Paraštės – tai ciklas rašinių apie rašytojus ir kūrinius. Jie sudėti iš minčių, kurias esame linkę pasižymėti paraštėse šauktukais, piešiniais ar tik mums patiems suprantamais ženklais. Tai, kas traukia akį ir priverčia patyrinėti giliau. Tai, ką netikėtai atrandame. O atradimai turtina.
Jo laukas plytėjo neartas nesėtas,
Mums tokių nereikia, mums tokių negaila.
Du buvo protingi, o trečias poetas,
Dabar nusijuokim iš trečio, iš kvailio.
„Trys broliai“, Aktorių trio
…Nepaliaujantis lietus čaižo brezentinį lietpaltį, guminiai batai giliai susmenga į juodžemį, kas žingsnis vis sunkiau traukti kojas iš molingos žemės, bet jis eina toliau, apvaikšto laukus palei mišką, sudiržusiom rankom paglosto želmenis ir nužingsniuoja namo – atsisėdęs prie lietaus srovelių išmarginto lango, paima plunksną…
Portretas poeto, kuris nearė ir nesėjo lauko, kai tuo tarpu kitų laukuose siūbavo aukščiausias vasarojus. Liūdnas, tačiau iškalbingas portretas. Kai 7 – 8 dešimtmetyje lietuvių literatūroje ėmė rastis šiandieną žinomų poetų pavardės, jų kūryba buvo spausdinama kultūrinėje spaudoje, viena po kitos ėjo knygos, Antano Kalanavičiaus pavardė nesumirgėjo tarp kitų. Skaitytojai su jo netradicine, fenomenalia poezija susipažinti gavo progą tik 1994 metais, kai J. Vaičiūnaitės pastangomis išėjo poeto rinktinė „Ne akmenys guli“.
Gimė ankstyvo pokario metais kalvio šeimoje Dzūkijoje. Dar būdamas moksleivis ėmė spausdinti savo kūrybą mokyklos, rajono laikraščiuose, dalyvavo literatūriniuose konkursuose. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Antanas Kalanavičius buvo pateikęs „Vagos” leidyklai, komisijų svarstymams net keturis eilėraščių rinkinius, kelias vaikams skirtas knygas. Nė viena jų nebuvo išleista. Po studijų baigimo grįžo į gimtąją Sapiegiškę, vertėsi iš tėvo išmokta kalvyste, žemės ūkiu bei kūrė. J. Apučio prisiminimai kalba patys už save:
„Ant stalelio prie lango gulėjo krūva išardytų vienos linijos sąsiuvinio lapų. Daug buvo prirašyta stambia pražergta rašysena. Netoli nuo jų pūpsojo dėžutėje keistų draikanų kupstelis. Atsargiai metęs žvilgsnį supratau, jog tai rūkomojo popieriaus skiautelės nuo išardytų nuorūkų. Matyt, prispirtas bepinigės, šitaip išdarinėja savo paties palikimą…“.*
Rašė iš paskutiniųjų stengdamasis išsilaikyti, panaikinti skolas, tačiau kūryba keliavo „į stalčių“. Amžininkai prisimena netikėtą įvykį, nutikusį jau nepriklausomoje Lietuvoje. Varėnos savivaldybė nusprendė pasitarnauti Dzūkijos krašto poetams ir pasisiūlė savo lėšomis išleisti poeto S. Gedos, kaip dzūko, eilėraščių rinktinę ir su derama garbe tai pareiškė miesto iškilmių metu. S. Geda atsisakė tokios paramos ir pasiūlė išleisti A. Kalanavičiaus eilėraščių rinktinę bei taip iš tiesų pasitarnauti Dzūkijos krašto kultūrai. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo išgirstas, Kalanavičiaus kūryba nemasino valdžios asmenų. O kai iš rašytojų sąjungos poetą pasiekė piniginė parama, pašto darbuotoja nepatikėjo, kad ji iš tiesų skirta šiam keistam žmogui, ir neišdavė pinigų, palaikiusi tai klaida.
Ir iš tiesų, skaitydamas A. Kalanavičiaus eiles turi būti nuolatos suklusęs. Nauji, ausiai neįprasti, sakytumei, keisti žodžiai priverčia vaizduotę rimtai dirbti. Nes vargu, ar kokiuose slaptuose žodynuose atrastum, ką reiškia „aprimdinėjo“, „perluotragiai“, „girgždutis“, „įlinkdinėti“. Ir būtų neteisinga vadinti šį poetą žodžio puošeiva, dabita, dendžiu – veikiau regi A. Kalanavičių kaip kalbos archeologą, dar tebekalbantį protėviška indoeoropiečių kalba arba kaip kalvį, ramiai dirbantį geležį savo kalbinėje kalvėje. Kalanavičius magiškas – besiskiriantis ir nuo žemininkų, lietusių širdis nostalgišku lietuvio žemdirbio archetipu, ir nuo modernėjančios lietuvių poezijos atstovų, jau aiškiai tolstančių nuo minėto archetipo.
Pasikartosiu, šis portretas liūdnas, bet iškalbingas. Jis priverčia mąstyti apie trečią brolį, kuris tariamu lengvabūdiškumu, jautrumu kelia juoką. Apie kūrėją, kuriam pripažinimas, įvertinimas yra būtinas. Ne demonstratyvus plojimas per petį, o nuoširdus, atidus įsiklausymas į tai, kas sakoma. Ne tuščiažodžiavimas, o įvertinimas, skirtas būtent tam kūrėjui, kurį norime pažinti. Nes kiekvienas žodis laukia atsakymo. O jo beieškodami, patikinu, suprasime, kodėl gi poeto laukas nesuartas.
Gilesnei pažinčiai eilės
–
* A. Kalanavičius, „Ne akmenys guli“, LRS leidykla, Vilnius 1994, p. 9
7 – paspausk ir pagirk!