Komentarai ( 11 )

1. Čia labiau tinka miestams šis įrašas :) Kaip pati gerai pastebėjai, ypač tiems, kuriuose jau ir metro kursuoja. O kur tautą rasti kaimiškoje LTU? :)

   Reply

2. Esu girdėjęs terminą “skirtingų greičių visuomenės”. Vienos vaikšto pėsčios ar su dviračiais, kitos mašinomis greitkeliais ar lėktuvais. Esu skaitęs vieną baisią knygutė, deja nepamenu nei autoriaus nei pavadinimo, bet ten buvo kalba apie kalėjimų didėjimą, kol jie virs į izoliuotus kaimus be teisės patekti į viešas erdves (suprask – autostradas ir lėktuvus).
   Pritariu, kad viešasis transportas dar likusi ta erdvė kur susitinka skirtingos visuomenės, bet manau Lietuvoje per mažai žmonių, kad turtingesni žmonės vengtų kamščių. Net ir Vilniaus viešasis transportas nėra populiarus tarp pasiturinčių žmonių, jie mieliau prasėdės savo mašinoj kamštyje dvi valandas nei važiuos viešuoju transportu, kuriame gali sutikti žmones, sužadinančius sąžinės graužatį.

   Reply

3. O kodėl turtingas žmogus būtinai turėtų jausti sąžinės graužatį?
   Be to, argi atsiriboti kartais norime ne visi, nepriklausomai nuo mūsų socialinio statuso?

   Siūlyčiau sieti tą buvimą su kitais, gebėjimą būti atviram ir pažįstančiam, ne su išoriniais parametrais, o su vidiniais. Juk su įvairiausiais žmonės susitinkam daug kur – universitete, draugų šventėse, Bažnyčioje galų gale. Buvimas tarp žmonių dar nereiškia buvimo su jais :) Net troleibusuose ir metro galima atsiriboti nuo aplinkos (dauguma taip ir daro, antraip, nors išprotėk nuo tokio didelio vis naujų ir kitokių žmonių kiekio).

   Nors, žinoma, viešasis transportas pastato į specifinę padėtį. Ypač, per spūstis. Viena draugė yra taikliai pastebėjus, kad Vilniaus troleibusuose po darbo keliaujant namo, gali pamatyti, ko žmonės iš tiesų verti, kiek jie irzlūs ir nepatenkinti, ir atvirkščiai, kiek geba likti malonūs nepaisydami nuovargio, nepatogumų, susigrūdimo… :)

   Reply

4. Šiaip nepritariu šio straipsnio esmei gana nemenkai. Tikiuos pirmadienį paskelbt savo įrašą panašia tema, kuris dalina atsakys į šį.

   Reply

5. Patiko. Ypač apie intelektualų gebėjimą toleruoti.

   Reply

6. TT, o ar mes nepakankamai patenkiname savo poreikį atsiriboti užsidarydami kambariuose, butuose, galiausiai – mašinose? Sutinku, jog aptarta situacija ryškesnė didesniuose miestuose, bet manau Vilniuje tą irgi galima pastebėti (manau tas dar pasitaiko tarpmiestiniame transporte).

   Aš kaip tik norėjau pabrėžti fizinį buvimą kartu. Jei koncentruosimės tik ties vidiniu, tai aš ir sėdėdama taip vadinamame filosofo krėsle, galiu teigti, jog jaučiu bendrumą su kiekvienu Lietuvos piliečiu. Bet kokia tai meilė, jei negaliu būti su ja vienoje erdvėje? Fizinis buvimas bažnyčioje šiuo atveju yra pats puikiausias pavyzdys, bet jo problema ta, jog bendrumas apsiriboja tik ties nedidele ir, dažniausiai, gana rinktine bendruomenės dalimi.

   Laukiu tavo straipsnio, Martynai :)

   Beje, gana įdomu stebėti įvairius mitingus Prancūzijoje, kur kai kuriose demonstracijose galima matyti ponus su mažyčiais šuniukais šalia nelegalių imigrantų.

   Ir nereikia koncentruotis tik į viešąjį transportą: tai tik eskizas, nurodantis į didesnę problemą – viešosios erdvės, kurioje vyktų tikras ir gyvas dialogas, trūkumą. Troleibusų tauta ir troleibusinis bendrumas tėra liūdna to trūkumo pasėkmė.

   Reply

7. O kaip tą viešąją erdvę kurti, Marija? :)
   Dėl vidinių ir fizinių bendrumų. Ginkdie, jų nepriešinu. Mano mintis veikiau buvo ta, kad svarbu IR vidinis atvirumas, be kurio jokia bendrystė negalima.

   Reply

8. Our lives are involved with one another, through innumerable interactions they are linked together. No one lives alone. No one sins alone. No one is saved alone. The lives of others continually spill over into mine: in what I think, say, do and achieve. And conversely, my life spills over into that of others: for better and for worse. So my prayer for another is not something extraneous to that person, something external, not even after death. In the interconnectedness of Being, my gratitude to the other – my prayer for him – can play a small part in his purification.

   Benedict XVI

   Reply

9. Maldos viešoji erdvė… :)
   Dar pasiūlymų?

   Reply

10. Marija, koks artimas straipsnis (bent man!). Būtent, kai atsikrausčiau į didmiestį susimasčiau, kad būtent čia, tokioje mažoje erdvėje yra įvairūs žmonės (tiek iš socialinės pusės tiek iš tautinės….) ir jie norom-nenorom turi būti kartu…
    Žavu, kad ne viena apie tai susimasčiau :).
    Sėkmės atrasti naujus perliukus!

    Reply

11. įdomus straipsnis panašia tema, autore net kiek smulkiau paaiškina tai, apie ką kalbėjau itin abstrakčiai: http://eipcp.net/transversal/1011/butler/en

    Reply