Vytautas Markūnas
2015-06-15

Laiškai iš atostogų // Lukiškėse tavo šeimai dar yra vietos

CaliforniaPrison

Ką darytum, jei tavo brolis imtų pardavinėti narkotikus? Arba sesė įsisuktų į prostituciją? Jei tavo tėvas būtų mieste žinomas girtuoklis? Ar išsižadėtum jų? Šie dalykai gali atrodyti tokie tolimi, bet pagalvokim nuoširdžiai… kas mus verčia mąstyti, kad taip negalėtų atsitikti?

Kas mane privertė mąstyti apie šiuos dalykus? Deja, to priežastis yra Bažnyčios viduje įvykęs skandalas. Vienas italas salezietis, kunigas, 46 metų amžiaus, puolė labai žemai. Būdamas vienuolių bendruomenės direktorius, mokytojaudamas profesinėje mokykloje, jis ilgai gyveno dvigubą gyvenimą. Šiuo metu sėdi izoliatoriuje su ypač sunkiu kaltinimu – seksualinis vaikų išnaudojimas. Tai niekaip nepateisinama. Jis sugadino ne tik savo gyvenimą, bet ir daugybės kitų – savo aukų, jų šeimų bei artimųjų… Jau nekalbant apie 6 saleziečių bendruomenės skaudžią situaciją, kai jų direktorius, kuris, pagal vienuolijos tradiciją, turėtų būti tėviškas bendruomenės vedlys, tiek laiko gyveno melagyste ir apgaulėmis.

Išgirdus šią trumpą šio skaudaus įvykio santrauką, vaizduotė iškart nupiešia du paveikslus – viename iš jų jis, nusikaltėlis, melagis, kuris nuo pat įstojimo į kongregaciją rezgė savo piktus planus, apgaudinėjo… Antrajame – tai, kas liko iš tame mažame miestelyje veikusių saleziečių namų, kurie anksčiau būdavo pilni vaikų, kupinų pasitikėjimo ir pagarbos ten dirbantiems saleziečiams. Dabar ten kojos turėtų nebeįkelti joks vaikas, joks sveiko proto tėvas neturėtų leisti savo atžalų net prie jų prisiartinti.

Iš pradžių ir aš pats buvau įsitikinęs šių dviejų dalykų teisingumu. Keista, bet abu iš jų yra neteisingi. Labai nustebau ir apsidžiaugiau sužinojęs, kad vaikai neišsižadėjo visos likusios saleziečių bendruomenės, kuri išgyvena labai sunkią krizę. Priešingai, jaunimas juos lanko, palaiko, šį savaitgalį suorganizavo bendrus pietus, daro viską, kad padėtų moraliai sugniuždytiems broliams. Tai beveik norisi pavadinti stebuklu. Šis jaunimas liudija, jog vieno klaida nėra jo artimųjų kaltė. Jei vienas kūno narys serga, tai nereiškia, kad visas kūnas yra sugedęs.

Tačiau supratęs, kad pirmasis mano vaizduotės padarinys –  ilgus metus piktus planus rezgęs melagis–  yra klaidingas, kiek išsigandau. Jis toks nebuvo. Daugybė liudininkų pasakoja, kad jis anksčiau nuoširdžiai ir gerai dirbo, vaikai prie jo buvo prisirišę, jį gerbė. Lygiai taip pat jis stojo į kongregaciją ne regzdamas tobulą blogio planą, o su nuoširdžiu troškimu pašvęsti savo gyvenimą dėl jaunimo. Ir štai čia iškyla problema, kuri liečia mus visus. Nors ir dabar galbūt su mumis „viskas tvarkoje“, esame „geri žmonės“, dėl kokios priežasties manome, kad vieną dieną netapsime „moraliai degradavusiais“? Kiek baisu tai pripažinti, bet jokio „saugiklio“ nėra. Nė vienas negalime garantuoti, kad vieną dieną netapsime tais, kuriais baisimės.

Sužinojus, kad tavo brolis pedofilas, tavo sesuo narkomanė ar tėvas paleistuvis, tikriausiai norisi pabėgti, pasislėpti nuo šio žeminančio prievartinio nenutraukiamo ryšio su šiuo žmogumi, kuris savo veiksmais sutepė ir tavo gyvenimą. Norisi jo išsižadėti. Paneigti jo artimumą, galbūt net taip gąsdinantį panašumą į tave. Juk jo dėmė matosi ir ant tavęs, nors tu ir nekaltas. Juk jo nuopolis – pažeminimas, kurio visiškai nenusipelnei! Būtent todėl taip stebina saleziečių provincijos vadovo žodžiai apie šį brolį, kuris padarė tokią klaidą: „Paniekinimas yra kelias į nuolankumą. Leiskim, kad mus pažemintų.“ Tokia didelė, matyt, yra broliškos meilės kaina.

Nuotrauka priklauso http://watchdog.org/
18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *