Rugilė Kazlauskaitė
2012-10-15

Atvirlaiškiai iš šv. Jokūbo kelio (VI) Religija ir religijos

Dalys: I, II, III, IV, V, VI, VII. (visos atvirlaiškių dalys viename įraše čia)

Piligrimų, keliaujančių dėl religinių priežasčių, beveik nesutikom. Tik saujelė būdavo tų, kuriuos sutikdavom šventose Mišiose, net tada kai priglaudžiantys vienuoliai primygtinai prašydavo jose apsilankyti. Vis dėlto religijai priešiškų žmonių irgi beveik nematėm. Daugelis ko gero pavadintų save tiesiog dvasiniais ieškotojais, katalikais, bet ne praktikuojančiais. Atrodo kad kelias kaip lakmuso popierėlis atspindi Europos religinę situaciją. Vieno albergo darbuotojas pasakojo:  „Aš nebegaliu kalbėti su piligrimais apie Dievą, koks jis svarbus mano gyvenime. Turiu sakyti „visata“ „gerosios energijos vibracijos“ ar dar ką panašaus. Išgirdę žodį „Dievas“ žmonės išsigąsta ir pažiūri taip lyg sakytų „Tu pažįsti tą pabaisą?!”. Tai pasikeitė per kelis pastaruosius metus. Atsimenu, prieš šešis metus visi kely tik ir tekalbėdavo apie Dievą, ryšio su juo paiešką“.

Gotikinė Leono katedra

Gandralizdžiais apkaišyta varpinė

Vis dėlto negalima būtų sakyti, kad religija nustumta į užkulisius. Vis dar gausu vietų, kuriose piligrimus priima ir globoja tikra krikščioniška dvasia spindintys žmonės. Pirmoji tokia vieta buvo be galo įdomią viduramžių istoriją menantis šv. Antano vienuolynas. Iš jo telikę griuvėsiai, tačiau senieji skliautai vis dar gaubia du mažus kambarėlius, kuriuose prisiglaudžia piligrimai. Vienuolyne nuolatos kas nors savanoriauja. Mūsų sutikta šeima viešėjo ten dvi savaites, per tėčio teisininko  atostogas. Kasdien aplink tą stalą susėda ši šeima bei piligrimai, kurie apsistoja nakvoti. Visas šias malones – nakvynę, maistą ir draugiją gauni už auką – netoli durų tiesiog būna padėta skrynutė, į kurią įmeti tiek, kiek nori. Tokių vietų kely visai nemažai. Gražu girdėti apie šeimas, kurios renkasi savo atostogas leisti būtent taip. Kartais panašios globos sulauki ir nepriėjęs nakvynės vietos. Labai dažnai tiesiog kaimo žmonės išneša prie gatvės tai, kas auga jų soduose – dubenį slyvų, kriaušių, obuolių ir ranka prirašo „dovana piligrimams“.

Neseniai stogą įgijęs griuvėsių kambarėlis, kur nakvoja piligrimai. Deja, elektros vis dar nėra, naktimis čia pasišviečiama žvakėmis

Giedrė su savanorių dukra Ana žaidžia šv. Antano vienuolyno griuvėsiuose

Kitame kaime radome augustijonų vienuolyną, kuriame savanoriavo kunigas ir grupelė jaunimo. Vos spėjome pasidėti kuprines ir nusiprausti, kai reikėjo skubėti į triukšmingą procesiją miesto gatvėmis – savanoriai kartu su tikinčiais piligrimais garsiai dainuodami žygiavo miesto gatvėmis į mišias. Po šv. Mišių visi drauge vakarieniavome, o paskui turėjome vakaro maldą ant kalvos, kur leidžiasi saulė. Tokios vietos kaip šis vienuolynas traukia tik tam tikrą dalį piligrimų. Ypač, aišku, jaunus ir neturtingus, kurie džiaugiasi dyka vakariene ir pusryčiais. Į tokias vakarienes susirenka visi, kas tik yra alberge. Tuo tarpu vienuoliams skambinant varpais ir kviečiant į maldas, apytikriai pusė tokių vietų svečių apsimeta, kad negirdi, nors antroji pusė ateina ir tokiu būdu susipažįsta su krikščionybe.

Apie įvairias krikščioniško gailestingumo formas, kurias radome kely, galėčiau rašyti ir rašyti – jų buvo labai daug ir įvairių. Pavyzdžiui, priėjus paskutinį šimtą kilometrų, vienoje bažnyčioje sutikome būrį baltų vienuolių. Jos leido savo vasaros atostogas tiesiog važinėdamos per kelio bažnytėles ir ten melsdamosis už piligrimus ir kartu su jais. Kartais po šv. Mišių kunigai kviesdavo piligrimus pasilikti, suteikdavo mums palaiminimą. Tokios šilumos ir dvasinės globos kelyje tikrai nesitikėjau.

Baltosios vienuolės

Nesitikėjau ir kitos medalio pusės – šitokios ideologinės mišrainės katalikiškame piligriminiame kelyje. Kaip jau minėjau – kelias yra tarsi lakmuso popierėlis – kokios religijos populiarios dabartinėje Europos civilizacijoje, tokios ir kelyje. Didelė pagarba atiduodama Rytietiškam paveldui (tiksliau tariant tam, ką vakariečiams patinka parsinešti iš Rytų). Mieste, kur piligrimus priima senas vienuolynas, kitoje prieglaudoje juos priima moteriškė smilkalais kvepiančiame, budos statulėlėmis ir spalvotais karoliais apkaišytame name.

Vieną dieną vidury plyno lauko priėjome seną apleistą pastatą, spalvotai aprašinėtą „taika“, „meilė“. Prie namo du jauni vyrai buvo pasistatę stalelį, ant kurio pilna įvairiausio maisto ir gėrimų ir visa tai už auką. Kol piligrimai guli hamakuose ir valgo vaisius bei sausainius, vyrai kalbasi su jais apie meditaciją, tuštumą.

Piligrimų globėjai iš Rytų religinių judėjimų

Ne ką mažiau įdomi buvo ir tamplierių trobelė. Tamplierių ordinas veikė nuo 12 iki 14 amžiaus. Iš pradžių jie saugojo kelią į Jeruzalę, gana greitai ėmėsi ir Santiago kelio apsaugos. Šis legendomis apipintas, be galo turtingas ir galingas ordinas paliko milžinišką žymę kelio istorijoje. Tačiau kur kas labiau nei lankyti senas akmenines tvirtoves aš norėjau užeiti į Manjarin kaimelyje esančią dabartinių tamplierių trobelę, kurie gyvena taip kaip viduramžiais – be elektros, vandens, tačiau su didele meile ir rūpesčiu piligrimais.

Per kiemą, pilną šunų ir įvairiaspalvių vėliavų, įėjau į mažą medinę trobelę. Joje buvo keli piligrimai ir keli pagyvenę vyrai, mano akiai labai nemalonių veidų. Visa trobelė buvo pilna suvenyrų – kryželių, pakabukų, statulėlių – priminė netvarkingą krautuvę. Pradėjau kalbinti vyrus tol kol vienas jų pagaliau skyrė man laiko ir sutiko papasakoti apie savo ordiną. Šie pagyvenę vyrai – tai vienuoliai, davę amžinuosius įžadus – tamplieriai, bent jie save tokiais laiko. Paklausiau, kaip čia yra, juk tamplierių ordiną popiežius uždraudė 14 amžiuje. Vyras pradėjo plūstis ant popiežiaus ir aiškinti, kad jie nėra katalikai. Jie meldžiasi, bet jų maldos kitokios, jos visiems: ir musulmonams, ir žydams, ir induistams. Dabartinių tamplierių judėjimas veikia kaip specifiška sekta, ko gero turinti labai mažai bendro su prieš 600 metų gyvenusiais savo pirmtakais. Jie, žinoma, pakvietė likti trobelėje nakvoti ir išvysti ir maldas bei gyvenimą, bet kilniadvasiška riterystės šviesa šie kiek išgėrę seni „riteriai“ nespinduliavo, tad sulaukusi Giedrės keliavau toliau.

Tamplierių trobelė

Tamplieriai

Šiukštu nenoriu pasakyti, kad tokioj ir daugybėj panašių vietų vyksta religinis verbavimas, nemanau, kad tai būtų tikslu. Iš dalies žmonės nori parodyti save, pasidalinti savo gyvenimo būdu su dvasiniais ieškotojais, kurių pilna kely. Kita vertus, daugelis religijų ir mokymų skatina artimo meilę ir vargdienio globą – gal dėl to čia tiek daug įvairaus plauko globėjų.

15 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. NE be reikalo Jėzuitai, mokindami dvasinio palydėjimo akcentuoja – pradėti reikia nuo Dievo įvaizdžio. Blogas Dievo įvaizdis dažniausiai būna visų dvasinių, o vėliau ir emocinių problemų šaltinis, galiausiai privedantis prie “NewAge’iško” religingumo ieškojimo.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *