Milda Vitkutė
2012-11-21

Žmogus iš prigimties negali visko matyti

Juo daugiau turima proto, juo daugiau pastebima originalių žmonių. Didžioji masė nemato skirtumo tarp žmonių.
Blaise Pascal

Paskaičius gerą knygą, kad ir Pascalio „Mintis“, nusvyra rankos ką nors rašyti –  juk viskas ir taip seniai pasakyta. Mums belieka tik skaityti ir mąstyti. Visgi kartais gyvenime yra dalykų į kuriuos norisi reaguoti ne paduodant žmogui knygą „Še, imk ir skaityk“, o tariant žodį.

Kartą profesorius Alvydas Jokubaitis per paskaitą pasakojo apie Blezą Paskalį – filosofą, kuris tokiu tapo neparašęs nei vienos knygos. Tiesa, jis ruošėsi tai daryti, bet galiausiai po jo mirties buvo rasta šūsnis skylėtų lapelių. Greičiausiai, tai buvo užrašų knygelė – lapelyje išdėstai mintį ir mauni ant vinies, kad nepasimestų. Tad nors knyga, kuri dabar vadinasi „Mintys“, niekada nebuvo parašyta,  mes turime Pascalio mąstymo palikimą. O jis sako:

Norint naudingai kitą pataisyti ir parodyti, jog jis klysta, reikia stebėti, kuriuo požiūriu jis suvokia dalyką. Paprastai tuo požiūriu dalykas būna teisingas. Todėl jam pripažintina tiesa, bet parodytina, kuriuo požiūriu jis klaidingas. Žmogus bus patenkintas, nes matys, kad neklydo, tik neaprėpė visko. Mat visko nematantys dėl to neįsižeidžia, bet niekas nenori būti suklydęs. Tai turbūt atsitinka dėl to, kad žmogus iš prigimties negali visko matyti ir drauge negali klysti tuo požiūriu, kuriuo ką nors suvokia.

Yranti žvaigždė Menzel 3

Žmogus iš prigimties negali visko matyti. Tačiau kitas gali parodyti tai, ko pats nematau. Kad pamatyčiau daugiau, svarbu išgirsti patvirtinimą apie tai, ką jau matau teisingai ir kur link turėčiau žiūrėti.  Tad kelrodis turėtų būtų labai sumanus – žinoti ne tik į ką rodo, bet ir būtų atidus galvodamas, kaip rodo.

Prisimenu savo matematikos mokytoją, kuriai atėjus pradėjau suprasti matematiką, t.y. iš tikrųjų pradėjau ją mokytis, t.y. ruošti namų darbus. Kodėl? Pirma, ji pradėjo aiškinti tai, ko nesupratome, nuo mūsų turimų žinių – jomis besiremdama ėjo prie gilesnių dalykų. Tuomet pasidžiaugdavo kai  kam nors pavykdavo išspręsti uždavinį. Ir trečia jokiais argumentais neatmušama  priežastis  –  ji pagarbiai į žiūrėjo į savo mokinius ir tikėjo, kad mes galime suprasti (apie prieš tai buvusią mokytoją, kuri dėstė piktą matematiką, neverta net užsiminti). Mokytoja puikiai suprato tai, ką sakė Pascalis – norint ką nors pamokyti, reikia naudotis jo ar jos jau turimu pažinimu, nes kiekvienas esame šį tą nuveikę mąstymo kelyje.

Žmogus iš prigimties negali visko matyti, bet jis nėra ir skylė bedugnėje. Net ir pats nenuovokiausias. Tad galbūt kartais verta tikėti, kad kitas gali suvokti dalykus, kurie man tokie svarbūs ar akivaizdūs. Tomas Hobsas nėra mėgstamiausias mano autorius, bet už vieną mintį negaliu juo atsidžiaugti – tai, kad žmonės yra lygūs, matosi iš to, jog nei vienas nesijaučia kvailesnis už kitą. Mes esame patenkinti savo turimu protu ir dažnai save laikome protingesniais, tad nei vienas nesiskundžiame proto nelygybe.

Nuotrauka priklauso NASA's Marshall Space Flight Center
17 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Gerbti kito protą, jo turimas žinias ir supratimą – labai geras įgūdis. Ir nelengvas… :)

  2. Vienas matematikos profesorius iš VU yra sakęs, kad visada reikia laikyti save truputį kvailesniu nei visi kiti. Tai nereiškia, kad reikia nuvertinti save, ne: toks požiūris leis ne tik lengviau suprasti kitą ir jo perspektyvą (kurios nebeniekinsi, nustojęs laikyti save protingesniu, nei dauguma kitų), bet ir geriau pažinti save, suvokiant tiek savo požiūrio ribotumą, tiek tvirtybę.

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *