Rugilė Kazlauskaitė
2013-04-16

Kaip sakyti kritiką?


Ko gero daugelis esam patyrę jausmą, kai gera kritika paskatina visa galva pasitempti. Kita vertus, beveik visi turime patirčių kai jautiesi gavęs su žuvim per veidą. Tad ką daryti, kad neluošintume vieni kitų kritika, bet vis dėlto pasakytume tai, ką manome? Čia surašau kelis labai svarbius patarimus.

Kad būtų lengviau, pradėkim nuo pavyzdžio. Įsivaizduok, kad turi draugą Tomą. Tomas yra žmogus, kuriam akivaizdžiai trūksta dėmesio – atrodo, kad kiekvieną minutę jis ieško progos pasirodyti juokingas. Ypač tai erzina tada kai draugų kompanijoje norite rimtai pasikalbėti arba turite atlikti kokį nors darbą. Tomas pertraukia pokalbį beveik po kiekvieno sakinio pasakydamas ką nors „šmaikštaus“. Deja tie jo pokštai būna visai nejuokingi ir trukdo visiems susikaupti. Nutarei, kad reikia su Tomui pasakyti, ką manai. Kokiu būdu tai padaryti?

1. Kuo konkrečiau, tuo geriau. Dažnai žmonės galvoja, kad žmogui bus lengviau jei savo kritiką užglaistysi abstrakčiomis frazėmis. Pavyzdžiui: „žinai, Tomai, kartais kiekvienam iš mūsų trūksta įsiklausymo į pokalbio atmosferą ir gebėjimo suprasti, kaip jaučiasi kiti. Manau, kad ir tau reikėtų labiau pasistengti“.  Išgirdęs tokį „subtilų“ teiginį Tomas tikrai supras, kad jam išsakoma kritika. Tačiau jam nebus aišku, ką konkrečiai aš kritikuoju. Tad greičiausiai šioje situacijoje išlįs tie kompleksai, kuriuos jis turi. Pavyzdžiui, Tomas pagalvos „taip ir maniau, Rugilė laiko mane kvailu“. Jis ne tik nepakeis to elgesio, kuris mane erzina, bet dar ir supyks ant manęs dėl dalykų, kurių visai nenorėjau pasakyti. Dėl to geriausia pradėti kritiką nuo labai konkrečių poelgių, pavyzdžiui: „Šiandien kai kalbėjom apie savaitgalio planus, tu pertraukei mane savo juokeliu. Toks tavo elgesys per visą dieną pasikartojo net kelis kartus“.

2. Mane erzina  tavo elgesys. Visų pirma, erzina mane. Aš nesiimu sakyti „tu turi bjaurų įprotį pokštauti“, nesiimu spręsti, kad tai bjauru visiems. Pasakau kaip aš jaučiuosi, nes tik tiek žinau.  Visų antra, mane erzina tavo elgesys, o ne tu. Jei žmogui pasakysi „mane erzina, kad tu toks įkyrus“ jis tai priims kaip kritiką savo asmeniui. Tada tikėtina, kad ims mąstyti „aš iš tiesų įkyruolis, bet nieko čia nepadarysi“. Jei iš tiesų keistume save iš esmės kaskart išgirdę kritiką, prarastume visą savigarbą. Dėl to esame linkę pasakyti „esu, kas esu“, o ne šokti pagal kiekvieno dūdelę. Tačiau mano elgesys nėra tas pats kas aš. Dėl to atsisakyti elgesio arba įgyti naują nėra taip skausminga mano savigarbai – tai padaryti aš galiu. Svarbu akcentuoti :„mane erzina tavo ne laiku sakomi pokštai“, o ne „tu mane erzini, nes nuolat sakai pokštus“.

3. Kaip manai, kodėl tau taip atsitinka? Neretai norisi pasakyti draugui, kas iš esmės nulėmė neteisingą jo elgesį. Pavyzdžiui, šioje situacijoje matau, kad Tomas pertraukinėja kitus manydamas, jog tokiu būdu gaus dėmesio ir bus populiarus. Tad po pirmo kritikos sakinio kartais papilam dar visą eilę papildymų, išplėtimų, apibendrinimų. Kai „pagaunam kabliuką“, pridedame dar ir kitą kritiką dėl kitų dalykų. Visgi, jei pakelsi dideles bangas, sudaužysi laivą – žmogus visai nebepriims kritikos. Kur kas geriau pasakius, kuo esi nepatenkintas, nutilti. Greičiausiai iškart sulauksi draugo pasiteisinimo. Tai yra natūrali ginybinė reakcija, ją reikia išklausyti ir nepulti ginčytis. Kai išsakys visus pasiteisinimus tikėtina, kad jis pats pritars tavo pasakytiems žodžiams arba prašys paaiškinti. Gerai, pirmoji kritikos dalis priimta. Tačiau, kaip pasakyti antrą dalį apie tai, kad čia paminėta smulkmena yra esminės problemos dalis? Pirmiausia reikia pabandyti, gal pats Tomas sau tai pasakys. Paklausk jo: „kaip manai, kodėl taip atsitinka, kad tu dažnai pertrauki žmones savo juokeliais?“. Pats žmogus geriausias savo psichologas – tikėtina, kad jis pasakys dar aiškesnes priežastis nei tu manei. O jei jis sakys „nežinau“, bus pats laikas tau pasakyti: „galbūt tu reikalauji dėmesio tokiu būdu?“.

