Vytautas Markūnas
2013-04-14

Rašau į „blog’ą“, nes man trūksta dėmesio

 

Ruanda (23)

Prie Vilniaus jėzuitų gimanzijos uniforminio švarko ir kelnių priderinau štai šias žvėriškas šlepetes:

P1240158

Taip gimnazijoje vaikščiojau gal keletą dienų. Asmeniškai maniau, kad tai darau, nes tai pasirodė nekasdieniška, o dėl to – smagu. Tačiau šis poelgis netikėtai tapo priežastimi įvairių apmąstymų. Labiausiai dėl to, kad sulaukiau komentarų, jog man „trūksta dėmesio“. Dėmesio troškimas, sakyčiau, yra kriminalizuotas. Kyla klausimas, ar (ne)pasąmoniškai trokštu dėmesio, ar tai tikrai galėjo būti tiesiog noras nuveikti kažką smagaus ir nekasdieniško? O gal tai susiję?

Sykį, beragaudamas savanorio duonos Ruandoje, išėjau į kaimelį pafotografuoti vaikų ir kasdienio gyvenimo. Greitai mane užpuolė grupelė vaikų ir pradėjo strikinėti, vaipytis, net kelti vienas kitam ant galvų kojas – vien tam, kad patrauktų mano dėmesį ir juos nufotografuočiau. Skirtingai negu lietuviai, jie fotografijų norėjo ne tam, kad turėtų ką tą dieną įkelti į feisbuką. Jie net popierinio „buko“ nelabai turi. Jau net nekalbant apie normalius batus. Šis dėmesio troškimas jiems buvo galimybė kitaip praleisti dieną. Iš vaipymosi, kvailiojimo ir nesąmonių darymo gimė mano ir jų žmogiškas ryšys, vyko bendravimas. Jei būtų atėjęs susiraukęs „suaugėlis“ ir žemu balsu pasakęs vaikams „raminkitės.. jums dėmesio trūksta?..“, ta diena nebūtų buvus tokia ypatinga.

Taip, galbūt esu išpuikęs. Vienas Dievas žino mano širdį. Ir tikriausiai man „trūksta dėmesio“. Bet galbūt tai galima pervadinti kitaip? Man trūksta žmogiško ryšio. Ir jo niekada negali būti per daug. Todėl mano sąžinė rami.

Žinoma, jei kvailiosiu aš, bet nekvailiosi tu, tada bus tikrai nieko smagaus. Jei nekvailiosiu nei aš, nei tu, tada jau galim iškart gultis į grabą, nes visas gyvenimas pasidarys per nelyg nuspėjamas ir pilkis. Gal geriau pakvailiojam abu?

-
Nuotraukos autoriaus.
55 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 10 )

  1. Pakėlė nuotaika šis straipsnis ir itin gražiai ir paprastai apibudino ką dažnai jaučiu (ką kiti jaučia nežinau) – “Man trūksta žmogiško ryšio. Ir jo niekada negali būti per daug.” Ačiū

  2. Būkim vaikai, kvailiokime kaip vaikai :)
    Labai gražios foto ir labai šviesios mintys!

    Ir, tikiuos, ne paskutinis įrašas, Vytai ;)

  3. Man šis Vyto straipsnis primena pyragaičius, guminukus, vyšnias ir YPAČ tuos dieviškus morenginius sausainukus…

    Ačiū Vytai, saldumynai visada pakelia nuotaiką… bent moterims :)

  4. Jei man reiktų parašyti vienos eilutės cinišką komentarą šiam straipsniui, jis būtų toks:
    Viskam savas laikas ir vieta. Tuo Europos civilizacija (vis dar) skirias nuo Afrikos džiunglių.

  5. Man labiausiai nuotaiką pakėlė šis sakinys:
    “Jei nekvailiosiu nei aš, nei tu, tada jau galim iškart gultis į grabą, nes visas gyvenimas pasidarys per nelyg nuspėjamas ir pilkis.”
    Koks žodžių žaismas gavosi!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *