Įrašai su žyma ‘pinigai’

Pakalbėkim apie pinigus

2013-11-21, parašė

Prieš kokią savaitėlę į šio tinklaraščio autorių vidinę diskusiją Martynas „įmetė“ porą straipsnelių apie parašyto ar ištarto žodžio vertę ir apie tai, kaip (ne)atlyginama tiems, kurių darbo rezultatas nėra koks nors daiktas ar paslauga, bet idėjos, žinios, kūryba. Kaip atlyginti mokslininkams ir kūrėjams už mintis, kuriomis jie dalijasi, yra sena problema. Jei už kokį daiktą atėjus į parduotuvę esame įpratę mokėti pinigus, už paskaitą arba už perskaitytą eilėraštį atsilyginti nėra taip jau įprasta. Pinigai toks dalykas: užtenka apie juos prabilti, kad sukeltum didžiules diskusijas. Tad ir nusprendžiau pasiūlyti čia porą šios temos vertinimų.

4936452797_f2508b8ed4

Problema Lietuvoje yra kiek platesnė ir liečia ne tik kūrybinį darbą, bet ir bet kokį idėjinį darbą: nesame pratę pirkti meno kūrinių, remti internetinių portalų, nei savanoriškais pagrindais dirbančių organizacijų. Nesame išsiugdę finansinio solidarumo su tais, kurie dirba ne tam, kad „kaltų pinigus“, bet kuriems net ir tokį darbą dirbant reikia išgyventi. Todėl, man rodos, Lietuvoje toks silpnas nevyriausybinis sektorius. Beveik vienintelis finansų šaltinis nepartinėms NVO, kūrybiniams žurnalams ar šiaip pilietinėms iniciatyvoms vis dar yra valstybinės programos arba kokie nors fondai, kurių ištekliai taip pat nėra begaliniai. Prancūzijoje nevyriausybinis sektorius laiko savo garbės reikalu nebūti finansuojamu valstybės, kad išlaikytų savo nepriklausomybę ir savo „nevyriausybiškumą“. Lietuvoje, man rodos, be oficialių pinigų organizacijai būtų beveik neįmanoma išgyventi. Tokios organizacijos kaip ateitininkai didžiausią dalį savo veiklos gali įgyvendinti tik besiremdamos savanoryste. Savo renginiuose, savo ruožtu, jos yra priklausomos nuo panašaus savanoriško mokslo ir kūrybos autoritetų indėlio. Savanoriškumas ir labdara – tai labai geri dalykai (tai jau atskira tema), tačiau nepakankami, nes kažkur šioje grandinėje yra žmogus, kurio kasdienybė priklauso nuo to, ar už jo kūrybą kas nors sumokės. Jo kūrybos kokybė, deja, taip pat priklauso nuo pinigo: jei jis galėtų atsidėti kūrybai užuot ieškojęs naktinio darbo gamykloje, visi nuo to praturtėtumėme. Bet tam turime pradėti vertinti idėjas bei kūrybą ir laikyti tai mūsų bendru visuomenės turtu, kuris neatsiranda „už dyką“, nors taip gali ir pasirodyti. Reikėtų kažkaip pradėti mokytis tiek patiems, kurie gali, remti vieni kitus finansiškai, tiek išdrįsti panaudoti naujus finansų paieškos metodus nevyriausybinei veiklai (pvz., iš privačių šaltinių). Tuo pačiu reikia pradėti galvoti apie tai, kaip atlyginti mums talkinantiems mokslininkams ir kūrėjams, kurie atvažiuoja mums skaityti paskaitų.

Kita vertus, visos kūrybinės ir nevyriausybinės veiklos sudėliojimas į rinkos santykius „perku-parduodu“ lygiai taip pat „žudo“ kūrybą ir nevyriausybinę veiklą. Savanorysė ir idėjinis darbas yra tiek pat svarbūs, kiek ir finansai. Mažų mažiausiai įtarimą kelia tie, kurie garsiai visiems aiškina: „Aš tai savo idėjų už dyką nedalinu. Jei norit mane išgirsti, tai susimokėkit.“ Panašu, kad jie kuria tam, kad gautų pinigus, o ne tam, kad kurtų. Todėl dažnai nežmoniškai daug kainuojanti visokio plauko šiuolaikinių ekspertų „išmintis“ yra gerokai abejotinos vertės. Psichologai galėtų daug pasakyti apie tai, kaip pinigai sugadina motyvaciją: o kodėl man stengtis, jei vis vien gaunu pinigus?

Kūryba yra toks dalykas: jos vertę gali nustatyti tik jos kritikai ir vertintojai, o ne patys kūrėjai. Jei parašiau knygą, kurią visi nori pirkti, gausiu savo idėjų vertą atlyginimą (su sąlyga, kad visuomenė mano knygą pirks, o ne bandys „parsisiųsti“ internetu – žr. pirmą šio straipsnelio dalį). Be to, kūrėjai peno gauna iš visuomenės: iš diskusijų, iš bendravimo, kritikos ir idėjų kaitos. Negalima sakyti, kad paskaitininkas, atvažiavęs į renginį, iš jo išvažiuoja visiškai nieko iš jo nepasisėmęs (nebent jo publika buvo beviltiškos į nieką nereaguojančios „daržovės“). Be to, solidarumas galioja tiek gaunantiems kūrybos vaisius, tiek juos brandinantiems: vieni gali kitus paremti pinigais, kiti – idėjomis. Tad pritariu tiems autoriams, kurie teisėtai prašo atlyginimo iš galinčių susimokėti, bet nereikalauja iš tų, kurie tam išteklių neturi (pvz. iš jaunimo NVO). Tokiu principu vadovavosi prof. Higgins’as G. B. Shaw „Pigmalijone“, sutikdamas popierinių gėlių pardavėją mokyti taisyklingos anglų kalbos už kelis skatikus, nes jos biudžetui tai buvo neproporcingai didelė suma.

Sudėtingas su tais pinigais… Geriausia būtų, jei jie kuo dažniau būtų priemonė (vieniems laisvai kurti, kitiems be sąžinės graužimo naudotis tais kūrybos vaisiais) bet ne tikslas, dėl kurio kuriama.

-

Nuotrauka - Kaptain Karrot
12 – paspausk ir pagirk!

Duoti ar neduoti išmaldą?

2013-03-30, parašė

Paryžiaus Saint Germain bulvaras – viena prabangiausių Paryžiaus gatvių, su savo vardinėmis dizainerių parduotuvėmis, kultinėmis kavinėmis ir istoriniais monumentais. Be „tikrojo Paryžiaus“ spindesio ir išsipusčiusių paryžiečių su savo dideliais automobiliais, ši gatvė dar turi ir savo nuolatinius išmaldos prašytojus. Jų čia yra visokių: apskurę luošiai, kurie tarsi viduramžiais šlubčiodami ir barškindami skardines su centais slankioja tarp praeivių, liūdni ir ramūs išmaldos prašytojai, sėdintys tyliai susigūžę pastatų nišose, arba beveik „entrepreneriai“, įtaigiai užkalbinantys, išdėstantys problemą ir apeliuojantys į tavo visuomeninį sąmoningumą. (Vienas toks man labai patinka: drąsiai ir dalykiškai sako: „Tik ką išėjau iš kalėjimo: suteikite man progą“. Kaipgi neduosi? Juk neverkšlena, nevaidina išlaikytinio, o rodo pasiryžimą dėti pastangas ir išlipti iš bėdos. Jam tik reikia progos.) Dar yra kelios šeimos su dviem ar trim vaikais, užsiėmusios atskiras šaligatvių teritorijas. Dieną jų čiužiniai laukia susukti nebenaudojamose telefonų būdelėse. Yra ir šiaip tiesiog sėdinčių ant suolelio su kuprine šalia ir popieriniu puodeliu priekyje, šitaip leidžiančių ištisas dienas.

Paryžiaus metro tavęs laukia dar būrys panašių pagalbos prašytojų: vieni vedasi kokį giminaitį invalidą, kita nešasi kūdikį ar vedasi vaiką, trečias praeina nieko nesakydamas, išdėlioja keliautojams lapelius, kur aprašytos visos nelaimėlio bėdos, o grįždamas susirenka, ką kas nors susimildamas jam į rankas įspraudžia.

Taigi, pravažiuoji pro Paryžiaus centrą ir išleidi visą savo dienpinigių normą. Arba ne. Stebint iš šono, išmaldą duoda nelabai daug kas. Apskritai, rodos, paryžiečiai yra išvystę tam tikrą reagavimo į ubagus kultūrą: tiesiog ignoruoja juos. Nutaiso susikaupusią veido išraišką ir stengiasi nežiūrėti į tą pusę, toliau sau skaito knygą ar laikraštį… Norom nenorom pats persiimi šia kultūra ir štai nuolatiniai pagalbos prašytojai tampa „nematomais žmonėmis“.

Yra daugybė mitų, kodėl neduoti išmaldos:

„Už jūsų pinigus iškart bus perkamas alkoholis, cigaretės ar net narkotikai“. Gali būti, kad daugelis gatvės gyventojų yra alkoholikai. Tačiau jei neduosiu tų dvidešimt centų, jis nepasveiks nuo savo priklausomybės. O dar galbūt, neduokdie, ims vogti ir plėšti? Pagaliau ką gi aš žinau, gal būtent tą vakarą jis nieko nevalgęs nuo ryto, o lauke spaudžia šaltis ir jam žūt būt reikia cento duonos gabalui.

„Jūsų pinigai išlaiko mafijines struktūras, kurios prievarta įdarbina vaikus ir moteris“. Gali būti. Bet jei tas vargšiukas šį vakarą grįš nesurinkęs nurodytos sumos, jam baigsis dar blogiau… Na o su mafijinėmis struktūromis kovoti – policijos darbas.

„Jie tiek per dienas prisirenka, kad galėtų gyventi kaip karaliai. Jie sėdi gatvėse, nes jiems taip patinka, taip jie geriau „uždirba“ nei dirbdami normalų darbą“. Nežinau: patinka, nepatinka, bet man gatvėje pavasario laukti nepatiktų, nesvarbu, kiek tai „apsimoka“. Be to, žinau maisto kainas. Žiemą važiuojant traukiniu pro atokesnius užkampius matosi, kaip iš didelių šiukšlių krūvų kyšo kaminai su rūkstančiais dūmais. Jie čia gyvena. Tai – šių žmonių visiškai nedžiuginanti realybė ir sunku pasakyti, kiek iš jų tokį gyvenimą patys pasirinko.

Dažnai gerą darbą padaryti mums kliudo per didelis mūsų išprusimas ir perdėtas noras viską analizuoti ir racionalizuoti. Galbūt tuose mituose ir yra dalis tiesos. Bet iš kur mes galime žinoti kiekvienu konkrečiu atveju? O jeigu kaip tik yra atvirkščiai? Man rodos, turėtų pakakti fakto: žmogus gatvėje ir prašo. Jei turiu kišenėje tą atliekamą litą ar eurą, jei galiu padėti, tai kodėlgi ne?

 -
Nuotrauka paimta iš  pedrosimoes7.
15 – paspausk ir pagirk!

Iš emigracijos grįšiantis: „Turim laisvę ir džiaukimės ja“

2013-03-13, parašė

Straipsnio autorius – Ričardas Benediktas Ramanauskas.

2012-08-07-029

Spontaniškasis Martynas paskubomis liepė parašyti straipsnį apie Angliją, kurioje jau gyvenu septintas mėnuo. Nusprendžiau apsiriboti keliais patarimais ir patirtimi, kad atskleiščiau kuo objektyviau Anglijos emigranto realybę. Iškart pasakysiu, kad neagituoju prieš emigraciją ir manau, jog kiekvienas gali mėgautis iškovota laisve rinktis.

Važiuoti į Angliją planavau ilgai. Visada norėjau sužinoti, dėl ko beveik pusė milijono lietuvių ten randa laimę. Galbūt ten aukštas pragyvenimo lygis ir pinigais lyja, o gal ten tiesiog linksmiau? Man buvo būtina tai sužinoti. Nuvažiavau, įsidarbinau sandėlyje, dirbau monotonišką darbą.

Atleido, ieškojau kito. Radau – dedu vyšnias ant pyragėlio. Bet, Ričardai, juk tu dabar uždirbi 26lt per valandą (tai beveik 1040 lt savaitei)! Dideli pinigai. Na taip, jeigu už  vyšnių dėjimą gauni 1000 litų savaitei, kuriuos galėtum nusiteleportavęs į Lietuvą, išleisti „Maksimoje“ kiekvieną šeštadienį. Tada aš būčiau ponas, prakutęs lietuvis. Bet, deja, kaip visada tikrovė atbudina ir supranti, kad reikia mokėti nemažą savo duoklę ir čia. Anglijoje dažnai niekam neįdomu, kas esi ir ko atvažiavai, todėl vienas dalykas man čia patiko, kad senoji karalystė auklėja lietuvaičius kaip griežtas internatas. Skundimaisi, verkšlenimai, yra negailestingai ignoruojami: tu esi emigrantas, tu paklūsti, tu negali keikti valdžios, nes ji ne tavo. Tu susitaikai ir dedi vyšnias ant pyragėlio. Skamba žiauriai, bet teisingai. Pasakysiu naiviems abiturientams kurie tikisi rasti laimę Anglijoje:  aukso kalnų, pieno upių nėra, ir mana iš dangaus nekrenta. Žiaurus kapitalizmas priverčia kovoti už būvį, nedirbsi – neturėsi, pašalpa lengvai nedalinama.

Bet mano atveju šie septyni mėnesiai buvo išsigryninimo, subrendimo laikotarpis, Lietuvos vertės suvokimas. Ši tikrovė davė pasirinkti: emigranto 1000 litų per savaitę už vyšnių dėjimą ant pyragėlio, ar kapstytis ir siekti tikslo, kad tavo talentai ir paslaugos būtų ateityje vertinami daug didesniais pinigais. Pasirinkau antrą variantą. Kiekvieną dieną „Youtube“ ir knyga buvo (ir tebėra) mano pagrindiniai įrankiai kraunant išminties kapitalą. Kiekvieną diena mokytis, mokytis ir dar karta mokytis, siekiant pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Tyra ambicija – turėti kuo daugiau išminties ir būti kuo labiau vertinamu rinkoje – lėmė, kad noriu grižti į Lietuvą. Noriu Lietuvoje keisti pasaulį, noriu Lietuvoje nešti vertę ekonomikai ir siekti geresnio gyvenimo lygio.

Anglijos patirtis buvo neįkainojama ir pasakiška, nes atvažiavau jaunas ir be skolų. Atvažiavau ne bėgti nuo bankų ir nepasisekusių studijų, o ruošti save Lietuvai, suprasti, kodėl Anglijos ekonomika geresnė už Lietuvos ir atsikratyti lietuviško verkšlenimo. Turim laisvę ir džiaukimės ja, nes dar niekada per Lietuvos istoriją nebuvo tiek daug galimybių, kaip dabar – praturtėti, kurti, gyventi kaip nori.

Ačiū už dėmesį. Jeigu patiko straipsnis nepamirškite sekti neliberaliai.lt. tinklaraiščio naujienas ir spausti rekomenduoti apačioje strapsnio.

-
Autoriaus nuotrauka
26 – paspausk ir pagirk!

Šv. Kalėdos ir „Išsipildymo akcija“

2012-12-21, parašė

Tekstą atsiuntė Justina Karlonaitė, VU Medicinos fakulteto studentė.

***

Lemputėmis papuošti medžiai bei namai, Katedros aikštėje stovinti papuošta eglė, daugybė skubančių žmonių didžiosiose parduotuvėse bei krintančios snaigės ir didelės pusnys lauke. Visa tai primena, kad šv. Kalėdos jau visai čia pat. Tačiau dažnam iš mūsų  šis metas neretai asocijuojasi su labdaringomis akcijomis.  Viena iš labiausiai žinomų- tai  „Išsipildymo akcija“, kuri nepaliauja žiemos metu skatinti siųsti pinigėlius.  Tačiau ar tikrai viskas taip akinančiai gražu?

Reikia pripažinti, jog šios akcijos tikslas kilnus – padėti vaikams, kurių nuoširdžios  šypsenos ir neišsenkantis smalsumas džiugina mus.  Visgi lazda turi du galus.  Norėdami padėti materialiai, jie fizinį bendravimą, dėmesio ir susirūpinimo rodymą perkelia į antrą planą. Tiesa, televizijos ir pramogų žvaigždės prieš žiemos šventes aplanko vaikus, augančius vaikų namuose ar sunkiai sergančius, praleidžia kartu laiką, įteikia dovanėles. Ir toks susirūpinimas tik vadinamuoju  „gerumo laikotarpiu“, t.y. gruodį. Vadinasi, kitu laiku galime nedaryti gerų darbų, pamiršti tuos, kuriems reikia dėmesio, bendravimo?

Deja,  kartais taip atrodo, ypač šiuo laikotarpiu, kai einant gatve matai skelbimus, skatinančius išpildyti vaiko svajones, televizijos ekrane matant numerius, kuriuos surinkęs gali paaukoti pinigus reikiamai medicininei įrangai. Ir visa tai propaguoja materialumą, suteikiant vis mažiau erdvės pamąstymui apie  fizinį kontaktą, kurio mažieji taip išsiilgę.
Vasarą  teko mėnesį praleisti kūdikių namuose.  Daugelis iš jų turi tėvelius, kurie karts nuo karto aplanko, tačiau tas bendravimas, ryšys tarp vaiko ir tėvų kitoks – šaltas, kartais net atmestinas. Tad asmenų (savanorių),  kuriems geri darbai reikalingi ne tik prieš Kalėdas, mažųjų priežiūra, bendravimas bei  fizinis prisilietimas yra labai svarbūs normaliam jų psichologiniam vystymuisi. Toks  pagalbos būdas daug veiksmingesnis  bei turintis ilgesnę  emocinę  vertę  nei gavus žaisliuką.

Be to, kūdikių namuose, kur savanoriavau, gyvena sutrikusio vystymosi vaikai. Tad teko pabendrauti su gydytojais, stebėti, kaip prižiūrimi tokie vaikai. Paradoksalu, bet šie mažieji mediciniškai geriau prižiūrimi, nei daugelis vaikų savo tikrųjų tėvų: beveik kiekvieną dieną masažai, mankšos, įvairiausi augančiam organizmui reikalingi vitaminai, vaistai, reikalingi sergančiam mažyliui, kasdieniai gydytojų vizitai ir pan.  Dar reikėtų paminėti, kad beveik kiekviename  kampe  mėtosi įvairiasplaviai ir įvairiaformiai žaislai. Tad tiems mažyliams  visolabo tereikia tik  meilės , aplinkinių dėmesio,kurie galėtų atsakyti į jų vaikiškus smalsius klausimus. Tačiau ne pingų…

Visgi derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog dažnas šiuolaikinis žmogus dirba, gyvena taip, jog neturi laiko, kurį galėtų skirti apsilankymui vaikų namuose, nors ir norėtų… Tad skatinimai siųsti pinigus, deja,  tampa vis patrauklesni šiandienos įtemptu ritmu gyvenančiam žmogui. Taigi ar esant  tokioje  situacijoje pasirinkti materialų sprendimo variantą yra tinkamas apsisprendimas? Nemanau, nes, mano manymu, pinigų paaukojimas tėra savotiškas sąžinės priekaištų slopinimas,  materialumo prilyginimas geram darbui prieš Kalėdas. Žinoma, savanoriavimas yra tinkamesnis studentams ar moksleiviams. Džiugina tai , kad jie tuo ir pasinaudoja, nes būtent jų ir yra daugiausiai tarp savanorių.

Iš to, ką patyriau: duoti savo meilę,  laiką ir  šypsenas  kitam, ypač dar visai neseniai  į  pasaulį  įžengusiam mažyliui, yra neapsakomai gera. Ypač, kai sulauki nepakartojamo atasako – kūdikiškų nuoširdžių šypsenų.

-
Nuotrauka priklauso  Alexander N.
12 – paspausk ir pagirk!

Religinių Europos konfliktų atspindžiai – marginant eurus

2012-12-10, parašė

Kol kas geometrinėmis architektūrinėmis formomis puošti eurų banknotai nuo 2013 metų įgys naują – pagonišką – veidą. Jau numatyta, kad dabartinį, esą neutralumo siekusį marginimą pakeis senovės graikų deivės Europos atvaizdai.

Graikiškoje mitologijoje Dzeusas buvo įsimylėjęs Europą taip labai, kad pasivertęs į baltą jautį pagrobė ją ir prievarta nusitempęs į Kretą apipylė dovanom ir padarė salos karaliene.

Deivės Europos mito iškėlimas, matyt, taps gera proga toliau vystytį feministinį „moterų teisių“ diskursą Europos sąjungoje.

***

Tuo tarpu slovakai 2013 m. buvo numatę išleisti 2€ monetą su šventųjų Kirilo ir Metodijaus atvaizdais monetos pusėje, kurią kiekviena eurą turinti šalis gali marginti pagal savo pasirinkimą.

Moneta išleista bus, tačiau su Europos Komisijos cenzūra – ši uždraudė virš šventųjų galvų vaizduoti šventumo simbolį – aureoles, o ant jų rūbų – kryžių.

Nacionalinio banko atstovė Petra Pauerova Slovakijos dienraščiui „Pravda” pareiškė, kad „Europos Komisija, pritardama ’kai kurių ES valstybių-narių prašymui’, nurodė pašalinti šiuos atributus.” Kadangi monetos bus vartojamos visose euro regiono šalyse, projektas turi paisyti „religinio neutralumo” principo, paaiškino Pauerova.

Europos Komisijai nepatiko šventųjų nimbai ant slovakų euro monetos“, patriotai.lt

Dvigubą kryžių, kuris yra Slovakijos simbolis,pasilikti leidžiama. Kol kas?

***

Pernai rudenį vaikštinėjome Danijos parlamente Kopenhagoje. Itin dalios pagrindinės salės lubas puošia didžiuliai trijų pagonių dievų atvaizdai. Kartu vaikštinėjusios danės klausiau, ar tai jiems neprimena religinio neutralumo principo pažeidimo. Aiškiai atsakyti negalėjo.

***

Savarankiška pinigų politika? Bent jau tarpukariu Lietuvai, atrodo, sekėsi visai gerai.

- Kaip Lietuva savo pinigų reforma [įvedant lito valiutą 1922 m.], jų stabilizavimo požiūriu atrodė Europos kontekste?

- Neįtikimai gerai. Nors Lietuva savus pinigus įsivedė vėliau nei Lenkija, porą mėnesių atsilikdama nuo Latvijos, ji pirmiau už daugelį valstybių stabilizavo pinigus.  [..]

Būtina turėti mintyje tai, kad naujai susikūrusios Latvijos ir Lietuvos valstybės sugebėjo stabilizuoti pinigus be užsienio finansinės pagalbos, kai daugelis kitų šalių (Austrija, Belgija, Lenkija [..]) – tik gavusios dideles Tautų Sąjungos ar privačių bankų paskolas. Tautų Sąjunga padiktavo joms griežtus reikalavimus, atsiuntė savo komisarus finansų ir pinigų politikai prižiūrėti. Taigi valstybės skolininkės turėjo atsisakyti dalies suvereniteto.

Tuometė Lietuvos banko vadovybė atsisakė Anglijos ir Vokietijos pasiūlymų atsiųsti savo konsultantus. V.Jurgučiui ir jo komandai tautinė savigarba neleido naudotis užsieniečių paslaugomis. Argi neturėtume didžiuotis anos Lietuvos sėkme?!

Litui kelią nutiesė ryžtas ir išmintis“, lzinios.lt

Beje, „lito tėvu“ vadinamas Vladas Jurgutis buvo ateitininkas.

***

O ar yra kryžius ant lietuviškų monetų? Yra! Išsitrauk piniginę ir apžiūrėk 5 centų monetą…

-
Nuotrauka su jaučiu priklauso  cliff1066™, su pinigais – Images_of_Money
14 – paspausk ir pagirk!