Pavojaus akivaizdoje bendrų politinių tikslų siekiantys veikėjai susispiečia draugė̃n, idant kartu būtų lengviau atsilaikyti.
Pavojaus akivaizdoje rinkos valdomi ekonomikos dalyviai išsilaksto į šalis, stengdamiesi išgelbėt kuo daugiau savo pinigų.
Geras pirmo atvejo pavyzdys – blokados auksas. Norėdami padėti besikuriančiai valstybei, 1990 metais lietuviai sunešė „26 754 vienetus juvelyrinių įvairių prabų auksinių gaminių“, aukojo pinigus.
Būdingas antro atvejo pavyzdys – eilės, išsirikiuojančios prie žlungančio ar žlugdomo banko, taip pat ir augančios palūkanų normos (kai auga dėl pavojaus prarasti pinigus).
Kaip susiję su Europos sąjunga (ES)?
„Man teko labai atkakliai ginti Britanijos interesus, o tai sunku kambaryje, kur žmonės spaudžia tave pasirašyti dalykams, kurie, anot jų, yra mūsų visų interesas“, – prieš porą mėnesių sakė Deividas Kameronas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Sakinys neblogai apibendrina daugialypį ES krizinį būvį.
Šis būvis kyla iš nesutarimo arba nežinios, kas Europoje yra „mūsų visų interesas“. Ta nežinia kelia baimę.
Jeigu vienintelis bendras interesas sąjungoje tėra materialinė gerovė, laukia greitas išsiskirstymas. Jaunimas Vakarų Europoje tyliai supranta, kad ji bus pirmoji po ilgos pertraukos karta, kuri medžiagine prasme gyvens prasčiau už ankstesnę. Baimę tai stiprina dar labiau.
Kaip ir ateisiantis išvydimas, jog vadinamoji krizė Europoje iš tiesų nėra jokia krizė – greičiau naujasis pasaulio status quo, kurį ilgai sekėsi dangstyti po skolų kaukėmis. „Europa [..] prarado daug pinigų ir dėl to dabar turi gyventi skurdžiai“ – tiesiai šviesiai sako buvęs Malaizijos ministras pirmininkas. Ir priduria: „Azijoje mes gyvename pagal išgales. Kai esame vargšai, mes gyvename kaip vargšai. Manau, Europa turėtų to pasimokyti iš Azijos“.
Troškimas praturtėti čia ir dabar gali skatinti ES šalių geranorišką bendradarbiavimą pakiliais ekonomikai laikais. Prastais laikais reikia šio to daugiau. Ne tokioj tolimoj ateity daug kas priklausys nuo bendrų prasmių paieškos rezultatų. Jeigu kažkada katalikišku sąmokslu vadinta ES nuspręs, kad yra ir kitų svarių priežasčių jai būti, pavojų akivaizdoje sanglauda tik sustiprės. Jei ne – pagrindinės šalys iš bendro pyrago pasiims savo gabaliuką ir išeis valgyti vienos. Naują pyragą sulipdyti ateityje būtų sunku.
***
Šiandien minime šventuosius Kirilą ir Metodijų – Europos globėjus. Šie broliai (vėliau tapę vyskupais) gimė Graikijoje prieš daugiau kaip tūkstantį metų, tai yra dar tais laikais kai Bažnyčia nebuvo pasidalinusi. Europos globėjais 1980 metais juos paskelbė a.a. popiežius Jonas Paulius II-asis.
–
Nuotrauka su šv. Kirilu ir Metodijumi paimta iš Vikipedijos.3 – paspausk ir pagirk!
Galbūt dabartinė karta mėgausis mažesne materialine gerove nei eilė ankstesniųjų, bet ji bene pirmoji, kuri labai stipriai jaučia europietiškumą. Erasmus programos, keliavimas nesustojant prie pasienio postų ir t.t. arčiau nei bet kada sutraukia jaunus žmones ir ilgainiui jie nebemato tokių jau didelių skirtumų tarp savo tautiečio ir kito europiečio, nes visi dalijasi panašiais vargais ir interesais. Kai turi tokį bendrumą, bendras ekonominis interesas nėra lemiamas ir net žlugus monetarinei sąjungai, mūsų karta vis tiek matytų kitą europietį kaip ‘savą’.
Nežinau, kaip su tuo europietiškumu. Gal labiau vadinčiau tai tiesiog bendrų visų žmonių interesų suvokimu per medijas, mat tu suvoki afrikiečio interesus lygiai taip pat kaip ir europiečio. Dabar nepamenu, kad kada šen bei ten besimaldamas būčiau pastebėjęs išskirtinį europietiškumą. O kaip jauni europiečiai mušasi dėl istorijos, matyti teko.
„Vos tik įsijungęs, aš galiu išvysti jus, pasaulio vaikai, pasaulio vaikai.“