Neliberaliai.

Jei esi katalikas, ypatingai viešas asmuo, pavyzdžiui, kunigas ar politikas, ar turi pakankamai drąsos savo tikėjimą liudyti žodžiais, yra daugybė kreivų liežuvių tik ir laukiančių, kada suklupsi. O tada pasipila: aiškino apie maldą, apie bažnyčią, vaidino šventą, o pats žiūrėkit, žiūrėėėkit, ką daro!

Teisybė, jei liudiji Kristų ir esi labiau matomas nei kiti, kartelė tau taikoma aukštesnė, nes yra daugiau į tave susmeigtų akių. Vis dėlto, nei vienas, nesvabu, kokias pareigas eitumėm, nesame apsaugotas nuo klaidų. Nei kunigai, nei krikščionys demokratai nėra šventieji, ir jie turi nuodėmių bei ydų. Beje, jie niekada ir nepretenduoja į šventumą kitų akyse (išskyrus tai, kad jo siekia Dievo akyse). Paradoksas tame, kad šventumo etiketę jiems dažniausiai priklijuoja kiti, tie patys stebėtojai, kurie tik ir laukia „nešventų“ jų žingsnių. Sutinku, kad tas, kuris skelbiasi esąs šventas, o tuoj pat apsisukęs  neria į savo ydingus įpročius, yra veidmainis. Bet tokių reta. Sakyti: „eikite į Bažnyčią, melskitės, Dievas padės išspręsti jūsų problemas“, nereiškia sakyti „žiūrėkite į mane, aš neturiu problemų, nes einu į Bažnyčią“. Tai tik liudijimas tikėjimo, kad Dievas pakelia, gydo ir keičia tavo gyvenimą. O keičia jį ne išnaikindamas visas tavo problemas ar panaikindamas tavo nuodėmingą žmogišką prigimtį, bet vesdamas ir padėdamas keistis, pakilti, sveikti.

Klaida yra žmogaus lemtis, lydinti jį visą gyvenimą. Ji gali būti prakeiksmu, bet gali būti ir pamoka, galimybe, paskaitinimu keistis. Katalikų Bažnyčios požiūris į klaidą man labai patinka. George Weigel savo „Laiškuose jaunam katalikui“, jei gerai pamenu, kalba apie tam tikrą lengvumą, kuris supa atgailos sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Klysti, žinoma, niekas neskatina, bet supranta, kad klysti žmogiška: tam ir yra atgailos sakramentas. Pastarasis – tai tarsi psichologinė (šiuo atveju – labiau dvasinė) parama, palyda, padedanti kovoti su klaidomis ir nuopuoliais. Pagalba švelni, mylinti, nesmerkianti (dėmesio: nesmerkianti žmogaus, o ne nuodėmės). Bažnyčia žino, kad nuodėmė yra visur. Todėl galimybių atsiprašyti ir pasiryžti taisytis irgi yra daugybė: vakaro sąžinės sąskaita, atsiprašymas per Mišias, atgailos pamaldos, pagaliau –išpažintis.

Žmogus, žinodamas apie galimybę atsiprašyti ir tai, kad jis ne vienas su savo problemomis, kad už jo – visa bendruomenė, pasiryžusi jam atleisti septyniasdešimt kartų ir jam padėti atsikelti, gali drąsiau eiti per gyvenimą. Vaikas, kuris nuolat bijo nukristi, niekada nepatirs vaikščiojimo, bėgiojimo džiaugsmo. Bet jei jis žino, kad net nukritusį jį pakels ir paguos mama ar tėtis, jis gali drąsiai tyrinėti nuostabų pasaulį.  Šia prasme Bažnyčia išlaisvina žmogų iš nuolatinės baimės suklysti ir padeda jam patirti gyvenimo džiaugsmą, eiti pirmyn, kurti. O suklydus, mobilizuoja visas pagalbos pajėgas.

Kai suklysta sesė ar brolis krikščionis, katalikui svarbiausia ne pati klaida (kuri, žinoma, visada liūdina), bet tai, kaip suklydusysis iš jos pakils. Ar jis supras, kad tai klaida, ar atsiprašys tų, kurios ji sužeidė, ar pasiryš ją atitaisyti. Pastaruoju metu teko išgirsti net du viešus ar pusiau viešus atsiprašymus. Tai – be galo svarbu, daug svarbiau už padarytą kladą. O jei atsiprašymas viešas, tai tik įrodo suklydusios asmenybės stiprumą. Tik deja, žiniasklaida į tai dėmesio nekreipia. Jiems svarbiausia – išdarinėti iki kaulelio nuodėmės anatomiją ir apjuodinti, o gal ir negražiais žodžiais išvadinti (oho, kokia proga pagaliau!) tą, kuriam iki tol buvo klijuojama šventojo etiketė.

Labiausiai nuvilia Katalikų Bažnyčios priešų veidmainiškumas. Tai jie dažniausiai aiškina, kad Bažnyčia netoleruoja kitokių, kad ji smerkia klystančiuosius, klijuoja etiketes. Tuo tarpu, kam nors paslydus visų akivaizdoje, patys didžiausi pasmerkimo akmenys ant jų krenta ne iš Bažnyčios, o iš jos kritikų pusės.

 -

Nuotrauka priklauso  [auro].

Paryžiaus Saint Germain bulvaras – viena prabangiausių Paryžiaus gatvių, su savo vardinėmis dizainerių parduotuvėmis, kultinėmis kavinėmis ir istoriniais monumentais. Be „tikrojo Paryžiaus“ spindesio ir išsipusčiusių paryžiečių su savo dideliais automobiliais, ši gatvė dar turi ir savo nuolatinius išmaldos prašytojus. Jų čia yra visokių: apskurę luošiai, kurie tarsi viduramžiais šlubčiodami ir barškindami skardines su centais slankioja tarp praeivių, liūdni ir ramūs išmaldos prašytojai, sėdintys tyliai susigūžę pastatų nišose, arba beveik „entrepreneriai“, įtaigiai užkalbinantys, išdėstantys problemą ir apeliuojantys į tavo visuomeninį sąmoningumą. (Vienas toks man labai patinka: drąsiai ir dalykiškai sako: „Tik ką išėjau iš kalėjimo: suteikite man progą“. Kaipgi neduosi? Juk neverkšlena, nevaidina išlaikytinio, o rodo pasiryžimą dėti pastangas ir išlipti iš bėdos. Jam tik reikia progos.) Dar yra kelios šeimos su dviem ar trim vaikais, užsiėmusios atskiras šaligatvių teritorijas. Dieną jų čiužiniai laukia susukti nebenaudojamose telefonų būdelėse. Yra ir šiaip tiesiog sėdinčių ant suolelio su kuprine šalia ir popieriniu puodeliu priekyje, šitaip leidžiančių ištisas dienas.

Paryžiaus metro tavęs laukia dar būrys panašių pagalbos prašytojų: vieni vedasi kokį giminaitį invalidą, kita nešasi kūdikį ar vedasi vaiką, trečias praeina nieko nesakydamas, išdėlioja keliautojams lapelius, kur aprašytos visos nelaimėlio bėdos, o grįždamas susirenka, ką kas nors susimildamas jam į rankas įspraudžia.

Taigi, pravažiuoji pro Paryžiaus centrą ir išleidi visą savo dienpinigių normą. Arba ne. Stebint iš šono, išmaldą duoda nelabai daug kas. Apskritai, rodos, paryžiečiai yra išvystę tam tikrą reagavimo į ubagus kultūrą: tiesiog ignoruoja juos. Nutaiso susikaupusią veido išraišką ir stengiasi nežiūrėti į tą pusę, toliau sau skaito knygą ar laikraštį… Norom nenorom pats persiimi šia kultūra ir štai nuolatiniai pagalbos prašytojai tampa „nematomais žmonėmis“.

Yra daugybė mitų, kodėl neduoti išmaldos:

„Už jūsų pinigus iškart bus perkamas alkoholis, cigaretės ar net narkotikai“. Gali būti, kad daugelis gatvės gyventojų yra alkoholikai. Tačiau jei neduosiu tų dvidešimt centų, jis nepasveiks nuo savo priklausomybės. O dar galbūt, neduokdie, ims vogti ir plėšti? Pagaliau ką gi aš žinau, gal būtent tą vakarą jis nieko nevalgęs nuo ryto, o lauke spaudžia šaltis ir jam žūt būt reikia cento duonos gabalui.

„Jūsų pinigai išlaiko mafijines struktūras, kurios prievarta įdarbina vaikus ir moteris“. Gali būti. Bet jei tas vargšiukas šį vakarą grįš nesurinkęs nurodytos sumos, jam baigsis dar blogiau… Na o su mafijinėmis struktūromis kovoti – policijos darbas.

„Jie tiek per dienas prisirenka, kad galėtų gyventi kaip karaliai. Jie sėdi gatvėse, nes jiems taip patinka, taip jie geriau „uždirba“ nei dirbdami normalų darbą“. Nežinau: patinka, nepatinka, bet man gatvėje pavasario laukti nepatiktų, nesvarbu, kiek tai „apsimoka“. Be to, žinau maisto kainas. Žiemą važiuojant traukiniu pro atokesnius užkampius matosi, kaip iš didelių šiukšlių krūvų kyšo kaminai su rūkstančiais dūmais. Jie čia gyvena. Tai – šių žmonių visiškai nedžiuginanti realybė ir sunku pasakyti, kiek iš jų tokį gyvenimą patys pasirinko.

Dažnai gerą darbą padaryti mums kliudo per didelis mūsų išprusimas ir perdėtas noras viską analizuoti ir racionalizuoti. Galbūt tuose mituose ir yra dalis tiesos. Bet iš kur mes galime žinoti kiekvienu konkrečiu atveju? O jeigu kaip tik yra atvirkščiai? Man rodos, turėtų pakakti fakto: žmogus gatvėje ir prašo. Jei turiu kišenėje tą atliekamą litą ar eurą, jei galiu padėti, tai kodėlgi ne?

 -

Nuotrauka paimta iš  pedrosimoes7.

Vasario 14-ąją Katalikų Bažnyčia mini Šv. Kirilą ir Metodijų, evangelizavusius Rytų ir Vidurio Europos tautas, kitaip dar vadinamus „slavų tautų apaštalais“. Pal. Jonas Paulius II juos paskelbė Europos globėjais, kartu su Šv. Benediktu, Vakarų Europos vienuolijų tradicijos patriarchu. Šis popiežiaus sprendimas svarbus ne vien dėl savo turinio – Europa įgijo didžius šventuosius globėjus – bet ir dėl savo simbolinės reikšmės. Trys šventieji, vienos Bažnyčios, dviejų krikščioniškųjų tradicijų – Rytų ir Vakarų – atstovai, gerbiami skirtinguose vienos Europos kraštuose. Šis sprendimas ypatingas dar ir tuo, kad jis buvo priimtas 1985 metais. Tuo metu dar niekas neįsivaizdavo suvienytos Rytų ir Vakarų Europos, ją per pusę dalijo bjauri geležinė uždanga, tačiau pal. Jono Pauliaus II vizijoje Europa buvo viena.

Vienos Europos problema šiandien aktuali kaip niekad. Geležinė uždanga vis dar skiria Rytų ir Vakarų, „naują“ ir „seną“ Europas, tik šiandien ši uždanga ne fiziniame pasaulye, o mūsų galvose.

Minint Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmetį Briuselio debatų klube lietuviai, dirbantys Europos Sąjungos institucijose, skundėsi, kad rytų europiečiams vis dar sunku laimėti gerus postus, nes juose vyrauja Vakarų Europos atstovai. Europos Parlamente ir kituose forumuose palyginti neseniai tik prasidėjo ir dar ilgai nesibaigs debatai dėl komunistinio totalitarizmo nusikaltimų pripažinimo. Tai tik pora iliustracijų. Jų yra ir daugiau. Philippe Perchoc, Baltijos šalių istorija besidomintis akademikas, savo tinklaraštyje svarsto, jog iš tiesų, ES integracijos istorija remiasi Vakarų Europos kultūros palikimu: Karolis Didysis, Renesansas, Apšvieta, Prancūzijos Revoliucija. Įprastai pasakojamoje ES istorijoje iš viso nėra jokių nuorodų į Rytų Europą, išskyrus datas, kai prie ES prisijungė naujos šalys (pavyzdžiui, čia) . Prestižiniame Europos Koledže kiekviena absolventų laida gauna įžymaus europiečio vardą. Tarp jų – menkutė mažuma „naujos“ Europos įžymybių, o ir pastarosios – tik nuo 1990-ųjų metų.

Tam tikra prasme skųstis nelabai turėtumėm dėl ko, mat Europos Sąjunga kaip tokia gimė būtent Vakarų Europoje. Bet kartais tikrai susidaro įspūdis, kad Rytų Europos atmintis, istorinė patirtis ir visas kultūrinis bagažas yra kažkokio kitokio, gal netgi kiek žemesnio statuso, nei „senosios“ Europos. O juk „tikroji Europa“ – tai ne „senoji“ ar „naujoji“ – tai jos abi! Svajojantiems apie bendrą europietišką tapatybę yra apie ką pagalvoti.

Taigi yra du keliai: vienas – konstatuoti, kad esame skirtingi ir su savo skirtingais atminties ir kultūros bagažais keliauti kas sau, arba kartu ilgai ir galbūt skausmingai dėlioti mūsų skirtingo, rytietiško ir vakarietiško paveldo mozaiką į vieną gražų paveikslą. Pal. Jonas Paulius II, man rodos, siūlė mozaiką. Tegloboja mūsų kelius šventieji Kirilas, Metodijus ir Benediktas, jei tokia Dievo valia.

Sekmadienį, sausio 13 d. beveik milijonas prancūzų išėjo į Paryžiaus gatves, protestuodami prieš planuojamą priimti įstatymą, įteisinantį „santuoką“ tarp vienos lyties asmenų ir suteikiantį jiems teisę įsivaikinti.

Kas dėjosi iš tiesų. Demonstracijos organizatoriai teigia, kad susirinko apie 800 tūkst. žmonių. Gali būti, kad skaičius siekė milijoną, mat apytikriai skaičiavimai paprastai mažesni.  Policija teigia, kad buvo tik 340 000. Aišku, susirinkimo priešininkai  bando kiek galima sumenkinti demontracijos mastą. Minią gatvėje suskaičiuoti yra  taip pat „lengva“ kaip ramunes pievoje. Tačiau keletas iliustracijų padėtų suprasti, kad demonstracijos mastas buvo iš tiesų neregėtas.   Jei esate matę Paryžiaus didžiuosius bulvarus, įsivaizduokite juos užpildytus minios, skanduojančios linksmus šūkius. Aukštesnieji ar gudresnieji, pasilipę ant šviesoforų stulpų, tiek į priekį, tiek atgal, kiek akis užmato, regi minią. Iš priekio ir galo atošia aidas kitų skanduočių.  Minia tanki, susispaudusi, sunkiai juda. Nuo Porte Maillot  nuėjus ne daugiau  puskilometrį, kortežų pirmeiviai jau pasiekia Champs de Mars, kur turi susitikti trys demonstracijos “upės“ , eiseną pradėjusios iš trijų Paryžiaus aikščių. Tuos daugmaž keturis kilometrus kelio nuo Porte Maillot iki Eifelio bokšto minia iš lėto vinguriuodama eina daugiau nei penkias valandas. Demonstracija prasidėjo 13 val., o 18 val., jau sutemus, lynojant,  skanduojanti minia vis dar plūsta į centrinę demonstracijos  vietą.

Kaip viskas atrodė. Aplinkui šviesūs veidai: šeimos su vaikais, jaunimas, vyresnieji, senukai. Nuotaika pakili, groja muzika, skanduotės linksmos, jumoristinės, šiek tiek primenančios karnavalines daineles („Ayrault (Prancūzijos premjeras), kad žinotum, kur mes dedame tavo reformą“, „Taubira (teisingumo ministrė), tau galas: šeimos išėjo į gatves“), plakatai dar šmaikštesni: „šeima – tai gerai, tai – eko-logiška“. Pro daugiabučių langus išlindusiems smalsiems paryžiečiams minia ima mojuoti, šaukti ir skanduoti: „Į gatves! Su mumis!“. Demostraciją stebi policija, išsibarsčiusi palei minios kraštus: jos tikrai neprireiks, per dieną neužfiksuotas nei vienas incidentas (reikšminga, kaip tokiai masei žmonių).

Ko siekia demonstrantai? Sausio pabaigoje Prancūzijos parlamente prasidės debatai dėl „santuokos“ ir įvaikinimo įteisinimo tos pačios lyties asmenims. Kiek vėliau numatyta svarstyti ir dirbtinį apvaisinimą bei surogatinę motinystę tos pačios lyties poroms. Reforma panaikintų civiliniame kodekse įtvirtintą nuostatą, kad santuoka yra tarp vyro ir moters, ištrintų terminus „tėvas“ ir „motina“, juos pakeičiant „parent 1“ ir „parent 2“  (parents daugiskaita – tėvai), legaliai išnyktų natūralus tėvystės ryšys (filiation) tarp tėvo, motinos ir vaiko. Įstatymas taip pat vėliau atvertų kelią naujos gyvybės sukūrimui (in vitro) vienos lyties poroms. Pasak demonstrantų, tai gyvybės neigimas ir iššūkis universaliam protui. „Žmoniją sudaro vyrai ir moterys: nėra nieko elementaresnio“ (iš demonstrantų atsišaukimo). Reforma ignoruoja vaikų interesus, suardo paveldimumo linijas, kėsinasi į pačius Prancūzijos visuomenės pamatus, tad  demonstrantai pasisako už santuoką tarp vyro ir moters, už tėvystę ir motinystę (tėvas – motina – vaikas) ir prieš dirbtinį apvaisinimą visiems.

Kokie demonstracijos rezultatai? Pirma. Prezidentas pareiškė, kad nenusileis, nepaisant demonstrantų skaičiaus. Liūdna, bet tai – vienintelis rinkimų pažadas, kurį jis dar gali bandyti įgyvendinti. Visuose kituose, daug aktualesniuose reikaluose jis patyrė fiasko. Vis dėlto, minia, susirinkusi iš visos Prancūzijos, negali būti ignoruojama – tam pripažinti Prancūzijos politikai turi drąsos. Tai bus stiprus argumentas reformos oponentams parlamente.  Ir nors prezidentas teigia, kad „santuoką“ visiems įteisins, reformos turinys gali būti keičiamas. Galbūt nebus nueita taip toli, kaip planuojama.

Antra. Sugriautas „progreso“ apologetų mitas, kad vienos lyties asmenų santuoka, įvaikinimas ar net dirbtinis gyvybės pradėjimas – tai šiuolaikinės visuomenės realybė. Šimtai tūkstančių išėjusių į gatves ir dar daugiau tų, kurie negalėjo atvykti, parodė, kad  nėra visiškai taip. Garsiai ir aiškiai pasakyti, ko nori Prancūzija, susirinko tikroji šalies pilietinė visuomenė. Jie susirinko iš idėjos, gindami pamatines visuomenės vertybes. Jų čia neatginė profsąjungos, nei, kaip mokiniams, neliepė ateiti streikuojantys mokytojai. Jei jie ryžosi atvykti iš tolimiausių Prancūzijos kampelių (Marselio, Lijono, Bretanės), kai kurie sukorė beveik dešimties valandų kelią, tai reiškia, kad jiems šis klausimas tikrai rūpi ir kad jų nuomonė tvirta.

Trečia. Sugriautas ir kitas mitas, kad vienos lyties asmenų santuokai priešinasi tik grupelė reakcionierių ir religinių fanatikų. Susirikusi minia buvo itin margaspalvė.  Čia buvo ir krikščionys, ir žydai, ir musulmonai, ir laisvamaniai, čia ir kairieji, ir dešinieji, vedę, vieniši ar išsiskyrę, turtingi ir vargšai. Demonstracijoje nebuvo nei religinių simbolių, nei giesmių. Tarp jos organizatorių – aktorė jumoristė, keletas merų, vaikų teisių ir šeimų asocijacijų atstovai, homoseksualai, kurie nori  mąstyti plačiau, nei per savo seksualinės orientacijos prizmę.

Ketvirta. Tie, kurie priešinasi įstatymui, besikėsinančiam į esminį visuomenės elementą – šeimą, tėvystę ir vaikystę, nurašomi į „homofobų“ gretas ir taip debatai užbaigiami jiems net neprasidėjus. Demonstracija parodė, kad čia jokios homofobijos nėra, o yra labai aiškūs ir logiški argumentai, kuriuos išgirsti nleidžia kairuoliška Prancūzijos žiniasklaida, bet kurie nuaidėjo garsiau, nei kas tikėjosi, pačioje Prancūzijos širdyje.

-

Nuotrauka paimta iš organizatorių puslapio feisbuke.

Sausio 6 dieną Vilniaus mokytojų namų kiemelyje vyko „atsisveikinimo su eglute“ šventė. Visko ten buvo : ir laimės šulinys, ir kaip gyvatės išsirangę labirintai vaikams, ir galimybė būti paliestam stebuklingo gyvatės liežuvėlio (palaukite, kam čia ta gyvatė? A! Teisingai: juk 2013-ieji – tai gyvatės metai!). Buvo muzikos ir šokių, aišku – eglučių, be to, šventę aplankė Trys Karaliai. Tiesa, jie čia labiausiai susiję su sausio 6-ąja. Tik, kiek pamenu, jie keliavo sveikinti Kūdikėlio Jėzaus, o ne raitytis gyvatiškuose labirintuose. Žodžiu, šventė įvyko kuo puikiausia, pritaikyta įvairiausiems skoniams, sakyčiau, verta net paties „Visuomenės harmonizavimo“ parko įkūrėjo.

Tokiais momentais susimąstau apie Kalėdų švenčių prasmę… ir apie eglučių prasmę. Daugeliui, kaip teisingai pastebėjo Santa savo įraše, Kalėdos asocijuojasi tik su eglute, dovanomis ir Seniu Šalčiu, oi, atsiprašau: Kalėdų Seneliu. Sutinku, kad be Kristaus, be Dieviško Kūdikėlio gimimo paslapties, tik „kultūriškai“ švenčiant Kalėdas, jos praranda visą savo esmę. Tada klausiu, kodėl kilo toks didelis triukšmas, kai Briuselio centrinėje aikštėje atsisakyta tradicinės miško eglutės?

Palyginimas gal ir ne visai tikslus, bet pagalvojau apie bažnytinę santuoką. Kodėl Bažnyčia reikalauja, kad poros, norinčios tuoktis prie altoriaus, turi praeiti pasiruošimo santuokai kursus? Juk jeigu nebūtų šio „varginančio“ reikalavimo, daug daugiau porų rinktųsi santuoką Bažnyčioje. O dabar jie „priversti“ pasitenkinti civiliniu susirašymu ir Bažnyčios akyse gyvena nuodėmėje. Tačiau Bažnyčios sprendimas aiškus ir teisingas: jei santuoka, kaip sakramentas, tau nieko nereiškia, nėra ko Bažnyčioje tą sakramentą priimti. O jei jį vertini, tinkamai jam pasiruoši.

Panašiai ir su Kalėdomis. Tikrosiomis Kalėdomis. Jei vienų perlų neduodame kiaulėms, kodėl turime duoti kitus? Jei kalėdinės eglutės iš Kristaus gimimo šventės simbolio tampa neaiškiu žiemos šventės atributu, gal tų eglučių iš viso nereikia?

Tai tokia, mano maymu, būtų pirmoji kalėdinių eglučių istorijos pamoka. Antroji pamoka Šekspyriška ir ji vadinasi „Daug triukšmo dėl nieko“. Kai grįžus tėvynėn kažkas ironiškai paklausė, ar jau ir Paryžiuje uždraustos kalėdinės eglutės saugant musulmonų jausmus, išsigandau: negi Briuselyje tikrai uždraudė statyti Kalėdų eglę? Bet pakako panaršyti google, kad nusiraminčiau: Briuselyje buvo ne kokia abstrakti iliuminacija, o eglutė. Tik ji buvo kitokia, moderni. Jos forma ir išvaizda, netgi labai, kaip moderniam meno kūriniui, primena eglutę ir vadinasi eglute – „sapin“. Jei kam nepatinka modernus menas, galite kritikuoti jį kaip tokį, bet negalite sakyti, kad eglės Briuselyje nebuvo. Jei taip, tai jos jau kelinti metai nėra ir tokiame mieste kaip Kaunas. Štai praeitais metais ji buvo padaryta iš butelių, o šiemet, galima sakyti, visai ne eglė, o šakų kupstas, į kurį įlindus, gali ant lapelio surašyti savo troškimus. O aš manau, kad kaip tik reikėtų džiaugtis tokiais originaliais sprendimais: man visada būdavo gaila tų didingų medžių, kuriems užaugti reikia daugiau nei dvidešimties metų, o nukirsti ir išmesti pakanka dvidešimties dienų. Dažnai vien tam, kad „mūsų eglė būtų didžiausia“!

Taigi, nusiraminkite, jokia Europa į mūsų Kalėdas nesikėsina. „Lietuvos rytas“ nedrįso tvirtinti, kad Briuselis uždraudė eglutę dėl musulmonų ar laisvamanių. Straipsnyje apdairiai parašyta, jog tai – tik viena versija. Kažin ar ne pats pikčius pakiša tokias mintis, kad sudrumstų Kalėdų šventės ramybę ir džiaugsmą? Ant mano sienos kabo kalendorius su Briuselio vaizdais, o gruodžio mėnesio puslapį puošia Prakartėlė, tradiciškai statoma centrinėje Briuselio aikštėje. Nežinau, ar ji ten buvo ir šiais metais, bet jei jau Prakartėlės vaizdas atsiranda turistiniame (2012 m.) kalendoriuje, tai, matyt, briuseliečiams religiniai simboliai dar nėra koktūs.  Beje, tą pačią aikštę Briuselyje tradiciškai, būtent per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją, papuošia įspūdingas gėlių kilimas. Matyt ne šiaip sau.

Jeigu jau kas ir vagia Kalėdas, tai jos jau seniai pavogtos ir ne kokioje nors visų nekenčiamoje ir atpirkimo ožiu mielai laikomoje Europoje, o pačiame Vilniuje, mokytojų namų kiemelyje!

-

nuotrauka priklauso The Forest History Society

Neseniai šiame tinklaraštyje pasirodė įrašas apie 2012-ųjų Nobelio premiją mokslininkams medicinos srityje. Tuo tarpu Nobelio taikos premija šiemet teko Europos Sąjungai.

Iš pažiūros keistoka, kai  apdovanojama organizacija, nors praeityje ši premija jau buvo skirta organizacijoms, ne asmenims (Raudonajam kryžiui (1917, 1944, 1963), Amnesty International (1977), Jungtinėms tautoms (2001)).  Pats apdovanojimas apskritai, matyt, pats prieštaringiausias iš Nobelio apdovanojimų: jei  medicinos, chemijos, fizikos mokslinius pasiekimus įvertinti galima gana objektyviai, nėra lengva pamatuoti, kiek tiesiogiai ar netiesiogiai Nobelio taikos premijos laureatai prisidėjo prie taikos pasaulyje. Tai panašu į pastangas paaiškinti, kodėl apskritai vienur (ar vienais laikais) kyla karai, o kitur (kitais laikais) viešpatauja taika: vienareikšmių atsakymų nėra, yra tik daugiau ar mažiau remiamas bendras sutarimas arba kelios pagrindinės nuomonės.   Gal dėl to šis apdovanojimas taip dažnai sukelia diskusijas: prisiminkime, kai premiją gavo JAV prezidentas Obama, dar nespėjęs normaliai pradėti savo darbo Baltuosiuose Rūmuose, arba kai 1990-aisiais buvo apdovanotas Gorbačiovas.

Sutrikimą, o kitiems  ir juoką, Europos Sąjungos apdovanojimas sukėlė dar ir dėl to, kad jis skiriamas tokiu metu, kai europiečiai dėl euro pasirengę perpjauti  vieni kitiems gerkles. Iš tiesų, daugelio galvose sunkiai dera šiandieninis apgailėtinas Europos Sąjungos įvaizdis su (vis dar?) pagarbos verta Nobelio premija. O už  Atlanto, teko girdėti, netgi piktinamasi, kad taika Europos žemyne – visai net ne Sąjungos nuopelnas, o JAV ir jos atominio ginklo.

Na, bet faktai lieka faktais: Europoje, būtent toje, kuri telpa po ES skėčiu, tikrai jau virš šešiasdešimt metų nėra karo ir šiandien jis tarp ES narių nėra įsivaizduojamas. Tarptautinių santykių, karo ir taikos specialistai prvardžiuoja Europą minkštablauzde, penkis kartus pergalvojančia, ar imti ginklą į rankas (prisiminkime R. Kagano alegoriją: Amerika – iš Marso, Europa – iš Veneros). Rytų Timoras kitame žemės rutulio gale lemiamu momentu pageidavo būtent ES taikos palaikymo misijos; ir iš tiesų, jei būčiau konflikto zonoje, daug mieliau norėčiau susidurti su ES taikdariais nei su, pvz. NVS.

Bet svarbiausia vis tiktai ne šis, irgi banaliai šiandienos kontekste skambantis „pasiekimų sąrašas“. Jei prisiminsime tuos laikus, kai Europos politikai sąjungą kūrė, o ne ją kritikavo, matysime, kad taika buvo vienas kertinių jų žingsnius vedusių motyvų. Esu įsitikinusi, kad motyvas buvo kilnus ir idealistinis. Jau esu rašiusi, kaip Polis Kolovalis, R. Šumano amžininkas ir ilgametis ES darbininkas, teigė, jog pastarasis, dėdamas pamatus dabartinei ES, veikė iš savo gilaus tikėjimo Evangelijos kvietimu: „palaiminti taikdariai“.

Ekonominis integracijos modelis, padaręs, kad karas tiesiog „neapsimokėtų“, žinoma, subanalina taikos idėją. Tačiau tuo pačiu padaro taiką priimtiną visiems, net ir tiems, kurie idėjomis netiki.

Tuo tarpu idėjos lieka svarbios. O šių krizę atskleidžia reakcija į ES apdovanojimą Nobelio taikos premija. Atrodo, kad tikrai iš Europos liko tik biurokratais apibujojusi pinigų mašina. Daugeliui ją simbolizuoja tik politkorektiškumu nušvarinti lozungai ir medinės ES šalių lyderių šypsenos. Regis, Europoje neliko nei vieno tikrai gyvo ir uždegančio politiko. Kokia čia dar „taika“?

O gal tiesiog Europoje nebeliko idėjomis tikinčių jos piliečių?

-

nuotrauka priklauso infomatique.

Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasigyrusi, jog naudodamasi atostogomis perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“. Daugelis jį būsite skaitę. Puiki knyga, tikras malonumas skaityti: tiek stilius, tiek siužetas, tiek prieš akis kylantys pažįstami ir mieli Vilniaus vaizdai. Knyga verste verčia dar labiau pamilti savąją sostinę, o taip pat  ir nupūsti dulkes nuo savo šalies istorijos žinių. Norėtųsi pasiūlyti šią knygą mokykliniam istorijos kursui, nes ji nuobodžias datas ir tarsi tarpusavyje nesusijusius istorinius faktus gražiai suaudžia į vientisą vieno Lietuvos istorijos laikotarpio paveikslą. Vis dėlto įpusėjus antrąją dalį pasidarė ko tai neskanu… Staiga supratau, kad bevek visi knygoje aprašomi katalikai, o ir pati Katalikų Bažnyčia – neigiami herojai. Susidaro įspūdis, kad aštuonioliktojo amžiaus pradžios Lietuvoje protingi ir gerbtini buvo tik žydai ir laisvamaniai (gydytojas Gordonas, pati Uršulė Birontienė).  Na, vienintelis geras krikščionis buvo tas anoniminis vienuolis, kuris nieko neklausdamas rinko ir vežė laidoti nuo maro mirusius vilniečius.

Žinoma, nepuolu ginčytis, kad Bažnyčia, ypatingai aptariamuoju laikotarpiu, nedarė klaidų, kad vienuoliai, vyskupai, nedalyvavo galios ir pinigų žaidimuose. Nesiginčiju taip pat, kad anuometiniai tikintieji neturėjo prietarų. Pirmojoje dalyje aprašomas skustagalvių gaujos veidmainiškas uolumas kėlė šypseną: deja, ir šiandien po teisuoliškumo kauke dažnai slepiasi ne itin šventi tikslai. Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau ėmė pirštis mintis, kad tie tamsūs atspalviai, kuriais tapomas tikinčiųjų ir Bažnyčios paveikslas, kažkokie primygtiniai, tarsi specialiai tai ir norėta pasakyti šiuo romanu. Netgi Jonas Motiejus, šviesus ir išmintingas Žemaitijos bajoras, savo gyvenimą gražiai tvarkęs pagal Katalikų Bažnyčios principus, net ir tasai, antrojoje romano dalyje jau myli tik Kristų, bet ne jo kunigus (toks be galo mėgstamas šiuolaikinių tikinčiųjų (?) posakis).

Taigi pasidarė neskanu ir liūdna (nes visgi žiauriai gera knyga!): nejaugi taip būtinai reikia apjuodinti Bažnyčią, kad tavo romanas taptų bestseleriu? Tam tikra prasme autorė turi pasiteisinimą: kalbama apie „viduramžius“ (XVII a pabaiga – XVIII pradžia). Tačiau šiandienos antiklerikalai savąjį priešiškumą Bažnyčiai labai dažnai grindžia „viduramžiškais“ jos vaizdiniais. Tokios „šiaudinės baidyklės“ sukūrimas jiems itin palankus, nes nekokį įvaizdį turinčią instituciją labai lengva sukritikuoti masių akyse. O pastarosios, nesivarginančios labiau pažinti sudėtingą ir savo pačia esme paslaptingą Katalikų Bažnyčią, labai noriai perka siaubo istorijas apie užslėptą politinę Bažnyčios galią, apie tai, kaip kunigai poroms leidžia mylėtis tik tomis mėnesio dienomis, kai yra galimybė susilaukti vaikų, kaip Bažnyčia neva keikia ir žemina kitaip manančiuosius. O kas gi ten domėsis, kaip yra iš tikrųjų?

„Įvaizdis – dar ne viskas“, kaip sakoma vienoj žymioj reklamoj. Ir jokiu būdu nesakau, kad Bažnyčia turėtų nustoti buvusi, kas iš tiesų yra, vien tam, kad užsiimtų savo įvaizdžio gerninimo akcijomis. Tačiau galbūt ką nors galima padaryti, kad būtų kitaip? Kun. Kęstutis Kėvalas viename savo pamokslų yra skatinęs: mylėkime vienas kitą taip, kad iš nuostabos ištįstų jų sotūs veidai. Galbūt patys turėtumėm būti drąsesni savo meilės darbais ir labiau rūpintis tuo, kaip elgiamės ir ką kalbame sekmadienį išėję iš bažnyčios?

-

Nuotrauka priklauso  joiseyshowaa

Prieš keletą mėnesių suintrigavo vienas Martyno įrašas šiame portale apie baimę ir Europos Sąjungą. Man pasirodė geniali Martyno pavaizduota schema apie išcentrines ir įcentrines jėgas, veikiančias pavojaus akivaizdoje. Bet suintrigavo kitas nevisiškai tiesiogiai su tuo įrašu susijęs dalykas: tai populiarus būdas apie Europą kalbėti iš šalies, tarsi ji nebūtų mūsų kuriama ir gyvenama realybė, o kažkoks atskiras politinis-ekonominis darinys kažkur iš Briuselio mums darantis nekokią įtaką ir kartas nuo karto trukdantis gyventi. Man kartais keista, kaip galima gyventi Europoje, naudotis Europoje bendrai sukurtomis gėrybėmis (tiek ekonominėmis, tiek kultūrinėmis, tiek politinėmis) ir taip visiškai jos nemylėti? Atrodo, kad galėtumėm ramiausiai stovėti ant bedugnės krašto ir stebėti, kaip į prarają garma šešiasdešimt metų statytoji (tiesa, ne visiškai mūsų rankomis) Europa, o spektakliui pasibaigus šalčiausiu veidu tarti: „mat kaip…“

Teisinga Martyno analizė: jei Europą suvoksime kaip objektą, kurio pagalba galime maksimizuoti savo interesus, ir kuris mums taps nenaudingas tuomet, kai nieko daugiau iš jos nebebus galima „išpešti“, tuomet – išsivaikščiosime. Deja, dažnai, ir ne tik Lietuvoje, Europa būtent taip ir pristatoma.

O vis dėlto, Europa buvo ne tik ekonominis, o ir (mano giliu įsitikinimu – didžiąja dalimi) politinis projektas. Taip, jis remiasi Jean Monnet inspiruotu ekonominės integracijos mechanizmu, tačiau jo esmė, tisklas ir idėja visų pirma buvo politinė. Dėdami parašus po Šumano deklaracija anų laikų Europos politikai nesiekė sukurti konkurencingiausios ir pasaulyje labiausiai ekonomiškai klestinčios sąjungos. Jų tikslas buvo kur kas paprastesnis ir šiandien, atrodo, visai banalus – taika.

Ar kada nors pagalvojate, kaip iš tiesų yra gerai, kad gyvename XXI amžiaus Europoje o ne kokiame kitame krašte? Vertėtų. Mat per daug dažnai esame linkę laikyti savaime suprantamu dalyku tai, kad nėra realaus karo pavojaus, kad esame laisvi sakyti ir daryti ką norime, kad mėgaujamės didžiule daiktų ir paslaugų pasiūla. Daugeliui žmonių net ir šiuolaikiniame pasaulyje tai nėra prieinama. 1950-ųjų Europoje tai taipogi buvo retos vertybės, kurių trapumą suvokė du siaubingus karus išgyvenusi karta. Šis suvokimas tapo būsimosios Europos Sąjungos pagrindu ir nemanau, kad šiandien jis būtų pasenęs. Tik pamirštas ir nebevertinamas.

Prisimenu „Ateityje“ (2009 balandis) spausdintą interviu su Poliu Kolovaliu (Paul Collowald), pažinojusiu R. Šumaną ir teigusiu, jog šis Prancūzijos užsienio reikalų ministras, tiesdamas draugystės ranką pralaimėjusios ir istoriškai priešiškos valstybės, Vokietijos, kancleriui, veikė širdyje giliai suvokdamas Viešpaties kvietimą: „palaiminti taikdariai“. Ar nepalaimintas buvo antrasis XX amžiaus penkiasdešimtmetis Vakarų Europai, pakilusiai iš neapykantos ir karo griuvėsių? Ar nepalaiminti esame mes, kad pagaliau, ištrūkę iš komunistinio totalitarizmo gniaužtų galime laikyti save laisvosios Europos dalimi?

Šiandien Lietuvoje, ypač tarp katalikų, ateitiniñkų, yra populiaru visaip kritikuoti Europą: iš čia ateina perdėtas politinis korektiškumas, buka tolerancija viskam ir bet kam, Briuselis mums bruka ateisitinio liberalizmo moralę, nurodnėja, kas teisinga, o kas ne. O ar nevertėtų užuot burnojus, pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą, kad Europos kultūra būtų kuriama ir mūsų rankomis? Durys mums atvertos jau daugiau nei aštuoneri metai, tereikia drąsos, entuziazmo ir… suvokimo, kad tai ir mūsų bendras reikalas.

Kad Europa neišsivaikščiotų ekonominės krizės pavojuje galimos dvi išeitys: politinis pavojus, kuris pagal Martyno schemą paskatintų įcentrines integracijos jėgas, arba tiesiog meilė bendram reikalui, su kuriuo jau keleri metai, o gal greičiau keliolika amžių esame susieję savo likimą. Tik ar mūsų širdys pakankamai didelės, kad šalia šeimos, bendruomenės, Tėvynės meilės dar talpintumėm jose ir meilę Europai..? ♦

-

Nuotrauka su namu iš Prancūzijos priklauso  Stuck in Customs

Po paskutinio savo įrašo, kuris, beje, puikiai atitiko aprašytąjį niūrųjį stereotipą, jaučiu pareigą parašyti ką nors gražesnio. Neatsiimu savo nuomonės, juolab manau, kad tik drąsiai įvardinę savo ydas galime keistis į gera. Vis dėlto, esu sujaudinta tinklaraščio skaitytojų reakcijų. Tuoj pasakysiu kodėl.

Kaskart grįžusi namo leidžiuosi į gražiosios Lietuvos paieškas. Anąkart sudalyvavau Vytauto Pociūno mirties minėjime prie prezidentūros. Ėjau pagerbti Lietuvai atsidavusio ir tragiškai žuvusio valstybės žmogaus atminimo, bet tuo pačiu žinojau, kad Daukanto aikštėje tą pusvalandį atrasiu gražią Lietuvą. Pagerbiantieji paprastai būna panašūs į pagerbiamąjį. Vienas renginio organizatorių su liūdesiu prasitarė: jau kelinti metai kaip susirenkame, o byla nė iš vietos. Tuomet susitikę ir besišnekučiuodami su keliais ateitininkais gavome klausimą: „kaip ateitininkams sekasi kurti Lietuvos ateitį?“ Sutrikę nieko doro neatsakėm (geriausios mintys, kaip visada, vaikšto iš paskos), bet dabar, manau, atsakyčiau himno žodžiais: „ateitį regim tėvynės laimingą“. Šių dviejų epizodų sintezė ir išvada būtų tokia: galima vis giliau grimzti į neviltį matant Tėvynės skaudulius, bet galima tikėjime ir meilėje tai pačiai Tėvynei semtis vilties ateičiai.

Šių laikų ateitininkuose, sveikai, šviesiai mąstančiame ir dorai besielgiančiame jaunime aš pati regiu laimingą Tėvynės ateitį. Ir gerai, kad neskaitote blogų naujienų, besipilančių mūsų laikraščių puslapiuose. Ir gerai, kad savo bendrataučius matote tik teigiamoje šviesoje. Jūsų žodžiais kalba meilė – ta meilė, kurią kiti vadina patriotizmu, ta meilė, dėl kurios, kaip sako Vyganto Malinausko cituojamas Čestertonas, Lietuva ir yra graži. Kaip gerai, kad yra jaunimo, kuris dalyvavimą nevyriausybinėje veikloje supranta ir išgyvena kaip savo charakterio ugdymą ir progą geriems darbams, o ne galimybę gauti projektinių pinigų arba „įsitrinti“ į geresnę vietelę pabaigus mokslus (Kauno apskrito stalo pirmininkas kartą man tai įvardino kaip vienintelius NVO interesus). Kaip gerai, kad yra jaunimo, kuris yra išsilavinęs, laisvas ir susipratęs: kuriam pažįstamas Bergmanas ir Felinis, kuris gali cituoti Maceiną, Šalkauskį ir Girnių, kuris laivalaikiu skaito popiežiaus enciklikas, kuris ryžtasi dėvėti sijonus (čia apie merginas :) ) kaip simbolinę išraišką prigimties lemto vaidmens, kuris LiJOT asamblėjose balsuoja sąžiningai ir kurių nesuvilioja siūlantieji pigią naudą, kuriems vakarą praleisti su gitara yra smagiau nei su buteliu. Taip mielieji, jei šis jaunimas bus Lietuvos politikai, žurnalistai, akademikai, verslininkai, šeimų tėvai, tada mums puikiai sekasi kurti Lietuvos ateitį.

Mane tik kankina vienintelė baimė: kaip viso šio potencialo neišbarstyti? Kaip dar labiau susitelkti, kad mūsų pastangos neišsklistų ir nepaskęstų migloje, kurią ne tokie kaip jūs negaišta skleisti? Esu dalyvausi daugybėje akademijų ir stovyklų, sutikusi daugybę jaunų žmonių ir, deja, nežinau, kur didžioji jų dauguma šiuo metu yra ir ką veikia. Be abejo, palytėti ateitininkiškos dvasios, daro gerus darbus. Tačiau – kas sau. O kaip labai reikėtų kartu! Siekdami mokslo, dvasios, profesinių aukštumų pasisėkime sau į širdis solidarumo grūdą, kad tarp mūsų likęs ryšys tarsi nėriniu uždengtų visą ateities Lietuvą. Leiskite šioje misijoje būti su Jumis.

-

nuotrauka iš MAPA'12 albumo

Neretai po ilgesnio pasibuvimo užsienyje (stažuotės, mokslų, atostogų) grįžus į Lietuvą, tenka patirti kultūrinį šoką ar, veikiau, „šokelį“, nes grįžtant jis paprastai mažesnis, nei išvažiuojant svetur. Šoko stiprumas, aišku, priklauso nuo to, kuriam laikui buvome išvykę ir ką ten patyrėme. Tačiau ar nėra tekę pajusti prmojo lengvo stuktelėjimo per galvą jau atvykus į oro uostą prie skrydžio vartų „Vilnius“? Niūroki veidai, kiekvienas užsisklendęs savyje, moterys dažniausiai dažytais plaukais, merginos pasipuošusios tarsi nuo podiumo, augaloti vyrukai su „duty-free“ maišeliais, pilnais stipriųjų gėrimų… Viename iš tokių skrydžių Lietuvon pigiosiomis avialinijomis nenorom klausiausi garsaus pokalbio už nugaros. Du naujieji ekonominiai migrantai keikėsi ir blevyzgojo kalbėdami apie Angliją ir jos gyventojus. Pokalbyje draugiškai dalyvavusi viena moteris išdrįso sukritikuoti: kodėl taip viską peikiate? Anglija – civilizuota šalis, tai mes, lietuviai, ten nuvažiavę vieni kitus pjauname ir esame amžinai viskuo nepatenkinti; reiktų pasimokyti manierų iš vakariečių.

Kitą kartą Belgijoje sutikta moteris su atsidūsėjimu svarstė apie savo artėjantį grįžimą į Lietuvą: nebus ten taip gerai, žmonės ten ne tokie draugiški, visur į tave žiūri įtariai, net parduotuvėse išeinant krepšius senolėms apžiūri tarsi iš anksto vagimis laikydami.

Nesu stereotipų mėgėja, bet iš daugybės patirčių sudėliota lietuviško mentaliteto mozaika ne visada džiugina. Atrodo, kad Europoje žmonės linksmesni, labiau atsipalaidavę, atviresni, mieliau linkę vieni kitiems padėti. Čia nebūsi nustebintas, jei gatvėje su tavimi pasisveikins nepažįstamasis arba padės laiptais užsinešti vaiko vežimėlį.

Vienos Europos lietuvių studijų savaitės metu 2003-iaisiais klausiau Dariaus Kuolio pranešimo apie lietuviškumą. Jis teigė, kad lietuvio mentalitetas daugeliu prasmių labiau panašus į rytietišką, nei į europinį, vakarietišką. Nesu nuodugniai susipažinusi su rytietišku mentalitetu, bet „ne europietiški“ pavyzdžiai byloja daug: kol kvaileliai stovi eilėje, gudresnieji, „įsidėję kiaulės akis“, eina tiesiai prie tikslo, jei eilė sudaryta iš automobilių, kelkraščiu ją dideliu greičiu aplenks brangūs visureigiai; jei vairuoji pagal kelių eismo taisykles, esi „lūzeris“; versle svarbesnis greitas pelnas nei ilgalaikis darbuotojų ar klientų lojalumas, apskritai, patikimu partneriu tapsi priešpirtyje „sugėręs“ taurelę, o ne pasirašęs sutartį; gatvėje kiekvienas „žiūri savo nosies“, o ne rodo dėmesį praeiviui ar kaimynui. Pagaliau – pagarba kitiems ir paprasčiausios manieros: tėvų veidrodis vaikai daugiabučio kieme tave gali tokiais žodžiais išplūsti, kad plaukai pasišiauš ant galvos, ir visai nesvarbu, kiek už tą vaikėzą pats esi vyresnis.

Svarstau: gal lietuviškoji emigracja turės vieną teigiamą pusę? Gal grįžtantieji iš pasaulio, kuriame taisyklės veikia ir kur viešbučiuose nevagiami rankšluosčiai, patys parsiveš šiek tiek optimizmo, gerų manierų ir pagarbos kitiems?

PS. Žinoma, ne viskas Lietuvoje blogai ir ne viskas Europoje gerai! Sveikinu, jei turite visiškai priešingų pavyzdžių. Stereotipas – toks dalykas: atrodo, kad paaiškina daug, nors dažnai paspendžia spąstus išminčiai. Vis dėlto, šitai įsisąmoninus, kartais smagu jais „pažaisti“, aiškinant vieną ar kitą patirtį. ♦

-

Nuotrauka priklauso +fatman+, aut.teisės