Komentarai ( 16 )

1. Labai gerai pastebėta :) Kuo geresnis ir geriau išsiauklėjęs tampi, tuo geriau elgiesi su kitais, tuo daugiau jiems gali duoti. Žinoma, reikia saugotis tam tikro snobizmo, kuris tiek mane kamavo (ir dar pakamuoja), pamenu, tiek neretai kamuoja dažną išsilavinusį žmogų. Snobas tas, kuris puikuojas įvairiom savo žiniom ir gebėjimais, siekia savo tobulumu įgyti pranašumo, užuot įdarbinęs tai kitų labui ir siekęs tobulumo, nes tai atitinka žmogaus pašaukimą didesniems dalykams. Mano galva, nuo snobizmo saugo paprastumas, bendravimas su įvairiais žmonėmis, prisižiūrėjimas nuo puikybės… O ji visad šalia, ypač, kai tikrai gerai elgiesi :) Padeda ir tikėjimo patirtis, kokie esam menki mylėti ir daryti gera be Kristaus.

   Reply

2. Šiandien Pandėlio Šv. Onos kuopos susirinkime skambės šis pranešimas. Labai taiklu. :)) Dėkui, Martynai. :>

   Reply

3. Ei, Girmante! Smagu :)

   Reply

4. Grazu. Buvau pasiilgusi “vitrazu” :)

   Reply

5. “Ieškoti gėrio, džiaugsmo, geros draugijos, atsiriboti nuo bjaurasties – tai nepadaro tavęs išlepusiu, atsainiu žemesniems už tave. Atvirkščiai. Tai didina žmogaus jautrumą, įgalina išmokti padėt kitam.” Nelabai suprantu,kaip tu tai argumentuoji, Martynai. Kaip tu gali būti jautrus skurstančiam, jei visą laiką praleidi “geroje draugijoje”? Ar intelektualios diskusijos, grožis ir knygos tėra vieninteliai tavo jautrumo ugdymo šaltiniai? Grožiu jautrumą ugdė Viduramžiais, bet šiandien mes gyvename stipriai racionalizuotame pasaulyje, kur tokie metodai ne visada yra efektyvūs.
   Yra per daug lengva atsiriboti nuo socialinės realybės, teisinantis, jog nori gyventi grožyje – net jei tai dvasinis, o ne plastinių operacijų grožis. Tai viso labo tėra bėgimas nuo nemalonio realybės savęs teisinimas, kuriuo naudojasi labai daug vidutinės aukštesnės klasės liberalų, bet kuris yra gajus ir tarp intelektualaus (taip ir ir krikščioniško) jaunimo: “mane jautrų padaro vien tai, kad mes prie vyno su puikiais draugais ir gražioje aplinkoje kalbam apie socialines problemas”. Kaip?
   Aš tikrai norėčiau, kad mano vaikai suvoktų socialinę realybę. Tai neturi nieko bendra su kilnumu. Tai tiesiog veda prie suvokimo, jog kitas žmogus egzistuoja šalia. Per daug piliečių šiandien mato žmones socialiai jautriose grupėse kaip objektus, kaip “kitokius žmones nei mes”. Turbūt pats supranti, jog toks skirstymas pagal žmogiškumo apibrėžimą bei subjekto redukavimas į objektą yra baisaiai baisiai problematiškas.
   Tesininimasis, jog kilnumas bei jautrumas gali būti ugdomas vien estetika bei intelektualiais instrumentais veda prie hermetiško užsidarymo nuo visų kitų socialinių grupių, kurioms nepriklausai. Ateitininkija nuo tokio užsidarymo taip pat nėra apsaugota.

   Reply

6. Ir dar – kas iš to, kad grožis laimės, jei tai bus pergalė tik siauram visuomenės segmentui?
   Suprimityvinu: http://www.youtube.com/watch?v=i4qQ4dYNK6M :)))

   Reply

7. Svarbiau, kad ne ateitininkija nėra apsaugota, o kiekvienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo tokio atsiribojimo :) Marija, ačiū už kritišką komentarą, nors turėtum įvertinti ir tai, ką sako Martynas. Labai sveika ir normalu, kad žmogus siekia gėrio, grožio. Ir kuo daugiau. Tai žmogiška, nes savo kūrybinga ir į gerus dalykus besiveržiančia prigimtimi žmogus rodo esantis žmogumi. Svarbiausia neatbukti ir kad tas gražus pasaulis netaptų atsiribojimu. Vis dėlto, Martyno įžvalgos labai aktualios, nes kultūros nuosmukis atsiranda ten, kur žmogus nesirūpina savo kultūra.
   Kalbant apie neatbukimą, man labai reikšminga yra istorija, kurią nuolat pasakoja mano teta. Ji jaunystėj bendravo su labai puikia kompanija, skaitydavo geras knygas, eidavo į spektaklius, diskutuodavo apie Tarkovskio filmus, iki paryčių kalbėdavosi apie pasaulio problemas ir gerinimo būdus gerdami vyną… Žodžiu, beveik ta pati ideali kompanija, apie kurią Martynas kalba :) Tačiau galiausiai nutiko taip, kad ji turėjo rinktis – arba likti mieste, arba keliauti į kaimą prižiūrėti beglobių vaikų. Ir ji pasirinko prižiūrėti vaikus. Ir suprato, kad jiems ne Maceiną cituoti reikia, o meilės, maisto, išskalbtų rūbų… Visada apie tai kalbėdama akcentuoja vieną dalyką, kalbėjimas apie gėrį ir grožį labai dažnai lieka kalbomis. Tikrasis gėris ir grožis – aukotis dėl kitų, juos mylėti. Išmokti visko atsisakyti, kad viską iš naujo kaip Dievo dovaną atrastum. Dar ir dabar mano teta mėgsta gerus filmus, vyną, pokalbius iki išnaktų. Ir visada turi ką pasakyti, ir yra labai rūpestinga, meili, giliai tikinti. Puikus pavyzdys, kad aukšta dvasinė kultūra ir tikėjimas labai puikiai gali derėti. Žinoma, jis gali tapti ir hermetiška erdve, jei vietoj tikrovės rinksies tai, kas tau maloniau ir patogiau.

   Reply

8. Nemanau, kad grožis, dvasinė kultūra ir tikėjimas yra kaip nors nesuderinami. Tiesa sakant manau, jog problemos, apie kurias kalba Martynas ir kurios neramina mane pačią yra skirtingų socialinių grupių problemos. Galbūt Martynas kalba apie tuos, kuriems dvasinis gyvenimas ir, sakykim, kultūra, dar nėra svarbi gyvenimo dalis, o aš kalbu apie tuos, kurie ir taip gyvena intenstyvų dvasinį, kultūrinį bei intelektualinį gyvenimą

   Reply

9. Kaip aš suprantu, Martynas kalba apie poreikį save ugdyti. Jis galioja visoms socialinėms grupėms, tiek tiems, kurie jau tai daro, tiek tiems, kurie tame yra apsileidę. Tie, kurie jau ir taip intensyviai tai daro (juos, manyčiau, išskiria ne Martynas, o Tu, Marija), turi iššūkį nesupainioti prioritetų ir nesirinkti sugalvotosios tikrovės vietoj tikrosios :)

   Reply

10. Buvo čia aną savaitę. Stoviu autobuse. Šalia du šešiolikmečiai. Kalbasi apie tai, kuris daugiau žaidžia kompiuteriu, ir keikiasi, gausiai. Senutė paprašo jų, kad pasitrauktų nuo durų: jai reik išlipt. Tie vos juda ir kažką ironiškai papeza. Čia jau pakėliau vieną antakį. Tada įspėjau juos, kad būtų mandagesni – ypač su vyresniais. Ir mažiau keiktis, nes čia tai nepriimtina. Tada teko pasiklausyt jų nusistebėjimų, kad šita taisyklė niekur neužrašyta ir kas aš čia toks, kad nustatinėju taisykles. Ir dar kad jie iš Naujosios Vilnios, ir ten tai priimtina. Daviau patarimą nusivalyt purvą, kai išlipa iš savo pelkės į miestą. Aprimo truputį.
    Šiaip tikrai susimėčiau, kai jie apeliavo į mano autoriteto šaltinį. Gal būtent jie man turėtų padėti – atsipalaiduot, užsimiršt? Tai taip madinga ir tariamai sveika.
    Labai nemėgstu važinėtis autobusais, troleibusais. Gera buvo aną pavasarį, kai galėjau į studijas vaikščioti pėsti. Tiesiog nusiteikimas būna kitoks. Kai nebereik į praktiką, vėl galiu sau leisti beveik nevažinėt vieš.transportu. Ir gerai.

    Liberalus požiūris – žemesni sluoksniai turi lygiuotis ir žiūrėt į aukštesnius, veržtis prie jų.
    Socialistinis – atvirkščiai.

    Šiaip nepalaikau nė vieno jų, pasistengiau lakoniškai tai išdėstyt. Bet, man atrodo, Lietuvoj didesnė bėda tame, kad žemesni sluoksniai nejaučia veik jokios traukos žvilgtelt iš savo balos.

    Dėl autobusų. Važiuodamas juo tu tiems žmonėms niekuo nepadedi, niekuo. O jie tave nusmigina žemyn. Reikia su jais bendraut, aišku. Bet ne ten, kur jų daug, jūsų – mažai: toks bendravimas nejudins padėties į gerą.
    Ateitininkai nėra akvariumo žuvelės, kad du mėnesius nevažinėję autobusu pamirštų apie kitų buvimą… Tiesiog kovoje su barbarybe ginklus reikia rinktis vis kruopščiau. Nes šitame 4D žaidime sunkumo lygis jau beveik pasiekė insane.

    Reply

11. Kultūra, mandagumas privaloma tiek liberalams, tiek katalikams, tiek paaugliams, tiek troleibusuose, tiek mieste, tiek kaime, tiek Lietuvoj, tiek Prancūzijoj… Čia, mano galva, bendražmogiškas dalykas. Ir normaliu laikau pasipiktinimą, kai tos kultūros stinga. Ir nusivylimą, tuštumą, kai be PC žaidimų ir internetų nėra apie ką su žmogum pakalbėt. Dvasios ubagystė, deja, dabar labai madinga (aš apie plačiuosius sluoksnius). Vis dėlto nereikia ir Marijos įžvalgos pamiršt, mylėt reikia visus (šiuo atveju visus reiškia tą, kuris konkrečiai būna šalia), taip Dievas moko. Ir tam jis suteikia jėgų, nes žmogiškas jėgas tai akivaizdžiai pranoksta :) Kartais mylėti reiškia ir sudrausti arba pabarti (taigi, Martynai, meilė kaip autoriteto šaltinis; gal kada aptarsim). O kartais – tiesiog įžvelgti žmogų net už viso jo skurdo.

    Reply

12. Dar radau iš šiandien skaitytos Skrupskelio knygos „Ateitis draugai“, psl.240. Kalbama apie 1916 metus:
    „Lygybės [pas socialdemokratus] siekta pakeliant žemesnius, o ne nužeminant aukštesnius. Panašiai tuo metu mąstė ir ateitininkai, kalbėdami apie darbą su liaudimi: „Prie darbo žmonių padėjimo ir visos socialinės tvarkos pagerinimo privaloma eiti ne revoliucijos keliu, bet evoliucijos, kurios įrankiai yra: darbininkų švietimas, traukimas į profesionales draugijas, valstybės įstatų tobulinimas.“ [..] Pritardami socialdemokratų siekiams, dėl priemonių ateitininkai lieka ištikimi krikščioniškajai žmogaus sampratai ir nesusigundo utopizmu: ne rojų žemėje žadanti revoliucija, bet kantrus nuolatinis darbas, kurį kiekviena karta turės pradėti iš naujo.“

    Reply

13. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-23-mantas-adomenas-sventove/55083
    Šis straipsnis – nuostabus mano šiandienos atradimas. Ir į šitą temą tinka. Siūlau perskaityt prašalaičiams, skaitantiems šį komentarą.

    Reply

14. Ne kosmiškos kokybės, bet vis šiokie tokie vaizdo trupiniai iš Kauno Arkikatedros bazilikos. Šiandien ten kaip tik vėl vijosi šviesos gijos, apie kurias rašiau.

    

    

    

    Beje, kitąmet šiai šventovei – 600 metų.

    Reply

15. Oho, šiose berods telefonu darytose nuotraukose užfiksuotas tikras Anapusybės atsivėrimas!

    Reply

16. Čia pritarimas Martyno ankstesniam komentarui „Lygybės [pas socialdemokratus] siekta pakeliant žemesnius, o ne nužeminant aukštesnius. ” Amerikoje dažnai kartojamas tarp Ateitininkų (ypač per Ideologinius Žiemos Kursus) įšūkis “Kilti ir Kelti” čia labai tinka.

    Reply