Vytautas Markūnas
2013-12-12

Turtingi vienuolynai su neturto įžadais

Jėzuitai yra davę neturto įžadą, tuo tarpu jiems priklauso pusė kvartalo greta Vilniaus rotušės. Saleziečiai taip pat prisiekę neturėti turto, tačiau Turino centre (Italija) jie okupavę Vingio parko estrados aikštės dydžio teritoriją.

pasaka-Jonukas-ir-Grytute

Turėti viską ir neturėti nieko – toks yra neturto įžado didžiausias paradoksas. Viena vertus, galima teigti, kad neturto įžadu gyvenantys vienuoliai rado lengvesnį gyvenimą – nereikia galvoti apie pinigus maistui, rūbams, nes jei tau prireikia – duoda. Bet „skaudi“ kita medalio pusė – tie daiktai niekada netaps tavo. Puiki, karti nuolankumo mokykla. Neturėti jokio saugumo dėl savo turto rytoj. Kad ir kiek priemonių misijai gautum – lieki visišku beturčiu. Koks skirtumas? Priešingai nei vienuoliai, pasauliečiai savo turtams yra tarsi maži viešpačiukai. Kaip nori naudoji, jei nori – sulaužai. Neturto įžadas reikalauja ko kito – rūpintis daiktais tarsi jie būtų pasiskolinti. Niekada neprisirišti, visada būti pasiruošus atiduoti. Kas įdomu – tai efektyvus ginklas prieš aroganciją. Pavyzdžiui, netvarka kambaryje yra gyvas ir aiškus šios silpnybės ženklas. Jis parodo, kokia tavo pozicija skurdžiai gyvenančių žmonių atžvilgiu. Neturtas reikalauja neturėti to, ko nereikia, o jei turi – naudoti gerai. Jei prieš eidamas miegoti pirma turi ranka nušluoti visokius daiktus nuo lovos, tikriausiai taip pat laisva ranka numoji ir į tuos, kuriems tie daiktai iš tiesų praverstų.

Antroji neturto įžado sudedamoji dalis – leidimo prašymas. Įsivaizduok, kad kiekvieną sykį, norėdamas (-a) ką nors nuveikti, nusipirkti ar kur nors nukeliauti, turėtum gauti leidimą, kuriam privalėtum paklusti. Tikriausiai tokio niūraus paveikslo pirmajame plane figūruotų puritoniški tėvai arba totalitarinis režimas. Prašantysis pažeminamas, atimama jo laisva valia pasirinkti. Jis nugalėtas. Jis – silpnasis. Tačiau tikėjimo šviesoje įvyksta paradoksas: „būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Turėdamas pilną teisę (bei įprotį) pasirinkti savarankiškai, turi įveikti savimeilę ir paklausti. Kas iš to? Du dalykai. Pirmasis – niekada nepamiršti, kad be tavo norų bei valios yra ir aukštesnė instancija. Antrasis – Dievas turi įprotį savo valią vykdyti per silpnuosius ir mažiausiai to vertus. Todėl Motina Teresė, būdama neišsimokslinusi, JT sekretoriaus J. Perez de Cuellar pavadinta „galingiausia pasaulio moterimi“. Todėl ir aš, pridaręs gyvenime tiek kvailysčių, buvau paprašytas kalbėti delfi.lt apie skaistumą.

Galbūt daugelis mano, kad neturto įžadas liepia niekinti daiktus bei jų turėjimą. Iš tiesų yra priešingai – imi dar labiau gerbti juos. Ne dėl to, kad jie tave daro galingesnį, suteikia saugumo jausmą, bet dėl fakto, kad visi tave supantys daiktai gali bei turi tarnauti Dievo karalystei. Be to, vidumi ir išore tapdamas neturtingas esi silpnas, tad ir tinkantis vykdyti Dievo valią.

 

18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Man asmeniškai labai patinka mintis, kurią skaičiau kažkurioj knygoj apie neturto dorybę – mokėkime būti turtingi ir mokėkime būti vargšai. Esmė pasakyta :)
    Tik viena pastaba iš savo pusės – nesutinku, kad tik kunigai ir vienuoliai būtinai geriau laikosi neturto įžado. Jie tik jam įsipareigoja ypatingu būdu. Vis dėlto, tai bendras evangelinis pamokymas, labai aktualus ir mums, pasauliečiams. Ypač tokioje daiktų ir pinigų kulto atmosferoje, laisvė nuo pamišimo dėl turto yra žiauriai geras dalykas!

  2. Sorry, Vytautai, bet aš nerandu Delfyje Tavo straipsnio apie skaistumą. Gal galėtum įmesti linką čia? Būčiau dėkingas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *