Emilija Pundziūtė Gallois
2013-11-21

Pakalbėkim apie pinigus

Prieš kokią savaitėlę į šio tinklaraščio autorių vidinę diskusiją Martynas „įmetė“ porą straipsnelių apie parašyto ar ištarto žodžio vertę ir apie tai, kaip (ne)atlyginama tiems, kurių darbo rezultatas nėra koks nors daiktas ar paslauga, bet idėjos, žinios, kūryba. Kaip atlyginti mokslininkams ir kūrėjams už mintis, kuriomis jie dalijasi, yra sena problema. Jei už kokį daiktą atėjus į parduotuvę esame įpratę mokėti pinigus, už paskaitą arba už perskaitytą eilėraštį atsilyginti nėra taip jau įprasta. Pinigai toks dalykas: užtenka apie juos prabilti, kad sukeltum didžiules diskusijas. Tad ir nusprendžiau pasiūlyti čia porą šios temos vertinimų.

4936452797_f2508b8ed4

Problema Lietuvoje yra kiek platesnė ir liečia ne tik kūrybinį darbą, bet ir bet kokį idėjinį darbą: nesame pratę pirkti meno kūrinių, remti internetinių portalų, nei savanoriškais pagrindais dirbančių organizacijų. Nesame išsiugdę finansinio solidarumo su tais, kurie dirba ne tam, kad „kaltų pinigus“, bet kuriems net ir tokį darbą dirbant reikia išgyventi. Todėl, man rodos, Lietuvoje toks silpnas nevyriausybinis sektorius. Beveik vienintelis finansų šaltinis nepartinėms NVO, kūrybiniams žurnalams ar šiaip pilietinėms iniciatyvoms vis dar yra valstybinės programos arba kokie nors fondai, kurių ištekliai taip pat nėra begaliniai. Prancūzijoje nevyriausybinis sektorius laiko savo garbės reikalu nebūti finansuojamu valstybės, kad išlaikytų savo nepriklausomybę ir savo „nevyriausybiškumą“. Lietuvoje, man rodos, be oficialių pinigų organizacijai būtų beveik neįmanoma išgyventi. Tokios organizacijos kaip ateitininkai didžiausią dalį savo veiklos gali įgyvendinti tik besiremdamos savanoryste. Savo renginiuose, savo ruožtu, jos yra priklausomos nuo panašaus savanoriško mokslo ir kūrybos autoritetų indėlio. Savanoriškumas ir labdara – tai labai geri dalykai (tai jau atskira tema), tačiau nepakankami, nes kažkur šioje grandinėje yra žmogus, kurio kasdienybė priklauso nuo to, ar už jo kūrybą kas nors sumokės. Jo kūrybos kokybė, deja, taip pat priklauso nuo pinigo: jei jis galėtų atsidėti kūrybai užuot ieškojęs naktinio darbo gamykloje, visi nuo to praturtėtumėme. Bet tam turime pradėti vertinti idėjas bei kūrybą ir laikyti tai mūsų bendru visuomenės turtu, kuris neatsiranda „už dyką“, nors taip gali ir pasirodyti. Reikėtų kažkaip pradėti mokytis tiek patiems, kurie gali, remti vieni kitus finansiškai, tiek išdrįsti panaudoti naujus finansų paieškos metodus nevyriausybinei veiklai (pvz., iš privačių šaltinių). Tuo pačiu reikia pradėti galvoti apie tai, kaip atlyginti mums talkinantiems mokslininkams ir kūrėjams, kurie atvažiuoja mums skaityti paskaitų.

Kita vertus, visos kūrybinės ir nevyriausybinės veiklos sudėliojimas į rinkos santykius „perku-parduodu“ lygiai taip pat „žudo“ kūrybą ir nevyriausybinę veiklą. Savanorysė ir idėjinis darbas yra tiek pat svarbūs, kiek ir finansai. Mažų mažiausiai įtarimą kelia tie, kurie garsiai visiems aiškina: „Aš tai savo idėjų už dyką nedalinu. Jei norit mane išgirsti, tai susimokėkit.“ Panašu, kad jie kuria tam, kad gautų pinigus, o ne tam, kad kurtų. Todėl dažnai nežmoniškai daug kainuojanti visokio plauko šiuolaikinių ekspertų „išmintis“ yra gerokai abejotinos vertės. Psichologai galėtų daug pasakyti apie tai, kaip pinigai sugadina motyvaciją: o kodėl man stengtis, jei vis vien gaunu pinigus?

Kūryba yra toks dalykas: jos vertę gali nustatyti tik jos kritikai ir vertintojai, o ne patys kūrėjai. Jei parašiau knygą, kurią visi nori pirkti, gausiu savo idėjų vertą atlyginimą (su sąlyga, kad visuomenė mano knygą pirks, o ne bandys „parsisiųsti“ internetu – žr. pirmą šio straipsnelio dalį). Be to, kūrėjai peno gauna iš visuomenės: iš diskusijų, iš bendravimo, kritikos ir idėjų kaitos. Negalima sakyti, kad paskaitininkas, atvažiavęs į renginį, iš jo išvažiuoja visiškai nieko iš jo nepasisėmęs (nebent jo publika buvo beviltiškos į nieką nereaguojančios „daržovės“). Be to, solidarumas galioja tiek gaunantiems kūrybos vaisius, tiek juos brandinantiems: vieni gali kitus paremti pinigais, kiti – idėjomis. Tad pritariu tiems autoriams, kurie teisėtai prašo atlyginimo iš galinčių susimokėti, bet nereikalauja iš tų, kurie tam išteklių neturi (pvz. iš jaunimo NVO). Tokiu principu vadovavosi prof. Higgins’as G. B. Shaw „Pigmalijone“, sutikdamas popierinių gėlių pardavėją mokyti taisyklingos anglų kalbos už kelis skatikus, nes jos biudžetui tai buvo neproporcingai didelė suma.

Sudėtingas su tais pinigais… Geriausia būtų, jei jie kuo dažniau būtų priemonė (vieniems laisvai kurti, kitiems be sąžinės graužimo naudotis tais kūrybos vaisiais) bet ne tikslas, dėl kurio kuriama.

Nuotrauka - Kaptain Karrot
12 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Taip. Finansai yra sritis, kur labai reikalinga pusiausvyra. Vienas pažįstamas skautas pasakojo, kad viena didžiausių Belgijos skautų organizacijų iš savo pavadinimo vis dar neišima žodžio “katalikiška”, nors ugdymo metodas ir patys nariai jau seniausiai nutolę nuo tikėjimo praktikos, grynai praktiniais sumetimais – taip lengviau gauti finansavimą iš įvairių fondų…
    Man atrodo, kalbant apie NVO ir finansus, labai svarbus yra mišrus modelis. Organizacija turi turėti lėšų įdarbinti bent kelis žmones, kuriems idėjiškai būtų artima ta veikla, kurie galėtų skirti visą savo profesinę kompetenciją organizaciniams, kūrybiniams ir kitokiems darbams. Bet organizacija taip pat negali išilkti be savanorystės, kuri įrodo, kad jos atstovaujamos idėjos uždega aplinkinius, verčia susimąstyti, įsitraukti.
    Grįžtant prie įrašo – labai didelė problema apčiuopta. Kai (beveik) viską gali rasti internete, kam dar kam nors už ką nors mokėti, ypač kalbant apie idėjinius produktus, kūrybą? Šiaip, labai daug nepagarbos pas mus autorinėms teisėms… Kai pats atsistoji į autoriaus poziciją, tada tai labai gerai supranti. Parašai per kelis metus eilėraščių knygą ir už ją gauni honorarą, kuris minimalios algos nesiekia :) Rinkos dėsniai sako “nerašyk eilėraščių”?
    Kita vertus, meilė pinigams toli gražu nėra sprendimas. Komercializuodamas savo veiklą, ar ji būtų idėjos (knygos, paskaitos, seminarai), ar kūryba (įvairiausias menas), gali pagrindiniu tikslu paversti pinigus ir taip suprastinti savo darbų kokybę. Juk verslas orientuojasi į maksimalią naudą minimaliomis sąlygomis.

  2. Apie finansus. Kūryba kūrybai nelygu. Man, pvz., dauguma moderniojo meno eksponatų nėra menas. Ir ne visa šiuolaikinė poeziją yra poezija. Kai kurių šiuolaikinių paskaitininkų paskaitos ar net komercinių radijo stočių laidų vedėjų darbas neatrodo vertas tos sumos, kurią jie gauna. Apmaudu, kad pigiausią popsą grojančios (žiopčiojančios) (merginų) grupės yra ir brangiausios. Daug tų paradoksų. Ir tikrai gaila neįvertintų žmonių, kūrėjų iš didžiosios raidės.
    Bet sutinku su Emilija – man atrodo, kad pinigais atsilygindamas kūrėjui mažų mažiausiai parodai pagarbą ir gerbi jo orumą.

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *