Marija Antanavičiūtė
2012-11-16

Tauta autobuse

Viešasis transportas surenka ir trumpam uždaro visus mažose dėžutėse. Daugeliui toks uždarymas sukelia diskomfortą, nuo kurio reikia gintis skėčiais ar gelbėtis didelėmis ausinėmis ir muzika. Troleibusuose aktyvios pensininkės garsiai bėdavojasi, smirdantys paklydėliai šildosi trumpam radę pastogę nuo lietaus. Autobusuose mokytojos taiso kontrolinius, mokiniai ruošiasi tiems patiems kontroliniams ir apkalbinėja mokytojas. Metro įlipa vyras su kolonėle ir, paleidęs bumčiką, groja akordeonu ar tai triūba, nors niekam ta jo muzika nepatinka, ypač vyrui su itin gerai nušveistais aukštos kokybės odiniais batais, ar tam žilabarzdžiui indui, visos kelionės metu užmerktomis akimis niurnančiu kažką po nosim, gal užkeikimus ar laiminimus.

Girdėta istorija: kontrolei sučiupus paauglį be bilieto (tai buvo jo pirmasis maištavimo važiuojant zuikiu bandymas), šis apsiverkė ir supanikavo. Vyras, važiavęs tame pačiame autobuse, sumokėjo baudą (trisdešimt eurų, apie šimtą litų) už vaikį.

Matyta istorija: kailiniuota moteris dailiai nulakuotais nagais užspaudė nosį miegančiam vyrui, juodomis panagėmis, idant šis prabustų. Vyras, nusikratęs miego likučius, nuoširdžiai padėkojo moteriai, visi šypsojosi miegaliui.

Vėlyvajame kapitalizme viena iš paklausiausių prekių yra privatumas ir izoliacija: turtingieji moka idant galėtų vieni apsipirkinėti parduotuvėse pasibaigus šių darbo laikui; už pinigus galima nusipirkti pirmumo teisę į lėktuvus, koncertus, pramogas ir pan. – kad tik nereiktų grūstis su visais. Įmonių savininkai turi privačius liftus, kad tik nereiktų susidurti su savais darbuotojais, o kur dar elitiniai klubai ar privatūs gyvenamieji rajonai.

Filosofas Michaelas Sandelas šį fenomeną vadina anglišku naujadaru skyboxization (skybox – specialios elitinės ložės sporto arenų viršuje, iš kurių puikiai matosi rungtynės, bet norintieji ten patekti turi mokėti tūkstančius; nepaisant to, paklausa tik didėja), lietuviškas atitikmuo galėtų būti ložizacija. Dabar už pinigus galima likti vienam, už pinigus tave gali atskirti nuo kitų, su kuriais gyveni vienoje erdvėje.

Tuo tarpu autobusai (o labiausiai – didmiesčių metro) yra bene paskutinė vieta, kur įvairiausių socialinių sluoksnių žmonės turi galimybę fiziškai pabūti vienas su kitu, atsitrenkti, reaguoti, gal net pakalbėti, ar paprasčiausiai prisiminti tų kitų žmonių egzistavimą (žinoma, itin didelė dalis žmonių, ypač mažesniuose miestuose, naudojasi automobiliais). Tai yra ne tik labai sveika, bet ir svarbu demokratijai, o ypač – pliuralizmo užtikrinimui. O ir adekvačiam socialinės tikrovės suvokimui nekenkia. Fizinis buvimas kartu ne tik primena, kad mes visi bent kažkokiu laipsniu gyvename vieną ir tą patį gyvenimą. Kartu šis priverstinis dalijimasis transportu padeda pamatyti skirtumus tarp vienas kito, o geriausiu atveju — ir suprasti tą kitą, besilaikantį už to paties turėklo autobuse.

Intelektualams tampa vis lengviau toleruoti kitokius įsitikinimus bei religines pažiūras, nei susidurti bei toleruoti smirdančią socialinę tikrovę. Net mitingai bei įvairios demonstracijos suburia tik tam tikrą (ir gana siaurą) socialinę bei geografinę visuomenės dalį, taip tik dar labiau skaldydami pastarąją. Retas jaunuolis lakuotais batais ir spalvotomis kelnėmis stojasi prie violetinės bobulytės skardžiu balsu, net jei tiki tais pačiais idealais.

Patarimas pabaigai: jeigu jūsų kas nors paklaustų: “Tauta? Visuomenė? Kur tu jas matei?”, – beskit pirštu į pirmą pasitaikiusį autobusą.

-
Nuotrauka priklauso  ac.Zadam
14 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 11 )

  1. Čia labiau tinka miestams šis įrašas :) Kaip pati gerai pastebėjai, ypač tiems, kuriuose jau ir metro kursuoja. O kur tautą rasti kaimiškoje LTU? :)

  2. Esu girdėjęs terminą “skirtingų greičių visuomenės”. Vienos vaikšto pėsčios ar su dviračiais, kitos mašinomis greitkeliais ar lėktuvais. Esu skaitęs vieną baisią knygutė, deja nepamenu nei autoriaus nei pavadinimo, bet ten buvo kalba apie kalėjimų didėjimą, kol jie virs į izoliuotus kaimus be teisės patekti į viešas erdves (suprask – autostradas ir lėktuvus).
    Pritariu, kad viešasis transportas dar likusi ta erdvė kur susitinka skirtingos visuomenės, bet manau Lietuvoje per mažai žmonių, kad turtingesni žmonės vengtų kamščių. Net ir Vilniaus viešasis transportas nėra populiarus tarp pasiturinčių žmonių, jie mieliau prasėdės savo mašinoj kamštyje dvi valandas nei važiuos viešuoju transportu, kuriame gali sutikti žmones, sužadinančius sąžinės graužatį.

  3. O kodėl turtingas žmogus būtinai turėtų jausti sąžinės graužatį?
    Be to, argi atsiriboti kartais norime ne visi, nepriklausomai nuo mūsų socialinio statuso?

    Siūlyčiau sieti tą buvimą su kitais, gebėjimą būti atviram ir pažįstančiam, ne su išoriniais parametrais, o su vidiniais. Juk su įvairiausiais žmonės susitinkam daug kur – universitete, draugų šventėse, Bažnyčioje galų gale. Buvimas tarp žmonių dar nereiškia buvimo su jais :) Net troleibusuose ir metro galima atsiriboti nuo aplinkos (dauguma taip ir daro, antraip, nors išprotėk nuo tokio didelio vis naujų ir kitokių žmonių kiekio).

    Nors, žinoma, viešasis transportas pastato į specifinę padėtį. Ypač, per spūstis. Viena draugė yra taikliai pastebėjus, kad Vilniaus troleibusuose po darbo keliaujant namo, gali pamatyti, ko žmonės iš tiesų verti, kiek jie irzlūs ir nepatenkinti, ir atvirkščiai, kiek geba likti malonūs nepaisydami nuovargio, nepatogumų, susigrūdimo… :)

  4. TT, o ar mes nepakankamai patenkiname savo poreikį atsiriboti užsidarydami kambariuose, butuose, galiausiai – mašinose? Sutinku, jog aptarta situacija ryškesnė didesniuose miestuose, bet manau Vilniuje tą irgi galima pastebėti (manau tas dar pasitaiko tarpmiestiniame transporte).

    Aš kaip tik norėjau pabrėžti fizinį buvimą kartu. Jei koncentruosimės tik ties vidiniu, tai aš ir sėdėdama taip vadinamame filosofo krėsle, galiu teigti, jog jaučiu bendrumą su kiekvienu Lietuvos piliečiu. Bet kokia tai meilė, jei negaliu būti su ja vienoje erdvėje? Fizinis buvimas bažnyčioje šiuo atveju yra pats puikiausias pavyzdys, bet jo problema ta, jog bendrumas apsiriboja tik ties nedidele ir, dažniausiai, gana rinktine bendruomenės dalimi.

    Laukiu tavo straipsnio, Martynai :)

    Beje, gana įdomu stebėti įvairius mitingus Prancūzijoje, kur kai kuriose demonstracijose galima matyti ponus su mažyčiais šuniukais šalia nelegalių imigrantų.

    Ir nereikia koncentruotis tik į viešąjį transportą: tai tik eskizas, nurodantis į didesnę problemą – viešosios erdvės, kurioje vyktų tikras ir gyvas dialogas, trūkumą. Troleibusų tauta ir troleibusinis bendrumas tėra liūdna to trūkumo pasėkmė.

  5. O kaip tą viešąją erdvę kurti, Marija? :)
    Dėl vidinių ir fizinių bendrumų. Ginkdie, jų nepriešinu. Mano mintis veikiau buvo ta, kad svarbu IR vidinis atvirumas, be kurio jokia bendrystė negalima.

  6. Our lives are involved with one another, through innumerable interactions they are linked together. No one lives alone. No one sins alone. No one is saved alone. The lives of others continually spill over into mine: in what I think, say, do and achieve. And conversely, my life spills over into that of others: for better and for worse. So my prayer for another is not something extraneous to that person, something external, not even after death. In the interconnectedness of Being, my gratitude to the other – my prayer for him – can play a small part in his purification.

    Benedict XVI

  7. Marija, koks artimas straipsnis (bent man!). Būtent, kai atsikrausčiau į didmiestį susimasčiau, kad būtent čia, tokioje mažoje erdvėje yra įvairūs žmonės (tiek iš socialinės pusės tiek iš tautinės….) ir jie norom-nenorom turi būti kartu…
    Žavu, kad ne viena apie tai susimasčiau :).
    Sėkmės atrasti naujus perliukus!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *