Jūratė Šutaitė
2014-05-02

Paraštės IV. Icchokas Meras – realus, nors ir keistas šios epochos produktas.

Paraštės – tai ciklas rašinių apie rašytojus ir kūrinius. Jie sudėti iš minčių, kurias esame linkę pasižymėti paraštėse šauktukais, piešiniais ar tik mums patiems suprantamais ženklais. Tai, kas traukia akį ir priverčia patyrinėti giliau. Tai, ką netikėtai atrandame. O atradimai turtina.

Meras_private

Klaidžiodama senamiesčiu dažnai užklystu į siaurąsias gatveles – Gaono, Stiklių, Amatininkų. Kaži kodėl jų grindiniai primena epizodus iš „Vilniaus geto“ – atrodo tuoj išvysi senelį žydą su duonos prikrautu vežimėliu ar vaikus su geltonom žvaigždėm, besiganančius kiemuose. Gal tik dabar šie motyvai atrodo tokie pažįstami, juk prieš kelis dešimtmečius žydų klausimas nebuvo toks viešas, nors galbūt ir mažiau opus už lietuvių rezistenciją ir trėmimus. Šioje vietoje iškyla I. Meras – rašytojas, kone pirmasis sovietinėje Lietuvoje prabilęs apie holokaustą. Jo kūrybą galime laikyti atskiru, be galo savitu mūsų kultūros reiškiniu – tiek dėl paties autoriaus, tiek dėl jo keliamų klausimų – kas skiria tautas, ką reiškia priklausyti tautai ir kaip tai susiję su buvimu žmogumi.

„Ne savo rankomis save tokį sulipdžiau. Esu realus, nors gal ir keistas mūsų epochos produktas.“ – Šie Icchoko Mero žodžiai nuskamba ne viename straipsnyje ar rašytojo knygos viršelyje. Ir nenuostabu, nes I. Meras – vienintelis žydų tautybės rašytojas, ne vien kalbėjęs lietuvių kalba, bet ja kūręs ir profesionalią literatūrą. Karo metais stebuklingai išsigelbėjęs iš žvyrduobės, kurioje su kitais vaikais turėjo būti sušaudytas, I. Meras užaugo lietuvių kumečių Dainauskų šeimoje, nepabijojusioje prie savo turimų šešių priglausti dar ir septinto vaiko. Įgijo inžinieriaus specialybę Kauno politechnikume, tačiau galų gale pasuko rašytojo keliu. Su šeima iš Sovietų sąjungos emigravo į Izraelį, o vėliau įsitraukė ir į lietuvių išeivių literatūros gyvenimą.

Kiekvienas, matydamas kadrus iš antrojo pasaulinio karo frontų, pajunta šiurpą. Žiaurumų mastas, žmogaus sukurti, bet už jį patį stipresni ginklai, tankas, besiverčiantis per barikadų eiles, sužeistas kareivis – tikrovė, plika ir neuždangstyta, net nereikalaujanti interpretacijos, o jau paveiki. Nejučia užsidengi rankomis burną, trumpam sustoji ir pagauni save besistebintį – taip juk iš tikrųjų buvo. Bet galima pasistūmėti ir toliau. Juk karas – tai ne tik tikrovė, stulbinanti savo neįmanomu tikroviškumu. Toji tikrovė apnuogina žmogų – gebantį ištverti, išlikti laisvu ir oriu. Būtent tai – santykis tarp plikos tikrovės ir to, kaip toji tikrovė atskleidžia žmogų, – rūpėjo I. Merui. Apie šią problemą rašytojas svarstė ir kalbėdamas apie romaną „Lygiosios trunka akimirką“: „Pats išgyvenau Katastrofą, skaičiau apie ją dokumentinę medžiagą, ir, tiesą sakant, trukdė man visą laiką, kad kalbama tik apie kančias, o ne apie ištvermę, žmogišką orumą, žmogiškumą ir vidinę laisvę absoliučiai nežmoniškomis sąlygomis nelaisvėje. Visa tai be jokios abejonės paveikė mane, rašant šį romaną.“ Todėl „Lygiosios trunka akimirką“ yra kūrinys, kviečiantis žvelgti giliau. Scena, kai vokiečių esesininkas ir septyniolikmetis žydas žaidžia šachmatais, užgniaužia kvapą. Jaunuoliui pralaimėjus, mirtų lagerio vaikai, tačiau pats vaikinas liktų gyvas, laimėjus – viskas pasisuka priešinga linkme. Niūri geto kasdienybė, karo žiaurumai tampa fonu šiai situacijai, kur sprendžiami moralės ir dvasios stiprybės klausimai.

Žmogus tautoje – dar vienas I. Mero keliamas klausimas. Nors I. Meras užaugo Kelmėje, tačiau margas nuo įvairių kultūrų Vilnius – dažno jo kūrinio veiksmo vieta. O jo paties daugiatautė patirtis prabyla rašytojo lūpomis: „Mane lydėjo ir gal tebelydi du angelai, – vienas Jehovos vardu, o kitas – vardu Dievo, kuris yra trijuose asmenyse. Gal todėl, kai rašau apie žydą, galvoju, apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų.“ Meras tai pajuto labai giliai, net savo paties gyvenimu – jei peržengi svetimtaučių baimės barjerą, gali pamatyti daugiau nei svetimą gymį ar užrašą svetima kalba, aukščiau viso to lieka vienintelis suvokimas – tu toks pat žmogus, kaip ir aš, kodėl gi turėčiau tau nepadėti?

Nesunku pajusti, kokia daugiasluoksnė yra I. Mero kūryba. Dažnas jo keliamas klausimas įvairialypis ir reikalaujantis rimtų apmąstymų. Realus, bet keistas šios epochos produktas – vėl nuskamba šie rašytojo žodžiai. Juk tai, ką atsinešame su savimi į šį pasaulį, susiduria su laiku ir vieta, kuriuose gyvename, ir kuria mus bei tai, ką patys kuriame. Tai galioja kalbant ir apie šį išskirtinį ir drauge labai svarbų lietuvių literatūrai rašytoją – I. Merą.

9 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. O kai paskaitai ne vien pavadinimą, tai paaiškėja, kad čia paties rašytojo žodžiai apie save. Ir dar daug įdomių dalykų… :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *