„Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.“ (Apr 3, 15-16)

Neseniai vykusioje diskusijoje apie Europos perspektyvas – o stebukle! – buvo trumpam atitrūkta nuo ekonominių Europos krizės priežasčių, ekonominių jos sprendimo būdų bei ekonominių perspektyvų, ir nuskambėjo gana įdomi mintis apie Europos žlugimą, nes jos žmonės, tam tikra prasme, yra beaistriai. Jie tingūs ir nenusiteikę kurti.

Sakyčiau, aną savaitę, nes visai netolimai praeičiai tinka šis apibūdinimas – o iš tiesų jau gerokai seniau – Bernardinuose įvyko apsišaudymas pamfletais: apie kairųjį ir dešinįjį jaunimus (įdomi šio žodžio daugiskaita). Galvojau, ar save pačią turėčiau priskirti prie to dešiniojo. Tačiau neapleido mintis, kad abi šios grupės turi kažką bendro, kas, gali būti, net svarbiau nei jų skirtumai. Po truputį vėrėsi supratimas, kad tai, kas bendra aprašytajam jaunimui, ir kas, matyt, yra taip puikiai pašaipai išstatomų jų bruožų priežastis – tai tas pats beaistriškumas. Bet kuria prasme? Juk tai jaunimas, kuris bent turi kažkokias pažiūras, jų pažinimą stengiasi gilinti, o kartais radijo laidoje, knygoje ar universiteto auditorijoje dėl jų net gali pasiginčyti: kairusis su dešiniuoju, dešinysis – su kairiuoju. Vis geriau nei tas, kuris sėdi suolu aukščiau, ir galvoja, jog abu jie durniai. Jei galvoja. Jei ginčo nuotrupa pasiekia į nešiojamo kompiuterio ekrane dėliojamas pasjanso kortas susitelkusiojo ausį.

Vis dėlto ir besiginčijantys, ir pasjansą žaidžiantys (iš visų blogiausia – kad ir aš dažnai) iš tiesų yra beaistriai ir slopūs. Yra Senajame Testamente tokia patarlė: „Daugelis laiko save geros valios žmonėmis, bet kas gali rasti žmogų, kuriuo galima pasitikėti?“ Argi ne geros valios žmonės ir yra tie, kuriais galima pasitikėti? Apie kokį pasitikėjimą čia kalbama? Čia daroma skirtis tarp laikymo savęs kuo nors – geros valios žmogumi; kairiuoju ar dešiniuoju jaunuoliu; piliečiu, virtuvėje liežuviu bepliekiančiu valdžią; kataliku, besipiktinančiu netikusia socialine santvarka; studentu ateitininku, skaitančiu Maceinos XII tomą – ir veiklos.  Situacijos, kuriose patikrinama, ar galima žmogumi pasitikėti, yra realios situacijos, kurios pareikalauja atsakyti už savo žodžius. Nesvarbu, ar tai buvo pažadas padėti kaimynui, ar savo pažiūrų išpažinimas universiteto auditorijoje ar koridoriuje, ar ateitininko įžodis Kryžiaus ir Ateitininkų vėliavos akivaizdoje. Ir dažniausiai šitos situacijos yra mums nepatogios, gal net pavojingos, reikalaujančios pastangų, laiko, rizikos, atsidavimo ir aistros (Martynas rašė apie aistrą Tiesai).

Gimnazistai ir studentai ateitininkai tarpukariu neretai santykius su aušrininkais aiškindavosi tarpuvartėse kumščiais. Gal ir ne pats išmintingiausias veiklos būdas. Bet jis rodo, kaip giliai jie suprato, jog vyksta ne (tik) diskusija dėl tiesos ar pažiūrų, bet reali tikrų tikriausia kova dėl jų.

“Kiti gal nuspręs visiškai atsisakyti veiklos, nes niekas šiame absurdiškame pasaulyje neduoda pakankamo pagrindo rinktis vienokią ar kitokią veiklą. Čia egzistuoja pamaiviškas diletantizmas, ironiškas anarchizmas, maniakiškas bešališkumo vaikymasis, nusišalinimas, viskuo nepatenkinti rėksniai, savivaliautojai. Paprastai visa tai pasibaigia tuo, kad į vieną krūvą be jokios atrankos susiburia visokie atskalūnai, pasipūtėliai, nevykėliai, klastingi vertelgos ir bukagalviai. Juos išduoda tiesiog į kraują įaugęs pasidygėjimas bet kokia veikla, nesugebėjimas ką nors įgyvendinti, ir tai liudija, kad išsekę jų jausmų šaltiniai dažnai yra dangstomi gražiais žodžiais.”

Pier Mournier, „Personalizmas“

O, kad būtum arba šaltas, arba karštas…

P.S. Kartais pagalvoju, kad mano močiutės sesuo, kuriai dar devyniasdešimt dveji, turi tos aistros daugiau nei aš, nes ji gyvena taip, kaip tiki, net jei tai reiškia, kad bene kiekvieną mėnesį didžiąją dalį savo pensijos jai tenka atiduoti pažįstamai tetulei, kuri savąją pensiją, galima sakyti, sušeria katėms. Čia ne taip svarbu, kad gal geriau būtų perauklėti tą tetulę ir atimti visas jos kates, užuot vis davus jai pinigų. Svarbiau čia tai, kad Aneliutė, močiutės sesuo, nors tebaigė penkis skyrius kažkada seniai, gerai žino, jog apie pagalbą artimui neužtenka kalbėti.

(Klaidingiausias būdas suprasti šį tekstą, yra manymas, jog apskritai nereikia kalbėti ar mąstymo veikla ieškoti tiesos. Tai būtų aklas fanatizmas, pasaulėžiūros neturėjimas, ir paikumas.) ♦

–

Pirma nuotrauka priklauso  Stephen Poff, antra – Soller Photo