Emilija Pundziūtė Gallois
2014-12-01

Sena gera žinia pavargusiai Europai

France EU Pope

Po popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Strasbūre visi liko patenkinti: žalieji – nes Šventasis Tėvas kalbėjo apie gamtos tausojimą, Europos priešininkai – nes Europa buvo pavadinta „pavargusia senute“, humanistai – nes žmogų pakviesta laikyti centrine Europos politikos ašimi ir t.t. Beliktų pasidžiaugti, kad popiežius – gabus diplomatas, puikiai gebantis įsiteikti visiems skoniams.

Tačiau dvi Europos Parlamente ir Europos Taryboje Pranciškaus pasakytos kalbos turi daug gilesnę, sakyčiau simbolinę prasmę, esmingai derančią su popiežiaus sau prisiimta misija: nešti taiką. Šis kuklus ir romus Šventojo Sosto įpėdinis atvyko ne kaitinti aistras, ne užaštrinti pozicijas aktualiais moraliniais klausimais. Jis kalbėjo publikai suprantama politine kalba, švelniai beldė į duris kviesdamas dialogui, pabrėždamas, kad Bažnyčiai rūpi tie patys klausimai, kaip ir daugeliui salėje sėdinčių jo klausytojų. Šis popiežius – tai suprantančios, guodžiančios ir mylinčios Bažnyčios ganytojas. Bažnyčios, kurioje telpa visi, dirbantys Šventosios Dvasios darbus.

Žinia, kurią popiežius atnešė Europos parlamentarams nebuvo nei paviršutiniška, nei liberali. Ji buvo fundamentaliai katalikiška: suteikti Žmogui centrinę vietą Europos politikoje. Bet ne „antžmogiui“, ne atskiram ir pernelyg dažnai vienišam individui ir ne „žmogui – pasaulio valdovui“. Žmogui – Dievo paveikslui, nešančiam savyje blogį ir gėrį pažinti gebančią sąžinę, trokštančiam tiesos, kūrybingam, vaisingam. Žmogui – kaip visuomenės (šeimos, organizacijos, tautos, Europos) organiškai dalelei, su visomis iš to atsirandančiomis pasekmėmis jo neabsoliučioms, o socialiai įsišaknijusioms ir atsakingoms Žmogaus teisėms. Žmogui, kurio gyvybė – unikali ir didžiausia vertybė (tiek dar negimus, tiek artėjant mirčiai), Žmogui, kaip subjektui, o ne kaip objektui, kurį galima „pasigaminti“ ar pasidarius nebereikalingam, – „išmesti“.

Popiežius kalbėjo apie taiką, kuri, kaip ir meilė, turi būti nuolat kurstoma, kuriama ir palaikoma. Tam reikia peržengti mus ribojančius skirtumus ir atsiverti dialogui. Reikia vengti „konflikto kultūros, kuri žadina kito baimę ir stumia į paraštes kitaip manančius ir kitaip gyvenančius“. Šis kvietimas, ko gero, galioja ir mums patiems. O jam įgyvendinti nebūtina tapti parlamento nariu: tai kasdieninis darbas savo šeimoje, universitete, organizacijoje, valstybėje.

Mintis apie šiuolaikinės Europos socialinės realybės daugiapoliškumą ir įvairovę nuskambėjo itin vizionieriškai (kas sakė, kad Bažnyčia vis dar pasiklydusi viduramžiuose?). Popiežius pastebi, kad grupės, kurioms save priskiriame yra vis įvairesnės ir vis dažniau peržengia tradicines valstybių, religijų, politinių įsitikinimų ribas (Škotijos ir Katalonijos nepriklausomybės kovos, sienas peržengiantys nevyriausybiniai jaunimo judėjimai byloja apie bręstančius pokyčius senojoje valstybių Europoje). Kūrybingas dialogas tarp šių įvairialypių socialinių polių yra labai reikalingas.

Katalikų Bažnyčia – svarbi šio dialogo dalyvė. Atvirumas Bažnyčiai ir apskritai religijai nekelia grėsmės kai kurių politikų suabsoliutintam valstybių pasaulietiškumo principui. Atvirkščiai, dvasinio gyvenimo praturtinimas tikėjimu ir sveika religine praktika – pats puikiausias vaistas nuo Europą gąsdinančio ekstremizmo. Štai atsakymas pečiais gūžčiojančių laicistinių Europos valstybių psichologams, nesuprantantiems, iš kur jų miestuose subręsta šitiek islamo fundamentalistų: „Ne Dievo garbinimas, o jo užmiršimas skatina smurtą.“

Šventojo tėvo kalba nusėta reikšmingais raktiniais žodžiais: orumas, bendrasis gėris, „žmogaus ekologija“. Gražia metafora primenamos krikščioniškosios Europos šaknys, be kurių „nudžius į viršų kylančios šakos“ – Europos siekiai ir ateities projektai. Popiežius ragina pripažinti ir pilnai išgyventi iš istorijos kylantį kultūrinį Europos identitetą ir be baimės atsiverti kitiems, kitokiems, ypatingai vargstantiems ir ieškantiems prieglobsčio.

Labiausiai įsiminė „vaisingumas“ – žodis popiežiaus kalboje paminėtas bent keletą kartų. Vaisingumas susijęs ne tik su moraliniais šeimos ir santuokos klausimais, kuriuos šiuo metu diskutuoja Europa. Jis simbolizuoja Europos gyvybingumą, energiją, jaunystę, ateities pažadą. Vaisingumas – tai nuovargio, „išsausėjimo“, negyvo „perku-parduodu-naudoju-išmetu“ mechanizmo priešingybė. Šis žodis – tai tikras atradimas. Jame telpa viskas, ko reikia šiandieninei Europai. Jis netgi galėtų tapti naujos, Europą atgaivinsiančios politinės platformos šūkiu.

Taigi galima sakyti, kad popiežiaus Pranciškaus kalbos Strasbūre – programinės kalbos. Ne visi tai suprato: daugelis, senu papratimu, klausėsi „užvirtusiomis ausimis“ ir išgirdo tik tai, ką norėjo išgirsti. Bet visiems Katalikų Bažnyčios nariams, kokioje politinėje ar pilietinėje grupuotėje jie bebūtų, verta popiežiaus žodžius „persikelti“ į savo darbo programas.

Nuotrauka priklauso Church Times
21 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Užsukau į tinklaraštį paieškoti straipsnio, kurį galėčiau duoti perskaityti savo mokiniams.
    Tarp pastarųjų įrašų šis yra vienintelis tinkamas. Ačiū Emilijai.
    Kiti rašiniai yra akademiniai tekstai arba didaktiškos filosofijos esė. Moksleivių jais nesužavėsiu.

    Kodėl autoriai nesilaiko tinklaraščio gairių, reikalaujančių rašyti aktualiai ir konkrečiai? Į kokį skaitytoją orientuojasi šis tinklaraštis?

Leave a Reply to Paulius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *