Vincentas Lizdenis
2013-06-22

Dar kartą vertybės ir šiek tiek prezidentės, kol dar birželis

„(…)neatpažįstamai keičiame Lietuvą“­- sako Lietuvos Respublikos Prezidentė metiniame pranešime. Verta paklausti savęs: ar tai savaime gėris? Manau, kad matydami kai kuriuos dalykus keičiantis neatpažįstamai, jaučiame nenumaldomą ilgesį. Čia nekalbu apie „senų gerų“ sovietinių laikų ilgesį. Čia apie ilgesį kažko gilesnio, kažko paslaptingesnio, kas užgauną žmogaus sielos stygą.

Kai ieškoma prasmės, dažniausiai kalbama apie vertybes. Dažnai įvairiuose straipsniuose ir pasisakymuose gyvuoja „europinių vertybių“ sąvoka. Kažkiek suprantame, kad čia kalba apie ekonominį augimą, tam tikras žmogaus teises, demokratiją ir kitus dalykus, bet iš tikrųjų apie ką – turbūt nelabai. Kitaip tariant, šią sąvoką neretai, kas kaip nori, taip sau ir pritaiko. Taigi ir Prezidentės metinis pranešimas susilaukė kritinių pastabų, kad per mažai jame kalbama apie kultūrą ir giliąsias jos šaknis, bei ką lemia jos kokybė. Labiau savo gerovę šiandien įvertiname ekonominiais rodikliais. Primityviai sakant – pagrindinė vertybė turi būti išreikšta finansiniais rodikliais.

Ne, pinigai nėra blogis, jų labai reikia kultūrai vystyti. Aną dieną žiūrėjau kartojamą Liudvikos Pociūnienės laidą „Laiko ženklai“ apie Petrą Vileišį. Tiesiog užstrigo laidos vedėjos retorinis klausimas, ar be šio asmens paramos kai kurie visuomenės veikėjai, tuomet kūrę Lietuvą, būtų galėję veikti. Taigi reikia tos paramos (akivaizdu: tiek jos kiekis, tiek skirstymas atsakingose Lietuvos institucijose kultūrai yra komplikuotas). Bet teigiu, kad tai nėra pagrindinis dalykas auginti kultūrą.

Neseniai Seimo Konstitucijos salėje vyko konferencija: „Vertybiniai lūžiai šiandieninėje Europoje: kokį kelią rinksis Lietuvą?“. Buvo tikrai įdomių pranešimų ir daug  jaunų žmonių susirinko. Bandyta ieškoti atsakymų į kultūros, prasmės ir vertybių iškeliamus klausimus. Tenka prisipažinti, kad kartais nuo visų šitų diskusijų tarp mūsų apie vertybes ir kultūrą galima pavargti. Kodėl? Todėl, kad apsidairęs nepamatai teigiamo vyksmo. Geriau pažvelgęs, vis dėlto pamatai ir tai suteikia vilties. Yra daug jaunų žmonių, kurių vertybės yra dorybės. Čia jau kita kategorija, nes vertybe gali žmogui tapti bet kas, na, o dorybės samprata jau kreipia į šiandien populiarumą ar bent jau prasmę prarandančias sąvokas: dorovė, moralė, aukojimasis.

Viename iš pranešimų nuskambėjo cituota kun. prof. Jono Juraičio mintis: „Tolerancija yra meilės iškamša“. Tikriausiai tas iškamšos jausmas ir sukelia slogumą per mūsų diskusijas apie vertybes, su visa derama pagarba JE LR Prezidentei tas pats slogumas aplanko ir jos metiniame pranešime.

Tai kam, sakysite, aš čia tą birželį miniu. Po visų konferencijų, skaitymų, studijų sugrįžus į savo tėviškę birželio mėnesį pavyko surasti labai svarbų atsakymą. Atsakymą, kodėl kyla tas slogumas ir kur yra viltis, jog dorybės (vertybės) įgaus realų ir stiprų pavidalą. Supratau tai, kad šitos dorybės, kurių siekiame (artimo meilė, šeima, aukšta moralė); kad šita ieškoma kultūra turi šansų gyvuoti lygiai tiek, kiek jaunų žmonių galite suskaičiuoti birželinėse pamaldose, kuriose visą mėnesį meldžiamasi į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Nors imtis nedidelė, bet konkreti.

Taigi dar yra savaitė, kurios vakarus galite praleisti įtvirtindami išsvajotas, kilnias dorybes. O jeigu daug pesimizmo gaunam iš Europos, tai nepamirškim, kad šitą pamaldumo praktiką iš jos ir gavom dovanų. Iš Europos su (ne-)krikščioniškais pagrindais.

Siūlau tam tikrais atvejais veido nekeisti neatpažįstamai.

-
Nuotrauko šaltinis.
18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Primityviai sakant – pagrindinė vertybė turi būti išreikšta finansiniais rodikliais.

    Yra toks pasakymas, kad kuo matuoji, tuo ir tampi. Matuojant vien per finansus sudėtingas pasaulis neatleistinai suprastinamas.

    Kita vertus, moderni politika gėdijasi nustatyti bet kokį kitą kriterijų išskyrus finansinį. Rašiau kažkada seniai susijusia tema: http://blogas.ateitis.lt/uzkalbejimas-bvp/ Tiesa, tada dar nebuvau skaitęs A. Jokubaičio „Vertybių tironijos“, kuri pateikia šūsnį vertų įžvalgų susijusiomis temomis. Beje, šis įrašas taip pat į temą.

  2. Smagu išgirsti minint Petrą Vileišį. Šio asmens pavyzdys labai įkvepia – svarbiausia, kad kultūrą jis laikė prioritetu ir rodė tai savo veiksmais, aukodamas daug savo uždirbtų lėšų. Tik reikia nepamiršti, kad tai buvo neatsiperkančios investicijos, žiūrint finansiškai. Drąsu buvo taip elgtis. Šiandien irgi reikia tokios drąsos.

  3. “Siūlau tam tikrais atvejais veido nekeisti neatpažįstamai.” Mintis, kuri privertė susimąstyti :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *