Emilija Pundziūtė Gallois
2012-08-31

Įvaizdis – dar ne viskas?

Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasigyrusi, jog naudodamasi atostogomis perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“. Daugelis jį būsite skaitę. Puiki knyga, tikras malonumas skaityti: tiek stilius, tiek siužetas, tiek prieš akis kylantys pažįstami ir mieli Vilniaus vaizdai. Knyga verste verčia dar labiau pamilti savąją sostinę, o taip pat  ir nupūsti dulkes nuo savo šalies istorijos žinių. Norėtųsi pasiūlyti šią knygą mokykliniam istorijos kursui, nes ji nuobodžias datas ir tarsi tarpusavyje nesusijusius istorinius faktus gražiai suaudžia į vientisą vieno Lietuvos istorijos laikotarpio paveikslą. Vis dėlto įpusėjus antrąją dalį pasidarė ko tai neskanu… Staiga supratau, kad bevek visi knygoje aprašomi katalikai, o ir pati Katalikų Bažnyčia – neigiami herojai. Susidaro įspūdis, kad aštuonioliktojo amžiaus pradžios Lietuvoje protingi ir gerbtini buvo tik žydai ir laisvamaniai (gydytojas Gordonas, pati Uršulė Birontienė).  Na, vienintelis geras krikščionis buvo tas anoniminis vienuolis, kuris nieko neklausdamas rinko ir vežė laidoti nuo maro mirusius vilniečius.

Žinoma, nepuolu ginčytis, kad Bažnyčia, ypatingai aptariamuoju laikotarpiu, nedarė klaidų, kad vienuoliai, vyskupai, nedalyvavo galios ir pinigų žaidimuose. Nesiginčiju taip pat, kad anuometiniai tikintieji neturėjo prietarų. Pirmojoje dalyje aprašomas skustagalvių gaujos veidmainiškas uolumas kėlė šypseną: deja, ir šiandien po teisuoliškumo kauke dažnai slepiasi ne itin šventi tikslai. Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau ėmė pirštis mintis, kad tie tamsūs atspalviai, kuriais tapomas tikinčiųjų ir Bažnyčios paveikslas, kažkokie primygtiniai, tarsi specialiai tai ir norėta pasakyti šiuo romanu. Netgi Jonas Motiejus, šviesus ir išmintingas Žemaitijos bajoras, savo gyvenimą gražiai tvarkęs pagal Katalikų Bažnyčios principus, net ir tasai, antrojoje romano dalyje jau myli tik Kristų, bet ne jo kunigus (toks be galo mėgstamas šiuolaikinių tikinčiųjų (?) posakis).

Taigi pasidarė neskanu ir liūdna (nes visgi žiauriai gera knyga!): nejaugi taip būtinai reikia apjuodinti Bažnyčią, kad tavo romanas taptų bestseleriu? Tam tikra prasme autorė turi pasiteisinimą: kalbama apie „viduramžius“ (XVII a pabaiga – XVIII pradžia). Tačiau šiandienos antiklerikalai savąjį priešiškumą Bažnyčiai labai dažnai grindžia „viduramžiškais“ jos vaizdiniais. Tokios „šiaudinės baidyklės“ sukūrimas jiems itin palankus, nes nekokį įvaizdį turinčią instituciją labai lengva sukritikuoti masių akyse. O pastarosios, nesivarginančios labiau pažinti sudėtingą ir savo pačia esme paslaptingą Katalikų Bažnyčią, labai noriai perka siaubo istorijas apie užslėptą politinę Bažnyčios galią, apie tai, kaip kunigai poroms leidžia mylėtis tik tomis mėnesio dienomis, kai yra galimybė susilaukti vaikų, kaip Bažnyčia neva keikia ir žemina kitaip manančiuosius. O kas gi ten domėsis, kaip yra iš tikrųjų?

„Įvaizdis – dar ne viskas“, kaip sakoma vienoj žymioj reklamoj. Ir jokiu būdu nesakau, kad Bažnyčia turėtų nustoti buvusi, kas iš tiesų yra, vien tam, kad užsiimtų savo įvaizdžio gerninimo akcijomis. Tačiau galbūt ką nors galima padaryti, kad būtų kitaip? Kun. Kęstutis Kėvalas viename savo pamokslų yra skatinęs: mylėkime vienas kitą taip, kad iš nuostabos ištįstų jų sotūs veidai. Galbūt patys turėtumėm būti drąsesni savo meilės darbais ir labiau rūpintis tuo, kaip elgiamės ir ką kalbame sekmadienį išėję iš bažnyčios?

-
Nuotrauka priklauso  joiseyshowaa
12 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Emilija, smagu girdėti, kad nesileidi užliūliuojama gražaus stiliaus ir įdomaus siužeto, bet vertini ir idėjinį knygos turinį. Joks kūrinys be idėjos neegzistuoja :)
    Keli gerą klausimą: kodėl neigiamo bažnyčios įvaizdžio stereotipas yra toks populiarus ir ką reikėtų daryti, kad taip nebūtų?
    Man šis klausimas irgi yra ne kartą kilęs pokalbyje su kitais tikinčiaisiais arba nuo bažnyčios nutolusiaisiais. Netgi “pokalbiuose su savimi”, t.y. kartais tenka pripažinti, kad tam tikrus bažnyčios sprendimus arba kai kurių jos narių vienuolių ar kunigų sprendimus tikrai būna sunku paaiškinti arba racionaliai vertinant jie atrodo neteisingi, kelią pasipiktinimą. Kitaip sakant, pats imu kritikuoti bažnyčią mintyse, o kartais ir balsu.
    Kas padėtų nuo to susilaikyti arba išlaikyti tinkamą santykį su tais, kurie kritikuoja? Man atrodo, kad šiuo atveju reikia pamąstyti ir rasti atsakymą, kas yra bažnyčia. Labai įstrigo per vienus Šv.Rašto skaitymus išsakyta mintis, kad pirmiausia – tai kiekvienas tikintysis savo santykyje su Kristumi. Tai yra svarbiausia. Melstis ir klausytis Kristaus, vis atnaujinti santykius su juo, praktikuoti išpažintį ir priimti Jį Komunijoj :) Tik iš čia galima semtis tikros, ne vien emocinės meilės, kuri padeda visuose išbandymuose išverti.
    O tada galima prisiminti puikų Erasmo pasakymą (girdėjau pamoksle, cituoju netiksliai): “Pakenčiu Bažnyčią ir jos silpnybes, nes tikiuosi, kad ji taps geresnė. O ir ji pakenčia mane, nes tikisi, kad tapsiu geresnis”. Kitaip sakant, tiesą apie bažnyčią reikia pripažinti, bet geriau nekritikuoti to, ko negali pakeisti. Nors kartais tai ir nelengva.

    Dar užduodi retorinį klausimą: o kas ten domėsis, kaip yra iš tikrųjų? Žinoma, būna visaip, bet juk mes, tikintieji, kiekvienas savo darbe, studijose, su draugais esame Jėzaus ir jo bažnyčios viešųjų ryšių atstovai :) Kartais žmonės būna visai atviri išgirsti kitokį vertinimą ir kitokią nuomonę. Reikia tokių progų nepražiopsoti ir stengtis išsikalbėti su žmogumi apie tai, ko apie bažnyčią jis galbūt nesupranta arba supranta neteisingai, paviršutiniškai, per žiniasklaidos arba literatūros suformuotą neigiamą įvaizdį.

    p.s. Tikiuosi, šį komentarą perskaitysi… :)

Leave a Reply to Tomas T. Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *