O buvo taip:

–   Tai parašysi mums straipsnį apie Kolumbo riterius? – lyg tarp kitko paklausė saldžiabalsė sniegena, potencialius bendradarbius mobiliuoju bei internetiniu ryšiais viliojanti geriau negu bet kuri pardavimų telefonu specialistė.

–   Kolumbo ką?

Savęs, tamsūnės, neginsiu: vos prieš keletą savaičių nežinojau, kad 1,7 milijonų pasauliečių katalikų vyrų vienijanti 1882 metais įkurta organizacija, kviečiama Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo, žada plėstis ir į Lietuvą.

Užuot tęsusi saviplaką, nutariau pasidomėti, kokias vertybes Kolumbo riteriai skelbia, nes pirmos asociacijos buvo neleistinai dviprasmiškos: Kolumbo vardą siejau su draugais katalikais iš Lotynų Amerikos, nepadoriai dažnai Gvadalupės Mergelę sveikinančiais ištiktuku „Ostia Madonna“, ir gyvatę snape sukandusiu Meksikos ereliu, tik muralistų dėka norom nenorom pripažinusiu savo metiso tapatybę. Dar – su mitraus proto pranciškonų vienuoliu Bernardino de Sahagúnu, greitėliau negu daugelis jo Europoje pasilikusių tikėjimo brolių ir sesių supratusiu, kad evangelizuojamiesiems būtina Bibliją aiškinti vietine (nahuatlių) kalba, o geriausia – sinchroniniam vertimui verbuoti mikliai tikėjimo tiesas perpratusius čiabuvius. Paskutinis karolėlis į asociacijų grandinę – Montesuma II, garsusis vadas, rūmuose šeimininkaujant Cortéso riteriams, įsakinėjantis kiek mažiau garsiems vadukams, vadeivoms ir vadūkščiams ardyti siurrealistiškai smaragdinės spalvos ketsalio plunksnų karūnas, kad šios būtų perdirbtos į krikščionių šventuosius vaizduojančias plunksnų mozaikas.

Šiuolaikinė Kolumbo riterių organizacija su šiomis gana brutaliomis tikėjimo skiepijimo operacijomis bendra turi mažai. Gana ironiška, kad tai būtent jie, katalikai, XIX a. Amerikoje buvo kaltinami būtomis nebūtomis nuodėmėmis. Jų sąrašas ilgas, ir visos susijusios su tariama patriotizmo stoka, pradedant antiamerikietiška galvosena, baigiant nepakankama ištikimybe prezidentui. Kolumbo vardo suteikimas organizacijai – patriotinis gestas, turėjęs paneigti panašius kaltinimus. Siekta dargi ir išvengti sąsajų su kurios nors vienos tautybės katalikų bendruomene: Kolumbo riterių įkūrėjas Michaelas J. McGivney, nors pats airis, nenorėjo, kad jo vadovaujama organizacija būtų aklai tapatinama su airiais, tuo metu didžiausia katalikų tikybos tautine grupe Jungtinėse Valstijose, ar italų imigrantais. Ieškota kuo universalesnio, įvairių tautybių katalikams patrauklaus simbolio: trokšta po Kristaus ženklu suburti ir į Naująją Angliją pamažu besikeliančius Kanados prancūzakalbius, ir jau seniau Valstijose įsikūrusius išeivius iš Europos. Paradoksaliai Kolumbo vardas šį kartą reiškė ne skilimą ir skaldymą, tebūnie tai ir šalutinis kolonizacijos poveikis, bet socialinę sanglaudą ir trijų didžiųjų „abejonės meistrų“ – Nietzsche‘s, Freudo ir Marxo – supurtyto krikščioniškų vertybių pamato sutvirtinimą.

Visa tai sužinojau skaitydama vyriausiojo riterio Carlo A. Andersono knygą „A Civilization of Love: What Every Catholic Can Do to Transform the World“[1], kurioje autorius aiškina Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI mokymą ir kalba apie savo susitikimus su garsiausiais praėjusio amžiaus krikščionimis, arba, kaip pats juos vadina, visuomenės labui dirbančiais verslininkais. Sąvoka, man regis, vykusi, juolab kad Kolumbo riterių organizacija, sumanyta kaip pašalpų ir finansinės pagalbos teikimo darbininkams draugija, jau nebe pirmą šimtmetį kuria atsakingų, vertybėmis paremtų investicijų ir katalikiško darbo orumo kultūrą – abu aspektai nepaprastai aktualūs, bet gal kiek apleisti viešajame diskurse. Skaitytojas, kuriam rašoma, yra visų pirma amerikietis; autorius imasi nelengvos užduoties po kaulelį išrakinėti ir racionaliai išaiškinti didžiausias šios tautos (ir ne vien jos) baimes – terorizmą, visuomenės hispanėjimą, tikrą ar tariamą „civilizacijų susidūrimą“. Tačiau teologinės įžvalgos, žinoma, universalios ir vertos dėmesio, ypač kai ekstrapoliuojamos iš kasdienybės fenomenų, kuriuos iki naujų karaliaus drabužių išrengia prityrusi sociologo akis.

Nuotraukos teisės - Alfredo Pliadžio

Kiti įrašai panašia tema:

• Vivat Jesus!, arba Riteriškumo pėdsakai moderniajame areopage (II)
• Vivat Jesus!, arba Riteriškumo pėdsakai moderniajame areopage (III)
• Prezervatyvų fiasko. Ar turim ką nors geriau?
• Mano mylimiausias socialdemokratas
• Atiduok, ką privalai!