Santa Kančytė
2014-11-03

Pasimetę kalendoriuje: Kovojanti Bažnyčia

santos

Dar mūsų močiutės ir seneliai prisimena, kad spalio ir lapkričio sandūroje Bažnyčia švęsdavo ne dvi, o tris dideles šventes iš eilės: paskutinį spalio sekmadienį – Kristaus Karaliaus šventę, lapkričio    1-ąją – Visų Šventųjų šventę ir lapkričio 2-ąją – Vėlines. Šitoks išdėliojimas nebuvo atsitiktinis. Kristaus Karaliaus šventė[1] turėjo labai konkrečią prasmę. Tai buvo Kristaus, turinčio vadovauti visai socialinei tikrovei, tikrojo žemės, tautų ir valstybių Karaliaus šventė, o kartu ir visų Jo valdinių – Kovojančios Bažnyčios diena. Visų Šventųjų šventė yra Triumfuojančios Bažnyčios, o Vėlinės – Kenčiančios Bažnyčios minėjimas. Taip šios trys dienos atspindėdavo trilypę Bažnyčios sandarą: visus gyvus krikščionis, sudarančius kovojančios Bažnyčios gretas, visas skaistykloje kenčiančias vėles ir visus Danguje jau dabar Dievo veidą reginčius ir Jo pergalėje triumfuojančius šventuosius.

Taigi pagal ne tokį jau seną kalendorių, be Vėlinių ir Visų Šventųjų, minėjome dar ir savo – kovojančios Bažnyčios – dieną. Tik štai kur klausimas: kai kalbama apie kovojančią Bažnyčią, kas turima galvoje – faktas ar metafora?

Kaip žinoti, ar karas jau prasidėjęs, jei prasidėjęs, ar jis jau pasiekė ir mano trobą, ar bėgti, ar griebtis ginklų, kas meluoja – priešai ar savi? Kas priešai, o kas savi?

Greičiausiai žmonėms Rytų Ukrainoje ar Sirijoje šie klausimai griūva ant jų byrančios sienos plytų ar pasiklydusių kulkų realumu, bet apsigautume, jei manytume, kad mūsų karas mažiau realus. Tik priešas sunkiau apčiuopiamas.

Paryžiaus apeliacinis teismas paliko galioti sprendimą 5000 eurų suma nubausti beveik aklą senuką gydytoją už „moralinį ir psichologinį spaudimą“ – prie abortų klausimu konsultuojančio Planuotos tėvystės centro (the Planned Parenthood centre) Xavieras Doras įteikė dviem moterims mažyčius megztus kūdikio batukus. Be to, teismo sprendimu, senukas turės sumokėti po 750 eurų moralinei žalai atlyginti trims už abortus kovojančioms organizacijoms, pateikusioms ieškinį. Nežinau, ar tas senukas gydytojas turės iš ko sumokėti žvėrišką baudą, bet labai gerai žinau, jog jis supranta, kad karas vyksta – dar daugiau, galėčiau lažybų kirsti, kad net jei būtų žinojęs, kas jo laukia, greičiausiai vis tiek būtų pasielgęs taip pat. Realus karas palieka realias žaizdas.

Vienas iš frontų, kuriame kaunasi kovojanti Bažnyčia, yra sveikas šeimos paveikslas. Žingsnis po žingsnio griaunant šeimos santykio kaip sąmoningo viso gyvenimo įsipareigojimo tarp vyro ir moters idėją, siekiama įtvirtinti visiškai priešingą šeimos kaip mano teisės į tam tikrą malonumą mintį.

Šioje teisėtoje katalikų kovoje už socialinę tikrovę skaudžiausias smūgis būtų, jei kovojančius paliktų jų vadai – jei Bažnyčios ganytojai nusigręžtų nuo tų, kurie jiems patikėti. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių kova vyko ne tik su pasaulio dvasia, ar tiksliau Šėtono veikimu pasaulyje, bet ir pačios Bažnyčios viduje. Ji nuolat turėjo atsilaikyti ir nugalėti vis nauju pavidalu kylančias erezijas, idant išlaikytų apaštalams saugoti Kristaus patikėtą tiesą apie žmogų, pasaulį ir Dievą.

Spalio mėnesį įvykęs neeilinis Vyskupų Sinodas, skirtas šeimos klausimams svarstyti, po savęs paliko daug sumaišties. Atrodo, dalis Sinode svarbias pareigas turėjusių vyskupų, pasitelkdami žiniasklaidą, siekė įgyvendinti konkrečią programą. Būtent sudaryti įspūdį, jog Bažnyčios mokyme pokyčiai kartu gyvenančių nesusituokusių bei homoseksualių porų atžvilgiu yra galimi. Liberaliai nusiteikusi vyskupų dalis galėjo kontroliuoti beveik visą informaciją, iš Sinodo pasiekiančią žiniasklaidą, ir šia kontrole pasinaudojo, išleisdama neplanuotą tarpinį pranešimą apie Sinode svarstomus klausimus. Pranešime buvo dviprasmiškai suformuluotų teiginių apie homoseksualų partnerystę kaip vertintiną santykių formą bei galimybę priimti sakramentinę Komuniją kartu gyvenantiems, ankstesnes santuokas palikusiems asmenims. Liberali žiniasklaida suskubo pasinaudoti šiomis dviprasmybėmis – kare kaip kare. Tik kas kieno pusėje?

Tai nebuvo paprastas, eilinis ar neeilinis, Sinodas. Tai buvo mūšis. Kova nesibaigs, kol nesibaigs pasaulis – gyvųjų Bažnyčia visada bus kovojanti. Ne todėl, kad labai to norėtų, bet todėl, kad Priešas nepaliaus pulti, iki kol jo galva bus galutinai sutraiškyta. Dėl to įvyks dar ne vienas mūšis. Taip pat ir per kitų metų Vyskupų Sinodą. Ką daryti? Pradžiai tiks prisiminti du tūkstančius metų naudojamą praktiką – maldą, pasininką ir dažną išpažintį.

 

[1] Vėliau virtusi Kristaus Visatos valdovo švente ir iškeliavusi į lapkričio paskutinį sekmadienį.

 Nuotrauka priklauso Foto Skrydžiui
22 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 9 )

  1. Santa, man asmeniškai smalsu, kaip būtų galima patikslinti terminą „teisėta katalikų kova už socialinę tikrovę“ arba bent terminą „socialinė tikrovė“.

  2. Kova dėl šeimos labai susijusi ir su tam tikrais itin praktiškais dalykais, kaip pvz. mokesčiai, paveldėjimo teisės, socialinės lengvatos ir pan. Labai dažnai ne dėl “malonumo” ar “meilės”, o dėl šių labai žemiškų dalykų kova dėl šeimos persikelia į parlamentų sales ir į gatves. Reikia tai turėti minty.

  3. Emilija, tai tik aisbergo viršūnė. Visa tai persikelia į parlamento sales ne dėl tokių techninių dalykų, tai tik pavienių žmonių nekalti argumentai, pridengiant tikrąjį ideologinį tikslą. Viskas perkeliama į parlamentų sales dėl pavergimo nuolatos laisvinant metodo (prof. Radžvilo žodžiais kalbant, neįmanoma čia jam nepritarti), kuomet skatinama institucionalizuoti savo aistras (vadinamas “teisėmis”) ir nuodėmes, taip vis plečiant žmogaus sampratą, paverčiant šią prigimtį minkoma moline mase, iš kurios gali suformuoti ką nori. Socialinės lengvatos, mokesčiai ir pan. tėra buitinių diskusijų techniniai argumentai, bet ne įvykių ir dabartines krizės priežastis. O kodėl mes pralaimime viešojoje erdvėje ir užsidarę sektantiškame privačiame ratelyje leidžiame šitiems klausimams nueiti į parlamentų sales, čia jau kitas klausimas.

    Santa, tavo straipsniai puikūs, visada labai jų laukiu.

  4. Mariau, kadangi teigi, jog daug žmonių (gal ir aš? Noriu žinoti) yra suklaidinti ir per savo veiksmus nesąmoningai siekia „tikrojo ideologinio tikslo“, ar gali įvardinti, kas yra žmonės, kurie to tikslo siekia sąmoningai? Taip pat, ar gali aiškiau apibrėžti „tikrąjį ideologinį tikslą“?

  5. Varge, kai parašai, kad žmonės yra suklaidinti ir nesąmoningai siekia “tikrojo ideologinio tikslo”, tai skamba kaip šviesaus komunizmo rytojaus statybos :D nėra nei jokio centro, nei nieko panašaus. Bet juk visiems aišku, kad pačioje dabartinėje ideologinėje sistemoje (neomarksizme ir/ar liberalizme) yra užkoduota į žmogų žiūrėti kaip į homo economicus, t.y. perkamą darbo jėgą arba žmogiškuosius išteklius. Tad ir žiniasklaidoje esame gundomi nesigėdyti vis skirtingų aistrų, išlaisvinti jas, nes iš to jau susikūrusios ištisos verslo sritys (pornografija, abortų pramonė, kontracepcijos pramonė ir t.t.). Nežinau, ar kokį kontracepcijos pramonės verslininkėlį vadini sąmoningu ar nesąmoningu, nes nors gali sakyti, kad gal nesuprasdamas tarnauja tam tikrai ideologijai, bet nėra jokio centro, kuris jį “pavergtų”. Be to, juk pats puikiai žinai socialinio konstruktyvizmo prielaidas, čia mūsų prigimtis ir yra mano minėta molinė masė. O esant tokioms sąlygoms, šeima, tauta ir kiti bendražmogiški ryšiai yra ne tik nereikalingi, bet ir trukdo. Jei jau kalbėti apie “tikrąjį” tikslą, tai jį jau netiesiogiai apibrėžiau – bendražmogiškų ryšių ir mūsų suvokiamos žmogaus sampratos naikinimas, nors toli gražu neteigiu, kad yra kažkoks centras, sugalvojęs mūsų pavergimo strategiją, todėl ir nenorėčiau būti taip suprastas. Tačiau akivaizdu, kad yra krūva akademikų ir teoretikų, kurie šią ideologiją grindžia, o Lietuvoje ir kitose “nepažangiose” ES provincijose prisikūrę pilna visokių ES išlaikomų institutų ir centrų, kurių paskirtis teisinti ir šlovinti šią ideologiją, pateikiant ją kaip mokslo tiesą. Todėl kad kaip sovietmečiu reikėjo daug dalykų pateisinti moksliniais tyrimais, taip kiekviena ideologija reikalauja tokio savo pagrindimo ir pateisinimo (pavyzdžiui, visi sveiko proto žmonės mato, kad du gėjai negali susilaukti vaiko, tačiau tai gali užglaistyti moksliškai įrodydamas, kad gėjų “šeima” geba taip pat puikiai išauginti vaikus kaip vyro ir moters šeima. Vadinasi, leiskim įsivaikinti). Na, bet nieko naujo ir skandalingo nepasakau.

  6. šiaip, man yra labai įstrigęs vieno kunigo pastebėjimas apie sutvirtinimo sakramentą – tikinčiojo gyvenime būtent tai yra lūžinis taškas, įpareigojimas stoti į atvirą kovą, pirmiausiai, su priešu viduje. o tada, skatinant ir padedant kitiems, kurie kovoja, arba supažindinant su kova tuos, kurie net nežino apie karą dėl jų sielos :)

    būtų įdomu sužinoti, kaip šio straipsnio autorė ir skaitytojai vertina sinodą? pats jokios didelės sumaišties nepastebėjau, bent sekdamas tiesioginius šaltinius. išvis, labai daug pozityvių dalykų iškelta, tiek kalabant apie rimtesnį pasiruošimą santuokai, tiek apie paprastesnį neįvykusių santuokų anuliavimą. kalbant apie žiniasklaidą, daugiau tingumo ir nesusipratumų, nei atviros blogos valios matyti. paprasčiausia idėjas paviršutiniškai suprobleminti, priešpastanat liberalus ir konservatorius. nors, pats Vatikanas pabrėžė, kad dėl esminių teiginių apie šeimą sutaria visi.

    paskutinis momentas, prie maldos, pasninko ir dažnos išpažinties reikėtų pridėti ir norą kalbėti su aplinkiniais apie tai, kas vyksta. mes turėtume būti gyvieji Bažnyčios mokymos apps’ai, kurie padeda suprasti kitiems, kuo tikime, ir perteikti neiškraipytą Bažnyčios nuomonę :)

  7. taip, įtampos esama, ir labai blogai, kad ją neretai patys tikintieji kelia (užuot tiesiog pasigilinę). bet, to amerikono įsitikinimas krize irgi įdomus atvejis. nepanašu, kad Bažnyčioje krizė didesnė nei prieš išrenkant popiežių Pranciškų. stiprių būdvardžių (ketvirta didžiausia krizė) vyrukas negaili :)

  8. Tomai, “ketvirta didžiausia krizė” yra apibūdinimas, pasakytas vyskupo Shneiderio, ne Voriso sugalvotas. Čia kalbama ne apie popiežių Pranciškų konkrečiai, o apie krizę, kuri mūsų nepalieka jau nuo XX a. vidurio ir dar seniau.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *