Justina Juodišiūtė
2012-03-16

Stereotipai apie save: sukurti gerą

Šiuo metu pagal Erasmus programą esu Prancūzijoje, Lyone, kur tęsiu politikos mokslų studijas. Pirmą kartą palikau Lietuvą tokiam ilgam laikui, tai ne tik visi pažįstami nuolat klausia, o ir aš pati vis galvoju nu, tai kaip? Keliautojai yra pasmerkti, o ypač tie, kurie studijuoja kokius socialinius mokslus, visokio pobūdžio apibendrinimams prancūzai tokie ir tokie, o vat lietuviai tai tokie ir anokie. Stengiuosi ne tiek pasiduoti stereotipų ar teiginių pusėn, bet veikiau keliu klausimus, į kuriuos pati ar su kitų pagalba ieškau atsakymų. Kad ir pavyzdžiui, visi esame girdėję, kad prancūzai labai saugo savo kalbą ir gatvėje užkalbinti angliškai reaguoja taip pat kaip rusiškai lietuvių jaunimą bandančios prašnekinti močiutės, kurios viešoje vietoje pakelia tikrų tikriausią skandalą – kaip čia taip, kad jaunimas nekalba rusiškai? Tai va, paradoksas čia toks, kad visose viešose vietose ar net klausydamas radijo stočių nuolat girdėsi angliškas dainas. Tai ir pradėjau klausinėti prancūzų, kodėl niekas nesipiktina ir yra būtent taip. Tie, kurių klausiau, o klausiau pavieniui, visi lyg susitarę (nors ilgai neusprasdavo, ko klausiu ir kas čia per fenomenas – juk sunku suprasti kažką, kas tau pačiam taip natūralu kaip kažką keisto) sakė, kad ko gero dėl to, jog daugelis angliškai pakankamai gerai nemoka, kad suprastų, kas dainuojama. O kai nesupranti, tai atrodo, kad ten kaži kas gilaus…

Emilija Pundžiūtė Gallois rašė apie įvarias nemalonias „lietuviškas“ patirtis. Nėra civilizuotų ar necivilizuotų šalių, kad ir tos pačios kilnios Jungtinės Karalystės jaunimas dar prieš pusmetį degino, laužė ir dergė savo sostinę. Chamiškumo ir mužikiškumo apraiškų yra visur, tai tarptautinis, o ne priklausantis kokiai tautai, reiškinys. Juk nesakytumėm kad mūsų tarpukario šviesuoliai, Ateitininkijos dvasios vadai buvo ne lietuviško mentaliteto?

Turiu pripažinti, kad viešoji erdvė Prancūzijoje kur kas smagesnė – čia sutikus nepažįstamų žmonių žvilgsnius jie nusišypsos, žmonės dažnai pakalbins ar pamatę, kad esi reikalingas pagalbos, padės. Tai išties padeda gyventi dieną kur kas gražiau ir nuotaikingiau – juk išties užtenka tiek mažai… Bet, man rodos, (o ir kalbėjau su tokiu mano pagalbininku tapusiu vietnamiečiu Van, kuris čia gyvena jau šeštus metus bei turi merginą lietuvaitę ir puikiai žino, kas yra Kaunas ir Vilnius), kad kur kas sunkiau yra tapti tikru prancūzo draugu nei lietuvio. Vienas prancūzas, išgirdęs, jog Van mane pasiėmė iš pat oro uosto (iki Lyono apie 40 km) labai nustebo ir paklaustas, ar darytų tą patį dėl nepažįstamo žmogaus, sakė, kad tik dėl geriausių draugų – juk kuras ir pati stovėjimo vieta oro uoste taip brangiai kainuoja… Buvo gera išgirsti iš Van, kad jis yra tikras, jog lietuviai padarytų tą patį. Aha, aš irgi nustebau dėl tokio jo užtikrintumo, bet pagalvojau apie save ir žmones, kurie mane supa – ar tikrai mes taip nesielgtume?

Taigi kodėl galvodami apie stereotipus galvojame apie visus tuos, bet ne apie tuos, kuriuos pažįstame, apie save pačius? ♦

-
Nuotrauka priklauso Fouquier, aut.teisės.
2 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 6 )

  1. Žinoma, Justina, yra ir gerų lietuviškų stereotipų, kaip ir Tavo minimas pavyzdys, jog dėl draugų lietuvis padarys viską. Daug kur vis dar neišblėsęs lietuviškas vaišingumas, kai ant stalo svečiams sudedame viską, ką turime, vyrai moterims duris dažniau atidaro Lietuvoje, nei Vakaruose.
    Tarp ateitininkų dabar labai populiaru pavyzdžiu imti tarpukario organizacijos vadus. Tarus, kad jų mentalitetas negali būti lyginamas su mūsiškuoju, nes mus skiria daugiau nei pusė amžiaus, galime prisiminti prof. Šalkauskį, kuris lietuvišką kultūrą teigė esant rytietiškos ir vakarietiškos sinteze. Kadangi po Šalkauskio lietuviai išgyveno 50 metų sovietijos, o inteligentijos žiedas, turintis gerosios tarpukario atminties, buvo sunaikintas, keliu hipotezę, kad dabartinis lietuviškas mentalitetas yra gerokai daugiau paveiktas iš Rytų atėjusių įtakų (tiek teigiamų, tiek neigiamų). Palieku Jums šią hipotezę patvirtinti ar paneigti.
    Rašydama, beje, galvojau ir apie save. Kai išgirstu gatvėje triukšmą, save vis dar pagaunu galvojant “ne mano reikalas”, tuo tarpu mano vyras prancūzas tuoj pat pakelia užuolaidą pažiūrėti, ar kam nereikia pagalbos.
    Greičiausiai, savyje kurdami tą Rytų ir Vakarų sintezę turėtumėm ieškoti geriausių bruožų iš abiejų pasaulių.
    PS. Geras pavyzdys apie prancūzus. Tik visai ne paradoksalus. Prancūzai saugo savo kalbą ir tik ja tekalba. Todėl užkalbinti gatvėje angliškai greičiausiai neatsakys, bet ne dėl išdidumo (kaip galvoja lietuviai, patys besipiktinantys rusiškai kalbančiaisiais), bet paprasčiausiai dėl to, kad jie angliškai, kaip sakai, nemoka!

  2. Įdomus klausimas, kiek galime būti panašūs ir kiek esame į tarpukario lietuvius – tikrai naivu manyti, kad sovietmetis mūsų nepalietė, bet kažkodėl skaitydama Ateitininkų vadovą manau, kad jaučiu ir matau kitus jaučiant tą patį troškulį ir man kažkaip dėl to ramiau. Tai savaime ‘neapvalo’, bet pamažu mokomės demokratijos pamokas, stengiamės atsikratyti blogų įpročių ir baimių.

    Dėl vaišingumo tai net esu girdėjus versiją, kad tai sovietinis palikimas kaip koks kompleksas, jog turi parodyti, kad turi kuo pavaišinti ir kad iš tavęs svečias išeis tikrai gerai pasisotinęs… : )

    Jei atvirai, tai Prancūzijoje kur kas dažniau save pagaunu mąstant, jog kas nors ‘ne mano reikalas’ ir ko nors nepasakau ar nepadarau, kai turėčiau. Aš tiesiog jaučiuosi čia lyg tai būtų ne mano šalis, ne mano politikos mokslų institutas, kuriame žmonės šiukšlina ir kuriame taip naiviai aukština komunizmą, pateikdami kiekvieną konservatyvų argumentą kaip kokį prastą humorą. Visai kitaip – neramiai – reaguočiau į tai Lietuvoje ir galbūt toks skirstymas nėra geras, bet gal bent jau suprantamas.

    Dėl prancūzų – tiesiog norėjau parodyti kaip veikia stereotipinis mąstymas apie juos ir jų kalbą. Tiesa, kad daugelis gatvėje angliškai užklaustų prancūzų neatsakys angliškai, bet kur kas dažniau, kai man verkiant reikėdavo susišnekėti, o prancūzų kalbos žinios buvo nepakankamos, žmonės prabildavo angliškai – jie, o ypač universitete sutinkamas jaunimas, angliškai moka (bent pagrindus) ne taip jau ir retai, tiesiog gėdijasi kalbėti. O pavyzdys, kuris atrodė parodoksalus, man buvo būtent tas, kad savo viešojoje erdvėje, taip mylėdami savo kalbą, jie groja ir niūniuoja dainas anglų kalba. Bet gal ko nesupratau? : )

  3. Na, mano vyras lietuvis irgi užuolaidą pakelia pasižiūrėti ar kam pagalbos nereikia ;)

    Apskritai, nuolat susiduriu su maloniais žmonėmis, kurie naujų kaimynų vaikams saldainius per tvorą dovanoja, vieni kitiems gatvelėje sniegą nukasa, ar pabūna kartu nelaimei ištikus. Taip galbūt šypsenos gatvėje nepažįstamiem žmonėm ir netvieskia, bet turbūt labiau atkreipčiau dėmesį į tą gilesnį draugingumą ir nuoširdumą, kurio gali sulaukti vos susipažinęs.

    Gal čia man taip tik pasisekė stebuklingais keliais Lietuvoje vaikščioti :)

  4. Kažkaip gerai mane nuteikė šitas komentaras ir noromis prisiminiau Mackaus eilutes (Netikėjimas)

    […]
    mes nieko nesurasime,
    kol patys sau nebūsime
    ir žemės, ir pavasariai.

    ir Mačernį

    “Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.”

  5. Stereotipas yra supaprastinta išankstinė nuostata, kuri susiformuoja remiantis savo ar kitų patirtimi. Stereotipai nebūtinai visada klaidingi, bet dažniausiai skatina paviršutinišką požiūrį į žmogų; “apsaugo” nuo progos gilintis į situaciją. Stereotipiškai mąstyti lengviau.

    Proporcingai vertinant, Lietuvoje tikrai daugiau įtarumo, nedėmesingumo nei Prancūzijoje, kur ir pats studijavau, tad galiu palyginti. Žinoma, dauguma nėra visuma :)

    Antrinčiau Emilijos išsakytai Vakarų ir Rytų geriausių savybių sintezės idėjai. Puikus kelias į tobulumą :)

Leave a Reply to Emilija Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *