Jūratė Šutaitė
2013-09-18

Paraštės (1)

Paraštės – tai ciklas straipsnių apie rašytojus ir kūrinius. Jie sudėti iš minčių, kurias esame linkę pasižymėti paraštėse šauktukais, piešiniais ar tik mums patiems suprantamais ženklais. Tai, kas traukia akį ir priverčia patyrinėti giliau. Tai, ką netikėtai atrandame. O atradimai turtina.

Juozas_Baltušis

I

 

Ir būna gi taip – ne kiekvienas lapas lygus, ne kiekvienas paviršius be rėžių. Kas čia tokio – viena kita raukšlelė, išlindęs grubumas… Bet kartais pirštai užkliūva ir pradeda tyrinėti. Aptiks net ir mažiausią plyšelį biografijoje, kūryboje.

Juozas Baltušis – rašytojas, priklausęs kartai, išgyvenusiai didžiąsias permainas – pasaulinius karus, Lietuvos iškilimą ir pranykimą galingoje imperijoje. Jo šeima – šių virsmų atspindys. Brolis Leonardas Juozėnas – vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos lakūnų, sesuo Marytė Juozėnaitė – vienuolė, sovietmečiu slapsčiusi „Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerius, o Albertas Juozėnas, pasivadinęs Juozu Baltušiu, – produktyvus rašytojas, deja, išlikęs nedaugelio šiandieninių lietuvių sąmonėje.

Tik keli momentai.

Pirmasis – tarybinės rašytojų sąjungos pirmininkas, sumalęs į miltus ne vieną tuometinei valdžiai neištikimą kūrėją, tačiau neginčijamai talentingas, verstas į švedų, prancūzų kalbas bei tituluojamas moderniojo realistinio pasakojimo mokytoju.  Literatūrologai Baltušį lygina su švedų literatūros genialiu impresionistu Knutu Hamsunu. Romanas „Sakmė apie Juzą“ 1991m. Prancūzijoje apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger premija, skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą.

Antrasis – 1988, sąjūdžio vėjai Lietuvoje. Rašytojas, gatvėje žurnalistų paklaustas, ką mano apie Lietuvos nepriklausomybės idėją, pareiškia, jog tai – tik saujelės buržuazijos svajos, nederančios su daugumos visuomenės nuomone.  1990 – aisiais prie jo namų mėginama palaužti rašytoją morališkai labiausiai niekinančiais būdais – J. Baltušio knygos deginamos autoriaus akyse, tiesiai po jo buto langais, kas dieną laukia būrys Baltušį keiksnojančių vilniečių. Šiandien jo prozą vargiai rastume bibliotekose, ji nėra įtraukta į literatūros programas, tačiau turime pripažinti jo įtaką lietuviškos prozos formavimuisi.

Istorijos teismas aplenkia žmogiškumą. Įžvalgus net ir šiais įžvalgiais laikais lieka A. Maceina: „Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis!“. Suvokti, kad pavargusi, raukšlėta žmogaus ranka tai ne tas pats suglamžytas, išterliotas popierėlis, kurį lengva ranka metame lauk.

Nuotrauka pasiskolinta iš Wikipedia
9 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *