios AB „Stumbras”) interesams ginti prireikė net siųsti savo teisininką rašyti atitinkamas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas.

Taigi jei kam žiūrint žinias – paprastas ar dviračio – pasirodys, kad jose nuolat pabrėžiamos vienų politikų ydos, o kitų dorybės, jūs greičiausiai klystate. Gi žiniasklaida taip nesielgia, juk ji – prastas įtakos darymo įrankis.

Arba: tiesiog tokia keista ta Lietuvos visuomenė – apie pinigų troškimą joje galima kalbėti visiškai atvirai, o apie įtakos troškimą – tabu.

Arba: pasimokykit, vaikai. Jei norit užsidirbti pinigų, galit apie tai visiems garsiai kalbėti – tai greičiausiai Jums nepakenks, o gal net ir padės. Bet jei norit įgyti įtakos, kartais geriau prikąst liežuvį ir smarkiai apie tai nesiafišuot.

Apie moteris bus kitą kartą.

–

Monetų nuotrauka priklauso  Chris_J, aut. teisės.

Sesė sakė, kad šiemet nebus Moksleivių dainų šventės, mat ją atšaukė valdžia. Panaršiau – tikrai. Esą pinigų trūksta.

Tai priminė vieno pokalbio Danijoj gabaliuką. Šnekėjom apie tai, kokiais būdais danai išmoksta angliškai. Pašnekovas pasakojo, jog ten visos televizijos labai daug laiko transliuoja programas anglų kalba. Kodėl? Nes kurti  savàs, atseit, nėra pinigų, tad priperkama angliškų laidų ir tik uždedami titrai (pigiau). O dabar ten jau girdis balsų pripažint anglų kalbą antrąja valstybine.

Šiaip bet kurioje valstybėje pinigų visada yra. Ir jau ypač Danijoje – kas buvo, žino. Jų užtenka tam, kam valdžia nori jų skirti.

Gal ir visai nekeista, kad liberalas ministras Lietuvoje atšaukia dainų šventę.

*

Vienas politikas man tarė:

– Kas iš tų jūsų simfonijų, jei nedalyvaujate politikoje?

Atsakiau:

– Kas iš tos jūsų politikos, jei neklausote mūsų simfonijų?

G. Kuprevičius

*

*

Trijų karalių šventės sekmadienis, pavakarė.

Skamba laidinis telefonas, pakeliu. Prisistato kažkokia mergina iš „Krištolinių vandenų“, siūlo atlikti nemokamą vandens testą ir bla bla bla. Paklausinėju jos vieno kito dalyko (apie rinkodarą ir etiką), ir po kokios pusantros minutės ji pati greit atsisveikina ir nutraukia pokalbį.

Gaila, kad tokius darbus žmonės turi dirbt sekmadieniais.

*

Naujų įžeidžiamų žodžių išgalvojimas pagal Delfi.lt

*

(šaltinis)

-

Paveikslėlis su varna priklauso Steve-h

Nuotrauka iš senos dainų šventės imta iš Vikipedijos.