4. Aš norėčiau, kad viskas atrodytų štai taip. Jei jauti, kad žmogus priėmė kritiką ir nutarė pasikeisti, jis tikriausiai dabar laužo galvą galvodamas, kaip jam elgtis arba galvoja, kad tai padaryti neįmanoma. Tad jei turi konkretų patarimą, kokį jį norėtum matyti, tikrai palengvinsi jo dalią, papasakodamas jam apie tai. Pavyzdžiui: „Smagu būtų jei juokautum tada, kai ilsimės, bet darbo metu atsisakytum juokelių“.

O svarbiausia nepamiršti – žmonės yra laisvos būtybės – jie nenulenks prieš tave galvos ir nepaklus tą pat minutę. Tačiau teisingai išsakyti žodžiai gali nusėsti draugo galvoje ir kada nors atnešti pokyčių jo gyvenime.

-
Nuotrauka iš čia.
15 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. Svarbiausia taisyklė, mano galva, turėti mintyje, kam sakai kritiką. Vieni žmonės ją priima lengviau, kiti – sunkiau :)

  2. Gal ne visai į temą, bet kaip tik šiandien su draugais kalbėjau, kaip švietimo įstaigose skirtingai išsakoma kritika. Prancūzijoje net nereikia tikėtis pagiriamojo žodžio iš dėstytojo. Geri darbai susilaukia tiek pat kritikos, kiek ir prastesni – juk tobulėjama tik suvokus savo ribotumą. Tuo tarpu Amerikoje visa kritika išsakoma per pagyrimus ir – būtinai – entuziazmą. Juk tobulėjama pasitikint savimi, įtikint, jog esi puiki ir protinga. Man pačiai patinka prancūziškas metodas, šalto oro gūsis, nepaliekantis iliuzijų ir todėl labai pritariu pirmajam punktui :)

  3. Sveikutė, tikrai giliai išanalizavai problemą. Perskaitęs , kiekvienas pagalvos apie save ir ras ką prisitaikyti. Man , kaip ir Marijai, labiausiai patinka pirmas būdas išsakyti tai ką manai. Aišku , kai kurie gali užsigauti, bet tai jų problema, nes ne visi vaistai gardūs. Labai sveika pamatyti savo problemas iš šalies , ir protingas perspėjimas -tai vaistas tobulėti. Štai aš pergalvojau savo elgesį (Tomo vietoje ) ir pajutau, kad dažnai pertraukiu pašnekovą su savo pašnekėsio temos interpretavimu. Oi, kodėl niekas manęs neperspėjo, kol dar tai bebuvo “chroniška”.

  4. Mąsčiau apie tai, kas parašyta ir staiga tikrai netikėtas klausimas man apsireiškė: jei, sakykim, kito poelgis yra blogas, o ne pats žmogus, tai tuomet, kai jis daro ką nors gera, aš irgi turėčiau sakyti, pavyzdžiui: “Tavo elgesys toks geras”, o ne “Tu geras žmogus.” Kitaip tariant, jei elgesys blogas, o ne žmogus, tai turėtų galioti ir: elgesys geras, o ne žmogus. Bet tada gaunasi, kad žmogus negali būti nei geras, nei blogas, o tai jau labai įdomi išvada.

  5. Bet žmogus visada gali būti puikus, ir tu, Santa, tai visada išnaudoji.
    O šiaip, „Dievas matė, kad tai buvo gera”.

  6. Santa, tavo versijai apie tai, kodėl negalima žmogaus vadinti geru, manau, pritartų ir Mk 10, 18: „Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.“
    Tačiau, kalbant apie žmogaus vadinimą blogu už jo veiksmus, galime interpretuoti Mk 7, 14-23 kaip eilutes, suteikiančias pagrindą tokiam vadinimui:
    „Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
    Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.) Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“

  7. Man yra sunku taip daryti, kaip Rugilė daro. Aš pirmiausia žiūriu iš medicininės pusės – reikia duoti pavalgyti. Saldainis suteikia gliukozės kūnui, o jos nebuvimas stresinėje situacijoje (kai būni kritikuojamas) skatina didesnį išsiskyrimą visokių hormonų atsakingų už kovos, bėgimo, gynybos, prastai priimamos kritikos mechanizmus. Pvz.: moteriškė padarė nedidukę avariją ir nori pasakyti vyrui. Jis grįžta pavargęs po darbo namo, o ten jo mėgstamiausias antienos kepsnys ir svarainių gėrimo taurė šalia. Prisivalgo, atsisėda krėslan ir klausia, už ką čia taip poniškai, o žmona prisipažįsta, ką padariusi. Vyrui pilvas pilnas, akys merkiasi ir išgirdęs jis sako “ai pažiūrėsiu vakare”. O pranešti tokią žinią iki pietų yra fiziologiškai nulemta nepasisekimui ir didesniam konfliktui. Taip pat saldainio davimas jau pats iš savęs yra gestas, po kurio jau nebegali pykti ant žmogaus.
    Žinoma pasitaiko situacijų, kur neturi saldainio, o gal tai jau ne avarijėlė, o greitkelio katastrofa iš Kobra11, tai tokiu būdu prireikia kūrybos. Jei nori nori žmogui pasakyti kritiką, ypač pageidavimą, reikia sakyti iš teigiamos pusės. “O Tomai, puikų prikolą suskėlei! Tik kai dirbam, tai nėr kada normaliai pasijuokt. Susiimam, baigiam šitą darbą greičiau ir einam kavos, o ten..”. Tik su kobra11 daugiau kūrybos reik.
    Taip reaguoti gal kiek paprasčiau, parodo, kodėl verta elgtis kitaip. Rugilė pasitelkia psichologijos mokslą ir lenda giliai, kad įsivardintų problemą, spręstų ją. Norėčiau ir aš taip mokėt. :)

Leave a Reply to Santa Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *