Svečias
2014-11-24

Kasdienybės tradicija arba tie, kurie valgo žvelgdami pro langą

augustes str

Šio straipsnio autorė – Augustė Žičkytė, kuriai domėjimasis Thomu Mertonu jau tapo didele gyvenimo dalimi, nesibaigusia parašius magistro darbą. „Juokinga, bet netikiu, kad baigtos studijos gali apibūdinti žmogų. Gali nebent parodyti, kuo jis domisi: savimi, šiuolaikine dramaturgija, teatru, autobiografiniais, religiniais tekstais. Tiek turbūt „pasakytų“ mano rašto darbai, kiti raštu ir ištartu žodžiu, veiksmu išreikšti svarstymai. Labiausiai vertinu nuoširdų bendradarbiavimą, tokiu laikau ir savo rašymą Neliberaliai.lt.“

Valgančiojo paveikslas. Toks dažnas, kasdienis, kiek pablukęs. Ir man jis šį kartą – ne nuoroda į kasdieninę mišių auką ar aplink Kristų gailestingai suvienytus. Tiesiog taip, prisiminiau ir tiek. Valgantysis, žiūrintis pro langą –  kartūzas ar trapistas… Kitus pažįstu dar menkiau. Bet ir rašysiu ne tiek apie juos, kiek apie pačios kasdienybėje vis atsirandantį konkretų prisilietimą prie to, kas jau užmaršty, ką kažkada mačiau ar perskaičiau. Galbūt tai – atmintyje išliekantys kasdienybės momentai, akimirkos, kai iš tiesų atpažįsti, kaip arti tavęs ta krikščioniškoji istorija? Jos, rodos, nereikia nei vytis, nei ieškoti.

Štai, dar pavasarį, kai dalyvavau šv. Jono bendruomenės organizuotoje jaunimo konferencijoje Austrijoje (Roots of Unity – A. Ž. past.), vieną rytą prisiminiau Philipo Gröningo Didžiąją tylą bei trapistų vienuolio Thomo Mertono žodžius savajame žurnale: „Tuomet nustūmiau stalą prie lango ir, kaip daro kartūzai, valgiau žiūrėdamas pro langą“[1]. Viskas, matyt, buvo tiesiog taip – ryte, žiūrėdama pro bendro valgomojo langą, tarstelėjau: „o, žiūrėdami pro langą juk valgo kartūzai“. Žinoma, ne apie valgymą čia rašau, greičiau apie nuolatinį, kasdienį buvimą. Kai ir menkiausias atliktas ar (at)pažintas veiksmas gali vesti mąstymų apie Dievą ir kartu su Juo link. Toks – klausiantis ir pastabus buvimas. Pastarajam, žinoma, vis dar kviečia Mertono įžvalgos savuosiuose žurnaluose, kurias vis gromuluoju – jo paties išgyventas kasdienybės ir čia pat (pvz., gamtoje, bendruomenėje, skaitant) patirtas šventumas. Taigi, asmeninė patirtis skleidžiasi dėl  konkrečių vaizdinių ar žodžių.

Iškalbūs atrodo minėto vienuolio prisiminimai apie pirmąjį apsilankymą Getsemanės vienuolyne. Jis pastebi, jog „[…] čia, Kentukio kalvose, dar išliko to drąsaus, paprasto, gaivaus XII a. maldingumo, gyvo šv. Bernardo Klerviečio, Adomo Perseniečio, Geriko Injiečio, Elredo Riviečio ir Roberto Molemiečio tikėjimo“ [2]. Gamta – skirtingų istorijos šimtmečių jungtis, čia atpažįstamas pirmųjų cistersų maldingumas. Taip, intuityviai išgyvendamas bendrystę, Mertonas kviečiamas atpažinti tvarią tradicijos tąsą. Ją, beje, gręždamasis į ankstyvąją krikščionybę, Dykumos Tėvus bei šv. Benediktą permąstė ir šv. Bernardas. Hansas-Georgas Gadameris, svarstydamas tradicijos ir autoriteto reabilitavimo klausimus, kartą rašė:

Priešingai, mes nuolat esame pavelde, ir ši būtis pavelde nėra joks objektinantis santykis, kada tai, ką byloja tradicija, mąstoma kaip kažkas kita, svetima – tatai visada ir iškart yra sava, kaip pavyzdys ar perspėjimas, kaip savęs atpažinimas, kuriame vėlesniems istoriniams mūsų sprendimams svarbus ne tiek pažinimas, kiek tiesioginis susiliejimas su tradicija [3].

 Susidūrimas su paveldu nevyksta žvelgiant iš šalies, tai – ne atsietas žvelgimas. Susidurdami atpažįstame save, dėl atpažinimo gyvenimas keičiasi. Kai atpažįstame, mus įspėja. Kas? Kiekviena diena. Ją, gyvenamą nuolat keliant klausimus ir stebint, manyčiau, tiksliausiai apibūdino senokai skaitytos knygos apie šv. Bernardo Klerviečio misticizmą autorius Ettiene‘as Gilsonas. Pasak jo, „kai tik šventajam kyla naujas ar naujai suformuluotas senas klausimas, krikščioniška tradicija yra pasiruošusi, turinti visą atsakymo suformulavimui reikalingą medžagą; bet, žinoma, čia reikia šventojo, kuris jį iškeltų“ [4]. Vadinasi, reikia to, kuris užduoda klausimus, kuriam įdomu ir kuris nori juos kelti. Ar aš pati visuomet taip elgiuosi? Galbūt.

Juk iš tiesų ne taip jau lengva kiekvieną kartą dalyvaujant mišiose užmiršti poetoCzesłavo Miłoszo laiške Mertonui išsakytą mišių ir gimnastikos, ar mišių ir spektaklio paralelę. Pastarąją savo knygoje mini kardinolas Christophas Schönbornas:

Mano jaunėlis brolis yra kino ir teatro aktorius. Kartais jį paerzinu sakydamas: „Žinai, mes vaidiname vieną pjesę jau du tūkstančius metų. Kiekvieną kartą tą pačią, bet visada susirenka žmonių. O jums teatre kiekvienais metais reikia keisti programą [5].

Ši citata ir abu palyginimai, žinoma, prašosi konteksto. Tačiau nuo jo atsiriboju.  Mat abu vaizdiniai (tik juos, o ne žmones ar kontekstus nejučiomis prisimenu)  man pirmiausia svarbūs patys dėl savęs. Nes lyginti mišias su kuom nors nėra patogu, galbūt net nelabai sveikintina. Tačiau mišių-spektaklio paralelė juk iš tiesų klausia: kodėl taip nėra? Ir iš kitos pusės – kodėl spektaklis niekada nebus (ir tai yra puiku) mišios, ir jokie neva dvasiniai dalykai niekuomet neatstos tų tikrųjų. Galbūt panašiai, kaip sportuojant įgytas nuovargis skirsis nuo to, kurį patiriame per mišias. Ši, mišių-gimnastikos paralelė, įvardyta žodžiais, kiek netikėtai leido susipažinti su šv. Izaoku Siru. Vienas draugas priminė… Nors primint nebuvo ko, nes apie šį šventąjį nieko ir nežinojau. Taigi, pasak jo, jei po maldos žmogus nėra kūniškai pavargęs, tai anokia malda. Vadinasi, sportuokim. Ir geriau ne teatre.

Arba atvirkščiai – atpažindami kasdienybėje tvyrantį tradicijos svorį.  Toks žvilgsnis – tai buvimas, žvilgsnis pro langą, ilgainiui virstantis Taizé kaimelio kalva ar dar kuo kitu. Tarsi daugiau nieko ir neturėtume, tarsi tik čia ir dabar, nepriklausomas nuo aplinkybių vis iš naujo mums bylotų klausimu tapęs atsakymas.

 

[1] Ed. Jonathan Montaldo,  Entering the silence /Becoming a Monk & Writer / The Journals of Thomas Merton / Volume Two 1941–1952,San Francisco: HarperSanFrancisco, 1996, 187.

[2] Thomas Merton, Septynaukštis kalnas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, 432.

[3] Hans-Georg Gadamer, „Autoriteto ir tradicijos reabilitacija“,  Regnum, Vilnius, 1991, Nr. 1, 20.

[4] Ettiene Gilson The Mystical Theology of Saint Bernard, New York: Sheed and Ward, 21.

[5] Christoph Schönborn, Džiaugsmas būti kunigu, Vilnius: Aidai, 2010, 87.

Nuotrauka priklauso Grigory Kravchenko
3 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *