Asyžiaus priemiestis. Visas maistas, kurį turėjom pietums, buvo grikių miltai. Uždegėm primuso dagtį, pergalingai uždėjom puodą… Ir po trylikos sekundžių baigėsi dujos. Užpilti šaltu vandeniu ir užkimšti pilvą pliurze? O gal geriau pabandom nueiti pas tą vyrą, kuris išlindo iš savo darbo vietos ir pamatęs, kad plaunam puodą viešame krane, pasiūlė kempinę ir indų plovimo skysčio?
Pabandėm. Pasirodo, jo vardas Pranciškus. Ne veltui. Paprašius jis tuoj iš savo „kontoros“ paėmė aplūžusį arbatinuką, visur pritaškęs jį užkaitė. Išsiaiškinęs, kad esam piligrimai, padovanojo knygutę apie Šv. Pranciškaus gyvenimą. Tada, labiau suvokęs mūsų apgailėtiną padėtį maisto klausimais, iš sandėliuko ištraukė pakelį alyvuogių aliejaus, porą skardinių pupelių, žirnių (o ir pastarieji buvo vieni iš tų, kuriuos Europos Sąjunga gamina kaip paramą vargstantiems). Lyg ant sparnų grįžau pas badaujantį kelionės draugą. Bet Pranciškus nenurimo! Kai išsišiepę valgėm karališkas pupeles, jis atėjo dar du kartus! Pirma jis atnešė dar vieną skardinę žirnių, o po to, kad džiaugsmui nieko netrūktų, dovanų po kryželį.
Galbūt tai galėjo būti tiesiog susitikimas su nepaprastai rūpestingu, dvasingu žmogumi, bet yra vienas esminis faktas. Jis yra tualeto prižiūrėtojas! Tiesiog… toks jo darbas. Ir jis neina į kažkokį dienos centrą ten padėti vaikams. Jis nevažiuoja į Afriką gelbėti pasaulio. Šalia klozetų šveitimo jo darbas yra liudyti, jog nereikia keliauti iki Taizė ar Baltriškių, kad galėtum pabūti dangumi kitam. Ne tik Afrikoj ar senelių prieglaudoj gali būti šventas. Galima juo būti ten, kur esi. Savo tualete.
Tokis gėris užklumpa netikėtom akimirkom… Ir tik Dievo siųstas <3