Vytautas Markūnas
2015-01-31

Moderni meilė. Jau 200 metų.

don-bosco-young

Žodžiu „moderni“ nenoriu nieko sumenkinti. Noriu pabrėžti šios meilės kitoniškumą, išskirtinumą. Meilė, apie kurią noriu papasakoti, moderni ne dėl to, kad prieš buvusios jos formos buvo kokia nors prasme mažesnės vertės, bet dėl to, kad, pramonės ir įvairioms kitoms revoliucijoms pakeitus pasaulį, ji sugebėjo prisitaikyti, atrasti naujus būdus išsiskleisti. Ir ši meilė mums buvo padovanota per žmogų, kurio vardas Jonas. Šiemet švenčiame jo 200 metų jubiliejų.

Siuvėjas, akrobatas, barmenas, rašytojas, šaltkalvis, batsiuvys, spaustuvininkas, kunigas, pedagogas, institutų steigėjas, keliautojas… Visos jo asmenybės atskleisti žodžiais neįmanoma, tačiau ji visa tilpo žodyje „šventasis“. Manau, kad kaip filmuose (ir, galbūt, kartais gyvenime) atsitinka, kad vaikinas, sutikęs merginą, širdyje sušunka „aš tavęs visą gyvenimą ieškojau!“, aš, perskaitęs jo biografiją, savyje išgirdau kažką panašaus – „tai šio šventojo aš visada ieškojau!“

Bet kuo Jonas kitoks? Jis pripažino savo laikotarpio realybę: „Pasaulis tapo materialus, todėl būtina dirbti ir parodyti savo gerus darbus. Jei kas nors ir daro stebuklus dieną naktį melsdamasis savo celėje, pasauliui tai neberūpi ir jis tuo nebetiki. Pasauliui reikia pamatyti ir paliesti. Pasaulis nori pamatyti darbus, nori pamatyti kunigus dirbančius…“ Ir tai, ką jis pasakė, visų pirma pats įvykdė. Gydytojas, konstatavęs jo mirtį, pareiškė: „Jo kūnas tiesiog susidėvėjo nuo naudojimo. Jis– kaip sudėvėtas drabužis.“ Ir jis „susidėvėjo“ iš meilės tiems, kurie, jo paties žodžiais, yra „vagys, nes pavogė jo širdį“ – dėl jaunimo.

Tačiau argi mes nesame girdėję daugybės istorijų apie žmones, kurie visiškai save padovanojo kitiems? Taip, bet tarp jų ir Jonas yra vienas mažas, bet genialus skirtumas. Jis ne tik mylėjo, bet stengėsi aiškiais būdais jaunimui parodyti, kad myli. Pamaiva? Toli gražu. Kiekvienas trokšta ne tik būti mylimas, bet ir tokiu jaustis. Gali kalnus nuversti, ašaras ir prakaitą lieti, bet jei jaunimas nepamatys jiems suprantamais būdais, nesupras, kad tai darai iš meilės jiems. O kokie yra tie būdai? Jo receptas toks – familiarumas, meilumas, tarpusavio pasitikėjimas, atvirumas. Negana to, Jonas siekė, kad ir jį mylėtų. Savimyla? Tikrai ne. Jis suprato, kad perduoti svarbią žinutę jaunam žmogui yra įmanoma tik tada, kai užkariauji jo širdį. Tada jis tavęs klausys ne iš baimės, o iš meilės. O vaikų meilė Jonui užaugo iki precedento neturinčio dalyko – jis su tais pačiais vaikais, kuriuos užaugino savo įkurtuose namuose, įkūrė kongregaciją. Ar tai teliko mažu fenomenu? Tokių, kurie pasirinko „likti su Jonu“, šiandien jau yra virš 15 000 visame pasaulyje.

Jonas vertėsi per galvą. Visomis prasmėmis. Būdamas vaikas rengdavo spektaklius, per kuriuos vaikščiodavo lynu, rodydavo magijos triukus, kad galėtų po jų pakviesti į bendrą maldą… Būdamas suaugęs jis taip stengėsi parodyti savo meilę, kad jo buvę bendradarbiai jam iškvietė psichiatrus, turėjusius jį nuvežti į beprotnamį (Planas nepavyko. Jonas pačius medikus įmetė į karietą ir pasiuntė psichiatrinės ligoninės link). Bet iš dalies jo kolegos buvo teisūs. Jis tikrai darė pakvaišusius dalykus. Štai sąrašas kelių „Sveiko proto žmogaus“ įstatymų, kurių Jonas ištikimai nesilaikė:

  • Nepatikėk didelės pinigų sumos apsivogusiam vaikui,
  • Neišsivesk vaikų iš pataisos kolonijos pasivaikščioti laisvėje su sąlyga, kad jei nors vienas pabėgs, į jo vietą turėsi atsisėsti tu,
  • Neimk statyti milžiniškų bazilikų, kai visiškai neturi pinigų (Jonas pažeidė šį įstatymą du kartus),
  • Nelenktyniauk su profesionaliais sportininkais, susilažinęs iš visų savo pinigų, kai tau tik 15 metų,
  • Jei esi kunigas, nedalyvauk masonų organizuojamoje mokslo parodoje ir nesusišluok visų lankytojų simpatijų.

Šis sąrašas galėtų tęstis dar ilgai…

Bet kodėl visa tai? Kodėl visam pasauliui atrodyti pakvaišėliu? Kam susirasti tiek priešų, kurie stengiasi tave nužudyti? Kam ne tik peržengti saugumo ribą, bet tiesiog ją pamesti iš horizonto? Jonas ieškojo ne ramybės. Ir jam nerūpėjo įtikti kitiems. Jame susiliejo du nuostabūs dalykai – pašaukimas ir fantazija. Dangus ir žemė. Gamta ir Malonė. Ši fantazija ir darbas, kurie buvo visiškai pašvęsti Dievui, Joną iškėlė į altorių garbę ir padarė iš jo vardo sinonimą žodžiui „džiaugsmas“ daugybėje kalbų. Toks buvo Jonas Melchioras Bosko, dar žinomas Don Bosko vardu.

Nuotrauka priklauso www.sdbmym.org
26 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Žaviuosi Jono Bosko ugdymo idėjomis. Sykį jau norėjau apie jas rašyti, bet tu esi pirmesnis. Ačiū už įkvėpiantį pasakojimą!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *