Rugilė Kazlauskaitė
2011-11-07

Kurioje stadijoje tavo moralė?

dvi draugės

„Dvejų metų vaikas, jeigu jį vertinsime pagal suaugusiųjų standartus, yra nesocialus siaubūnas. Įsivaizduokite suaugusį žmogų, naikinantį viską, kas tik papuola po ranka, primygtinai reikalaujantį, kad kiekvienas jo noras būtų tučtuojau išpildytas, nesugebantį dalintis tuo, ką turi, nekantrų, linkusį staiga užsiplieksti, smurtininką, nevaldomai rodantį savo jausmus. Šis normalus dvimečio elgesys atrodytų pasibaisėtinas, jei taip elgtųsi suaugęs.” [1. citata iš psichologo G. Allport knygos „Tapsmas“].

Dažnai keliame klausimą, kodėl žmonės elgiasi amoraliai, pradedant Danijos gyventojais, kurie nesigėdija pavogti kokį dviratį, baigiant, siaubo filmų vertomis kriminalinėmis Lietuvos istorijomis apie į konteinerius išmetamus kūdikius. Visi žmonės pradeda savo moralinį kelią būdami mažais siaubūnais. Tačiau kodėl kai kurie iš jų užaugę tampa šventaisiais, o kai kurie, būdami psichiškai sveiki, moraline prasme elgiasi tiesiog apgailėtinai?

Apskritai šį straipsnį pradėjau rašyti, nes, man regis, šis moralinis klausimas labai aktualus būtent šiandien. Labai dažnai išgirstame, kad trūksta žmonių, kurie sugebėtų tarnauti vardan Lietuvos gerovės – kurie, patekę į aukštus politinius postus rūpintųsi tautiečiais, o ne vila ežero pakrantėje. Kaip tampama tais, kurie geba pakilti virš asmeninių poreikių ir stengtis dėl bendro gėrio? Galbūt atsakydami į šį klausimą žinotume bent kokia linkme turi vykti piliečių ugdymas.

Ką tik gimęs vaikas nesišypso žmonėms. Ligi trijų – šešių mėnesių jo šypsenas, regis sukelia virškinimo prosesai. Būdamas apytikriai trijų-šešių mėnesių kūdikis pradeda šypsotis išvydęs žmonių veidus ir jų apytikslius atvaizdus, šis reiškinys vadinamas socialine šypsena [2. G. Allport]. Tačiau jei emociniai ryšiai tarp vaiko ir jo motinos pakrikę, socialinė šypsena neišsivysto. Vadinasi, vaikas turi natūraliai užprogramuotą polinkį (predispoziciją) išmokti šypsotis kitiems, tačiau, kad šis polinkis išsipildytų, turi būti tam tikros sąlygos aplinkoje – motinos meilė ir dėmesys. Kitaip sakant, mes nepaveldime savybės, tokios kaip akių ar plaukų spalva. Mes paveldime galimybę išmokti šypsotis. Panašiai kai kurie psichologai aiškina ir moralės raidą. Mes paveldime galimybę tapti žmogumi, elgtis moraliai ir dorai. Šią galimybę mes nešamės savyje, ji tikra ir prigimtinė. Tačiau ar ta galimybė taps realybe, priklausys nuo daugybės kitų veiksnių.

Stebint vaikus ir paauglius galime pastebėti, kaip moralumas ir altruizmas skleidžiasi pamažu. Psichologas L. Kohlbergas išskyrė skirtingas žmogaus moralinės raidos stadijas, kurias palaipsniui pereina (arba visam laikui užstringa vienoje iš jų) kiekvienas vaikas. Jo aprašytas stadijas puikiai atskleidžia ši moralinė dilema[3. paimta iš A. Vaičiulienės knygos „Paauglio psichologija“]:

„Sharon ir Jill buvo geros draugės. Kartą jos išėjo apsipirkti. Parduotuvėje Jill pasimatavo megztinį ir, Sharon nuostabai, išėjo iš parduotuvės jį vilkėdama po paltu. Netrukus parduotuvės apsaugos darbuotojas sustabdė Sharon ir pareikalavo, kad ji pasakytų savo draugės vardą. Jis matė jas kartu ir buvo tikras, kad toji apsivogė. Parduotuvės savininkas pasakė Sharon: „Jei nepasakysi draugės vardo, gali turėti nemalonumų“. Ar Sharon turėtų išduoti Jill? Kodėl?“

 

Pirmai moralės stadijai būdingas bausmės vengimas. Tokioje stadijoje esantys vaikai laikosi taisyklių, nes nori išvengti bausmės. Jie tiesiog nedaro to, už ką juos baudžia. Tokie vaikai į šį klausimą atsako taip: „Sharon turėtų pasakyti, kitaip pati pateks į bėdą“ arba „Sharon neturėtų pasakyti, nes Jill ir jos draugės jai atkeršys“. Tokio tipo poelgiai būdingi daugybei žmonių. Pavyzdžiui, perki autobuse bilietėlį, nes bijai, kad pagaus ir nubaus. Jei žinai, kad nepagaus, bilietėlio neperki.

Antrai moralės stadijai būdingas naudos siekimas. Žmogus pastebi, kad gali patenkinti savo poreikius ir labai maloniai gyventi, jei gerai elgsis su kitais. Čia galioja principas „Aš tau – tu man“. Antrosios stadijos vaikai atsako: „Kodėl Sharon turėtų rizikuoti dėl Jill? Jill juk galvojo tik apie save.“ Arba „Sharon neturėtų išduoti, jei ji Jill skolinga paslaugą ar norėtų, kad kada nors Jill ją pridengtų“. Ši stadija ko gero įkūnija didžiulę dalį tarybinės pasaulėžiūros: „Aš iš savo fabriko parnešiu tau dešrų jei tu iš savo fabriko parneši man silkės.“ Ironiška, kai supranti, kad tai itin primityvi moralės forma, kuri išgaruoja vos tik draugo, parnešančio silkės, nebelieka. Tai gana gerai paaiškina, kodėl žmonės skuba bėgti iš valstybės vos tik ji sumažina pašalpas arba pareikalauja didesnių mokesčių.

Trečia moralės stadija – tarpasmeninė ištikimybė. Asmeniui būdinga konvencinė moralė. Tai reiškia, kad jam labai svarbi kitų nuomonė ir vertinimai. Jį gąsdina ne tik apčiuopiama bausmė, bet ir psichologinis pasmerkimas. Lygiai taip pat džiugina ne tik materialus apdovanojimas, bet ir kitų pripažinimas bei pagarba. Kitaip tariant, žmogus nevagia, nes šeima ir draugai už tai jį smerks. Bet jei tam tikros vagystės (pavyzdžiui, dėl pavogto dviračio) artimieji nesmerks, jis pasielgs nemoraliai. Šios stadijos vaikai į moralinę dilemą atsako maždaug taip: „Kokia draugė išduotų draugę? Jei taip pasielgs, ji jausis baisiai. Visi manys, kad ji skundikė“ arba „Jei Sharon nepasakys, ji taps nusikaltimo bendrininke. Kokia bus jos reputacija?“.

Ketvirta stadija – visuotinės tvarkos palaikymas. Žmogus vis dar linkęs elgtis gerai, bijodamas pasmerkimo ir siekdamas pripažinimo, tačiau dabar jam rūpi ne tik artimieji, bet ir visuomenės standartai. Gero elgesio kriterijus – paklusnumas įstatymams. Šios stadijos vaikai jau prieina vienpusišką atsakymą: „Sharon turėtų pasakyti, nors būtų ir labai sunku. Draugystė svarbi, bet jei visi vogs, tai visuomenė žlugs“.

Penkta stadija – pagarba žmogaus teisėms. Nuo šios stadijos prasideda pokonvencinė moralė. Žmogus turi etinį kodeksą, kurio laikosi. Pasidaro nebe taip svarbu, ar kiti pritaria, ar nepritaria jo sprendimui, sprendimą labiau nulemia tai, ką pats žmogus laiko moraliu elgesiu. Šioje stadijoje esančius žmones jau galime laikyti tais, kurie savyje neša aukštesnį tiesos matą nei argumentą „visi taip daro“. Atsakymas į moralinę dilemą būtų toks: „Vogti iš parduotuvių būtų blogai net tuo atveju, jei būtų tik vienas vagis ir viena auka. Tai vis tiek pažeistų parduotuvės savininko teises. Visuomenės įstatymai turi apsaugoti kiekvieno žmogaus teises“.

Šešta stadija – individualūs principai ir sąžinė. Žmogus vengia ne tiek kitų kritikos, bet savo paties pasmerkimo . Moraliniai principai grindžiami tokiais principais kaip teisingumas, lygybė, užuojauta kitiems. L. Kohlbergas buvo pradėjęs abejoti šeštos stadijos praktine verte, nes tokių žmonių kurie pasiektų šią stadiją, yra labai nedaug.

L. Kohlbergas ir jo kolegos atliko 20 metų trukusį tyrimą, kuriame dalyvavo 58 berniukai. Kas 3-4 metai jiems buvo pateikiamos moralinės dilemos. Visi tyrimo dalyviai, išskyrus du, per dvidešimt metų palaipsniui kilo vis į aukštesnę stadiją. Tik 8 asmenims iš 58 pavyko pasiekti penktąją stadiją – dorą elgesį, paremtą ne kitų žmonių paniekinimo baime, bet moraliniais standartais, kurių pats žmogus pasiryžo laikytis[4.  teorijos pristatymas rašytas remiantis A. Vaičiulienės knyga „Paauglio psichologija“].

Taigi moralas apie moralę toks: savyje mes nešamės prigimtinį pašaukimą tapti dorais žmonėmis. Tačiau ne visi šį pašaukimą išpildo ir kai kurie, deja, lieka strigę vaikiškame mąstyme. Dėl tokio strigimo negalime kaltinti vien neteisingai auklėjusių tėvų ar blogų draugų paauglystėje. Žmogus, būdamas atsakingas už savo gyvenimą, pats turi galimybę rinktis, ar jis pats ieškos atsakymų į klausimą „kaip pasielgti yra teisinga?“. Jei valstybės piliečiai tiesiog stengsis elgtis padoriai ir nebūti didesni nusižengėliai už kitus, valstybė niekad nebus stipri. Kiekvienoje sistemoje galima rasti skylių pro kurias gali plėšti turtą sau, nepasirodydamas labai dideliu „svoločiumi“. Didelė dalis žmonių, turėdami aukštą intelektą, gerą darbą, šeimą, moralinės raidos prasme vis dar sėdi smėlio dėžėje.

Pasak psichologo G. Allport, tai, kas palaiko kiekvieno subrendusio žmogaus moralumą, yra vertybinė orientacija. Žmogus suvokia, kas jam brangu ir dėl ko jis turi stengtis. Dar būdamas visai mažas vaikas supranta, kad lėlė, su kuria jis žaidžia yra svarbi, nes ji priklauso jam. Nesvarbu, kad ši lėlė mažiau graži už tą, kurią jis mato parduotuvės vitrinoje. Ja reikia rūpintis dėl to, kad ji yra tavo. Pamažu vaikui pavyksta suvokti ir daugiau dalykų kaip savus. Savo šeimą, savo bendruomenę, galiausiai savo valstybę. Sąmonėje įsitvirtina idealai: tarnavimas valstybei, siekimas paklusti Dievo įsakymams ir t.t. Šios vertybės (nors niekad nebus iki galo pasiektos) kaip kelrodis nukreipia žmogaus pasirinkimus, kad ir kokioj padėtyje jis bebūtų atsidūręs.

8 jaunuoliai iš 58 pasiekė internalizuotos moralės stadiją. Gal galime tikėti, kad ir septintadalis mūsų dvidešimtmetės valstybės gyventojų turi moralinį stuburą? Jei atsakymas yra teigiamas, tuomet belieka tikėtis, kad tas septintadalis išeis valstybės priekin. ♦

10 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *