||| Autoriaus įrašai

Odė tėčiams

2014-06-01, parašė

Visi Lietuvoje, be abejo, švenčiame motinos dieną. Tai proga, kurios pakanka, kad sukartumėme šimtą ar daugiau kilometrų ir grįžtumėme į namus pasveikinti brangiausio žmogaus pasaulyje.

3646069191_bd5f129f81_b
Švenčiame, žinoma, ir tėvo dieną. Jei yra motinos diena, juk turi būti ir tėvo diena. (Be to šiais laikais švenčiame ir visokias kitokias dienas, kurių proga prekiautojai gali pasidaryti sau papildomos reklamos ir parduoti vieną kitą papildomą dovanėlę). Bet tėvams, kitaip nei mamoms, tikriausiai nedainuojame „žibuoklėm pražydę“ arba „švelnios tavo rankos“.

Dėkoti mamai už nemiegotas naktis, už supimą ant rankų, už rūpestį ir globą tikrai verta. Tos dukros, kurios pačios jau turi vaikų, tikrai supras, koks iššūkis iš tiesų yra motinystė. Ypač šiuolaikinėms mamoms tai ne tik nemiegotos naktys, bet ir visiškai naujas gyvenimas: gyvenimas prisirišus prie namų, laisvės ir savo asmeninių ambicijų apribojimas, netgi vienatvė: juk su mažiukais nepadiskutuosi apie naujai perskaitytą literatūros kūrinį arba apie politines naujienas – jų darbotvarkė kur kas paprastesnė. Motinystė – tai pasiaukojimas dėl paties mažiausio šeimos nario.

Kita vertus, iš savo pačios vaikų kažkodėl padėkos nelaukiu. Atvirkščiai: dėkoju Dievui už vaikus! Tai jie mano gyvenimo dovanos, tai jie – kasdienybę praskaidrinantis džiaugsmas, šypsenos, energija. Jie – gyvenimo prasmė. Ne, vaikai nėra dar vienas papildomas moterims skirtas namų ruošos darbas (šalia skalbimo, šlavinėjimosi ir virtuvės, kur dažnai mėgstame juos priskirti). Vaikai – tai nauji šeimos nariai, papildantys namus. O iš kiekvieno šeimos nario visi mes vienodai ir gauname ir duodame: džiaugsmo, meilės, bendravimo pamokų. Tad dėkoti turėtumėm vieni kitiems.

Tačiau svarbiausias dalykas, kuris motinystę paverčia tikru džiaugsmu ir leidžia jai išsiskleisti visu grožiu – tai tėvo buvimas šalia. Iš tiesų, kitaip ir būti negali. Juk vaikai – dviejų meilės vaisius!

Kokie nuostabūs tie tėčiai, kurie padeda mamoms pajusti motinysės džiaugsmą, paprasčiausiai leisdami pailsėti, pakeisdami savo žmonas naktiniuose budėjimuose arba tiesiog išleisdami vakare į koncertą. Kaip gera mamoms matyti savo vyrus, žaidžiančius su vaikais, skaitančius su jais knygas. Kaip smagu visiems po lygiai dalintis namų ruošos darbus ir abiems vienodai aukotis dėl pačių mažiausių šeimos narių. Kaip puiku, kai vis daugiau tėčių pasinaudoja galimybe pasiimti vaiko priežiūrai skirtas atostogas. O kaip puiku tėčiams, kai jie gali būti „matomi“ ir mylimi šeimos nariai, o ne tik tie, kurie „kažkur darbe“ rūpinasi materialine šeimos gerove, likusį laiką praleisdami prie televizoriaus ekrano arba futbolo stadione.

Kai toks tėtis šalia, tada tikrai šypsosi mamos, o vaikai – patys laimingiausi. Jei būtų mano valia, tėvo dieną švęsčiau tuo pačiu metu, kaip ir motinos dieną, nes motinystė be tėvystės nepilna. Bet kuriuo atveju, tėvo dienos proga, padėkojusi savo tėčiui už visa tai, ką išvardinau, padeklamuosiu ilgą odę savo vaikų tėvui.

Nuotrauka priklauso John Ryan
21 – paspausk ir pagirk!

Jūs – Europos ateitis

2014-05-22, parašė

Kai Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso kvietė kurti Europos federaciją, pasiūlymas buvo toks atsargus ir neryžtingas, kad niekas juo nepatikėjo. Panašaus atgarsio (t. y. beveik jokio) nesulaukė ir vienuolikos ministrų grupė, kuri tuo pačiu metu teikė pasiūlymus dėl Europos ateities. Europos Parlamento rinkimai taip pat neįkvepia: pagrindinė tema naujienose skamba apie tai, kad jame gerokai padaugės populistinių ir antieuropietiškų partijų atstovų, kurie, kaip skelbiasi, stengsis sugriauti Europą iš vidaus.

3986665427_b3e710409b_b

Išvada tik viena: Europai žūtbūt reikia naujų idėjų, naujo įkvėpimo. Žūtbūt – tikrąja, tiesiogine šio žodžio prasme.

Sutinku, kad ne viskas Europoje nuostabu. Kad nerdami stačia galva į acquis communautaire, pirmieji puldami pasirašyti visas mums siūlomas sutartis ir konvencijas neišvengiame klaidų. Bet vis dar manau, kad Europa išlieka vienintelis mūsų kelias pasaulyje, kuris darosi vis pavojingesnis.

Šis pavasaris Ukrainoje parodė, kokie svarbūs yra sąjungininkai. Europa – vienintelė vieta, kur mes juos rasime. Štai pavyzdžiui, šiomis dienomis Rusija pasirašė grandiozinę sutartį dėl dujų pardavimo Kinijai. O kas joms abiems, milžinėms, kurioms pasaulio reikalai, tarptautiniai įsipareigojimai, etika ar moralė – visiškai nerūpi. Jei reikės siųsti tankus, kad apgintų savo interesus, nesijaudins dėl pagadintos reputacijos.

Ukraina priminė ir dar vieną dalyką: kaip gerai, kad Lietuva, brisdama iš šaltojo karo griuvėsių turėjo Europos paramą, turėjo narystės perspektyvą, kurios padėjo mums tobulinti valstybės administraciją, naikinti korupciją, stiprinti socialinę apsaugą, kurti veikiančią demokratiją. Dar yra darbo, bet jau esame gerame kelyje. Kai kurioms šalims pasisekė mažiau: jos iki šiol yra valdomos reketininkų ir siaubiamos ginkluotų gaujų.

Todėl šiemet kaip niekad (ir Lietuvai tikriausiai labiau nei kitoms šalims) yra svarbūs rinkimai į Europos parlamentą.

Balsuoti sekmadienį privalome ne tik tam, kad būtumėm atstovaujami ten, kur priimami sprendimai. Dar ir tam, kad parodytumėm solidarumą su visais panašiais į mus, kurie balsuos, siekdami Europoje matyti daugiau krikščioniškų vertybių. (Štai, pavyzdžiui, Prancūzijoje rinkėjai partijoms paruošė klausimyną apie kandidatų požiūrį į daugelį vertybinių klausimų, kurie, panašu, bus vis dažniau diskutuojami Europos mastu).

Balsuoti privalome dar ir dėl to, jog, esu tikra, Naujojoje Europoje slypi visos Europos ateitis. Jei kur nors gims idėja, geresnė nei ta, kurią pasiūlė J. M. Barroso, ji gims pas mus. Ten, kur žmonės nėra aptingę nuo gerovės ir žino, kad tik darbas duoda vaisių. Ten, kur galvos vis dar sukamos ieškant tikrųjų vertybių užuot pasirinkus bekvapes, beskones, bet „pažangias“ idėjas. Ten, kur ne tik viskam sakoma “ne“, bet kur ieškoma sprendimų. Pagaliau ten, kur žmonės tiki, kad ateitis bus geresnė nei praeitis. Turime užauginti lyderį, dvasios galiūną, kuris įkvėps Europą naujam žingsniui į priekį. Vien dėl šios priežasties Europos Parlamentas mums turėtų būti labai įdomus.

-

Nuotrauka priklauso Dawe
6 – paspausk ir pagirk!

Dešimt metų užtikrintos laisvės

2014-03-27, parašė

Stovintis vanduo užsitraukia, nelaistomas medis nudžiūsta, nevalomi sidabriniai indai pajuosta. Kai gyvenimas tampa vis geresnis ir geresnis, kai turime už ką pavalgyti, kai galime laisvai kalbėti, keliauti į tolimas šalis, linksmai leisti laisvalaikį, labai lengva pamiršti, kiek buvo dirbta ir kiek pastangų kažkas deda iki šiol, kad visu tuo galėtumėm džiaugtis. Dar vienas kitas nuo nerūpestingo gyvenimo apsvaigęs žingsnelis ir, žiū, galime imti nebevertinti to, kuo džiaugiamės kasdien. Štai kodėl tokie reikalingi yra gimtadieniai, valstybinės šventės ir svarbios datos, švenčiamos ir minimos kasmet ir primenančios mums tai, kas tikrai svarbu.

b050421al

Labai džiugu, kad Lietuva dar alsuoja gyva atmintimi to, kas buvo išgyventa per pastaruosius 20-30  metų. Dėl to dar su dideliu užsidegimu švenčiame abi nepriklausomybės dienas: kepame trispalvius sausainius, siunčiame twitter žinutes „Proud to be Lithuanian“. Daugelyje šalių nepriklausomybės diena jau yra praradusi savo prasmę.

Prie šių gimtadienių siūlau pridėti ir dar porą: narystės NATO ir ES sukaktis. Šią savaitę švęsime pirmąjį narystės NATO dešimtmetį. Įvykiai Ukrainoje mums ne visai linksmai priminė apie narystę NATO. Išgyvename momentą, kai tikrai galime vertinti tai, kad 2004-aisiais įstojome į Aljansą. Ne dėl to, kad mums tai kainuoja mažiau nei vienas alaus butelis žmogui (taip kažkada buvo skaičiuojama narystės NATO kaina), o dėl to, kad saugumo garantijos, kurias ši organizacija mums duoda, tikrai yra vertingos.

Įstodami į NATO pasiekėme keletą itin svarbių dalykų. Visų pirma – sąjungininkių solidarumą, kurio realų veikimą galime stebėti šiandien. Antra – įgavome tam tikrą atgrasymo galią: jau taip lengvai, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos, Baltijos šalių „paklibinti“ nebegalima. Trečia ir svarbiausia – statusą ir narystę Europos saugumo bendruomenėje. 2004-ieji buvo metai, kai žengėme lemtingą žingsnį į laisvą pasaulį, kuriame pripažįstama mūsų teisė spręsti savo likimą, kuriame esame laikomi lygiaverčiais, esame gerbiami, kuriame galime su didesniųjų pagalba stiprinti savo valstybę, kurti savo šalies gerbūvį ir žengti pirmyn.

Belieka tik šis tas, ko reikėtų iš mūsų pusės: prisiminti, kad esame NATO nariai, įvertinti tai ir tuo naudotis. Užtenka nuolatos drebėti, kad NATO galbūt mūsų negins, galbūt nespės, galbūt nenorės… Tai sėja sumaištį mūsų visuomenėje ir maitina tamsias mintis tų, kurie šį nepasitikėjimą norėtų išnaudoti mūsų nenaudai. Pasitikėkime, jei jau kartą įstojome, tegul tai tampa išsipildančia pranašyste.

O tuo tarpu – dirbkime, laistykime Euroatlantinės bendruomenės medį. Nelaikykime narystės jau atliktu pasiekimu, kurį galima dėti į stalčių. Būkime sąmoningi, branginkime draugystę su sąjungininkais, visų pirma – kaimynais (!), remkime išlaidų gynybai didinimą, palaikykime tuos, kurie stiprina ryšius tarp NATO valstybių, gerbkime savo kariuomenę ir padėkime ją išlaikyti. Kiekvieno sąmoningo Lietuvos piliečio parama Aljanso solidarumui – tegul ji pasireiškia tik per rinkimus ar per pokalbius prie vakarienės stalo – yra labai svarbi.

Na, o sukakties proga man norėtųsi padėkoti tiems, kurie šį nepaprastą pasiekimą įgyvendino: mūsų valstybės vadovams, politikams, ministerijų (ypatingai Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos) darbuotojams, diplomatams, visuomenės veikėjams ir lobistams (Amerikos lietuviams, kurie mynė kelius į JAV Kongresą!). Gera ir svarbu dėkoti. Gal panorėsite ir jūs: urm@urm.lt, pilieciuaptarnavimas@kam.lt, kanceliarija@prezidentas.ltpriim@lrs.lt, arba jbanc@jbanc.org

-

Fotografijos šaltinis - politologas.lt
10 – paspausk ir pagirk!

Ukraina, brangioji…

2014-02-22, parašė

Kijevas kažkada buvo turtingos, taikios šalies sostinė su klestinčia kultūra, teisine ir ekonomine sistema…. Šiandien Euromaidane – istorijos mėtytos ir vėtytos tautos agonija. Bet ši tauta dar žino, kas yra laisvė, ir dar ryžtasi už ją kovoti.

why-ukraine-is-so-important

Ukraina – pasidalinusi šalis. Vakarinė jos pusė kalba ukrainietiškai ir nori tapti Europos dalimi. Rytinėje pusėje vis dar stovi Lenino paminklai, ten dažniau išgirsime rusų kalbą, nemažai ten gyvenančių šeimų sieja giminystės saitai su Rusijos gyventojais, o siena lengvai pereinama. Tačiau tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje – jau nebėra pasirinkimas tarp Europos ir Rusijos, tarp Vakarų ir Rytų. Tai – pasirinkimas tarp laisvės ir diktatūros, tarp galimybės kurti ateitį savo vaikams ir tarnavimo korumpuotai oligarchijai.

Problema su prezidento Janukovyčiaus vyriausybe nėra ta, kad jis „prorusiškas“. Problema,  – kad jis demokratinę ir pagaliau laisvėjančią Ukrainą pavertė veik autoritarine šalimi, išgrobstė jos turtus (Janukovyčiaus sūnus, per pastaruosius metus padvigubinęs savo milijonus, yra tarp 200 turtingiausių pasaulio gyventojų), įkalino opoziciją, suvaržė spaudos laisvę, o galiausiai išdrįso net griebtis putiniško nevyriausybinę veiklą ir susirinikimų laisvę suvaržančio įstatymo, pagal kurį tapo nebeįmanomi taikūs Euromaidano protestai, o Vakarų finansuojamos nevyriausybinės organizacijos būtų turėjusios skelbtis „užsienio agentais“. Įstatymas buvo priimtas taip gėdingai, skubotai ir abejotina balsų persvara, kad visiškai galima suprasti tarsi iš vulkano išsiveržusį protestuotojų pyktį.

Niekam nepatinka riaušės ir deginami automobiliai. O ir tarp protestuotojų tikriausiai ne visi šventi. Tačiau kas belieka tam jaunimui, tiems pensininkams ir paprastiems, ant kojų bandantiems atsistoti žmonėms, kai jų šalis grobstoma, kai politiniai sprendimai priimami pagal vieno žmogaus užgaidas, o jų balso visiškai neklausoma? Jei ne revoliucija ir ne  susirėmimai, Ukrainos valdžia tikrai nebūtų klausiusi Euromaidano reikalavimų, o Europa tikriausiai nebūtų radusi „pateisinamų priežasčių“ įsikišti. Normalioje demokratinėje šalyje vykstant tokio masto protestams save gerbianti vyriausybė seniai jau būtų atsistatydinusi (štai pažiūrėkite į kaimyninę Latviją) ir paskelbusi priešlaikinius rinkimus. Tačiau netgi ir pritarus, kaip kai kas bando ginčytis, kad ši valdžia yra demokratiškai išrinkta ir teisėta, negalima toleruoti „antiteroristinių operacijų“ prieš savo pačių piliečius ir šaudymo žmonėms į nugaras iš tikrų kulkų. To jau tikrai per daug.

Žinoma, Europa neišspręs Ukrainos likimo ir neatsiųs, tarsi iš dangaus, patikimos valdžios Ukrainos žmonėms. Tuo turės pasirūpinti patys ukrainiečiai. Jiems teks labai sunki užduotis konsoliduoti visuomenę, išbristi iš korupcijos, išskaidrinti verslą, teisėsaugą, įgyvendinti, o svarbiausia – ištverti – reformas. Toks iš esmės ir buvo Europos Sąjungos pasiūlymas Vilniaus viršūnių susitikime. Europa nespaudė Ukrainos rinktis Vakarus arba Rytus, sutartis su ES nedraudžia bendradarbiauti ir su Rusija. Europa siūlė Ukrainai pagalbą vykdant reformas, stiprinant administraciją, paverčiant šalį funkcionuojančia ekonomika. Tai nebūtų buvusi stebuklinga Ukrainos transformacija. Procesas būtų ilgas ir skausmingas, per jį kristų ne viena politiko galva, ir ne vienas ukrainietis spėtų nusivilti Europa, tačiau ilgainiui tai būtų į gera visai šaliai. Vietoj šios ilgalaikės perspektyvos Ukrainos vadovai pasirinko greitą naudą: lengvus rusiškus pinigus ekonomikos skylėms užkamšyti (ir kažin ką dar pažadėto slaptose derybose) ir, kaip tikėtasi, lengvesnę pergalę rinkimuose.

Yra daug tautų, kurios, propagandos apakintos ir represijų išgąsdintos, nuolankiai lenkdamos nugarą seka paskui savanaudžius lyderius. Ukrainiečiai parodė drąsą ginti savo laisvę ir išsireikalauti galimybę skaidriai ir demokratiškai patiems spręsti savo šalies likimą. O tai tikrai verta palaikyti.

-

Fotografijos teisės businessinsider.com/
21 – paspausk ir pagirk!

O ar jūs žiūrėsite olimpines žaidynes?

2014-02-07, parašė

Niekada nebuvau labai didelė profesionalaus sporto gerbėja. O kuo toliau, tuo mažiau juo žaviuosi. Mano manymu, profesionalusis sportas šiais laikais jau nebeatitinka tų gražiųjų aksiomų: „sportas – sveikata“, „sveikam kūne – sveika siela“. Kokia gi čia sveikata, jei svarbiausia – rekordai, pergalės, na, dar žiūrovų skaičius ir surinkti pinigai (ypač tokiose šakose, kur sportininkai „perkami“ už didelius pinigus). O ir tie rekordai: ar dar kas nors tiki, kad juos įmanoma sumušti normaliam, cheminių medžiagų nepripumpuotam žmogui? Lanco Armstrongo, didvyrio, „švariai“ įveikusio ligas ir daugybę priešininkų, kritimas nuo sportinio olimpo aukštumų, rodos, sužlugdė paskutines viltis netgi tų „naivuolių“, kurie nenorėjo tikėti, jog profesionaliajame sporte neklausiama, „ar sportininkas vartoja dopingą“, bet „kaip jis sugeba tai paslėpti“. Yra ir baisesnių istorijų, kaip sportininkai (o ypač sportininkės) bando mobilizuoti savo kūnus lemiamoms varžyboms. Kadangi neturiu konkrečių įrodymų (o kas jų turės, kol neįrodyta?), tai nepasakosiu. Bet to, ką žinau, užtenka mano niūriam skepticizmui maitinti… Sveikinu visus, kurie dar gali galvoti kitaip.

1450721_10203219171704345_1062765741_nPrisiminkime, kaip krepšinis vienija Lietuvą ir kaip mūsų šalyje šiame sporte tikrai taikomas principas „svarbu ne laimėti, o dalyvauti“. Sportas – tai kalba, kurią supranta visi. Užtenka paminėti Sabonio pavardę ir visi žino, kad tai – Lietuva. Dėl to taip pat reiktų sutikti, kad Rūta Meilutytė – puikus pasirinkimas metų žmogaus titului. Sportas gali suvienyti tautas. Toks turėtų būti ir olimpinių žaidynių tikslas. Vienintelis profesionalaus sporto privalumas – tai poveikis, kurį jis gali daryti visuomenei.

Olimpinės žaidynės – tai labai kilni tradicija. Sakoma, kad dėl olimpinių žaidynių sustodavo ir karai. Tačiau pažvelkime į jas šiandien. Olimpiadoms rengti išleidžiami vis didesni pinigai. Šiemetinei olimpiadai bus išleista daugiau nei visoms žaidynėms nuo 1924 – ųjų metų kartu sudėjus. Ir tai vyksta laikais, kai nuo nepriteklių vis dar kenčia ir miršta žmonės (tap pat ir Rusijoje). Nesakau, kad dėl kąsnio turime aukoti viską. Bet kai ką galime. Ypač užgaidą žiemos olimpines žaidynes surengti subtropinio klimato zonoje. Mes jau žinome, kad galima slidinėti vasarą Druskininkuose ir Dubajuje. Žinome, kad Rusija pajėgi pastatyti įspūdingiausią istorijoje olimpinį miestą, užgniauždama aplinkosaugininkų protestus ir vietinių gyventojų, privalėjusių „atlaisvinti vietą“ viešbučiams ir restoranams, skundus. Bet kam to reikia? Patenkinti užgaidoms?

Jau senokai olimpinės žaidynės ir panašūs renginiai (čempionatai, eurovizijos ir pan.) iš gražių tautų  švenčių virsta į progą priimančiajai šaliai pasipuikuoti. O puikybei jau beveik nebėra ribų. Ypač, jei šie renginiai vyksta nedemokratinėse šalyse, jie organizuojami lipant per vietinių gyventojų galvas, iš jų „nusuktais“ pinigais, o sportiniai miesteliai statomi vergiškai išnaudojamų darbininkų rankomis.

Sportininkai, aišku, dėl to nekalti. Kalti žiūrovai, nes būtent jiems ruošiami visi šie kvapą gniaužiantys reginiai. Todėl, nežinau kaip jūs, bet aš šių olimpinių žaidynių nežiūrėsiu. Per tą laiką, kurį praleistumėte prie televizijos ekranų, kvečiu geriau visus šiek tiek pasportuoti!

13 – paspausk ir pagirk!