Martynas Pilkis
2012-03-22

Sąžiningumo mažmožiai (nusispjovus į „naujienas“)

Gedulingi pietūs. Kai kurie žmones atsistoja ir pasakoja.

Dabar pasakoja velionio sesuo. Kalba ji ilgai, ir mano galva jau tarsi nebe ant užstalėj sėdinčio mano kūno. Mintys pokaryje, skurdžiame, pilname išbandymų ir lemtingų pasirinkimų.

– Ne, mūsų namuose nebūdavo taip, kad ką nors svetimo galėtum parsinešti nepastebėtas, – šneka apie vaikystę teta. – Buvo kartą, grįžtu namo, išsikraunu daiktus, ir tėtis pamato, kad turiu naują gražų pieštuką. Klausia, iš kur tokį gavau. „Radau mokyklos kieme po pamokų“, – pasakiau, kaip iš tiesų ir buvo. Jis liepė eiti ir atiduoti pieštuką atgal į mokyklą. O iki mokyklos du kilometrai pėsčiai eiti. Sakau, kad jau nieko nebus ten tokiu laiku, grąžinsiu ryt. Bet liepia eiti. Eiti ir gana.

Teta padarė kaip liepta. Budėtojas, pasirodo, gyveno mokykloje, jam ir atidavė pieštuką. Savininkas atsirado.

Smulkmena? Paikas principingumas?

Iki karo tame kaimelyje, kaip ir daugelyje kitų, durų niekas nerakindavo. Tik šluota užremdavo, kad ateinantys matytų, jog šeimininkų nėra namie.

Po karo tą tėvą (mano prosenelį) nudūrė peiliu. Kaltininkas niekad nebuvo nubaustas.

*


*

Buvo 2012 metų vasario galas, važiavau iš Kauno į Vilnių autobusu. Atvykome. Vairuotojas liepia neišlipti tiems, kurie įsėdo ne Kauno stotyje, o vėlesnėse stotelėse. Lieka mūsų gal šeši.

– Gerai, dabar išsitraukit savo pinigines ir pasitikrinkit, – taria jis, kai mes susėdam autobuso priekinėse kėdėse. Tikrinam.

– Pas mane viskas gerai, – ramiai pasako vienas vaikinas.

– Ir pas mane, – atitaria kitas.

Viena mergina tada tyliai paklausia, gal netyčia vairuotojas šimtą litų radęs. Ištiesia jis kupiūrą ir pataria būti atidesniems. Visi lipa lauk. Praeidamas padėkoju vairuotojui už sąžiningumą.

– Iš svetimų pinigų nepralobsi, – sako jis ir atsisveikina.

Man tai buvo vienas svarbiausių mėnesio įvykių.

*

Štai ir parašiau. Jaučiuosi atlikęs tai, ką turėjau. Nes man tai – aktualija, apie kurią niekad neparašys laikraštis.

Neskaitau naujienų, bet net neabejoju, kad tiek šiandien, tiek vakar buvo kruopščiai aprašyta daug šlykštaus, neteisingo, iškrypusio, žlugdančio viltį pasaulio apraiškų. Jų bus ir ryt, poryt, užporyt. Tad argi tai naujienos?

*

Iš to, ką žmogus tau papasakoja apie pasaulį, daug daugiau sužinosi apie jį patį, nei apie tikrą pasaulį.

Štai Vingių Jonas pasakys, jog „visi žino, kad valdžioje vien vagys“. Dabar lengvai įspėsi, ką jis darytų, jei netyčia kur nors gautų valdžią. Saugokis jo.

Venk ir žmonių, kurie mėgsta pastebėti kituose ydas ir bereikalingai jas iškelti. Blogas akis traukia blogi dalykai.

Mokykimės pastebėti gerą. Tiek spindinčią pavasario saulę, tiek ir spindinčius žmones. Gerėdamiesi žvelkime į tai, kas gražu, iškilu, teisinga.

Visada žmogus pamažu tampa tuo, į ką žiūri. Dėl to bažnyčių sienos nukabintos šventųjų paveikslais.

Dėl to piktas žmogus gatvėje tau gali rėžti žodžius: „KO ŽIŪRI?!“. Pasąmoningai jis tave saugo – kad netaptum toks kaip jis.

*

[..]šiemet anonimiškai reitinguojant mokytojus, Birutę Maciulevičienę įvertino 192 gimnazistai iš 226 balsavusiųjų. Mokytojos reitingas – 9,8698. Pirmoji vieta.Teisingai pasakyta: aukščiau – tik dangus… Kuris chemijos, sunkaus mokslo, specialistas kurioje dar mokykloje galėtų būti taip įvertintas?

Burgis.lt, „Pirmojo medalio šventė“

Tai sensacija. ♦

-
Nuotrauka priklauso Lubs Mary.
3 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 5 )

  1. Gražu ir šviesu kaip šios dienos saulė, kuri jau nebe sako, o tiesiog šaukia “Pavasaris”.

  2. Gera skaityti, kvepia meile žmogui ir pasauliui. Kaip buvo rašyta, kad “blogas akis traukia blogi dalykai”, taip geras akis traukia geri dalykai.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *