Santa Kančytė
2014-04-30

Kada nužudyti Marių humaniška, o kada – ne?

Atsakymas paprastas: nehumaniška, jei Marius – žirafa, humaniška – jei tai kūdikis motinos įsčiose ar, pavyzdžiui, labai sunkiai sergantis septynmetis berniukas, kuriam nelemtis skyrė gimti Belgijoje.

15331448_0cad9e97c6_oLiūdna Kopenhagos zoologijos sodo žirafos Mariaus baigtis šių metų pradžioje visoje Europoje sukėlė pasipiktinimo bangą ir protestus prie Danijos ambasadų. Zoologijos sodo darbuotojai buvo smerkiami dėl jų nehumaniško elgesio – nušauti gyvūną dėl kraujomaišos ir dar sušerti jį plėšrūnams peržengia bet kokias mūsų gailestingosios civilizacijos ribas.

Beveik tuo pat metu Belgijoje buvo priimtas vaikų eutanazijos įstatymas. Tai Belgijos gyventojų į gatves neišvedė, ką jau bekalbėti apie kitų valstybių gyventojus, protestuojančius prie šios šalies ambasadų. Leisti penkiamečiui nuspręsti, jog jis nebenori gyventi, taip gailestinga, argi galėtų mūsų humaniška civilizacija prieš tai protestuoti?

Svarstant abortų draudimo klausimą taip pat neretai pasitelkiamas gailestingumo argumentas. Negailestinga ne tik reikalauti, jog motina gimdytų kūdikį, kurio gyvybė jau užsimezgusi, nes „ji to neplanavo“, dar labiau negailestinga leisti kūdikiui gimti netikusioje šeimoje, netikusiai motinai ar netikusiose materialinėse sąlygose. Viena Jungtinių Amerikos Valstijų politikė sugebėjo apeliuoti į gailestingumą pateikdama faktą, kad kai kurie kūdikiai tiek daug verkia, jog juos auginti – labai sunku. Argi galime pasmerkti moterį tokiai kančiai?

Gydytojui Josephui Ignace’ui Guillotinui stojus prieš Nacionalinę Asamblėją Didžiosios Prancūzų revoliucijos metais, jo pasiūlytas galvų kapojimo įtaisas buvo džiaugsmingai sutiktas dėl keleto priežasčių – giljotina buvo ne šiaip galvų kapojimo įtaisas, tai buvo humaniškumo ir lygybės simbolis. Demokratiškiausias būdas efektyviai ritinti galvas. Gydytojas Guillotinas buvo didis humanistas – jis sukūrė prietaisą, kuris ne tik leido grakščiai nukirsti galvą, daug daugiau – jis leido pasmerktajam tapti lygiu su karaliumi tą akimirką, kai švytintis giljotinos peilis leidžiasi virš jo galvos. Giljotina tapo žmogaus teise, ji mūsų gailestingosios civilizacijos promotė.

Nuolatinė žmonijos pažanga atvedė mus į labai humaniškus laikus. Dar niekada nebuvo taip uoliai kovojama už žmogaus teises. Politikai ir žmogaus teisių aktyvistai kovoja ne tik už teisę numirti, bet ir teisę žudyti. Iš gailestingumo. Kas mums belieka, kai Dievas mirė, tik būti gailestingiems patiems…

Bet vargas mums, jei kartais supainiojome berniuką Marių su žirafos jaunikliu Mariumi. Jei tikime tik tokį gailestingumą, kuris yra teisė humaniškai – kad ir ką tai reikštų – mirti. Jei tai gailestingumas pašalinti įsčių vaisių, idant moteris nepatirtų kančios ar nepatogumo. Jei tai gailestingumas apsaugoti žmogų nuo nemalonių jausmų, tačiau ne nuo mirtinų klaidų. Nes toks gailestingumas žmoguje mato tik dar vieną gyvūną – nieko daugiau.

Dievo Gailestingumo sekmadienis
Vilnius

nuotraukos teisės -  David
46 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 8 )

  1. Vienas geriausių šiemetinių tinklaraščio įrašų.
    O man dingojas – kaip tokiomis netikro gailestingumo suvešėjimo aplinkybėmis yra reikalingas tikrasis, neatsiejamai susijęs su rūpesčiu dėl kito, su noru, kad jam viskas būtų gerai, su noru, kad jis nedarytų klaidų, nuodijančių jo gyvenimą ir buvimą žmogumi.

  2. Labai puiku!
    Radau Vaitoškos surastą puikią citatą: „Pats gailestingiausias dalykas, kurį didelė šeima gali padaryti savo kūdikiui, yra jį užmušti“ (knyga „Moteris ir naujoji rasė“, 1920).

  3. Apie gyvybę krikščionys pasisakė ne kartą, ir tai jau tampa įprasti žodžiai, tik sukeisti vietomis. Sutinku su argumentais, nes ir pati tokius pačius sakau, kai reikia kalbėti su kitaminčiais. Mane vis tik neramina kitas klausimas – ką konkrečiai Lietuvos krikščionys daro, kad galėtų nemoralizuojančiai (nes čia nuteisti, šmaikščiai parašyti, paprotinti, pamokyti lengva kaip suskaičiuoti dukartdu) pasiūlyti LIetuvos visuomenei, kad moterys, kurios yra apsisprendimo būsenoje, galėtų rasti paramą ir pagalbą apsispręsti išsaugoti gyvybę. Galbūt sutelkti psichologus, kurie galėtų nemokamai arba už labai mažą kainą pakonsultuoti internetu ar kokiose nors organizacijose? Gal teisininkų konsultaciją ar tiesiog konsultacijas apie praktinę paramą? Gal reikia kelioms organizacijoms susiburti ir kartu sukurti kokį projektą – pagelbėti motinoms konkrečiai: finansiškai, o labiausiai daiktais, vežimėliais, ir tt. Galbūt reiktų kokio nemoralizuojančio puslapio (užduotis krikščionims informatikams) su informacija, kur būtų galima pasikalbėti, išsakyti dalykus? Gal reikia kokio projekto į kaimus, kuriose būtų galima pasidalinti apie jaunų merginų ir moterų rūpesčius ir nerimus? Jūs pabandykit įsijausti į tas moteris, ir tiesiog pagalvokit (kime), ką galima padaryti su visu tuo? Nes dabar daug straipsnių, video, kurie kalba apie gyvybę. Puiku! Bet to neužtenka, o kartais net piktina, nes galime pasirodyti fariziejai, kuriems smagu pasiplepėt, parypauti, nuteisti ir toliau savo teisume patogiai gyventi… Reikia eiti, man regis, iš kitos pusės. Ką ateititininkai galėtų nuveikti konkretaus ir praktiško tame? Kaip galime padėti konkrečiai? O tokį konkretų straipsnį ar iniciatyvą sveikinčiau iš širdies, ir netgi prisidėčiau.

  4. Kalbėjimas irgi yra veikimas viešojoje erdvėje, kur dabartinė konjunktūra yra labai stipriai supainiusi, kas yra laisvė ir kokios tos laisvės ribos, kai kalbam apie negimusio žmogaus gyvybę.

    Kalbant didesnes KB iniciatyvas – yra nemokamą psichologinę pagalbą teikiantis Krizinio nėštumo centras (http://www.neplanuotasnestumas.lt/). Virtualūs dalykai galbūt nėra šiuo atveju labai paveikūs, reikia gyvo susitikimo…

    Kalbant apie kitokio veikimo formas – pirmiausiai reikia būti atidiems ir neabejingiems savo aplinkoje, kalbėtis su pažįstamais, skatinti atsakingiems santykiams. Tai būtų labai konkreti pagalba labai konkretiems žmonėms. Tačiau labai reikia ir kovos viešojo erdvėje, antraip ima dominuoti tikrovę iškraipantys argumentai.

  5. Ačiū tt už puslapį, puiku. Tiesą sakant, dabar kalbama, kad net ir internete esančios galimybės pasikalbėti yra paveikios ir reikalingos, nes kai kuriems žmonėms nukakti iš kaimo į didžiuosius miestus – mažai galimybių. Tačiau tokios iniciatyvos sveikintinos, ir jos turi būti reklamuojamos ne mažiau nei jaunimo linija ar kitos puikios iniciatyvos, netgi po kiekvieno straipsnio, kalbančio apie gyvybės išsaugojimą. Kad moteris žinotų.

    Sutinku ir dėl gyvų susitikimų, jie ypač paveikūs. Aišku, asmeniniai pokalbiai būtų idealu. Galbūt reiktų dvasininkų pokalbių, panašių į k.Saulaičio ar kun. Gudaičio, nes jie neteisdami moka prieiti prie žmogaus. Be to.. gal kitų mamų istorijos? Neseniai lankiausi vienoje konferencijoje apie alkoholizmą, ir ten pranešimus skaitė ne tik specialistai, bet paveikiausios istorijos buvo alkoholikų istorijos iš AA grupių, apie jų asmenines istorijas. Jos įkvepė, stiprino tiek specialistus, tiek kitus bėdoje, Žinau, kad yra video ir straipsnių apie laimingas, tobulas šeimas, tačiau abejonių kamuojamai moteriai reiktų išgirsti kažką panašaus į jos istoriją. Galbūt (ir gal aš nežinau, gal tai jau vyksta, todėl būtų smagu dalintis informacija) kurios nors moterys, jei žinome iš aplinkos, išdrįstų pasidalinti savo patirtimis, kad net būdamos vienišos sugebėjo išauginti vaikus, ir papasakotų, kaip jos jaučiasi, arba jų šeiminė situacija buvo labai sudėtinga, bet jos vis tiek drįso, ir kokios jų patirtys. Bepigu dalintis, kai viskas gražu tobula, kai tėvai padeda. Toks istorijos greičiau atstums, nes dažnai moterys bijo, kad bus paliktos, vienišos, jas atstums tėvai (deja, taip būna), atstums bažnyčia, atstums bendruomenė ir tt. Kaip mes galime neatstumti, bet stiprinti tokius apsisprendimus? Ar pakviestume į ateitininkų šeimų stovyklas vienišas motinas? Ar jas priimtume, nežiūrėtume iš aukšto? Mane įkvepia popiežiaus Pranciškaus drąsa ir konkretumas, man regis jis būtų puikiausias pavyzdys. Nuostabi yra Baltai juoda organizacija, nes jie veikia konkrečiai ir aiškiai, nors jokių struktūrų neturi, tačiau darbus dirba. Kuo daugiau tokių iniciatyvų, kuo daugiau konkretumo. Žmonės tiki darbais.

  6. Taip. Aš irgi tikiu darbais labiau nei žodžiais.
    P.S. Kalbant apie liudijimus – yra labai stiprių vaizdo įrašų gyvybė.lt portalo skiltyje “Atvirai”.

  7. Šaipytis iš eutanazijos ar abortų madinga, bet galbūt straipsnis būtų pilnesnis, jei Santa nesimaiviusi argumentus išdėstytų iki logiškos pabaigos.
    1. ar vyrams masturbuotis humaniška?
    2. ar naudoti prezervatyvus sekso metu humaniška?
    3. ar kontraceptinė tabletė kitą rytą yra žmogžudystė?
    4. ar autorė norėtų gyventi paralyžiuota, ar nenorėtų?

    Kartais atsitinka, kad apie drąsą garsiausiai rėkia tie, kuriems į frontą negresia arba kurie ten niekada nebuvę.

  8. atsakysiu į ketvirtą klausimą: Jei autorė atsakytų, kad vis tiek norėtų gyventi, net ir būdama paralyžiuota, ar galėtume į jos atsakymą žiūrėti rimtai ir apskritai manyti, jog yra atsakyta? Gerai, labai gerai įsižiūrėjus į klausimą, matyti, jog jis neatsakomas arba bent jau jo atsakymas yra beprasmis. Bet pabandykime eiti dar toliau:

    aš nebenoriu gyventi – sakykim, dėl paralyžiaus ar kokių kitų aplinkybių. tai visai tikėtina, kalbant apie autorę – ar tai, jog tam tikroms aplinkybėms ištikus suprasčiau, kad “aš nebenoriu gyventi”, ką nors iš esmės keistų svarstomame klausime?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *