Vytautas Markūnas
2016-04-30

Modern Educayshun: Kokios laisvės ieško žmogus?

Screen-Shot-2015-11-10-at-9.51.18-AM-998x595

Modernus, o gal, tiksliau, postmodernus švietimas. Koks jis? 1 + 1 = Multikultūralizmas, o 3 x 3 = „Gender equality“. Tokį švietimą (ir visuomenę?) pristato trumpametražis filmas (~7 min.), kuris youtub‘o platybėse susilaukė jau 4,5 mln. peržiūrų.

Mes visi lygūs. Mes visi vidutiniokai“. Norėčiau pamatyti, ką ji pasakytų, išgirdusi Rugilės ir Džiugo Kazlauskų dainos žodžius: „Jaučiuosi toks gyvas, kai turiu dėl ko mirt“. Ar postmodernus žmogus dar turi dėl ko mirti? Ar jam yra kas nors vertingesnio už pačią gyvybę? Kažkas postmodernią visuomenę pavadino taip – „visų ideologijų mirtis“. XX a. Ideologijos, nors ir pasižymėjusios dar niekada nematytu žiaurumu, dar turėjo idealus – pažangą, teisingumą… O ko siekia utopinių ideologijų nuviltas postmodernus individas? Galbūt jam gyvenimas tapo pernelyg rizikingu žaidimu… Kuriame kam nors pasakyti „taip“ iki mirties yra tolygu savanoriškai atsisėsti į kalėjimą.

Kodėl tu mane žaloji savo kitokia nuomone?“. Paradoksali visuomenė – laisvė yra pagrindinis tikslas ir pats baisiausias pavojus. „Aš galiu nuspręsti viską, niekas man negali duoti jokių kriterijų, bet aš bijau leisti kitiems daryti tą patį“. Su tokia laisvės sąvoka ant mūsų visu svoriu užgriūna „Homo homini lupus“. Kiti žmonės nebėra sąlyga mano laisvei išsiskleisti, o pavojus, kliūtis absoliučios laisvės, nepriklausomybės siekiant. O jei kiti – pavojus, tuomet tenka apsisaugoti ir pasitenkinti lozungu „mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė“, kuris gali atrodyti visai žavus, bet ar jis atspindi žmonišką realybę – tai, kad žmogus yra socialus, turintis pareigų, santykių, draugysčių ir t.t.? Bet galbūt laisvė nėra beribis potencialas o labiau nesustabdoma srovė, kurioje visada turi pasirinkti kam pasakyti „taip“, o kam – „ne“, kam tą laisvę padovanoti? Laisvė tarsi gauta dovana, skirta perdovanoti kitiems. O absoliučios laisvės idealas, matyt, yra apsirūpinti maistu visam gyvenimui ir išsikraustyti į negyvenamą salą. Va tada būtų laisvė… bet… ar tai – gyvenimas?

Pasirenk mirti dėl teisingo pasaulio“. Koks būtų tas teisingas pasaulis? Kur „visi lygūs“? Bet ar toks tvirtinimas, nesistengiant paneigti jo visų gerųjų pusių, nereikštų neigti, kad kam nors, galbūt, reikia pagalbos? Yra tekę girdėti kritikuojant „užuojautą“ kaip kitus žeminantį jausmą, nes jausti užuojautą reiškia jaustis geresniam, teisingesniam, sveikesniam už kitą… Pasaulyje, kuriame „visi lygūs“, užuojautai vietos tikriausiai nebūtų. Jame faktas, kad nesame visi vienodi taptų per nelyg nepatogus. Todėl žmogus, kuris yra pajėgesnis matematikoje, turi būti sunaikintas arba suvienodintas, nes jis kaltas dėl neteisingo pasaulio. Taip, pagirtina kovoti su tuo, kad visi gimstame ne tame pačiame pradžios taške, ne tokių pačių sugebėjimų, padėties. Nesame švari neprirašyta lenta – norim to ar nenorim nešamės savyje praeitį, mūsų tėvų gerus ar prastus pasirinkimus, aplinkybes, kurių galbūt visiškai nenorėjome… Bet ar tikrai geras sprendimas vietoj to, kad padėtume sunkiau pradėjusiems, stengiamės sunaikinti pirmaujančius?

Ignoruok tai. Nustos“. Kokią vietą postmodernioje „visų ideologijų mirties“ ideologijoje turi vargšai? Pabėgeliai? Ar tik nebus jie tas įkyrus rodiklis, kad, rūpinantis tik savimi, anksčiau ar vėliau pasekmės pasijaus? Jie neišvengiamai kėsinsis į tą absoliučią laisvę, jei reikalaus prisiimti atsakomybę už priimtus trumparegiškus, egoistiškus, vartotojiškus pasirinkimus… Bet ne. Galbūt atsakomybės ir nereikės prisiimti. Reikia ignoruori. Nustos.

Nuotrauka iš http://thefederalist.com/2015/11/10/this-viral-video-about-campus-social-justice-warriors-is-fantastic/

14 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *