||| Autoriaus įrašai

Odė tėčiams

2014-06-01, parašė

Visi Lietuvoje, be abejo, švenčiame motinos dieną. Tai proga, kurios pakanka, kad sukartumėme šimtą ar daugiau kilometrų ir grįžtumėme į namus pasveikinti brangiausio žmogaus pasaulyje.

3646069191_bd5f129f81_b
Švenčiame, žinoma, ir tėvo dieną. Jei yra motinos diena, juk turi būti ir tėvo diena. (Be to šiais laikais švenčiame ir visokias kitokias dienas, kurių proga prekiautojai gali pasidaryti sau papildomos reklamos ir parduoti vieną kitą papildomą dovanėlę). Bet tėvams, kitaip nei mamoms, tikriausiai nedainuojame „žibuoklėm pražydę“ arba „švelnios tavo rankos“.

Dėkoti mamai už nemiegotas naktis, už supimą ant rankų, už rūpestį ir globą tikrai verta. Tos dukros, kurios pačios jau turi vaikų, tikrai supras, koks iššūkis iš tiesų yra motinystė. Ypač šiuolaikinėms mamoms tai ne tik nemiegotos naktys, bet ir visiškai naujas gyvenimas: gyvenimas prisirišus prie namų, laisvės ir savo asmeninių ambicijų apribojimas, netgi vienatvė: juk su mažiukais nepadiskutuosi apie naujai perskaitytą literatūros kūrinį arba apie politines naujienas – jų darbotvarkė kur kas paprastesnė. Motinystė – tai pasiaukojimas dėl paties mažiausio šeimos nario.

Kita vertus, iš savo pačios vaikų kažkodėl padėkos nelaukiu. Atvirkščiai: dėkoju Dievui už vaikus! Tai jie mano gyvenimo dovanos, tai jie – kasdienybę praskaidrinantis džiaugsmas, šypsenos, energija. Jie – gyvenimo prasmė. Ne, vaikai nėra dar vienas papildomas moterims skirtas namų ruošos darbas (šalia skalbimo, šlavinėjimosi ir virtuvės, kur dažnai mėgstame juos priskirti). Vaikai – tai nauji šeimos nariai, papildantys namus. O iš kiekvieno šeimos nario visi mes vienodai ir gauname ir duodame: džiaugsmo, meilės, bendravimo pamokų. Tad dėkoti turėtumėm vieni kitiems.

Tačiau svarbiausias dalykas, kuris motinystę paverčia tikru džiaugsmu ir leidžia jai išsiskleisti visu grožiu – tai tėvo buvimas šalia. Iš tiesų, kitaip ir būti negali. Juk vaikai – dviejų meilės vaisius!

Kokie nuostabūs tie tėčiai, kurie padeda mamoms pajusti motinysės džiaugsmą, paprasčiausiai leisdami pailsėti, pakeisdami savo žmonas naktiniuose budėjimuose arba tiesiog išleisdami vakare į koncertą. Kaip gera mamoms matyti savo vyrus, žaidžiančius su vaikais, skaitančius su jais knygas. Kaip smagu visiems po lygiai dalintis namų ruošos darbus ir abiems vienodai aukotis dėl pačių mažiausių šeimos narių. Kaip puiku, kai vis daugiau tėčių pasinaudoja galimybe pasiimti vaiko priežiūrai skirtas atostogas. O kaip puiku tėčiams, kai jie gali būti „matomi“ ir mylimi šeimos nariai, o ne tik tie, kurie „kažkur darbe“ rūpinasi materialine šeimos gerove, likusį laiką praleisdami prie televizoriaus ekrano arba futbolo stadione.

Kai toks tėtis šalia, tada tikrai šypsosi mamos, o vaikai – patys laimingiausi. Jei būtų mano valia, tėvo dieną švęsčiau tuo pačiu metu, kaip ir motinos dieną, nes motinystė be tėvystės nepilna. Bet kuriuo atveju, tėvo dienos proga, padėkojusi savo tėčiui už visa tai, ką išvardinau, padeklamuosiu ilgą odę savo vaikų tėvui.

Nuotrauka priklauso John Ryan
21 – paspausk ir pagirk!

Jūs – Europos ateitis

2014-05-22, parašė

Kai Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso kvietė kurti Europos federaciją, pasiūlymas buvo toks atsargus ir neryžtingas, kad niekas juo nepatikėjo. Panašaus atgarsio (t. y. beveik jokio) nesulaukė ir vienuolikos ministrų grupė, kuri tuo pačiu metu teikė pasiūlymus dėl Europos ateities. Europos Parlamento rinkimai taip pat neįkvepia: pagrindinė tema naujienose skamba apie tai, kad jame gerokai padaugės populistinių ir antieuropietiškų partijų atstovų, kurie, kaip skelbiasi, stengsis sugriauti Europą iš vidaus.

3986665427_b3e710409b_b

Išvada tik viena: Europai žūtbūt reikia naujų idėjų, naujo įkvėpimo. Žūtbūt – tikrąja, tiesiogine šio žodžio prasme.

Sutinku, kad ne viskas Europoje nuostabu. Kad nerdami stačia galva į acquis communautaire, pirmieji puldami pasirašyti visas mums siūlomas sutartis ir konvencijas neišvengiame klaidų. Bet vis dar manau, kad Europa išlieka vienintelis mūsų kelias pasaulyje, kuris darosi vis pavojingesnis.

Šis pavasaris Ukrainoje parodė, kokie svarbūs yra sąjungininkai. Europa – vienintelė vieta, kur mes juos rasime. Štai pavyzdžiui, šiomis dienomis Rusija pasirašė grandiozinę sutartį dėl dujų pardavimo Kinijai. O kas joms abiems, milžinėms, kurioms pasaulio reikalai, tarptautiniai įsipareigojimai, etika ar moralė – visiškai nerūpi. Jei reikės siųsti tankus, kad apgintų savo interesus, nesijaudins dėl pagadintos reputacijos.

Ukraina priminė ir dar vieną dalyką: kaip gerai, kad Lietuva, brisdama iš šaltojo karo griuvėsių turėjo Europos paramą, turėjo narystės perspektyvą, kurios padėjo mums tobulinti valstybės administraciją, naikinti korupciją, stiprinti socialinę apsaugą, kurti veikiančią demokratiją. Dar yra darbo, bet jau esame gerame kelyje. Kai kurioms šalims pasisekė mažiau: jos iki šiol yra valdomos reketininkų ir siaubiamos ginkluotų gaujų.

Todėl šiemet kaip niekad (ir Lietuvai tikriausiai labiau nei kitoms šalims) yra svarbūs rinkimai į Europos parlamentą.

Balsuoti sekmadienį privalome ne tik tam, kad būtumėm atstovaujami ten, kur priimami sprendimai. Dar ir tam, kad parodytumėm solidarumą su visais panašiais į mus, kurie balsuos, siekdami Europoje matyti daugiau krikščioniškų vertybių. (Štai, pavyzdžiui, Prancūzijoje rinkėjai partijoms paruošė klausimyną apie kandidatų požiūrį į daugelį vertybinių klausimų, kurie, panašu, bus vis dažniau diskutuojami Europos mastu).

Balsuoti privalome dar ir dėl to, jog, esu tikra, Naujojoje Europoje slypi visos Europos ateitis. Jei kur nors gims idėja, geresnė nei ta, kurią pasiūlė J. M. Barroso, ji gims pas mus. Ten, kur žmonės nėra aptingę nuo gerovės ir žino, kad tik darbas duoda vaisių. Ten, kur galvos vis dar sukamos ieškant tikrųjų vertybių užuot pasirinkus bekvapes, beskones, bet „pažangias“ idėjas. Ten, kur ne tik viskam sakoma “ne“, bet kur ieškoma sprendimų. Pagaliau ten, kur žmonės tiki, kad ateitis bus geresnė nei praeitis. Turime užauginti lyderį, dvasios galiūną, kuris įkvėps Europą naujam žingsniui į priekį. Vien dėl šios priežasties Europos Parlamentas mums turėtų būti labai įdomus.

-

Nuotrauka priklauso Dawe
6 – paspausk ir pagirk!

Dešimt metų užtikrintos laisvės

2014-03-27, parašė

Stovintis vanduo užsitraukia, nelaistomas medis nudžiūsta, nevalomi sidabriniai indai pajuosta. Kai gyvenimas tampa vis geresnis ir geresnis, kai turime už ką pavalgyti, kai galime laisvai kalbėti, keliauti į tolimas šalis, linksmai leisti laisvalaikį, labai lengva pamiršti, kiek buvo dirbta ir kiek pastangų kažkas deda iki šiol, kad visu tuo galėtumėm džiaugtis. Dar vienas kitas nuo nerūpestingo gyvenimo apsvaigęs žingsnelis ir, žiū, galime imti nebevertinti to, kuo džiaugiamės kasdien. Štai kodėl tokie reikalingi yra gimtadieniai, valstybinės šventės ir svarbios datos, švenčiamos ir minimos kasmet ir primenančios mums tai, kas tikrai svarbu.

b050421al

Labai džiugu, kad Lietuva dar alsuoja gyva atmintimi to, kas buvo išgyventa per pastaruosius 20-30  metų. Dėl to dar su dideliu užsidegimu švenčiame abi nepriklausomybės dienas: kepame trispalvius sausainius, siunčiame twitter žinutes „Proud to be Lithuanian“. Daugelyje šalių nepriklausomybės diena jau yra praradusi savo prasmę.

Prie šių gimtadienių siūlau pridėti ir dar porą: narystės NATO ir ES sukaktis. Šią savaitę švęsime pirmąjį narystės NATO dešimtmetį. Įvykiai Ukrainoje mums ne visai linksmai priminė apie narystę NATO. Išgyvename momentą, kai tikrai galime vertinti tai, kad 2004-aisiais įstojome į Aljansą. Ne dėl to, kad mums tai kainuoja mažiau nei vienas alaus butelis žmogui (taip kažkada buvo skaičiuojama narystės NATO kaina), o dėl to, kad saugumo garantijos, kurias ši organizacija mums duoda, tikrai yra vertingos.

Įstodami į NATO pasiekėme keletą itin svarbių dalykų. Visų pirma – sąjungininkių solidarumą, kurio realų veikimą galime stebėti šiandien. Antra – įgavome tam tikrą atgrasymo galią: jau taip lengvai, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos, Baltijos šalių „paklibinti“ nebegalima. Trečia ir svarbiausia – statusą ir narystę Europos saugumo bendruomenėje. 2004-ieji buvo metai, kai žengėme lemtingą žingsnį į laisvą pasaulį, kuriame pripažįstama mūsų teisė spręsti savo likimą, kuriame esame laikomi lygiaverčiais, esame gerbiami, kuriame galime su didesniųjų pagalba stiprinti savo valstybę, kurti savo šalies gerbūvį ir žengti pirmyn.

Belieka tik šis tas, ko reikėtų iš mūsų pusės: prisiminti, kad esame NATO nariai, įvertinti tai ir tuo naudotis. Užtenka nuolatos drebėti, kad NATO galbūt mūsų negins, galbūt nespės, galbūt nenorės… Tai sėja sumaištį mūsų visuomenėje ir maitina tamsias mintis tų, kurie šį nepasitikėjimą norėtų išnaudoti mūsų nenaudai. Pasitikėkime, jei jau kartą įstojome, tegul tai tampa išsipildančia pranašyste.

O tuo tarpu – dirbkime, laistykime Euroatlantinės bendruomenės medį. Nelaikykime narystės jau atliktu pasiekimu, kurį galima dėti į stalčių. Būkime sąmoningi, branginkime draugystę su sąjungininkais, visų pirma – kaimynais (!), remkime išlaidų gynybai didinimą, palaikykime tuos, kurie stiprina ryšius tarp NATO valstybių, gerbkime savo kariuomenę ir padėkime ją išlaikyti. Kiekvieno sąmoningo Lietuvos piliečio parama Aljanso solidarumui – tegul ji pasireiškia tik per rinkimus ar per pokalbius prie vakarienės stalo – yra labai svarbi.

Na, o sukakties proga man norėtųsi padėkoti tiems, kurie šį nepaprastą pasiekimą įgyvendino: mūsų valstybės vadovams, politikams, ministerijų (ypatingai Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos) darbuotojams, diplomatams, visuomenės veikėjams ir lobistams (Amerikos lietuviams, kurie mynė kelius į JAV Kongresą!). Gera ir svarbu dėkoti. Gal panorėsite ir jūs: urm@urm.lt, pilieciuaptarnavimas@kam.lt, kanceliarija@prezidentas.ltpriim@lrs.lt, arba jbanc@jbanc.org

-

Fotografijos šaltinis - politologas.lt
10 – paspausk ir pagirk!

Ukraina, brangioji…

2014-02-22, parašė

Kijevas kažkada buvo turtingos, taikios šalies sostinė su klestinčia kultūra, teisine ir ekonomine sistema…. Šiandien Euromaidane – istorijos mėtytos ir vėtytos tautos agonija. Bet ši tauta dar žino, kas yra laisvė, ir dar ryžtasi už ją kovoti.

why-ukraine-is-so-important

Ukraina – pasidalinusi šalis. Vakarinė jos pusė kalba ukrainietiškai ir nori tapti Europos dalimi. Rytinėje pusėje vis dar stovi Lenino paminklai, ten dažniau išgirsime rusų kalbą, nemažai ten gyvenančių šeimų sieja giminystės saitai su Rusijos gyventojais, o siena lengvai pereinama. Tačiau tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje – jau nebėra pasirinkimas tarp Europos ir Rusijos, tarp Vakarų ir Rytų. Tai – pasirinkimas tarp laisvės ir diktatūros, tarp galimybės kurti ateitį savo vaikams ir tarnavimo korumpuotai oligarchijai.

Problema su prezidento Janukovyčiaus vyriausybe nėra ta, kad jis „prorusiškas“. Problema,  – kad jis demokratinę ir pagaliau laisvėjančią Ukrainą pavertė veik autoritarine šalimi, išgrobstė jos turtus (Janukovyčiaus sūnus, per pastaruosius metus padvigubinęs savo milijonus, yra tarp 200 turtingiausių pasaulio gyventojų), įkalino opoziciją, suvaržė spaudos laisvę, o galiausiai išdrįso net griebtis putiniško nevyriausybinę veiklą ir susirinikimų laisvę suvaržančio įstatymo, pagal kurį tapo nebeįmanomi taikūs Euromaidano protestai, o Vakarų finansuojamos nevyriausybinės organizacijos būtų turėjusios skelbtis „užsienio agentais“. Įstatymas buvo priimtas taip gėdingai, skubotai ir abejotina balsų persvara, kad visiškai galima suprasti tarsi iš vulkano išsiveržusį protestuotojų pyktį.

Niekam nepatinka riaušės ir deginami automobiliai. O ir tarp protestuotojų tikriausiai ne visi šventi. Tačiau kas belieka tam jaunimui, tiems pensininkams ir paprastiems, ant kojų bandantiems atsistoti žmonėms, kai jų šalis grobstoma, kai politiniai sprendimai priimami pagal vieno žmogaus užgaidas, o jų balso visiškai neklausoma? Jei ne revoliucija ir ne  susirėmimai, Ukrainos valdžia tikrai nebūtų klausiusi Euromaidano reikalavimų, o Europa tikriausiai nebūtų radusi „pateisinamų priežasčių“ įsikišti. Normalioje demokratinėje šalyje vykstant tokio masto protestams save gerbianti vyriausybė seniai jau būtų atsistatydinusi (štai pažiūrėkite į kaimyninę Latviją) ir paskelbusi priešlaikinius rinkimus. Tačiau netgi ir pritarus, kaip kai kas bando ginčytis, kad ši valdžia yra demokratiškai išrinkta ir teisėta, negalima toleruoti „antiteroristinių operacijų“ prieš savo pačių piliečius ir šaudymo žmonėms į nugaras iš tikrų kulkų. To jau tikrai per daug.

Žinoma, Europa neišspręs Ukrainos likimo ir neatsiųs, tarsi iš dangaus, patikimos valdžios Ukrainos žmonėms. Tuo turės pasirūpinti patys ukrainiečiai. Jiems teks labai sunki užduotis konsoliduoti visuomenę, išbristi iš korupcijos, išskaidrinti verslą, teisėsaugą, įgyvendinti, o svarbiausia – ištverti – reformas. Toks iš esmės ir buvo Europos Sąjungos pasiūlymas Vilniaus viršūnių susitikime. Europa nespaudė Ukrainos rinktis Vakarus arba Rytus, sutartis su ES nedraudžia bendradarbiauti ir su Rusija. Europa siūlė Ukrainai pagalbą vykdant reformas, stiprinant administraciją, paverčiant šalį funkcionuojančia ekonomika. Tai nebūtų buvusi stebuklinga Ukrainos transformacija. Procesas būtų ilgas ir skausmingas, per jį kristų ne viena politiko galva, ir ne vienas ukrainietis spėtų nusivilti Europa, tačiau ilgainiui tai būtų į gera visai šaliai. Vietoj šios ilgalaikės perspektyvos Ukrainos vadovai pasirinko greitą naudą: lengvus rusiškus pinigus ekonomikos skylėms užkamšyti (ir kažin ką dar pažadėto slaptose derybose) ir, kaip tikėtasi, lengvesnę pergalę rinkimuose.

Yra daug tautų, kurios, propagandos apakintos ir represijų išgąsdintos, nuolankiai lenkdamos nugarą seka paskui savanaudžius lyderius. Ukrainiečiai parodė drąsą ginti savo laisvę ir išsireikalauti galimybę skaidriai ir demokratiškai patiems spręsti savo šalies likimą. O tai tikrai verta palaikyti.

-

Fotografijos teisės businessinsider.com/
21 – paspausk ir pagirk!

O ar jūs žiūrėsite olimpines žaidynes?

2014-02-07, parašė

Niekada nebuvau labai didelė profesionalaus sporto gerbėja. O kuo toliau, tuo mažiau juo žaviuosi. Mano manymu, profesionalusis sportas šiais laikais jau nebeatitinka tų gražiųjų aksiomų: „sportas – sveikata“, „sveikam kūne – sveika siela“. Kokia gi čia sveikata, jei svarbiausia – rekordai, pergalės, na, dar žiūrovų skaičius ir surinkti pinigai (ypač tokiose šakose, kur sportininkai „perkami“ už didelius pinigus). O ir tie rekordai: ar dar kas nors tiki, kad juos įmanoma sumušti normaliam, cheminių medžiagų nepripumpuotam žmogui? Lanco Armstrongo, didvyrio, „švariai“ įveikusio ligas ir daugybę priešininkų, kritimas nuo sportinio olimpo aukštumų, rodos, sužlugdė paskutines viltis netgi tų „naivuolių“, kurie nenorėjo tikėti, jog profesionaliajame sporte neklausiama, „ar sportininkas vartoja dopingą“, bet „kaip jis sugeba tai paslėpti“. Yra ir baisesnių istorijų, kaip sportininkai (o ypač sportininkės) bando mobilizuoti savo kūnus lemiamoms varžyboms. Kadangi neturiu konkrečių įrodymų (o kas jų turės, kol neįrodyta?), tai nepasakosiu. Bet to, ką žinau, užtenka mano niūriam skepticizmui maitinti… Sveikinu visus, kurie dar gali galvoti kitaip.

1450721_10203219171704345_1062765741_nPrisiminkime, kaip krepšinis vienija Lietuvą ir kaip mūsų šalyje šiame sporte tikrai taikomas principas „svarbu ne laimėti, o dalyvauti“. Sportas – tai kalba, kurią supranta visi. Užtenka paminėti Sabonio pavardę ir visi žino, kad tai – Lietuva. Dėl to taip pat reiktų sutikti, kad Rūta Meilutytė – puikus pasirinkimas metų žmogaus titului. Sportas gali suvienyti tautas. Toks turėtų būti ir olimpinių žaidynių tikslas. Vienintelis profesionalaus sporto privalumas – tai poveikis, kurį jis gali daryti visuomenei.

Olimpinės žaidynės – tai labai kilni tradicija. Sakoma, kad dėl olimpinių žaidynių sustodavo ir karai. Tačiau pažvelkime į jas šiandien. Olimpiadoms rengti išleidžiami vis didesni pinigai. Šiemetinei olimpiadai bus išleista daugiau nei visoms žaidynėms nuo 1924 – ųjų metų kartu sudėjus. Ir tai vyksta laikais, kai nuo nepriteklių vis dar kenčia ir miršta žmonės (tap pat ir Rusijoje). Nesakau, kad dėl kąsnio turime aukoti viską. Bet kai ką galime. Ypač užgaidą žiemos olimpines žaidynes surengti subtropinio klimato zonoje. Mes jau žinome, kad galima slidinėti vasarą Druskininkuose ir Dubajuje. Žinome, kad Rusija pajėgi pastatyti įspūdingiausią istorijoje olimpinį miestą, užgniauždama aplinkosaugininkų protestus ir vietinių gyventojų, privalėjusių „atlaisvinti vietą“ viešbučiams ir restoranams, skundus. Bet kam to reikia? Patenkinti užgaidoms?

Jau senokai olimpinės žaidynės ir panašūs renginiai (čempionatai, eurovizijos ir pan.) iš gražių tautų  švenčių virsta į progą priimančiajai šaliai pasipuikuoti. O puikybei jau beveik nebėra ribų. Ypač, jei šie renginiai vyksta nedemokratinėse šalyse, jie organizuojami lipant per vietinių gyventojų galvas, iš jų „nusuktais“ pinigais, o sportiniai miesteliai statomi vergiškai išnaudojamų darbininkų rankomis.

Sportininkai, aišku, dėl to nekalti. Kalti žiūrovai, nes būtent jiems ruošiami visi šie kvapą gniaužiantys reginiai. Todėl, nežinau kaip jūs, bet aš šių olimpinių žaidynių nežiūrėsiu. Per tą laiką, kurį praleistumėte prie televizijos ekranų, kvečiu geriau visus šiek tiek pasportuoti!

13 – paspausk ir pagirk!

Jei nori taikos, sukurk ką nors gera

2014-01-20, parašė

Michailas Kalašnikovas keldamas taurelę degtinės mėgdavo sakyti tostą: „tegul mūsų vaikai gyvena taikoje“. Keistokas tostas žmogui, sukūrusiam ginklą, nuo kurio kulkų kasmet miršta apie ketvirtis milijono žmonių. Sakoma, kad nuo AK-47 yra žuvę daugiau žmonių nei nuo visos pasaulyje naudotos artilerijos, oro ir raketų antskrydžių kartu sudėjus. Nepaisant to, kalašnikovo išradėjas, sako, naktimis miegodavęs ramiai.

6084000322_6f16af7841

Na, po geros smegenų mankštos gal ir galima būtų suvesti galus: ginklas sukurtas ginti tėvynę nuo piktų priešų, o juos išnaikinus tėvynė gyvens ramiai ir taikiai. Vis dėlto Kalašnikovo tostas man atrodo kiek šizofreniškas, beje, pritinkantis ir jo autoriaus gyvenimui. Stalinui sunaikinus M. Kalašnikovo „buožes“ tėvus, šeimą ir namus, jis vis viena šlovino „didįjį vadą“ ir aukojo visą savo gyvenimą ir kūrybinę energiją Sovietų Sąjungos labui, nuolatos slėpdamas savo tikrąsias šaknis.

Taip, sakysite, pats daiktas iš savęs nėra blogas (kaip ir daugybė kitų išradimų, pritaikomų tiek civilinėje, tiek ir karinėje pramonėje), blogas gali būti tik jo panaudojimas. Deja, kai kuriems daiktams tai negalioja. Imkime pavyzdžiu kad ir peilį. Su juo galima nuveikti daugybę gerų dalykų: atriekti duonos, nutraukti pančius. Su peiliu galima ir žudyti, bet peilis dėl to nekaltas. Kitaip yra su kalašnikovu: su juo nieko praktiško nenuveiksi, su juo gali tik šauti į žmogų.

Kai kurie daiktai, galima būtų sakyti, įgauna savo gyvenimą. Juos sukuria kokiam nors vienam tikslui, pavyzdžiui, apginti Sovietų Sąjungą, o jie, žiū, patenka Afganistano mudžahedinams į rankas ir nukreipiami prieš tuos pačius sovietus. Kur tu besuvaldysi virš šimto milijonų pasaulyje cirkuliuojančių ginklo vienetų!

Keisčiausia, kad žmonės, galvodami apie taiką, vis dar labai dažnai galvoja apie ginkluotę. Štai 2013 metų gruodį iki šiol itin pacifistinė Japonija paskelbė didinsianti savo išlaidas ginkluotei, norėdama teigiamai „prisidėti prie taikos ir saugumo pasaulyje“. Aišku, galima suprasti Japoniją sparčiai galvą keliančios ir karinį potencialą puoselėjančios Kinijos pašonėje. Bet kurgi galiausiai nuves nuolatinis ginkluotės didinimas?

R. Kaganas knygoje „Apie rojų ir galią“ pasakoja vieną palyginimą. Įsivaizduokite, kad einate mišku ir sutinkate suirzusią mešką. Jei esate ginkluotas tik peiliu, veikiausiai ieškosite geresnio takelio pabėgti. Tačiau jei turite pašonėje gerą šautuvą, pasistengsite pirmas iššauti. Taigi nesvarbu, kokie geri ir taikūs esame, žudymo prietaisas į mūsų rankas patenka su labai didele pagunda žudyti. O ką jau kalbėti apie tuos asmenis, kurie nėra geri ir taikūs? Arba apie tas situacijas, kai už ginklų slepiasi didžiuliai pinigai..?

Žinoma, naivu būtų įsivaizduoti pasaulį be ginklų, taiką be vadinamųjų kietojo saugumo priemonių, valstybę be policijos ir kariuomenės ir t.t. Karas kartais gali būti pateisinamas, o ir pistoletą ar bent jau gerą beisbolo lazdą tam tikru metu ir tam tikrose vietose kartais atrodo saugiau turėti.

Vis dėlto, tokių kaip ponas Kalašnikovas šlovės nė kiek nepavydžiu. Jei jau trokštame tėvynėje ir pasaulyje taikos, tai sukurkime ką nors gera. Pavyzdžiui, stalo žaidimą ketvirtokams. „Taika pasaulyje“, konfliktų sprendimo ir tarpininkavimo metodiką arba organizaciją, dirbančią su pačiais vargingiausiais ir padedančią spręsti krizes. Pagaliau šiaip kokią nors gerą, meilei ir geriems darbams įkvepiančią  dainą, eilėraštį ar kokį teigiamai vaizduotę lavinantį „app’są“ išmaniajam telefonui.

-

Nuotraukos autorius - David Diego
9 – paspausk ir pagirk!

Vieno atsivertimo istorija

2013-12-19, parašė

Besikuriant ateitininkijai praeito amžiaus pradžioje, vienas iš daugelio organizacijos tikslų buvo parodyti, kad tikėjimas ir mokslas vienas kitam neprieštarauja. Tai aktualu ir šiandien: ne tiek įrodant, kad Darvino evoliucijos teorija neprieštarauja religijai, kiek atskleidžiant mokslo ir tikėjimo suderinamumą viename asmenyje. Kiek kartų esame girdėję pareiškimų, kad protingas, išsilavinęs, apsiskaitęs bet (vis tiek) tikintis žmogus – tai kažkokia anomalija, kad tikėti gali tik iki galo visko nesupratę keistuoliai arba prietaringos kaimo bobutės? Štai, advento metu esame kviečiami: atsiverskite ir tikėkite! O kaip vyksta tas atsivertimas? Kaip tikėti Dievą, kurio įrodyti negalime jokiu moksliniu metodu?

7968699270_7b11705fcf

O vis dėlto, tarp tikinčiųjų yra protingų, daug pasiekusių, mokslus išėjusių žmonių:  teisėjų, politikų, mokslininkų, rašytojų, filosofų. Jų istorijos, ypač jų atsivertimai, mane be galo intriguoja. Labai mėgstu „rinkti“ visokias atsivertimų istorijas.

Mano nedidelis tyrimas iki šiol atskleidė, kad atsivertimas – tai visų pirma asmeninis susitikimas su Dievu. Žmogus negali jo išprovokuoti (nebent jo labai lauktų ir ieškotų), nes Dievas pats ateina į susitikimą ir pasirodo kiekvienam labai asmenišku, labai neįtikėtinu būdu. Štai kad ir Sauliaus istorija: atkaklus kovotojas prieš krikščionybę galėjo atsiversti tik asmeniškai susitikęs su Dievu (beje, jam labai artimoje – kovos situacijoje). Šventasis Augustinas Dievo ieškojo savo loginio mąstymo vingrybėse, kai pagaliau atsakymas „tarsi iš dangaus“ – tik šį kartą tikrai iš Dangaus – nukrito. Neseniai atradau dar vieną atsivertimą: prancūzų rašytojo, filosofo Eric-Emmanuel Schmitt. Bevaikščiodamas dykumoje jis pasiklydo ir patyrė labai gilų išgyvenimą. Šis buvo toks stiprus, kad rašytojas suprato, jog jis negali kilti iš jo paties. Grįžęs iš kelionės jis per vieną naktį perskaitė visas Evangelijas ir po kiek laiko tapo krikščionimi. Šias visas istorijas sieja tai, kad jų herojai visiškai skirtinguose įvykiuose neabejotinai atpažino Dievą, t. y., kad Dievas juos tikrai susitiko ir labai aiškiai atsiskleidė Esąs. Bet tokio susitikimo negalima paaiškinti jokiais moksliniais, o net ir paprastais būdais. Tai – kiekvieno asmeninė istorija, tik jam vienam skirta dovana.

Po atsivertimo Eric-Emmanuel Schmitt teko priimti krikščionybės kryžių ir priimti kolegų, skaitytojų, kritikų strėles: kaip XXI amžiuje dar galima tikėti šitomis nesąmonėmis? Taip, krikščionybės kryžius sunkus, ypač Vakarų visuomenėje, kur bet koks tikėjimo paminėjimas, netgi jo simbolika „save gerbiančiai moderniai“ publikai  sukelia juoką.

Į kritiką rašytojas E. E. Schmitt atsako: bandyti pasaulį paaiškinti remiantis tik racionalumu byloja apie labai ribotą požiūrį. „Tarsi protas būtų visa dvasia ir vienintelis pagrįstas dvasios elementas. Tarsi į patį protą nereiktų žvelgti taip pat kritiškai“. Štai klasikiniai filosofai, išmintingesni ir nuolankesni, paliko vietos ir transcendentiniams dalykams, ne tik tiems, kurie gali būti paaiškinami protu. Arogancija, ne išmintis, gali manyti viską suprantanti ir viską galinti.

Anot rašytojo, tiek ateistai, tiek teistai yra vienodoje padėtyje: „Vienintelis sąžiningas intelektualinis požiūris dėl Dievo ar Kristaus buvimo yra ‘nežinau’… Kurie  sako ‘tikiu’, nesako ‘žinau’… Kurie sako ‘netikiu’, lygiai taip pat nesako ‘žinau, kad taip nėra’“. Tad būti ateistu ar teistu – toks pats tikėjimo dalykas, neturintis nieko bendra su žinojimu.

Tad kodėl vieni tiki, o kiti netiki? E. E. Schmitt atsakymas paskališkas: tikėti – tai lažintis, kad tikėjimo pasirinkimas yra teisingas. Pralošęs – nepraloši nieko, išlošęs – išloši viską. Mano atsakymas – susitikimas su Dievu, kurį išgyventi galima tik asmeniškai ir kurį galima tik patirti, bet ne paaiškinti.

Štai tokio susitikimo, apverčiančio gyvenimą aukštyn kojom pačia geriausia prasme,  Jums nuoširdžiausiai linkiu. Laukite. O tuo tarpu lyginkite, tiesinkite jam kelią, purenkite žemę, kad jis tikrai ateitų.

-

Šiame straipsnelyje pateikiamos citatos yra iš Eric-Emmanuel Schmitt romano „Evangelija pagal Pilotą“ ir dienoraščio, rašyto jį kuriant. Išleista prancūzų kalba Editions Albin Michel, 2000

-

Nuotrauka priklauso Marcel
12 – paspausk ir pagirk!

Pakalbėkim apie pinigus

2013-11-21, parašė

Prieš kokią savaitėlę į šio tinklaraščio autorių vidinę diskusiją Martynas „įmetė“ porą straipsnelių apie parašyto ar ištarto žodžio vertę ir apie tai, kaip (ne)atlyginama tiems, kurių darbo rezultatas nėra koks nors daiktas ar paslauga, bet idėjos, žinios, kūryba. Kaip atlyginti mokslininkams ir kūrėjams už mintis, kuriomis jie dalijasi, yra sena problema. Jei už kokį daiktą atėjus į parduotuvę esame įpratę mokėti pinigus, už paskaitą arba už perskaitytą eilėraštį atsilyginti nėra taip jau įprasta. Pinigai toks dalykas: užtenka apie juos prabilti, kad sukeltum didžiules diskusijas. Tad ir nusprendžiau pasiūlyti čia porą šios temos vertinimų.

4936452797_f2508b8ed4

Problema Lietuvoje yra kiek platesnė ir liečia ne tik kūrybinį darbą, bet ir bet kokį idėjinį darbą: nesame pratę pirkti meno kūrinių, remti internetinių portalų, nei savanoriškais pagrindais dirbančių organizacijų. Nesame išsiugdę finansinio solidarumo su tais, kurie dirba ne tam, kad „kaltų pinigus“, bet kuriems net ir tokį darbą dirbant reikia išgyventi. Todėl, man rodos, Lietuvoje toks silpnas nevyriausybinis sektorius. Beveik vienintelis finansų šaltinis nepartinėms NVO, kūrybiniams žurnalams ar šiaip pilietinėms iniciatyvoms vis dar yra valstybinės programos arba kokie nors fondai, kurių ištekliai taip pat nėra begaliniai. Prancūzijoje nevyriausybinis sektorius laiko savo garbės reikalu nebūti finansuojamu valstybės, kad išlaikytų savo nepriklausomybę ir savo „nevyriausybiškumą“. Lietuvoje, man rodos, be oficialių pinigų organizacijai būtų beveik neįmanoma išgyventi. Tokios organizacijos kaip ateitininkai didžiausią dalį savo veiklos gali įgyvendinti tik besiremdamos savanoryste. Savo renginiuose, savo ruožtu, jos yra priklausomos nuo panašaus savanoriško mokslo ir kūrybos autoritetų indėlio. Savanoriškumas ir labdara – tai labai geri dalykai (tai jau atskira tema), tačiau nepakankami, nes kažkur šioje grandinėje yra žmogus, kurio kasdienybė priklauso nuo to, ar už jo kūrybą kas nors sumokės. Jo kūrybos kokybė, deja, taip pat priklauso nuo pinigo: jei jis galėtų atsidėti kūrybai užuot ieškojęs naktinio darbo gamykloje, visi nuo to praturtėtumėme. Bet tam turime pradėti vertinti idėjas bei kūrybą ir laikyti tai mūsų bendru visuomenės turtu, kuris neatsiranda „už dyką“, nors taip gali ir pasirodyti. Reikėtų kažkaip pradėti mokytis tiek patiems, kurie gali, remti vieni kitus finansiškai, tiek išdrįsti panaudoti naujus finansų paieškos metodus nevyriausybinei veiklai (pvz., iš privačių šaltinių). Tuo pačiu reikia pradėti galvoti apie tai, kaip atlyginti mums talkinantiems mokslininkams ir kūrėjams, kurie atvažiuoja mums skaityti paskaitų.

Kita vertus, visos kūrybinės ir nevyriausybinės veiklos sudėliojimas į rinkos santykius „perku-parduodu“ lygiai taip pat „žudo“ kūrybą ir nevyriausybinę veiklą. Savanorysė ir idėjinis darbas yra tiek pat svarbūs, kiek ir finansai. Mažų mažiausiai įtarimą kelia tie, kurie garsiai visiems aiškina: „Aš tai savo idėjų už dyką nedalinu. Jei norit mane išgirsti, tai susimokėkit.“ Panašu, kad jie kuria tam, kad gautų pinigus, o ne tam, kad kurtų. Todėl dažnai nežmoniškai daug kainuojanti visokio plauko šiuolaikinių ekspertų „išmintis“ yra gerokai abejotinos vertės. Psichologai galėtų daug pasakyti apie tai, kaip pinigai sugadina motyvaciją: o kodėl man stengtis, jei vis vien gaunu pinigus?

Kūryba yra toks dalykas: jos vertę gali nustatyti tik jos kritikai ir vertintojai, o ne patys kūrėjai. Jei parašiau knygą, kurią visi nori pirkti, gausiu savo idėjų vertą atlyginimą (su sąlyga, kad visuomenė mano knygą pirks, o ne bandys „parsisiųsti“ internetu – žr. pirmą šio straipsnelio dalį). Be to, kūrėjai peno gauna iš visuomenės: iš diskusijų, iš bendravimo, kritikos ir idėjų kaitos. Negalima sakyti, kad paskaitininkas, atvažiavęs į renginį, iš jo išvažiuoja visiškai nieko iš jo nepasisėmęs (nebent jo publika buvo beviltiškos į nieką nereaguojančios „daržovės“). Be to, solidarumas galioja tiek gaunantiems kūrybos vaisius, tiek juos brandinantiems: vieni gali kitus paremti pinigais, kiti – idėjomis. Tad pritariu tiems autoriams, kurie teisėtai prašo atlyginimo iš galinčių susimokėti, bet nereikalauja iš tų, kurie tam išteklių neturi (pvz. iš jaunimo NVO). Tokiu principu vadovavosi prof. Higgins’as G. B. Shaw „Pigmalijone“, sutikdamas popierinių gėlių pardavėją mokyti taisyklingos anglų kalbos už kelis skatikus, nes jos biudžetui tai buvo neproporcingai didelė suma.

Sudėtingas su tais pinigais… Geriausia būtų, jei jie kuo dažniau būtų priemonė (vieniems laisvai kurti, kitiems be sąžinės graužimo naudotis tais kūrybos vaisiais) bet ne tikslas, dėl kurio kuriama.

-

Nuotrauka - Kaptain Karrot
12 – paspausk ir pagirk!

6033 liepsnelės už žmogaus teises

2013-10-28, parašė

1385973_221812977979733_1663375218_n

Įdomu būtų sužinoti, kokie tiksliai argumentai buvo išsakyti per Seimo Žmogaus teisių komiteto šią savaitę surengtus klausymus dėl Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo, tačiau iš to, kas pateko į žiniasklaidą, panašu, kad abortų gynėjai neberanda ką geresnio pasakyti, kaip referuoti į viduramžius. Tai žinoma taktika: apšaukti savo priešininkus tamsuoliškumu. Bet tai – ne argumentas. Įstatymo pavadinimas inkvizicišku niekaip nepaneigia pozicijos, kad žmogaus gyvybę pačioje pažeidžiamiausioje jos fazėje būtina apsaugoti. Tiesa, atrodo, jog jau nebedrįstama teigti, kad moters įsčiose užsimezgusi gyvybė – ne žmogus. Ir tai yra didelis laimėjimas.

Žmogaus* teisių aktyvistų argumentai, juos skaitant be konteksto, skamba labai gražiai: teisė pasirinkti, teisė planuoti, teisė saugoti privatų gyvenimą.  Bet tiesa, kai ji nesakoma visa, nėra tiesa. Žmogaus teisių gynėjai puikiai žino principą, kad vienos laisvės baigiasi tada, kai prasideda kitos. Ir čia kalbama būtent apie tai: ar svarbesnė moters laisvė planuoti savo gyvenimą, ar kūdikio teisė gyventi.  Jų argumentas apie moteris sąmoningai nepilnas, nes jį įdėjus į kontekstą – t. y. pamatavus pasirinkimo laisvės kainą – jis nebeatlaiko kritikos.

Tuo tarpu tie, kurie pasisako prieš abortus, į savo argumentaciją įtraukia tiek vaiko, tiek moterų interesus. Todėl jie yra pilnesni ir įtikinamesni. Jie teisingai iškelia į dienos šviesą „teisių gynėjų“ specialiai nutylimus faktus.  „Pasirinkti“ daryti abortą nėra tas pats kas pasirinkti, kokią suknelę šiandien vilktis. Toks „pasirinkimas“ sukelia daugybę psichologinių ir sveikatos pasekmių moteriai ir ji šioje situacijoje dažniausiai būna palikta viena. Nekalbama nei apie visuomenės, nei apie vyro atsakomybę (o kaip dažnai moterys yra savo partnerių spaudžiamos prieš savo norą „susitvarkyti“?) : tarsi moterys pačios vienos pastoja ir pačios vienos paskui augina vaiką. Tokie „žmogaus teisių gynėjai“ galbūt gina tam tikras pasirinktas teises, bet ne žmones, arba nebent labai mažą jų dalį (tik 2 iš 10 moterų net ir gavusios pagalbos iš šalies būtų pasidariusios abortą).

Kiti abortų gynėjų argumentai – jau ne tik nepilna tiesa, o beveik atvira apgaulė. Kaip, pavyzdžiui, referavimas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Štai, kas sakoma žmogaus teisių gynėjų pasirašytoje peticijoje Seimo nariams:

Pagal Konvencijos 8 str. 1 dalį yra ginama moters teisė apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o pagal 8 str. 2 dalį įsikišimas į šią teisę negali būti pateisinamas“.

Su Konvencija nesusipažinęs ir nuodugniau nepasidomėjęs žmogus gali tikrai patikėti, kad Europos dokumentai gina teisę į abortą! Bet štai ką sako pats Konvencijos 8 straipnis:

1. Kiekvienas  turi teisę  į  tai,  kad  būtų  gerbiamas  jo asmeninis  ir   jo  šeimos   gyvenimas,  buto   neliečiamybė   ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valdžios  pareigūnai neturi  teisės kištis  į naudojimąsi šia teise,  išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės  gerovės interesams,  siekiant  užkirsti  kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Jei kalbėsime apie paskutinę 8 straipsnio frazę, ji gina būtent pro life argumentus!

Minėta peticija referuoja į dabartinius įstatymus, pagal kuriuos žmogumi laikomas tik jau gimęs kūdikis, todėl neva negalima ginti dar negimusiųjų teisių. Taip, bet įstatymu gali būti įtvirtinta daug neteisybių (kad ir pvz., būtinybė po krizės atstatyti algas daugiausiai uždirbantiems). Kova ir vyksta dėl to, kad įstatymuose būtų apibrėžta kitaip!

Taip pat referuojama į visuomenės nuomonės tyrimus, esą 2010 metais 84 proc gyventojų pasisakė už abortus. Slėptis už skaičių yra lengviausia. Bet plika statistika paprastai nieko nereiškia. Visų pirma reiktų patikrinti tų tyrimų kokybę ir tai, kaip buvo suformuluotas klausimas. Pagaliau, žmonių nuomonės – tai nepastovus dalykas. Ilgą laiką niekas nežinojo nei apie poabortinį sindromą, nei apie tai, ką išgyvena gimdoje žudomas kūdikis. Daug kas nežino, kokį išsivystymo lygį yra pasiekęs 12 savaičių kūdikis, o spręsti apie tuos, kurių nematome ir apie kuriuos nieko nežinome, apskritai labai lengva. Ir, žinoma, niekas nenori būti apšauktas viduramžių atgyvena.

Vienintelė žmogaus teisių aktyvistų kritika, su kuria būtų galima sutikti tai ta, kad bausmės čia neturėtų būti esminis dalykas ir, kad turėtų būti išvystyta abortų prevencijos ir pagalbos moterims sistema. Bet netgi ir tai, įdomu, ar padėtų. Štai, pvz. Prancūzijoje pro life tinklas pakankamai išvystytas ir teikia pilnesnę informaciją apie moterims prieinamas alternatyvas ir apie abortų pasekmes. Tačiau kairuoliška spauda skelbia tyrimus apie tai, kaip pro life organizacijos neva „užkariauja“ internetą ir kaip, paieškon įvedus užklausą „abortas“, žmogus nukreipamas į svetaines, kuriose sudėta pro life informacija. Taip žmogus esą yra „klaidinamas“, nes nori sužinoti apie tai, kur ir kaip pasidaryti abortą, o iš tiesų gauna informaciją apie tai, kokias pasekmes sukelia abortas ir kaip jo galima būtų išvengti. Tarsi pastaroji nebūtų informacija. Ji pro choice proponentams, aišku, nėra naudinga ir netgi pavojinga, tad geriausia ją apšaukti „klaidinančia“.

Debatai dėl abortų nepasibaigs šio įstatymo svarstymu. Bet žingsnis į priekį jau žengtas: jis svarstomas teisingame, žmogaus teisių komitete. Nes kova už negimusio vaiko gyvybę yra ne koks nors davatkų parėkavimas, o būtent – kova už žmogaus teises. O ji visuomet yra ilga. Kova už pačių silpniausiųjų teisę į gyvybę taip pat bus ilga, bet turiu vilties, kad visuomenei išgirdus visus „už“ ir „prieš“ ir įsisąmoninus visus faktus, laikui bėgant keisis ir apklausų rezultatai. O tuo tarpu kviečiu visus į rotušės aikštę Vilniuje ir Kaune spalio 30d. 19 val.!



* čia vertėtų pateikti žmonių, kurių teises šios organizacijos gina, sąrašą

28 – paspausk ir pagirk!

Pora laisvų pamąstymų apie išsilaisvinimą

2013-10-11, parašė

6922685592_217fff631e_z

 

Tarptautinių santykių specialistai vis dažniau savo dėmesį kreipia į alternatyvias (ne tik vakarietiškas) tarptautinių santykių sistemas ir svarsto, ką galima pasimokyti iš kitų kraštų tradicijų. Vakarietiškos mokyklos pasaulį mato organizuotą į suverenias valstybes tarp kurių veikia įvairios „kovos už būvį“, konkurencijos, bendradarbiavimo ar normų kūrimo taisyklės. O Rytuose, pavyzdžiui, aplink Kiniją ilgą laiką formavosi visai kitokia, duokle pagrįsta tarptautinė sistema, kurioje Kinija buvo laikoma neginčijamu pasaulio centru, o kitos, aplink imperiją išsidėsčiusios valdos, pripažindamos savo žemesnį statusą, mokėjo duoklę imperatoriui. Ši hierarchinė sistema buvo labai aiškiai suvokiama, priimta ir gerbiama tiek pačios Kinijos, tiek aplink ją esančių ir nuo jos priklausančių valstybių.

Neturiu tikslo čia dėstyti tarptautinių santykių teorijos ir nepretenduoju į nuodugnų istorinį tikslumą, mat tikrai nesu Tolimųjų Rytų specialistė. Tiesiog kartais tam tikri vaizdiniai iš kitų kraštų ir kitų laikų prabyla kaip šuiolaikinių visuomeninių tendencijų iliustracijos.

Taigi Kinijos duokle pagrįsta sistema pasižymėjo ypatingu taikumu. Tuo metu kai Europoje vienas karinis konfliktas sekė kitą, Kinija su savo kaimynėmis išgyvendavo taikius laikotarpius, kurie tęsdavosi iki 900 metų. Štai kartą Vietnamo valdovas sugalvojo, kad turi tam tikrų teritorinių pretenzijų Kinijos atžvilgiu. Imperatorius, išgirdęs apie nepasitenkinimą atsiuntė į Vietnamą pasiuntinį su raštu dėl padėties ir reikalas buvo išspręstas taikiai, be jokio konflikto, nes Vietnamo valdovas labai aiškiai buvo įsisąmoninęs, kad Kinijos imperatorius yra viršesnis ir turi teisę nurodyti sprendimą. Mūsų vakarietiškai sąmonei, besistengiančiai išsilaisvinti iš bet kokių „tradicinių įsitikinimų“, sunkoka suvokti, kad save gerbiantis ir šiaip jau visai galingas valdovas šitaip nusileistų hegemonui. Karas būtų buvęs užtikrintas, jei žaltys būtų pakuždėjęs Vietnamo valdovui: „baik nesąmones, tu toks pats stiprus kaip Kinijos imperatorius, kviesk karius ir nugalėsi“. Kitaip tariant, jei Kinijos pavaldiniai būtų „išsilaisvinę“ iš tradicijos, šitiek metų užtikrinusios taiką regione. Moralas: laisvė nuo tradicijų ne visada reiškia gėrį.

Universitete esančios viešosios vietos kartais teikia ypatingo įkvėpimo: čia sienos nukabinėtos atsišaukimais, kvietimais mobilizuotis ir uždegančiomis sentencijomis. Štai kartą aptikau kvietimą į kovą prieš kontracepciją: labai feministinis atsišaukimas, tik šį kartą nukreiptas ne prieš tradicijas ginančias bendruomenes, o prieš farmacines kompanijas ir ginekologų „klaną“, kurie, naudodamiesi savo galia moterims „kiša“ visokį šlamštą nepalikdami galimybės pasirinkti. Atrodo, kad bus prasidėjusi išsilaisvinimo kova prieš išsilaisvinimą. Juk palyginti neseniai farmacinės kampanijos ir tie patys ginekologai buvo tie, kurie siūlė moteris išlaisvinti iš tradicijos gniaužtų, kur šeima planuojama natūraliais ir „nepatikimais“ būdais. Užteko vieno skandalo, kai nuo kažkurios kontraceptinės tabletės mirė pora moterų, kad merginos atsisuktų prieš savo buvusius laisvintojus ir pakiltų į kovą. Tik bijau, kad jos neatsikvošėjo iki galo ir nesuprato, jog  „išsilaisvinimas“ vienur iš tiesų reiškia pavergimą kitur.

O gal tradicijos šalininkams vertėtų pabūti gudriems kaip žalčiai ir pasinaudoti šia „išsilaisvinimo“ iš „laisvintojų“ banga, kaip proga besiblaškantiems parodyti teisingą kelią?

-

Fotografijos autorinės teisės - Kees Van Mansom
7 – paspausk ir pagirk!