Svečias
2013-03-28

Kultūros filosofija be universiteto: VDU netenka pastovios Praktinės filosofijos magistrantūros programos

Straipsnio autorius – Martynas Darškus, filosofijos studentas, ateitininkas.

Žmogaus ir jo kūrybinės galios ugdymas visada buvo viena svarbiausių visuomenės užduočių. Be kryptingo darbo, apeliavimo į išlavintą loginį mąstymą, neįmanoma siekti susitarimo ir sugyvenimo kartu. Visiškai nenuostabu, kad ir Ateitininkijos tėvai be pedagogikos neįsivaizdavo jokios kultūringos visuomenės, galinčios įveikti jai laiko keliamus išbandymus.

Stasys Šalkauskis nagrinėdamas filosofinius klausimus atsirėmė į kultūros kaip gyvenimo filosofijos dalies apybraižą. Šis tyrimas tuo metu buvo be proto aktualus – kūrėsi nauja Lietuvos valstybė, kuriai reikėjo atrasti savo vietą po saule europiniame kontekste. Karų nualintame žemyne visos tautos atsigręžė į tuos dalykus, kurie jas suvienijo pačioje pradžioje: kalba, papročiai, istorinės žemės. Lietuvai, kaip mažai, tačiau didžią istoriją menančiai tautai, išlikimo dėlei reikėjo nurodyti naują, išskirtinį tikslą, kuris padėtų išsiskirti iš kaimyninių valstybių, daug ryškiau artikuliuojančių savo unikalumą. Šis planas, pavirtęs vos ne Lietuvos aukso amžiumi, tapo Šalkauskio minčių ir veiksmų centru.

Pirmas dalykas, kurį jis pastebėjo, buvo tai, kad tautą vienija ne materialios gėrybės, bet dvasinių idealų siekis. Kiekvienas asmuo savo gyvenime trokšta prasmės, kuri gali būti pasiekta tik maitinant sielą „idealinėmis“ gėrybėmis – veiksmais, kurie patys savaime teikia prasmę. Negalima teigti, kad patriotiškumas yra konkretus objektas, kurį įmanoma pasiimti Vasario 16 d. susibūrus savo miesto aikštėje šalia plevėsuojančių vėliavų. Noriu nuliūdinti tuos, kurie ten dar niekad nebuvo – tai nėra organizuota patriotiškumo, supilstyto į buteliukus, dalinimo akcija. Patriotiškumas vos ne mistiškai gaunamas asmeniškai apsisprendus išeiti į viešumą švęsti savo laisvę, paliekant šiltą lovą su ilgais pusryčiais. Tokių veiksmų gali būti begalė, jie ir yra vadinami kultūra.

Dar svarbesnis antrasis Šalkauskio pastebėtas dalykas – chaotiškas žmogaus gyvenimas negali būti laikomas kultūra. Tai atrodo savaime suprantama – kultūringu tikrai nepavadinsi tikslų ir prioritetų neturinčio asmens. Jis atrodo nepatikimas, neracionalus, pasiklydęs tarp daugybių aistrų, nelaisvas. Bohemoje gyvenantys menininkai atrodo nepaprastai patraukliai: netikėta, daugybei galimybių atsiverianti kasdienybė, kurios „gyvenimiška filosofija“ pati save kuria kas akimirką. Žavinga, nes kiekvienas momentas gali išblokšti iš susiklosčiusių aplinkybių, spontaniškumas pačia siauriausia savo prasme. Tokiu gyvenimu dažniausiai siekiama praturtinti savo kūrinius naujomis patirtimis, tačiau šios patirtys dažnai nėra nei įdomios, nei patrauklios. Antanas Maceina pakankamai tiksliai pastebėjo, kad kai gyvenimo spalvingumas yra pažabojamas sustingusiu kūriniui, tai tampa viena didžiausių tragedijų.

Šalkauskis tuo grindžia savo idėją, kad kultūra gali būti tik sąmoningo žmogaus veiksmas pagal aukštesnę idėją. Kultūros filosofija turi padėti žmogui įgyvendinti religijos nurodomus aukštesnius tikslus, kitaip pati kultūra praranda prasmę. Kultūrą būtina tyrinėti filosofiškai, kad asmuo būtų įgalus veikti.

Atsiprašau dėl daugybės žodžių, kurie jau pavirto filosofiniu žargonu – tam, kad galėtum pasiremti autoritetais, dažnai reikia nurodyti ir kodėl jie taip mąstė, kodėl taip mąstyti buvo vertinga. Šalkauskiui atrodė būtina ugdyti sąmoningus žmones, galinčius racionaliai paaiškinti ir formuoti kultūrinius veiksmus. Todėl jo veikla ir atsirėmė į darbą Lietuvos (vėliau vadinamame Vytauto Didžiojo) universitete, kur jis buvo filosofijos dėstytojas.

Tai ypatingai svarbu žvelgiant į nūdienos aktualijas. Bendra pozicija, vyraujanti Lietuvoje, sako, kad nebeverta studijuoti bendrųjų humanitarinių mokslų, juos turi pakeisti specializacijos ir inžinerinės pakraipos specialybės. Ši pozicija nurodo, kad svarbios idėjos žmogui jau yra aiškiai suformuluotos, jis gyvena kokybišką dvasinį gyvenimą. Tereikia tik pinigų, mašinų ir didelių namų. Kultūros vystymasis yra chaotiškas, neįmanomas aprašyti pašalinis civilizacijos produktas.

Kviečiu ateitininkus, kaip Šalkauskio idėjų tesėjus, prisidėti prie VDU studentų noro išsaugoti pastovias Praktinės filosofijos studijas, į kurias priėmimas 2013/2014 metais nėra planuojamas.

-
Nuotrauka priklauso 'PixelPlacebo'.
13 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 15 )

  1. Ilgai laukėm ir sulaukėm :)
    Visiškai pritariu dėl vis labiau iškrypstančio požiūrio į humanitarines specialybes kritikos. Humanitarai kuria intelektualinį PVM, kuris nėra taip lengvai pamatuojamas. O šiais laikais žmonės mėgsta skaičiuoti viską pinigiukais :)
    Vis dėlto, po tokiu VDU studentų laišku norisi ne pasirašyti, o diskutuoti dėl jo tikslo ir kai kurių išsakytų minčių. Pirma, kokia čia tragedija, jei į magistrantūros kursus bus renkama kas du metus? Martynai, pats situaciją matai iš labai arti, gal paaiškintum? Be to, jei finansavimas sumažintas, faktas, kad universitetas turės kažko atsisakyti. Ką siūlytumėte kaip alternatyvą?
    Vienas argumentas sukėlė ironišką šypseną: “Netekę galimybės šiais metais laisvai pasirinkti antrosios pakopos filosofijos studijų mūsų universitete ir nenorėdami praleisti metų, studentai bus priversti rinktis šiuo metu vyraujančią alternatyvą: išvažiuoti studijuoti filosofiją į užsienį”. O metus palaukti ir paskaityti knygeles tai jau neįmanoma? Vis tiek gi iš lietuviškų stipendijų studentui išgyventi neįmanoma, kodėl tie metai bus prarasti? Juk galima skirti knygom, galima ir gyvenimiškosios patirties kaupimu užsiimti – abu šie dalykai yra filosofijos šaltiniai.
    Norėtųsi kelti ir dar vieną sunkų klausimą: kas padėtų kurti teigiamą filosofijos studijų įvaizdį visuomenėje, pakeisti stereotipą, kad tai jokios vertės nekuriančios studijos?

  2. Na, iš tavęs buvo galima tikėtis tokių klausimų. Pavadinimas tikslus – yra žodis ,,pastovios”, kurį galima suprasti kaip ,,tęstinės”, ,,nenutrūkstančios”.
    Pats, kiek žinau magistrantūros nestudijuoji? Magistrantūros studijos jau nebėra gyvenimiška filosofija ir knygelių skaitinėjimas, bet kryptingas darbas, stengiantis iš filosofijos padaryti mokslą. Dėl bakalauro dar sutikčiau – ten filosofijos šaltinių yra begalė: nuo LSD ir žolės, iki stipraus įsitraukimo į religines bendruomenes, ar psichologinius būrelius. Kodėl reikia daryti magistro programą kas antrus metus? Kas pasikeis? VU kasmet stoja tiek pat žmonių, kaip ir pas mus – 11, jie lygiai taip pat motyvuoti, studijų kokybė tikrai nedidės (kaip mano ekonomistai), bet ši programa tyliai bus pakeista Emigracijos studijomis.

    Emigracijos studijas laikytume alternatyva, jos jau dvejus metus nesurinko studentų, buvo neskelbiamos, be to, istorikai vietoj mūsų Praktinės filosofijos, gauna antrą magistrantūrą.

    Ironiškai galima šypsotis į daug ką, ypač į studentus, kuriems patinka esama sistema ir programa. Tą patį ką tu siūlai vietoj studijų Leuven universitete (iš kurio dvi bakalaurės grįžo, kad galėtų čia studijuoti magistrantūrą VDU), siūlė mums ir prodekanas – susitikti, pamokyti vargšus jaunuolius ką galima veikti per tuos metus, kai nestudijuoji. Jei jau esam tokie laisvi, tai norėtume tuo metu studijuoti.

    Kelti dar kitą sunkų klausimą visiškai neverta, nes tada bus stengiamasi išversti vertybes, teikiamas humanitarinių mokslų, į ekonominius terminus, o kaip ir pats pasakei – jos nėra pamatuojamos.

  3. Žodis netikslus, nes ir kas du metus priimant į magistrantūrą, bet kuri studijų programa išlieka tęstinė ir nenutrūkstanti :) Pastovumas niekaip neapibrėžia santykio tarp skirtingų pakopų. Be to, vis dėlto nesupratau, kas trukdo tuos metus studijuoti ne universitete?

    Pats nematau tragedijos, o tik privalumus daryti bent metų pertrauką po bakalauro. Todėl tą ir darau. Dėl magistrantūros – tebegalvoju ar. Geriau niekur, negu nežinia kur.

    Dėl sunkaus klausimo – manau, verta jį kelti. Stereotipus kuria nesusipratimai. Įdomus klausimas, kaip juos panaikinti. Čia vėl, susiję su tuo, kam tavo pasisakyme visiškai pritariu – dabar besiformuojančiam (formuojamam) negatyviam požiūriui į humanitariką.

  4. Aš tai įžvelgiu pavojų šitos programos tęstinumui, jis jau yra kvescionuojamas. Priimant kas du metus į magistrantūrą, tai motyvuojant studijų kokybės kilimu ir kitais kiekybiniais kriterijais visiškai neužkerta kelio vėliau sakyti, kad tai nepasiteisino ir reikia magistrantūros atsisakyti išvis. Taigi kodėl reikia daryti aks antrus metus, jei to galima nedaryti? Pinigų yra, jei nėra, spręskime tą problemą, o ne studijų perorganizavimą.

    Aš dėl savo magistrantūros žinau jau. Ir žinau ką ir kur. Taip pat žino ir 12 dabar stojančių, keli iš jų jau laukė tuos metus po bakalauro.

    Dėl stereotipų visiškai nesutinku. Labai dažnai stereotipai nurodo tam tikrą nuomonių medianą, galimybę įžvelgti tendencijas. Su tuom nereikia kovoti ar panaikinti, nes bet kuriuo atvejų stereotipas neturėti stereotipų yra stereotipas.

  5. Kas būtų jeigu būtų :)

    Jei žinot, kur norit studijuoti, neprapulsit :) VDU ne vienintelis universitetas LTU, o galų gale ir užsienis nėra toks jau baisus dalykas. Juk ir Šalkauskis, ir Maceina užsieniuos filosofiją krimto. Po to grįžę galėsit spręsti finansavimo klausimus, veikti universiteto bendruomenę ar švietimo politiką. Džiugu vis dėlto, kad netylėt, kad reiškiat poziciją.

    Dėl stereotipų ginčo netęsiu. Atskira tema :)

  6. Dabar tu nuleidi iki pozicijos pareiškimo. Nereikia kitų universitetų LTU ar EU, reikia būtent Praktinės filosofijos studijų su Mickūnu ir Jonkumi.

    Ir nereikia išvažiuoti ir grįžti, kad galima būtų spręsti. Galima tai spręsti dabar ir kartu, o ne palikti šią problemą ,,ateities mums”. Nes vėliau bus tiesiog per vėlu.

  7. Taiklu ir realistiška. Universiteto vadovybės nesiskaitymas (visiškas) su studentais yra viena didžiausių visų Lietuvos aukštųjų mokyklų piktžaizdžių.

  8. Beje. Neišmanau daug apie filosofiją, deja. Galbūt todėl man pavadinimas „Praktinė filosofija“ skamba it pavadinimo „Sofizmas“ sinonimas. O čia jau prasideda nemalonios konotacijos. Bet gal klystu?

  9. Martynai, čia tas pats kaip dvasią ir materiją priešint. Praktinė išmintis, katekizme įvardinama kaip protingumas, t. y. gebėjimas teisingai spręsti ir sprendimo laikytis, yra viena iš pagrindinių žmogiškųjų dorybių.

  10. Antikoje „teorinė filosofija” turėjo „praktinės” pagrindų nustatymo funkciją. Tik dabar, žiūrėdami į visą mąstymo istoriją, galime išskirti šias sritis. Galutinis tikslas tada buvo atrasti puikiausią politikos veikimo būdą, kad polis galėtų veikti ugdydamas piliečių dorybes ir patirtų klestėjimą. Taigi kažkaip viskas buvo susipynę, persipynę ir pagrįsdavo vienas kitą.

    Ta nemaloni konotacija su sofistais įmanoma dėl to, kad jų idėjos nebuvo jau tokios nepagrįstos. Viena garsiausių iš sofistų, Protagoro mintis – „žmogus visų daiktų matas – egzistuojančių buvimo ir neegzistuojančių nebuvimo”, yra išsakyta Platono dialoge ir visaip ten sudirbama dėl savo empiristinių pagrindų. Realiai jos metafizinės ištakos yra pakankamai adekvačios, jei jau pats Sokratas leidžia sau turėti ilgą pokalbį su Teatetu ir Teodoru, analizuodamas būtent tai.

    Patys sofistai kritikos susilaukia dėl savo pozicijos neturėjimo. Jie dirbo kaip profesionalūs išminčiai – mokė žmones retorikos, teisės, matematikos subtilybių. Turtingų asmenų buvo samdomi, kad įrodytų teisme vienos ar kitos pusės kaltę. Pagrindinis sofistų tikslas buvo labiau retorinis, o ne tiesos, gėrio, grožio atradimas – menas ginčytis. Juk suradus tinkamą tikslaus žodžio atspalvį galima daug stipriau pateikti argumentą, įtikinti savo pašnekovą.

    Taigi net ir labai teorinėje srityje kaip matematika ar fizika, gali būti sofistinės ištakos. Manau tai vyksta stengiantis įrodyti vienos minties teisingumą susuktais argumentais, nepatikrintais, kryptingai parinktais faktais. Pavyzdžiui stengiantis mokslu paneigti religiją nėra jokios filosofijos, tik retorika, tik sofizmas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *