Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 1384
Warning: preg_match_all(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 700
Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 707
Warning: preg_match_all(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 4 in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 700
Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/afwebadmin/domains/blogas.ateitis.lt/public_html/wp-content/plugins/lightbox-plus/classes/shd.class.php on line 707
Paryžiaus Saint Germain bulvaras – viena prabangiausių Paryžiaus gatvių, su savo vardinėmis dizainerių parduotuvėmis, kultinėmis kavinėmis ir istoriniais monumentais. Be „tikrojo Paryžiaus“ spindesio ir išsipusčiusių paryžiečių su savo dideliais automobiliais, ši gatvė dar turi ir savo nuolatinius išmaldos prašytojus. Jų čia yra visokių: apskurę luošiai, kurie tarsi viduramžiais šlubčiodami ir barškindami skardines su centais slankioja tarp praeivių, liūdni ir ramūs išmaldos prašytojai, sėdintys tyliai susigūžę pastatų nišose, arba beveik „entrepreneriai“, įtaigiai užkalbinantys, išdėstantys problemą ir apeliuojantys į tavo visuomeninį sąmoningumą. (Vienas toks man labai patinka: drąsiai ir dalykiškai sako: „Tik ką išėjau iš kalėjimo: suteikite man progą“. Kaipgi neduosi? Juk neverkšlena, nevaidina išlaikytinio, o rodo pasiryžimą dėti pastangas ir išlipti iš bėdos. Jam tik reikia progos.) Dar yra kelios šeimos su dviem ar trim vaikais, užsiėmusios atskiras šaligatvių teritorijas. Dieną jų čiužiniai laukia susukti nebenaudojamose telefonų būdelėse. Yra ir šiaip tiesiog sėdinčių ant suolelio su kuprine šalia ir popieriniu puodeliu priekyje, šitaip leidžiančių ištisas dienas.
Paryžiaus metro tavęs laukia dar būrys panašių pagalbos prašytojų: vieni vedasi kokį giminaitį invalidą, kita nešasi kūdikį ar vedasi vaiką, trečias praeina nieko nesakydamas, išdėlioja keliautojams lapelius, kur aprašytos visos nelaimėlio bėdos, o grįždamas susirenka, ką kas nors susimildamas jam į rankas įspraudžia.
Taigi, pravažiuoji pro Paryžiaus centrą ir išleidi visą savo dienpinigių normą. Arba ne. Stebint iš šono, išmaldą duoda nelabai daug kas. Apskritai, rodos, paryžiečiai yra išvystę tam tikrą reagavimo į ubagus kultūrą: tiesiog ignoruoja juos. Nutaiso susikaupusią veido išraišką ir stengiasi nežiūrėti į tą pusę, toliau sau skaito knygą ar laikraštį… Norom nenorom pats persiimi šia kultūra ir štai nuolatiniai pagalbos prašytojai tampa „nematomais žmonėmis“.
Yra daugybė mitų, kodėl neduoti išmaldos:
„Už jūsų pinigus iškart bus perkamas alkoholis, cigaretės ar net narkotikai“. Gali būti, kad daugelis gatvės gyventojų yra alkoholikai. Tačiau jei neduosiu tų dvidešimt centų, jis nepasveiks nuo savo priklausomybės. O dar galbūt, neduokdie, ims vogti ir plėšti? Pagaliau ką gi aš žinau, gal būtent tą vakarą jis nieko nevalgęs nuo ryto, o lauke spaudžia šaltis ir jam žūt būt reikia cento duonos gabalui.
„Jūsų pinigai išlaiko mafijines struktūras, kurios prievarta įdarbina vaikus ir moteris“. Gali būti. Bet jei tas vargšiukas šį vakarą grįš nesurinkęs nurodytos sumos, jam baigsis dar blogiau… Na o su mafijinėmis struktūromis kovoti – policijos darbas.
„Jie tiek per dienas prisirenka, kad galėtų gyventi kaip karaliai. Jie sėdi gatvėse, nes jiems taip patinka, taip jie geriau „uždirba“ nei dirbdami normalų darbą“. Nežinau: patinka, nepatinka, bet man gatvėje pavasario laukti nepatiktų, nesvarbu, kiek tai „apsimoka“. Be to, žinau maisto kainas. Žiemą važiuojant traukiniu pro atokesnius užkampius matosi, kaip iš didelių šiukšlių krūvų kyšo kaminai su rūkstančiais dūmais. Jie čia gyvena. Tai – šių žmonių visiškai nedžiuginanti realybė ir sunku pasakyti, kiek iš jų tokį gyvenimą patys pasirinko.
Dažnai gerą darbą padaryti mums kliudo per didelis mūsų išprusimas ir perdėtas noras viską analizuoti ir racionalizuoti. Galbūt tuose mituose ir yra dalis tiesos. Bet iš kur mes galime žinoti kiekvienu konkrečiu atveju? O jeigu kaip tik yra atvirkščiai? Man rodos, turėtų pakakti fakto: žmogus gatvėje ir prašo. Jei turiu kišenėje tą atliekamą litą ar eurą, jei galiu padėti, tai kodėlgi ne?
-
Nuotrauka paimta iš pedrosimoes7.15 – paspausk ir pagirk!
Geras pasakojimas. Aš kartais duodu išmaldos toms pačioms moterėlėms Vilniuje Pilies gatvėje, nors dabar ten jau elgetaut įstatymas draudžia, kaip-beje-ir tą išmaldą duoti. Mane nustebino elgetų gausa Rygoje, paskui suradau informacijos, kad apie 100 profesionalių elgetų kasryt priemiestiniais traukiniais atvažiuoja “į darbą”. Labiausiai man gaila elgetaujančiųjų gyvūnų, kurių turbūt ir nemaitina.
Aš prieš duodamas išmaldą visada bandau sužinoti to žmogaus istoriją nors truputį, kad geriau supraščiau kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje.
Kaip naivu..
O ar žinojote, kad pavyzdžiui tie “vargšiukai”, kurie elgetauja prie Auštos vartų Vilniuje, per mėnesį _vidutiniškai_ susirenka apie 3 tūkstančius litų???
Nematau čia jokio naivumo, tik labai daug užuojautos ir supratingumo :) Tokios nuostatos verta pasimokyti. Ne tik santykyje su elgetomis.
O šiaip, elgetavimas – labai aštri problema. Ačiū Emilijai, kad užčiuopė vieną pagrindinių socialių, darbą ir vietą visuomenėje turinčių žmonių problemų – abejingumą. Tai visiškai natūrali, bet nelabai teisinga reakcija. Net ir neturtingi žmonės yra žmonės. Bet lieka klausimas, kaip jiems padėti.
Pačiam man baisiausia ne tai, kad pinigai, kuriuos duosiu vargšui, bus išleisti alkoholiui ar narkotikams (anksčiau taip galvodavau). Man baisiausia tai, kad tie pinigai jam tiesiog niekuo nepadės.
Esu aptarinėjęs šį klausimą su dvasios tėvu, tai jis patarė labai protingai (panašiam dalykui, atrodo, ragina ir Emilija) – svarbiausia į vargšą pažiūrėti kaip į žmogų, su meile ir dėmesiu, šiek tiek su juo pasikalbėti ir žinoma, kažką duoti, nes žmogus tikrai stokoja. Jei baisu, kad išleis niekams tavo pinigus – duok šokolado (lengva plytelę visada su savimi nešiotis), nupirk duonos ar dar ko. Bet svarbiausia duoti meilės išmaldą – žiūrėti į vargšą žmogų kaip į žmogų, o ne kaip į žmogų. Tai sunkiau nei tiesiog duot pinigėlį :)
Visada galvojau kaip elgtis su elgetaujančiais, bet taip neturiu tikro atsakymo. :)
Sykį buvau sekmadienio mišiose Kauno karmelitų bažnyčioje. Homiliją kunigas sakė apie vargšus, ubagus. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad duoti išmaldos gatvėje besivalkiojantiems ubagams negalima, nes jie to nevertina, tai yra tapę jų gyvenimo būdu, jie tokį gyvenimą patys pasirinko. Duodami išmaldą žmonės skatina dar didesnį ubagavimą. O vargšais, kuriems gyvenimas pašiukštėjo materialinių turtų, gerovės, pasirūpina jų artimieji – draugai, giminės. Jie nėra palikti likimo valiai.
Kartą buvau Norvegijoje, aplankiau daug miestų joje, keista, tačiau neprisimenu, kad būčiau matęs nors vieną išmaldos prašytoją. Manau, kad ubagavimas yra šalies visuomenės bendra problema. Turime nelikti abejingais vargšams, kad šalyje ubagų nebedaugėtų.
Labai įdomi Liudvikos Pociūnienės ,,Laiko ženklų” laida apie elgetas ir elgetavimo tradiciją LDK : http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/14770/laiko_zenklai._elgetos?popup
Man pačiai dažnai pikta girdėti tą visur sklandančią mistinę istoriją, kad elgetos uždirba 3000LT, kad davus jiems maisto, jį išmeta, o po “darbo dienos” sėda į savo mašinėlę ir traukia namo. Gal taip bandoma užglaistyti tą nemalonų jausmą, kai praeini pro šalį?..
Aš pati, matydama etatinius Didžiosios ir Pilies gatvių darbininkus (tikri elgetų cecho tradicijų tesėjai!) niekada Jiems pinigų neduodu. Ne dėl to, kad tikėčiau, jog jie surenka daugybę pinigų, bet dėl to, kad žinau, kad niekas nuo išmaldos davimo nepasikeis. Tuo tarpu pirmą kartą matydama žmogų prašantį pagalbos, visada stengiuosi padėti. Nežinau, čia kažkoks tarpinis variantas tarp davimo ir pabėgimo. Įdomu, kaip pagal Bažnyčios mokymą reikėtų elgtis su pinigų prašytojais – profesionalais.
Labai įdomu būtų sužinoti, jei p. Fwd. dar nedingęs iš šio dialogo, iš kur jis ima skaičius apie elgetaujančiųjų uždabį. Jei tie 3000 litų ne mitas, labai norėčiau apie tai sužinoti daugiau. Tikrai ne pirmą kartą girdžiu tokį posakį ir nematau jokio pagrindo, kodėl turėčiau juo tikėti. Tad drįstu mesti iššūkį: gal galite pateikti įrodymus?
O šiaip Tomas teisus: svarbiausia – meilės išmalda. Kartais užtenka vien šypsenos ar žmogiško žvilgsnio, kad sušildytų bent jau širdį.
Kai aš susitinku elgetaujančius paprastai paklausiu, kodėl jie neina į motinos Teresės namus arba karitą pietauti, kodėl neina į šv. Kryžiaus namus pasiimti maisto banko. Paprastai išgirdę tokį klausimą jie susinervina arba pradeda meluoti, kad neturi kokių nors atsieit reikalingų dokumentų ar dar ko nors. Kaip yra pasakęs vienas mano draugas, jei nori, kad jie pasikeistų, tai kodėl pasiduodi jų manipuliacijoms ir leidi jiems toliau taip gyventi? Minėtos įstaigos ne tik duoda žmogui pietus ir maisto neštis į namus, jos taip pat pamažu traukia žmogų iš liūno – siūlo medicininę, priklausomybių pagalbą, nakvynės namus (jei ateisi į juos “švarus”), vėliau net įdarbinimą. Tad labai tikėtina, kad nieko per dieną nesusirinkęs žmogus eis ne vogti, o į motinos Teresės namus. Kita vertus, duodamas litą ir pasikalbėdamas apie šiuos variantus gal net labiau paskatinsi žmogų jais pasinaudoti, negu nusisukdamas ir eidamas pro šalį.
Kai aš išvažiuodavau iš savo miesto man būdavo keista matyti kitur tiek daug benamių… Mano mieste praktiškai nėra benamių, kurie prašytų pinigų (tik vienas buvo gudruočius, kuris maximos aikštelėje “saugodavo” mašinas ir prašydavo atlygio!). Ir žinot, kai atsikrausčiau į Kauną man šokas buvo, kad žmonės per šalčius sėdi ir prašo pinigų… Ir iki šiol nesuprantu, ar visa tai verta tokių pastangų?.. Aš stengiuosi nupirkti iš močiutės numegztas kojines ar pardavinėjamą sūrį, kad jos darbas gautų materialų atlygį. O su benamiais, jei tik į tašę esu įsimetus sumuštinį, nepraeina abejingai, nes manau, kad tai turi didesnę naudą, nei duoti pinigų…
Man ir jie panašūs į elgetas:
http://www.lrytas.lt/?data=20130330&id=gyv30per130330&view=2
Gražus straipsnis. Man labiausiai skauda širdį matant ne tiek benamius, kiek kitų reakciją į benamius (ypač Paryžiaus centre), o gal labiau tos reakcijos nebuvimą: žmonės de-subjektyvuoja benamius t.y. žiūri į juos kaip į objektus, nesiskiriančius nuo stulpo ar suoliuko gatvėje, o ne kaip į subjektus, žmones, galinčius daryti sprendimus.
Mane taip pat erzina dažna kritika benamių atžvilgiu, esą jie gali tiesiog imti ir susirasti darbą, nueiti pasiimti maisto, mesti gerti ir pan. Atrodo, jog tai tik apsisprendimo klausimas. Labai dažnai benamiai ir apskritai žemų pajamų žmonės turi per daug valios silpnumo akimirkų bei psichologinių sutrikimų, taip pat ir statuso trūkumo, kuris neleidžia jiems (1) daryti teisingo sprengimo ir (2) padarius teisingą sprendimą jį įvykdyti. Žinoma, dažnai tai yra gyvenimo būdo pasirinkimas, bet ar pasirinkimas iš būtinybės yra laisvas pasirinkimas?
Marija, su tokiomis prielaidomis (laikant jas teisingomis) prasidėtų komunistinio rojaus statyba. :(
Biblija moko: duodanti ranka neskursta.
ne, Martynai, su tokiomis prielaidomis ugdomas socialinis jautrumas
Mano pozicija šiuo klausimu priešinga. Ją dėstau čia:
http://augustinas.net/elgetos-valkatos-duoti-pinigu-ar-neduoti-85
Pažvelkime į pinigų davimą platesniu mąstu. Apsilankykime Malavyje, mažiausiai išsivysčiusioje šalyje Afrikoje. Vaikai dažniausiai jus sutiks ne ‘labas rytas’, bet ‘give me my money’ pasisveikinimu. Visos gražiausios pastangos pasikalbėti su žmogumi čia dažniausiai baigsis ‘bet ar gali man duoti dolerių/gauti bilietus į Europą’. Jų namukai švarūs tvarkingi. Vaikai dažnai apskalbti, o maistas tebūnie paprastas, bet tai jų kultūra. Jų žemė derlinga. Mes klausiam? ‘Kam pinigai?’ Jie net neketina slėpti. ‘Kokakola, sausainiai’-smagu, kad jie bent atviri. Mes klausiam šiek tiek išprususių žmonių, kaip Malavis gali išbristi iš liūno, juk jau daugiau nei 50 metų nuo jų nepriklausomybės, o jų biudžetas daugiausiai sudarytas iš vakarų pasaulio pašalpų. Jie mums sako: neduokite mums. Žmonės atprato dirbti. Kam dirbti, jei praeis baltasis ir duos. Jei ateis DB ir JAV ir sušelps. Mes norime verslo pasiūlymų. O valstybei gauti patogu – kelionės Malavyje dienomis sveikatos ministerija kažkur ‘prarado’ žmonių sveikatai skirtus pinigus.
Vienas vietinis organizacijos siūlančios vaikams stipendijas už galvos stvėrėsi, kai atvyko į regioną, kuriame prieš tai gerieji škotai dalindavo pinigus. Niekas nenori mokytis. O ir tu esi blogietis, juk neduodi grynaisiais. Deja, bet mes priėjome tokią išvadą kol kas čia matydami problemas ir neturtą. Jei iš tiesų nori padėti, padėk mokymosi galimybėmis, bet be įmantrių amerikietiškų ar kitokių priemonių. Čia žmogui neužtenka tik duoti meškerę, kad sužvejotų žuvį. Čia reikia žmogui padėti (dažniausiai jis ir pats puikiausiai žino kaip tą padaryti) ją pasigaminti. Ko verta verslininko padovanota įmantri meškerė, kuriai pataisyti malavietis neturės galimybių? Pavydžių apie netinkamas dovanas iš asmeninių žmonių pasakojimų jau prisikaupė ne vienas.
Jei turite galimybių ir nuoširdžiai domitės tema, misionieriai Steve Corbett ir Brian Fikkert rašo apie tai knygoje “When helping hurts. How to alleviate poverty without hurting the poor and yourself’. Jie rašo, kad paternalizmas (ak, tikrai dar nežinau, kaip lietuviškai išversti) o kitaip, buvimas aukštesniu, aišku suteikia malonumą duodančiajam. Juk aš turiu, galiu duoti, esu didelis. O tu mažiukas, nesugebantis. Išorėje atrodome tokie gražūs ir įspūdingi.Jei ne kitiems, tai sau. Duodantys. Ar tik nebus tos davimas labiau paglostantis savimeilę nei gelbėjantis žmones?
Jei iš tiesų rūpi vargšai, juk mums neužteks tik duoti centus (net jei su šypsena ar meile). Greičiausiai teks daug daugiau padirbėti, galbūt padėti rasti įstaigas, kur žmogus pradės iš naujo mokytis. Esu mačiusi nuostabių pavyzdžių, kaip žmonės su negalia daro nuostabius dirbinius, kartais paprastus. Bet ne tai man svarbiausia buvo. Mačiau pasididžiavimą jų akyse, orumą. Nes pinigus uždirba jie patys. Jie buvo svarbūs sau. Kitam.
Pašalpos, šelpimai valstybiniu ar individualiu mąstu yra daug opesnė tema negu tik keleto centų davimas. Jei esam jautrūs ir norintys padėti, mūsų laukia ILGAS darbas išmokyti padėti žmonėms sau. Žmonės turi daugybę gerų savybių, kuriomis gali kilti į viršų. Jei rūpi, turėtume padėti jiems atrasti jas, kelti savivertę. Daugybė žmonių būtų patys pajėgūs išgyventi. Bet tada jie būtų orūs.
Tokie komentarai, kaip pastarasis Evelinos, kurią puikią vertę diskusijoje. Ačiū, Evelina.
Dėkui, Evelina, geras ir taiklus komentaras.
Buvo vakar toks nutikimas. Stovime Vokiečių gatvėje Vilniuje su pora studentų ir I.Laumenskaite po jos paskaitos apie Bažnyčios socialinį mokymą ir kalbam susijusiom temom. Prieina štai toks vyras: http://instagram.com/p/Yfwt_SBrnC/
Prašo 1 Lt 24 ct. Tiek trūksta iki vyno butelio jam. Kalbėjosi I.L. gal 5 min su juo, bet galiausiai pinigų nedavė.
Pamastymui apie mitus:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_naujienos/maskvos_spindesys_ir_skurdas,print.1
Tokios istirijos, ypatingai tokiose šalyse kaip Rusija, nestebina. Užtenka pasižiūrėti “Lūšnynų milijonierių”. Kita vertus, galvoju, kas būna tam sumuštam ir elgetauti išvarytam vaikui, jei jis grįžta nesurinkęs nustatytos sumos. Ar neduoti tokiu atveju yra geriau? Tokiomis mafijinėmis struktūromis užsiimti turi policija, vaikų išnaudojimu – socialiniai darbuotojai. Tikiu, kad civilizuotesnėse šalyse (viliuosi, kad ir Lietuvoj) jie veikia efektyviau.