Linas Braukyla
2014-11-20

Pasakų obertonai

themonolith.com

Mano pirmoji tikroji muzikos mokytoja man, muzikos nepažįstančiam entuziastui, virštonius (obertonus) apibūdino taip: geras garsas turi daug obertonų, o jų neturintis yra plokščias ir negražus. Žmogaus balsas ir beveik visų instrumentų skleidžiami muzikiniai garsai turi ypatybę skambėti ne tik vienu konkrečiu dažniu (viename konkrečiame garso aukštyje), tačiau „ataidėti“ aukštesniais dažniais [1]. Jų, vadinamųjų virštonių, gausa yra, pavyzdžiui, balso kokybės matas.

Geriausios pasakos, stipriausios mintys ir šauniausi pokštai yra kaip kokybiškas garsas: nors ir užrašomos taškais ir brūkšneliais plokščiame popieriuje, jos sugeba išsiskleisti daugeliu prasmingų lygmenų. Čia kaip gamtos grožyje: kiekvienas randa kažką sau.

Išskirsiu du svarbiausius „ataidėjimo“ principo atspindžius tikrovėje: ugdymą ir vadinamąjį „sveiką protą“ (common sense).

Auklėjant žmogų esminis uždavinys yra turinį supaprastinti, neiškreipiant jo esmės. Dar kartą griebiantis muzikinės metaforos, ugdymo pagrindinis tikslas yra atrasti tą pakankamai žemą ir aiškiai girdimą toną [2], kuris derėtų su dar negirdimomis aukštumomis.

Puikus pedagogikos iššūkio pavyzdys yra tautinis ugdymas. Žmonijos pasidalijimas į tautas nėra vienintelis politinio gyvenimo būdas, istorijoje jis atsirado tik XVIII a. pabaigoje. Tačiau lietuvių tauta sukūrė savo valstybę, tai yra duotybė. Tokioje situacijoje, suprantama, dora yra rūpintis savo tautos nariais, kaip dora yra rūpintis savo šeima. Dorybės, tarp jų ir pagarbi meilė, pietas, kuria mylime, pavyzdžiui, savo tėvus, yra ugdoma, ji ir turi būti ugdoma nuo mažų dienų, pradedant, be abejo, nebūtinai tiksliais, tačiau aiškiais ir (iš esmės) teisingais pamokymais. Net ir aukštesnio intelektinio lygio pamokymai turi tą pačią savybę – Antano Maceinos „Tautinis ugdymas“, nuostabi ir būtina knyga, būtų tiesiog nepakenčiamas akliems ir vien „mokslinio objektyvumo“ užsigeidusiems skaitytojams.

Tikybos mokymas, be abejonės, turi tą pačią savybę. Net ir Salvadoras Dali būtų priverstas rimtai pasvarstyti, jei jam tektų Evangelijos žinią išreikšti per spalvinimo knygelę. Bet koks rimtesnis supaprastintas turinys ima atrodyti šmaikščiai. Štai ištrauka iš vienos vertingos knygos:

 „Atėjus laikui keltis, maldingai persižegnok ir, nė kiek negaišdamas, tuoj šok iš lovos. Keletą minučių pasigimnastikuok, paskui prauskis, visiškai apsirėdyk ir tik tada klaupkis prie lovos arba, jei negalima, sėsk prie dirbamojo savo stalelio. Paremk galvą ir įsivaizduok stovįs Dievo akivaizdoj.“ [3]

Atrodo kaip baleto šokėjas Polinezijos genties vyrų iniciacijos šventėje. Tikrai nekas, tačiau kaltas ne pats baleto šokėjas, o jį ten atgabenę šaunuoliai. Paprasčiau kalbant, ištraukti iš konteksto yra apiplėšti save ir kitus, nes, pavyzdžiui, minėtoji ištrauka, drįstu teigti, yra prasminga ir protinga turint pakankamai skonio, išsilavinimo ir online casino takto [4].

Sveikas protas, dar žinomas kaip bendras išsilavinimas, prietarai ar tiesiog nuojauta, yra nuostatos, kuriomis žmogus neabejoja ir kuriomis vadovaujasi kasdienybėje. Kaip ir bet koks pažinimas, ši žmonėms bendra nuojauta (common sense) neatsiradusi iš niekur, tačiau jos kilmė visuomet būna kiek miglota. Pavyzdžiui, „nedaryk, kaip nenori, kad tau darytų“ arba „Kalėdas švęsti gerai“. Nepaisant tam tikros jį, kaip ir legendas, gaubiančios mistikos, sveikas protas aiškina tikrovę ir turi tam tikrą pamatinę filosofiją arba jos nuolaužas. Kaip klaidžiojant Vikipedijoje greitai atsirandama filosofinių straipsnių lauke, taip ir lengvai „pakrapščius“ sveiko proto poziciją galima atkasti jos pamatus.

Iš esmės, common sense yra kiek apsinešęs filosofijos muzikos apatinis garsas.

Suprantama, sveiko proto nuostatos atrodo nepagrįstos iš bent jau kelių perspektyvų, tarp jų ir modernaus mokslo. Tačiau pakartosiu – „parodyti absurdiškumą“ tam tikro minties fragmento, atsieto nuo savo giliausios prasmės [5], yra neprotinga.

Dažniausiai prie pirminių prielaidų „kasamasi“. Galbūt geriau įsivaizduoti, kad tai, kas svarbiausia, kaip tik viršuje. Muzikos meistrai sako, kad giedant kartu turi derėti ne tik natos, bet ir virštoniai.

Ar 30 sekundę solistas gieda viršutinę, ar apatinę natą?

 

[1]  Tai pademonstruoti galima stipriai ir staigiai trinktelėjus pianino klavišą: pagrindinis garsas greitai pradingsta, bet lieka skambėti aukštesnio dažnio garsai.

[2]  Eureka! (aut. past.)

[3]  Tihamer Toth, Jaunuolio religija.

[4]  Šį trejetą apibrėžė H. G. Gadamer.

[5]  Taip ir tik taip atrodo eksperimentinio mokslo bandymai interpretuoti kultūrą arba išmintį.

Paveikslėlis priklauso http://www.themonolith.com/
18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Man patiko video, patiko ir tekstą paskaityti.

    Nepatinka tik visas išnašų vajus bloge. Išnašos lėtina skaitymą ir sukuria akademiškumo nuojautą, kuri pramoginiam skaitymui nebūtina.

Leave a Reply to tt Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *