Jei nemoki sutaupyti kelių šimtų litų, iš kur gausi pinigų, kad grąžintum paskolą, dar apaugusią ir procentais?  Ypač žinant, kad palūkanų norma gali siekti net iki 200 proc.

Neseniai Lietuvos bankas paskelbė 2013-ųjų vartojimo kredito rinkos apžvalgą. Statistika rodo, kad mažųjų vartojimo kreditų[1] davėjų paslaugomis 2013 m. pabaigoje naudojosi net 206,40 tūkst. klientų, o 80,93 tūkst. (apie 40 proc.) iš jų – jaunesni nei 25 m. amžiaus. Iš viso paskolinta 298,55 mln. Lt, o vidutinis kredito dydis – 383,5 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinat įvairių kreditų kategorijas, būtent už mažuosius vartojimo kreditus dažniausiai vėluojama sumokėti įmokas.

Lyginant su 2012 m. aiškėja, kad jaunų klientų skaičius auga – praeitąmet 65 tūkst. jaunesnių nei 25 m. asmenų buvo gavę mažąjį vartojimo kreditą (tai sudarė apie 35 proc. visų smulkiųjų kreditų gavėjų). Lietuvos bankų ekspertai pastebi dar vieną nesmagų dalyką, akivaizdžiai susijusį su neatsakingu skolinimu ir skolinimųsi – dažnai jaunų asmenų paimtus kreditus grąžina ne jie patys, o artimieji.

Šios nemalonios situacijos išvengti turėtų padėti vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas. Vis dėlto, kaip pastebi ir ataskaitos rengėjai, lengva ranka jauniems žmonėms dalinami kreditai leidžia abejoti, ar mokumas ir galimybės grąžinti kreditą iš tiesų yra įvertinami tinkamai. Šią abejonę dar labiau sustiprina ir kitas faktas – didžioji dalis (net 87,22 proc.!) mažųjų vartojimo kreditų yra suteikiama naudojantis  ryšio priemonėmis (telefonu, internetu).

Viena tiesa, kuriai vertėtų kuo greičiau pažvelgti į akis – greitųjų kreditų įstaigos, o dažnai ir komerciniai bankai yra prasti patarėjai kalbant apie pinigų skolinimąsi. Nes jų tikslas labai paprastas – skolinti. Dažniausiai skiriasi tik grąžinimo rizikos vertinimas, o ir jis tam tikromis aplinkybėmis gali sutapti.

Po 2008 m. pasaulį destabilizavusios finansų krizės, vienu cituojamiausių ekonomistų tapo iš Baltarusijos kilęs JAV ekonomistas Hymanas Minskis. Dauguma makroekonomistų dirba vadovaudamiesi vadinamaisiais „pusiausvyros modeliais“. Esminė prielaida – šiuolaikinė rinkos ekonomika yra iš esmės stabili ir, jei nepatiria išorinių sukrėtimų, nuolat auga. Ekonominę krizę gali sukelti tik rimtos išorinės priežastys, pvz., naftos kainų kilimas, karas, interneto išradimas.

H. Minkis manė kitaip. Pagrindinė jo idėja – ekonomikos krizes iššaukia vidinė ekonominės sistemos dinamika. Ekonomistas buvo įsitikinęs, kad ekonomikos stabilumo laikotarpiu, bankai, finansų įstaigos ir kiti ekonomikos veikėjai per daug atsipalaiduoja. Skolintojai įtiki, esą geri laikai tęsis amžinai ir siekdami kuo didesnio pelno prisiima vis didesnę riziką. Nors pradžioje skolinama atsargiai, tik tiems, kas gali mokėti ir įmokas, ir palūkanas, ilgainiui imama skolinti tik už palūkanas. O krizę pirmuosius ženklus galima įžvelgti, kai imama skolinti net tiems, kurie neišgali sumokėti nei įmokų, nei palūkanų (suteikiama galimybė ilgiems atidėjimams).

Tokiomis aplinkybėmis, kai yra, kas greitai ir lengvai skolina, svarbu, kad neužliūliuotų tariamos, o iš tiesų praskolintos gerovės iliuzija. Noras lengvai, greitai pasiskolinti – tiesus kelias į asmeninę finansinę krizę, kuri turės neigiamų pasekmių ne tik jums (susigadinsite kredito istoriją), bet ir jūsų artimiesiems.

Martynas neseniai savo įraše  iškėlė gražią svajonę – Lietuva be nuolaidų maistui. Aš dalinuosi savąja – Lietuva, kurios gyventojai, ypač jaunimas, moka taupyti ir skolinasi atsakingai.

P. S. Ką sudomino šiuolaikinės ekonomikos vidinės dilemos, rekomenduoju pažiūrėti 2011 m. Kino pavasario hitą – Oskaru apdovanotą dokumentinį filmą „Savų darbas“ („Insided Job“). Remiantis faktais, skaičiavimais, kalbinant ekonomistus, politikus, bankų vadovus ir mokslininkus, juostoje atskleidžiama, kaip laisvoji rinka sudaro prielaidas atsirasti ekonominiam aplaidumui ir nusikalstamumui.

Nuotrauka priklauso Thomas

Kiti įrašai panašia tema:

• Modern Educayshun: Kokios laisvės ieško žmogus?
• Turtingi vienuolynai su neturto įžadais
• Akademinė prokrastinacija – ką daryti, kai nebespėju?