Kodėl man niekada neatrodė, jog vysk. Valančius panašus į Nedą Flandersą

2012-07-13, parašė

Šiais laikais itin retai pamatysi dėmesio vertą straipsnį apie Bažnyčios lyderius, istorines asmenybes, kurių biografijos įkvėptų tikinčiuosius. Pastebėjęs Santos įrašą suskubau nudžiugti, pagaliau kažkas iš užmaršties traukia mūsų vyskupus, bus ką skaityt. Tačiau it medaus puodyne besimėgaujant pal. J. Matulaičio nuopelnais Marijos žemėje teko karčiai susiraukti. Įmaišytas šaukštelis deguto sugadino  visą malonumą:

„Matulaitis dvidešimtame amžiuje Lietuvai buvo tas pats, kas vysk. Valančius devynioliktajame. Tik menka nauda iš tokio palyginimo, nes ką mes žinome apie Valančių? Kad jis buvo geras, geras, labai geras. Parašė Palangos Juzę.“

Štai ši, šaltojo dušo verta sentencija, kuri akivaizdžiai sumenkina iškiliausią Žemaitijos asmenybę, leidžia įtarti, jog autorė išties NEŽINOJO (savo tekste ji dažnai mini šį žodį) nieko apie Valančių, o istorijos pamokų metu, turbūt, saldžiai snausdavo.

Taigi, apie sėkmingo Nasrėnų kalvio vaiką.

Pradėkim nuo to, ką visi (mielieji, aš taip tikiuosi) žinome. Vyskupas Valančius įkūrė Blaivybės sąjūdį (tiesa, abstinencijos alkoholiniams gėrimams vyskupas nelaikė išskirtine dorybe, pats mėgo paragaut Prancūziško šampano). Svarbiausias uždavinys buvo kovoti su masiškai plintančiu alkoholizmu, kuris įtraukdavo ne tik vyrus, bet ir moteris. Kadangi vietos bajorijai degtinių varyklos buvo puikus verslas, jie versdavo savus baudžiauninkus pirkti ugninį vandenį kibirais, nesutinkančius bausdavo fizinėmis bausmėmis.

Sėkmingai skatindamas valstiečius atsisakyti „velnio lašų“ Motiejus Valančius iš susinaikinimo žabangų ištraukė Žemaitijos vyskupystę ir visą Lietuvą. Dar vienas plačiai žinomas nuopelnas yra pradinių mokyklų steigimas visose parapijose. Iš savų lėšų finansavęs šį projektą Valančius padėjo pamatus nacionalinei lietuvių valstybei. Tautinio identiteto neverta ieškoti pernelyg tolimoje LDK istorijoje. Už tai, jog kalbam ir rašom lietuviškai galime būti dėkingi tik ir tik (norisi pakartoti TIK) Žemaičių patriarchui. Verta pažymėt, kad XIX a.pab. lietuviškai kalbančiųjų buvo likę apie 600 tūkst. (daugiau nei 2/3 Žemaitijos vyskupystėje). Pilietinio karo metu Rusijoje raštą išmanė viso labo 2 proc. gyventojų (dauguma žydai). Rusai neturėjo filantropiškos asmenybės, kuri šalies mastu būtų rėmusi valstiečių švietimą. Dėl to reikėtų pateisinti net ir revoliucines keistenybes ir žiaurumus, juk beveik visa tauta buvo neišlavinti beraščiai, kuriems rėksniai – žaliūkai galėjo sekti nebūtas pasakas. Apie tai, jog Valančius yra knygų kontrabandos autorius, net neverta dilint klaviatūros mygtukų.

Vyskupas nevengdavo aštriai kritikuoti ir savo pavaldinių, atvirai aprašinėdavo šių nusižengimus. Net neabejoju, kad žurnalistams, dirbantiems štai tokį darbą,  Motiejus Valančius tik karštai paspaustų ranką, padėkotų ir pakviestų išgert arbatos. Tikriausiai dėl tokios vyskupo savybės nepatenkinti kolegos ilgus šimtmečius nesistengė, jog Valančius taptų palaimintuoju…

Vyskupas Motiejus Valančius yra vertas stovėti greta pal. J. Matulaičio. Tikiu, jog abu vyskupai turėjo romias akis, laiminančias, kai vakare meldžiamės, nuvejančias nuodijantį blogį ir saugančias mus nuo pikto.

20 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Žymos: , , , ,

Komentarai (5) įrašui “Kodėl man niekada neatrodė, jog vysk. Valančius panašus į Nedą Flandersą”

  1. Santa Kančytė Santa sako:

    Džiaugiausi skaitydama. O perskaičius stabtelėjau pagalvoti apie vyskupus Valančių ir pal. Matulaitį, ir kitus iškilius Lietuvos vyskupus, kai pastebėjau, kad terminas “istorinė asmenybė” gali ir paklaidinti, pakišdamas mintį, kad šie vyskupai – svarbių, tačiau jau praėjusių dienų dalis, kai iš tiesų tai jie ir šiandien pelno Lietuvai Dievo malonių, gal net daugiau, nei anomis dienomis, kai uoliai apaštalavo žemėje. Jei jau XIX a. turėjo Valančių, o XX a. – Matulaitį, reik melsti mirusių Lietuvos vyskupų užtarimo, kad ir XXI-ame amžiuje Lietuvai būtų duota didžių darbininkų.
    O kol kas – sveikinu Dovilą, kad net vasaros malonumai nesutrukdė jam stoti ginti vysk. Valančiaus garbės ir ištaisyti mano “geras, geras, labai geras. Parašė Palangos Juzę”.

  2. Martynas Pilkis Martynas Pilkis sako:

    Po 12 savo vyskupavimo metų Valančius šv. Tėvui galėjo taip pranešti:

    “Būdamas vyskupu, įšvenčiau 333 asmenis kunigais. Sutvirtinimą suteikiau 580.687 žmonėms. Lankydamas bažnyčias, pats skelbiau Dievo žodį. Žemaičių papročiai dori ir nepagadinti, didesnės nedorybės retai teatsitinka… Gėrimas, seniau paplitęs, nuo 1858 metų visai išnyko. Apskritai visa liaudis pamaldumu, vaišingumu, žmoniškumu jokiai kitai tautai pirmenybės neužleidžia”.

    Vienos paskaitos Krokuvoj metu Džiordžas Vaigelis minėjo sociologą, tyrusį, kodėl (iš sekuliaraus taško žiūrint) Romos imperijoj, kur buvo toki gausi pasiūla dvasinių tradicijų, laimėjo būtent krikščionybė. Ir jo versija – krikščionių bendruomenės pasižymėjo didesniu žmoniškumu: nepalikdavo savo ligonių mirti, nežudydavo kūdikių, rūpinosi išsilavinimu ir kultūra, pažindinosi su savo kaimynais ir kūrė bendruomenes. Žmoniškumo svarba niekur nedingusi.

  3. Linas sako:

    Nepatiko. Aktualumą, tamsta, pats išgalvojai, o tada jau varei, oi varei. Norisi prikibti ir tiek. Gal panašiau į faktų ritinėlį, gal į nuotaikingą mokslinį straipsnį su noru papasakoti daug įdomių versijų (pvz. kad filologija yra vaistas nuo bukumo). Na nežinau, rašyk toliau. Palaikau.

  4. Vytautas Girdzijauskas Vytautas Girdzijauskas sako:

    Labai sveikinu autorių, šiaip sveika dažniau prisiminti iškilias asmenybes, kad nepamirštume į ką lygiuotis, nes kai tuštutės užima visą eterį, tai ir nusilygiuojam.

  5. Martynas Pilkis Martynas Pilkis sako:

    Apie vyskupą Motiejų Valančių kaip sodininką megėją:

    „Motiejus Valančius iš tėvų namų atsinešė pagarbą miškui ir tikriausiai pirmąją sodininkystės praktiką. Jį nuo mažumės, mokantis Žemaičių Kalvarijoje, vėliau dirbant Kražiuose ir Varniuose, lydėjo mokslo įstaigų turėti sodai, kurio nuosavo dėl darbo aplinkybių ilgai pats užsiveisti negalėjo. Po 1850 m. konsekracijos Žemaičių vyskupas Valančius, persikėlęs į vyskupų rezidenciją Varniuose, jos rytinėje pusėje ilgainiui įveisė sodą. Kurdamas sodą jis galėjo remtis Simono Daukanto žemaitiškais sodininkystės tematikos vertimais, prie kurių platinimo pats buvo prisidėjęs, taip pat -turėtu Vilniaus sodininko Juozapo Strumilos lenkišku veikalu „Šiaurės sodai“. Pastarasis veikalas buvo rimčiausias tos srities darbas Lietuvoje, tad skaitytojo jis įdėmiai studijuotas. Valančius sekė lauko temperatūrą ir pats užsiėmė sodo darbais nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Sodas vyskupui buvo ne vien tik to laikmečio namų akcentas, bet ir saviraiškos priemonė bei rezultatas. Kurdamas sodą jis atsižvelgė į užimamas aukštas
    pareigas Katalikų Bažnyčios hierarchijoje, todėl sode buvo užsodinta tuopų
    alėja ir įrengtas tvenkinys. Šie akcentai, pabrėždami vyskupo rezidencijos
    vietą, liudijo apie bajorišką, o ne valstietišką sodų kūrimo tradicijos tąsą.
    Valančius prie namų sode daugiausia augino vaismedžių, iš kurių išskyrė
    obelis. Be jų sode būta krūmų ir kitų žolinių augalų. Iš pastarųjų auginta insekticidinėmis bei kvapiosiomis medžiagomis pasižyminti vaistinė balzamita, kurios lapus vyskupas naudojo knygų apsaugai nuo kenkėjų. Sodas, be iš jo gaunamų vaisių, vyskupui atliko rekreacinę paskirtį. Jis taip pat tarnavo kaip pamokų ir susitikimų vieta. Valančius iš to meto sodininkų mėgėjų išsiskyrė, kadangi jo klestintis kūrinys apsaugojo Žemaičių vyskupų rezidenciją Varniuose nuo posukiliminių 1864 m. represijų. Aktyvi vyskupo sodininkystės veikla nutrūko pasaulietinei valdžiai jį 1864 m. iškėlus į Kauną ir uždraudus iš jo išvykti. Tad nors rezidencija iki gyvos galvos jam ir išliko, bet pamažu jo užveistas sodas sunyko ir mūsų dienų nepasiekė.“
    Šaltinis – http://archive.minfolit.lt/arch/34001/34450.pdf

Pakomentuoti