Martynas Pilkis
2011-12-07

Tiesa kaip aistra ar Aistra kaip tiesa?

Tai trys paveiksliukai iš pasaulio, į kurį žmogus stumiamas šiandien.

Tai laukinis kapitalizmas. Tai mūsų „dabartizmas“.

***

„Lately in a wreck of a Californian ship, one of the passengers fastened a belt about him with two hundred pounds of gold in it, with which he was found afterwards at the bottom. Now, as he was sinking – had he the gold? or the gold him?“ – John Ruskin

***

Galima matyti pasaulį ir kitaip.

Galima (ir reikia) išsikelti klausimą: Tiesa kaip aistra ar Aistra kaip tiesa?

Ir, jei ieškai atsakymo, nori nenori teks pažiūrėt į pasaulį kitaip.

Neliberaliai.

Reiks pažiūrėti į pasaulį, kuris didesnis už tave ir tavo ego, kuriame ne kiekvienas troškimas yra teisė, kuriame laikas nėra pinigai, o pinigai nėra viskas. Pasaulį, kuriame laisvės atėmimas nereiškia vien pasodinimo į kalėjimą ir kuriame nuo „aš“ iki „žmogus“ kelias ilgas ir nelengvas[1.  „Koks ilgas kelias ir sunkus. Nuo raidės A(š) iki Ž(mogus).“ E.Mieželaitis].

Laukas kiekvieno žmogaus priešaky pilnas išbandymų. Parodančių mūsų dorybes arba atidengiančių mūsų skurdą. Nė vienas čia jų neišvengs, nė vienas nepereina nesuklupęs.

Galima, tikrai galima atsisakyti matyti tikrovę, gyventi kaip arkliui su akidangčiais. Jie laikinai apsaugos nuo to, kas nepatinka ar gali išgąsdinti.

Bet specialiai nematydamas visumos niekad negalėsi tarti priimąs laisvus sprendimus. Džiugesys laisvės, kuriai buvome sukurti, liks nepažintas.

O būtų liūdna. Pamatykime kitaip. ♦

Nuotrauka priklauso OZinOH.
1 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 12 )

  1. Man nelabai patiko. Paveiksliukai iš pasaulio puikiai iliustruoja mintį, kad viskas yra šūdas, tačiau nutolina nuo sprendimo būdų. Gražiau yra didesnis tekstas su pačio autoriaus įdėtu darbu, negu mūsų baisi ir niūri reklaminė kasdienybė.

  2. Na, ginčyčiausi, kas turi daugiau įtakos žmonėms einantiems gatve, kas labiau brukama ir reklaminė kasdienybė, matyt, laimėtų.

  3. Manau, kad būtent šiame bloge verta apeliuoti ne į reklaminę sąmokslo teorijų tikrovę, bet tą, kuria mes tikime. Nemanau, kad žmonėms, einančius gatve reikia papirkti paveiksliukais – tada juos pasiektų labiausiai spalvotos reklamos. Čia visai panašiai kaip būna atsidarius savo pašto dėžutę laiptinėje: dažniausiai ji yra prikrauta lankstinukų ir skrajučių, kurių tikslas pasiekti tave tą trumpą laiko tarpą nuo laiptinės apačios iki tavo šiukšlių dėžės. Pas mano draugę šiukšlių dėžė yra pastatyta prie pat šių dėžučių – taip laikas, kiek tave gali pasiekti reklama sutrumpėja iki vieno rankos judesio – išmetimo judesio.
    Geras tekstas, kaip ir gera poezija, gali paveikti žmogų daug labiau nei buka reklama ,,be stupid”. Juk tik kalbėdami, o ne rodydami paveiksliukus ar linkus į jutūbę mes bendraujame.

  4. Kodėl? Juk pirštu parodydami į debesį, sukirsdami rankom, atkreipdami dėmesį į vienas kito rūbus, šukuosenas ir t.t. irgi bendraujam. Simbolių laukas nesibaigia tik su kalba. O reklama yra itin galingas simbolių (kultūrinių raktų) mišinys.

  5. Mano požiūriu, tai apie kažką didelio ir nekasdieniško galime šnekėti tik žodžiais. Parašytais, išsakytais. Na, mes su savo sužadėtine ateities planus statome ne rodydami vienas kitam savo šukuosenas ar skudurėlius. Apie pačius svarbiausius dalykus šneki susėdęs prie arbatos puodelio, išsijungęs visus televizorius ir telefonus, atidžiai klausydamas ką šie žodžiai (ženklų sistema) turi už savęs. Kalba yra ,,Būties namai”, sakė tas pats Heidegger’is.
    Tas pats klausimas kas geriau – knyga, ar jos ekranizacija? Eilėraštis, ar audiovizualinė poezija (TARP festivalis)? Kas daugiau perduoda pasaulio tikrumą?

  6. Ne, nesutinku.
    Su sužadėtine (ir kitais ilgesnį laiką pažintais žmonėm) tave sieja kur kas daugiau nei žodžiai. Tiesiog paprastai kalbėdamas žmogus labai daug dalykų priima kaip duotybę ir loginiam lygmenį susikoncentruoji tik į žodžius, jų prasmę. O kur kūno kalba? Balso tonacija? Žvilgsniai? Bendri prisiminimai (istorija)? Visi kiti dalykai, kurie nėra žodžiai? Nė už ką nepatikėsiu, kad viso to atsisakėte!
    Jau vien simboliukai :/ :( :) ir kiti parodo, kokie plokšti mūsų žodžiai, kokia sekli mūsų stilistika.
    Galbūt kalbėdami apie ateitį jūs kaip tik tik žodžiais išreiškiate (savotiškai transformuojate) jausmus, kurie gimė visiškai nežodinėje plotmėj.

    Kas daugiau perduoda pasaulio tikrumą?
    Hm. Tiek tekstas, tiek vaizdas, tiek garsas yra medija ir negali perduoti viso pasaulio tikrumo. Jie perduoda skirtingai. Negalėtume pamatuoti kaip su matlankiu, manau.

  7. viskas, ką tu išvardinai – tonacijos, neverbališkumas, vaizduotė tėra dalykai, kurie seka kalbą, ją papildo. Negali labai neadekvačiu tonu pasakyti frazės ,,man įdomu”, kad pamalonintum pašnekovą. Lygiai taip pat daug svarbiau yra ką tu šneki, o ne kaip. Retorikos mokslinčiai mokosi kaip apgauti žmogų per nekalbinius dalykus. Kas, jei jie pabandytų ne apgauti žmogų, bet sakyti gryną tiesą tiesiai į širdį – juk tada akivaizdu, kad svarbiausia yra natūralumas kai būtent kalbą seka tonacija ir gestai, o ne atvirkščiai.
    O kodėl poezijai nereikia simboliukų? Kodėl ten akivaizdu kokia yra nuotaika, net ir pati labiausiai neapibrėžta?
    Be abejo mes su sužadėtine stengiamės išreikšti jausmus, tačiau šis yra pats autentiškiausias būdas kaip juos išreikšti. Kartu ir sudėtingiausias – gali pusę metų stovėti apsikabinęs, tačiau kartu susikurti gyvenimą galima tik besikalbant.
    Kodėl malda yra pašnekesys su Dievu? Nejaugi jam ir mums neakivaizdūs meilės ritualai atliekami šv. Mišiose, tobulai atšlifuotos giesmės, mūsų gražūs drabužiai? Tarsi mums privalu tuo netobulu būdu pasakyti kaip gyvename ir kuo tikime vien dėl nuoširdumo. Ar nuo šiol melsimės keliais paveiksliukais iš demotyvacijos ir komentarais po jais?
    Todėl manau ir tekstai siūlo mums patirti tuos autentiškus Martyno, Santos, Emilijos, Marijos pasaulius, nes jie nėra paslėpti po privalomų asociacijų kaukėmis, ką sukelia medija. Tekstas iš esmės ir garsinis ir vaizdinis ir jutiminis, ypač laikant popierinį variantą. Kam dar jį pripildyti kitų medijų…

  8. Muzikai sakys, kad svarbiausia, giliausia ir universaliausia kalba – muzika; režisieriai, tapytojai, fotografai – kad vaizdas; filosofai – kad žodžiai; matematikai – logika ir skaičiai. :) Pasaka be galo.
    Žinau, kad žmonės neturi laiko knygoms, bet gal kada pavyks tau pagriebt McLuhano „Kaip suprasti medijas? Žmogaus tęsiniai“ (Vaga, 2003). Geras dalykas, pamoko nemažai.

  9. Bet muzikai nebendrauja muzika kasdieną, režisieriai nekuria vienas kitam filmų, norėdami pasiskolinti cukraus, fotografai nekviečia į pasymatymą nusiųsdami nuotrauką, matematikai nesako vietoj ,,labas” dvejetainės sistemos skaičiukus.
    Perskaitysiu, turėsiu laaaabai ilgas atostogas nuo kitos savaitės galo.:)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *